ARKIVYSK. M. REINĮ PRISIMENANT Spausdinti
Parašė K. P. ALEKSA   
Įvairiais keliais iš Lietuvos ateinančios žinios patvirtina, kad 1953 m. žiemą Vladimiro kalėjime, netoli Maskvos, mirė arkivyskupas Mečislovas Reinys. Rašančiam šias eilutes apie dešimt metų teko kartu su velioniu gyventi ir dirbti Vilkaviškio vyskupijos kurijoje bei kunigų seminarijoje ir tokiu būdu labai artimai jį pažinti. Norisi todėl bent kai kuriuos velionies gyvenimo bei asmens bruožus, daugelio gal nepastebėtus ar jau pamirštus, "Aidų" skiltyse iškelti dienos švieson. Juo labiau norisi tai padaryti, kad šiaip ar taip velionis buvo daugiau, negu paprastas žmogus, plačiai žinoma, nuostabiai miela ir šviesi asmenybė, idealus kunigas bei vyskupas, žymus mokslininkas bei visuomenininkas, nuoširdus patriotas ir taurus Bažnyčios bei tėvynės sūnus.

1. Biografinės žinios.
Ark. M. Reinys gimė 1884 metų vasario 5 dieną, Madagaskaro viensėdijoje, Daugailių parapijoj, Utenos apskrityje. Gimė gausioje — bene šešių vaikų — ir pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tai buvo tikras Lietuvos žaliojo kaimo ir Augštaitijos žydinčių laukų sūnus. Pradžios mokyklą lankė Antalieptėje, o gimnaziją Rygoje. Kunigų seminariją baigė Vilniuje. Kunigu įšventintas 1907 metų liepos 16 dieną. Teologijos magistro laipsnį įsigijo Petrapilio Dvasinėj Akademijoj, o filosofijos doktoratą garsiajame Louvai-no universitete, Belgijoje.

Baigęs mokslą, velionis kurį laiką profesoriavo Vilniaus kunigų seminarijoje, kur kartu mokytojavo mokytojų seminarijoj ir lietuvių gimnazijoj. 1919 metais velionį kartu su kun. Juozu Vailokaičiu (jis išvežtas Sibiran ir jo likimas nežinomas) ir keletu kitų lietuvių, kaipo įkaitą, bolševikai buvo išvežę į Rusiją ir apie šešis mėnesius išlaikė Polocko bei Smolensko kalėjimuose. Atgavęs laisvę, velionis grįžo vėl į Vilnių. Deja, greit jis ten buvo įtrauktas į lenkams nepageidaujamų asmenų sąrašą ir kartu su visa eile kitų lietuvių veikėjų ištremtas. Tokiu būdu jis atsirado Kaune. Čia ligi pat bolševikų okupacijos profesoriavo Vytauto Didžiojo Universitete, dėstydamas psichologiją.

1925 ir 1926 metais buvo užsienio reikalų ministeriu. 1926 metų balandžio 5 dieną, arkivyskupui J. Matulevičiui rekomendavus, velionis paskirtas Vilkaviškio vyskupu koadjutorium su paveldėjimo teise, vysk. A. Karoso mirties atveju. 1940 metų liepos 18 dieną velionis gavo tituliarinio arkivyskupo titulą ir paskirtas Vilniaus arkivyskupijos Lietuvai atitekusios dalie, administratorium. Turimomis žiniomis, 1947 metais velionį bolševikai areštavo antrą sykį, pasmerkė sunkiųjų darbų kalėjimu ir ištrėmė į centrinę Rusiją. Ten Vladimiro kalėjime jis ir mirė. Velionis baigė savo gyvenimą, eidamas 70 amžiaus, 47 kunigavimo ir 28 vyskupavimo metus.

2. Šviesi ir miela asmenybė.
Velionis pats savyje buvo nepaprastai kuklus, santūrus ir giliai užsigrūdinęs. Gyvendamas Vilniuje ir Kaune, jis tam tikra prasme kampininkavo pas kitus. Maitinosi paprastai vienoje iš kukliausių valgyklų. Visą laiką buvo užverstas mokslo ir socialiniais reikalais. Vyskupaudamas Vilkaviškyje, tenkinosi paprastu, vos dviejų kambariukų butu, kur be rašomojo stalo visuomet buvo gausu knygų, žurnalų ir laikraščių. Jis neturėjo jokio svečiams priimti kambario, jokių puošnesnių baldų, brangesnių paveikslų, radijo ar kurių nors kitų naujausios technikos įrankių. Drabužius dėvėjo daugiau negu paprastus. Pirmuosius savo gyvenime kailinius, ir tai labai paprastus, įsitaisė tik tuomet, kai jau pasireiškė rimti inkstų negalavimai ir daktaras įsakė šilčiau rengtis.

Jis buvo prisiekęs abstinentas. Ne tik nevartojo jokių svaigalų, bet net sunkiai pakentė prieš save ant stalo pastatytą tuščią taurelę. Jei kurijos šeimininkė kartais, norėdama pasigerinti, paduodavo į stalą alaus ar vyno sriubą, velionis valgė, bet tuoj po to teiravosi, kuo ji buvo uždaryta. Vargšei šeimininkei teko rausti ir įrodinėti, kad tai buvo visiškai nekaltas patiekalas. Šiuo savo nusistatymu velionis kartais smarkiai varžė kitus stalo dalyvius. Tarp ko kito noriu paminėti ir šį įvykį. Būdamas užsienio reikalų ministeriu, velionis kartą turėjo oficialiai priimti ir vaišinti augštą kaimyninės valstybės užsienio reikalų atstovą. Būdamas abstinentas, tostą svečio garbei kėlė nekalto, kiek nudažyto vandenėlio taurele. Tuo savo elgesiu velionis sukėlė tam tikrų komentarų ir net įsižeidimo iš svečio pusės, bet savo geležinio nusistatymo jis nelaužė.

Jis nemėgo vaišių. Jokių priėmimų nerengė pas save ir nemėgo dalyvauti kitų rengiamuose. Dalyvavo juose tik būtino reikalo verčiamas. Jis nebuvo vasarviečių ar kurortų lankytojas. Vienintelė jo atostogavimo ir poilsio vieta buvo gimtasis Madagaskaras (žinoma, ne Afrikos, bet Utenos). Jį pristatydavo ten paprastai kun. J. Vailokaičio automobilis, prikrautas knygų ir žurnalų.

Velionio dienotvarkė buvo labai detalizuota. Jis griežtai jos laikėsi. Ryte šeštą valandą kėlėsi. Kuniginės maldos, šv. Mišios, interesantai, administracijos reikalai, 'Studijos jam užėmė kiaurą dieną. Nežinau, ar jis nuėjo bent retkarčiais nakties poilsiui prieš vienuoliktą valandą vakare.
Santykiuose su kitais velionis buvo gan sausas. Jis nemėgo linksmesnių posakių ar istorijų. Bet nebuvo ir šiurkštus. Vengė nepalankiai kalbėti apie kitus. Jis turėjo kartais kuo nusiskųsti ir buvo jaučiama, kad pergyvena kažkokią vidaus kovą, bet neišsidavė. Jis nebuvo linkęs užmesti savo nuomonės kitiems. Dažnai jieškojo pas kitus patarimo. Jei administracijos reikaluose kartais buvo verčiamas smarkiau reaguoti, tai darė labai atsargiai ir tik po ilgesnio tyrimo bei galvojimo.

Kiekvienas žmogus turi tam tikrų originalumų, kurie paprastai pastebimi, kai tenka arčiau prisižiūrėti. Velionyje tačiau visi šie originalumai, jei jų tikrai būta, taip buvo sukultūrinti ir taip gražiai pridengti asketizmo skraiste, kad jų nebuvo galima ir pastebėti. Turėdamas su juo reikalų, visuomet jautei, kad turi reikalo su didelės dvasinės kultūros žmogumi. Tai darė jį gerbtiną ir mielą tiek konfratrams, tiek jo tiesioginėje žinioje dirbusiems, tiek interesantams, ar platesnei visuomenei.

3. Idealus kunigas ir vyskupas.
Velionis buvo drausmingas pats sau, bet dar labiau savo pareigoms, Bažnyčiai ir Dievui. Vienuolį drausmės, asketizmo ir idealizmo dažnai išmoko vienuolijos regula ir vyresniųjų stipri kontrolė. Ark. M. Reinys nebuvo vienuolis, bet pasaulietis kunigas. Drausmės, asketizmo ir idealizmo jis išmoko pats per save. Jis pasirinko altoriaus tarnybą, vien idealizmo vedamas. Priėmęs kuniginių pareigų naštą ant savo pečių, jis buvo klusnus Bažnyčios ir Dievo tarnas. Kanonų nuostatai, Šv. Sosto nurodymai, Dievo įsakymai, provincijos vyskupų nutarimai — jam buvo šventi dalykai. Visus šiuosius nuostatus jis griežtai vykdė pats, prašė, maldavo ir reikalavo, kad ir kiti juos vykdytų.

Už Dievo ir Bažnyčios teises jis kovojo visomis galimomis ir leistinomis priemonėmis. Principiniuose katalikų pasaulėžiūros ar drausmės klausimuose jis nepripažino jokių kompromisų. Aštrių krašto vidaus konfliktų metu jis įsigijo daug ir neužtarnautų priešų. Tam tikri sluogsniai stengėsi jį izoliuoti. Vienam Vilkaviškio apskrities viršininkui buvo duotas aiškus įsakymas velionies nevizituoti ir iš viso nieko bendro su juo neturėti. Už iš sakyklos skelbiamas tiesas jam, kaip ir daugeliui kunigų, buvo iškelta net byla pasauliniam teisme. Nuostabiu supuolimu, apylinkės teisėjas, kurs turėjo bylą nagrinėti, buv8 stačiatikis. Patiems bylos įkvėpėjams buvo kažkaip nemalonu, kad stačiatikis teisėjas spręstų klausimą, ar katalikų vyskupas sakykloje prasilenkė su Evangelijos ir Bažnyčios dvasia. Byla todėl tylomis buvo išimta iš apyvartos.

Kiek tenka patirti, velionis dėl savo bekom-promisinio nusistatymo liko ir bolševikų režimo kruvina auka. Jis, esą, atsisakęs pasirašyti bolševikų suformuotą ganytojinį atsišaukimą dėl tariamos tikybinės laisvės Lietuvoje. Kai atsišaukimas buvęs išleistas su velionio suklastotu parašu, jis specialiu laišku tą fabrikatą atšaukęs ir pasmerkęs. To užteko, kad būtų iškelta byla, būtų areštuotas ir pasmerktas sunkiųjų darbų kalėjimui.

Savo pareigoms velionis buvo gerai pasiruošęs. Jis baigė rimtas mokslo įstaigas. Vėliau, visą savo gyvenimą, neatsiskyrė su knyga. Jis plačiai ir nuodugniai buvo susipažinęs su katalikų pasaulėžiūros, bažnytinės santvarkos bei pastoracijos klausimais. Per ilgus savo kunigavimo ir vyskupavimo metus velionis įsigijo daug ir gražaus patyrimo. Studijuodamas Rusijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, lankydamasis Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir daug kur kitur, jis daug ką gero pastebėjo. Visa tai jis panaudojo savo profesiniam darbui. Uolume jį buvo sunku pasekti. Jis dirbo savo privatiniam kabinete, universiteto ir kunigų seminarijos katedrose, vyskupijos kurijoje, parapijose, katalikų akcijos ir šiaip organizacijose. Jis buvo dažnas ir mėgiamas pamokslininkas, klausyklos paslapčių nag-rinėtojas, organizacijų susirinkimų ir švenčių dalyvis, populiarus jų paskaitininkas. Mes, kurie arčiau ir ilgiau velionį sekėme, tiesiog stebėjomės, iš kur jis ėmė tiek dvasinių ir fizinių jėgų bei energijos ir kaip jis tokį ilgą laiką nesugriuvo po sunkaus ir įtempto darbo našta. Savo darbuose jis nejieškojo garbės ar pelno. Savo bemaž paskutines santaupas jis aukojo idėjai. Savo banko sąskaitoje jis niekuomet neturėjo daugiau, kaip 2000 litų. Visose savo pastangose jis vieno siekė ir troško — padėti artimui, paremti krašto kultūrinius ir religinius reikalus, pasitarnauti Bažnyčiai ir Dievui, atlikti savo pasiimtąsias pareigas. Tai buvo vyriausias jo viso gyvenimo idealas. Šiojo idealo daugelis nesuprato, bet taip iš tikrųjų buvo.

4. Žymus mokslininkas bei visuomenininkas.
Iš prigimties velionis nebuvo genijus. Jis nepasižymėjo nei iškalba, nei stiliumi, nei ypatingais proto gabumais. Savo tačiau valingumu bei atsidėjimu jis daug ką pasiekė. Jis baigė rimtas studijas, išmoko kalbas, daug ką parašė. Jis baigė Petrapilio akademiją, Louvaino universitetą, studijavo kai kuriuos specialius dalykus Prancūzijoje. Šalia savo gimtosios lietuvių kalbos, jis lengvai kalbėjo ir vartojo lotynų, prancūzų, italų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas. Paskutiniais metais buvo jau gerokai pramokęs net anglų kalbos.

Kalbų žinojimas leido jam naudotis įvairia literatūra, plačiai apsiskaityti, ne tik pažinti, bet ir išsamiai išstudijuoti savo pašaukimo ir šiaip įvairias gyvenimo problemas. Tiesa, jis, jei galima taip išsireikšti, neišplaukė į tarptautinius vandenis, bet Lietuvoje figūravo, kaip labai rimtas mokslininkas. Iš rusų kalbos jis išvertė ir išleido kapitalinį Čelpanovo veikalą "Psichologiją". Paskutiniais savo vyskupavimo metais Vilkaviškyje jis parengė ir išleido išsamią ir opią studiją "Rasizmo problema". Savo gi teologiniais, filosofiniais, pedagoginiais bei visuomeniniais, o dažnai ir politiniais straipsniais jis gausiai bendradarbiavo visuose katalikiškuose lietuvių žurnaluose bei laikraščiuose. Jis paliko gražų atminimą iš savo profesoriavimo laikų Vytauto Didžiojo universitete ir kunigų seminarijoje. Jis turėjo įsigijęs ir nuolat vis papildė gražų ir turiningą knygyną. Jis buvo kruopštus skaitomose knygose, žurnaluose bei laikraščiuose randamų svarbesnių ištraukų bei minčių rinkėjas. Šias ištraukas jis stropiai saugojo, nuolat papildė ir, išvykdamas iš Vilkaviškio, jau turėjo jų labai gražų rinkinį, kurį mėgo vadinti "mano silva re-rum". Jei jo knygynas ir minėtoji "silva rerum" nežuvo Vilniuje, ne vienas po jo gyvensiąs įvairių gyvenimo problemų tyrinėtojas ras ten didelę paramą. Tai savos rūšies rūpestingai parengta enciklopedija.

Velionis nebuvo užsidaręs savo kabinete. Jis savo studijų ir įtempto darbo vaisius stengėsi perduoti kitiems, visuomenei. Jis buvo didelis ir našus visuomenininkas. Jo įtaką jautė sodžiaus jaunimas, moksleivija, studentija, visos katalikų organizacijos, ypač Katalikų Veikimo Centras. Visuomeninius katalikų reikalus jis gynė visose prieinamose įstaigose. Visuomenės ir organizacijų reikalams jis skyrė savo laisvesnį laiką, savo atostogas. Jo butas Vilkaviškyje paprastai buvo įvairių valdybų posėdžių vieta. Katalikų akciją jis plėtė per organizacijas, per pamokslus, pastoracinius vizitus parapijose. Jos reikalams jis aukojo savo sveikatą ir savo santaupas. Gerus norus ir pasiryžimus rėmė visą laiką jo švari sąžinė. Jokio išnaudojimo jam niekas negalėjo prikišti. Jo gryna ir švari sąžinė buvo toki stiprūs šarvai, kad net smailiausi liežuviai iš priešingos pusės nevaliojo jų pramušti.

Jis paliko savo kraštą ir šį pasaulį tikrai su šviesaus lietuvio, idealaus kunigo bei vyskupo, didelio visuomeninio irklininko, nepalaužiamos energijos veikėjo, tauraus patrioto ir didelio idealisto aureole.

5. Gyvenimo ir darbo sąlygos sunkios.
Siekdamas mokslo, velionis neturėjo jokios ypatingos paramos kur nors iš šalies. Studijas jis baigė tik savo prietelių, o dar labiau savo geležinio pasiryžimo ir taupumo dėka. Teko išsižadėti dažnai ir skanesnio kąsnio, ir geresnio drabužio, ir linksmesnės pramogos. Visa buvo aukojama mokslo reikalams.

Jo veikimas Vilniuje tuoj po pirmojo pasaulinio karo dėl gerai žinomų priežasčių nebuvo vertinamas. Bolševikų okupacija, kalėjimas, pagaliau ištrėmimas jo veiklą ten visai baigė. Apie savo ministeriavimo laikus velionis ir pats nenorėjo daug kalbėti. Šios pareigos jam buvo svetimos, neatitiko jo būdą ir jis jas pasiėmė tik kitų prikalbėtas ir prašomas. Jo vyskupavimo metai Vilkaviškyje buvo suvaržyti. Jis nebuvo vyskupas ordinaras, bet tik pagelbininkas. Savo energijos ir iniciatyvos laisvai jis negalėjo pareikšti.

Katalikų universiteto idėja, kurią velionis nešiojosi visą savo vyskupavimo laiką, pat pradžioje užkliuvo ir negalėjo būti realizuota. Jis buvo šios įstaigos rektorius, bet tik de nomine. Toks rektoriavimas jam neteikė smagumo. Jis nebuvo iš tų, kurie ką nors planavo ir darė dėl garbės. Vytauto Didžiojo universitete dėl politinių aplinkybių velionis, po dvidešimt profesoriavimo metų, buvo pažemintas ir atleistas. Su antruoju, jau kaip vyskupo, grįžimu į Vilnių prasidėjo jo tikras kryžiaus kelias. Gražųjį Vilnių jis mylėjo, bet jo vyskupavimo sąlygos ten buvo sunkiai, labai sunkiai įmanomos. Jo ten suorganizuota lietuviška kunigų seminarija nerado pritarimo. Šiaip visas veikimas buvo negailestingai kritikuojamas ir trukdomas. Jis buvo skundžiamas ir kaltinamas. Baigiantis vokiečių okupacijai, jis vos nepalydėjo savo gyvybės. Kai rusų bomba pataikė į jo butą, jo artimas prietelis ir bendradarbis, kun. Čibiras, gyvenęs kitame to pat namo augšte, žuvo. Velionis instinktyviai, bombai krintant, palindo po savo rašomuoju stalu, prie kurio sėdėjo, ir tik tokiu būdu išsigelbėjo nuo rimtesnių sužeidimų, o gal ir mirties. Patys Vilniaus lietuviai, atrodo, buvo perdaug prislėgti ir išvarginti ir negalėjo savo irklininką tinkamai paremti. Visą okupacijos laiką jie patys buvo ten labiau tiktai kampininkai.

Negaliu nepaminėti nors ir šio būdingo įvykio. 1940 metų liepos mėnesį velionis, gavęs paskyrimą į Vilnių, pradėjo kraustytis į savo naujosios tarnybos vietą. Jis buvo smarkiai prislėgtas, nes maždaug numatė, kas jo ten laukė. Artimiausi kurijos ir seminarijos bendradarbiai savo automobiliu palydėjo jį ligi pat Vilniaus. Nuotaiką drumstė visur sutinkami bolševikų kariuomenės būriai.

Mus be galo domino, kaip vilniečiai priims savo naująjį ganytoją. Apie jo atvykimą buvo iš anksto pranešta. Koks buvo nusivylimas, kai jokio sutikimo ar priėmimo niekas ir nemanė organizuoti. Tiek arkivyskupas, tiek mes, jo palydovai, sustojome viešbutyje, pasivaišinome paprasčiausioje valgykloje. Sulaukę ryto, mes grįžome namon, o arkivyskupas išėjo į miestą žiūrinėti, kur būtų galima apsigyventi. Velionis neišsidavė, bet tokį šaltumą jo sutikime net iš lietuvių pusės jis labai skaudžiai išgyveno.

Antroji bolševikų okupacija visus velionies planus ir darbus galutinai suardė. Prasidėjo tiktai vegetavimas. 1947 metais jam lemta buvo iškeliauti ta pačia kryptimi, kaip ir jo kolegoms vyskupams: Borisevičiui, Matulioniui, Ramanauskui ir tūkstančiams tauriausių Lietuvos vaikų. Jis iškeliavo, tarsi koks žmogžudys ar šiaip nusikaltėlis, uždarytas gyvuliniam vagone ir su pančiais ant rankų. Po šešių skaudaus kalinimo, gilių pažeminimų ir kruvinų kankinimų metų, Vladimiro kalėjime velionis baigė gyvenimą, savo vardą amžiams įrašydamas į Lietuvos martirologijos lapus.

Jis išnyko iš gyvųjų tarpo. Ateis diena, kai grius niūriųjų kalėjimų užtvaros, tėvynė nusimes geležinius pančius, bet didžiojo irklininko — arkivyskupo M. Reinio — jau nebebus. Ten, Rusijoje, niekas neat j ieškos jo garbingų palaikų ir nepastatys ant jo kapo lietuviškojo stiliaus kryžiaus. Jo šviesi ir miela tačiau asmenybė, jo išvaryta darbo vaga, jo šventumo aureolė, reikia spėti, ilgam laikui pasiliks daugelio lietuvių atminimuose ir širdyse, jo vardą minės Lietuvos istorija.
Requiem aeternam dona ei, Domine!