Žudikai Spausdinti
Parašė ERNEST HEMINGWAY   
Atsivėrė Henrio valgyklos durys ir įžengė du vyrai. Jie atsisėdo prie baro.
—    Ko jums? — Jurgis paklausė juodviejų.
—    Nežinau, — atsakė vienas iš tų vyrų.— Ali, ką valgysi?
—    Nežinau, — tarė Alis. — Nežinau, ką valgysiu.
Lauke jau temo. Gatvės šviesa krito ant lango iš oro pusės. Abu vyrai prie baro skaitė valgių sąrašą. Iš kito baro galo juos stebėjo Nikas Adams. Kai jie įėjo, jisai kalbėjosi su Jurgiu.
—    Aš imsiu karbonadą su obuolių padažu ir bulvių troške, — tarė pirmas vyras.
—    Dar negatava.
—    Tai kam po velnių įrašėte į lapą?
—    Čia vakarienei, —aiškino Jurgis. — Galite tai gauti šeštą valandą.
Jurgis pažvelgė į laikrodį ant sienos už baro.
—    Penkta valanda.
—    Laikrodis rodo dvidešimt po penkių, — atvertė antras vyras.
—    Skuba dvidešimt minučių.
—    O, velniop su tuo laikrodžiu, — tarė pirmas vyras. — Ko turite valgyti?
—    Galiu jums duoti bet kokių sumuštinių, — pasakė Jurgis. — Galite gauti kumpio ir kiaušinių, lašinukų ir kiaušinių, kepenų ir lašinukų, arba steiko.
—    Duokite man vištienos kotletukų su žirniais, ir grietinėlės padažu, ir bulvių troške.
—    Tai vakarienei.
—    Ko tik norim, vis vakarienė, a? Tai tokia čia jūs tvarka.

—    Galiu jums duoti kumpio ir kiaušinių, lašinukų ir kiaušinių, kepenų —
—    Paimsiu kumpio ir kiaušinių, — tarė vyras, pavadintas Aliu. Jis nešiojo katiliuką ir juodą apsiaustą, susegtą ties krūtine. Jo veidas buvo smulkus ir išblyškęs, o lūpos siauros. Jis dėvėjo šilkinį šaliką ir pirštines.
—    Duokite man lašinukų ir kiaušinių, — pasakė antras vyras.
Jis buvo beveik tokio pat ūgio, kaip Alis. Juodviejų veidai skyrėsi, tačiau abu vilkėjo kaip dvynukai. Abu dėvėjo per ankštus apsiaustus. Jie sėdėjo palinkę priekin, alkūnes atrėmę į barą.
—    Turite ko nors gerti? — paklausė Al's
—    Selterio, imbierinio alaus, — tarė Jurgis.

—    Aš noriu pasakyti, ar jus turite ko nors gerti?
—    Tik tai, ką suminėjau.
—    Nuostabus miestelis, — tarė antras. — Kaip čia jie jį vadina?
—    Summit.
—    Ar kada nors girdėjai apie jį? — Alis paklausė savo sėbrą.
—    Ne, — atsakė sėbras.
—    Ką jūs čia veikiate nakčia? — paklausė
Alis.
—    Jie valgo vakarienę, — atsakė jo sėbras. — Jie visi sueina čia ir valgo vakarienę.
—    Teisybė, — atsakė Jurgis.
—    Manai, kad teisybė? — Alis paklausė Jurgį.
—    Žinoma.
—    Tamsta gudrus vaikinas, ar ne?
—    Žinoma, — atsakė Jurgis.
—    Taigi, kad ne, — tarė antras mažiukas vyras. — Ali, ar jis gudrus?
—    Jis glušas, — atsakė Alis. Jis atsisuko į Niką. — Kaip pats vadiniesi?
—    Adams.
—    Vėl gudruolis, — tarė Alis. — Ar jis ne gudruolis, Maksai?
—    Miestas pilnas gudragalvių, — atsakė Maksas.
Jurgis pastatė ant baro dvi lėkštes, vieną su kumpiu ir kiaušiniais, antrą — su lašinukais ir kiaušiniais. Jis padėjo dar dvi lėkštes su apkepintomis bulvėmis ir uždarė dureles į virtuvę.
—Kas jums? — jis paklausė Ali.
—    Neatsimeni?
—    Kumpis ir kiaušiniai.
—    Tai bent gudruolis, — tarė Maksas. Jis pasilenkė priekin ir pasiėmė kumpį su kiaušiniais.
Abu vyrai valgė, mūvėdami pirštines. Jurgis sekė juodu bevalgant.
—    Į ką tamsta spoksai? — Maksas paklausė Jurgį.
—    Į nieką.
—Po velnių, tamsta spoksojai. Žiūrėjai į mane.
—    Gal berniokas tik pajuokavo, — tarė Alis. Jurgis nusijuokė.
—    Tamstti rėra ko juoktis, — tarė jam Maksas. — Tamstai visai nėra ko juoktis, supranti?
—    Gerai, — taré Jurgis.
—    Tai jis galvoja, kad gerai. — Maksas atsisuko į Alį. — Jis galvoja, kad gerai. Nieko sau.
—    O, jis — galvočius, — tarė Alis. Jiedu tebevalgė.
—    Kaip vadinasi tas gudragalvis už baro?— Alis pasiteiravo Makso.
—    E, gudruoli, — Maksas taré Nikui. — Užeik su savo draugu į kitą baro pusę.
—    Kam? — paklausė Nikas.
—    Niekam.
—    Geriau užeik, gudragalvi, — taré Alis. Nikas aplinkui apėjo už baro.
—    Kas čia šovė į galvą? — paklausė Jurgis.
—    Kas tau darbo, po perkūnų, — atsake Alis. — Kas ten virtuvėje?
—    Nigeris.
—    Kaip tai nigeris?
—    Nigeris, kuris verda.
—    Liepk jam įeiti.
—    Kuriam galui?
—    Liepk jam įeiti.
—    Atsimink, kur tamsta esi.
—    Mes po perkūnų gerai žinome, kur esame, — tarė vyras, vadinamas Maksu. — Ar mudu atrodome kvailai?
—    Tu šneki kvailai, — tarė jam Alis. — Kuriems galams pačiam ginčytis su vaikėzu? Klausyk, — tarė jis Jurgiui, — pasakyk nige-riui, tegul čia ateina.
—    Ką judu jam darysite?
—    Nieko. Pamankštink savo smegenis, tu gudragalvi. Ką gi mes begalėtume nigeriui padaryti?
Jurgis pravėrė dureles į virtuvę. — Šamai, — šūktelėjo jis. — Eikše minučiukei.
Virtuves durys prasivėrė ir įėjo nigeris. — Ko reikia? — paklausė jis. Jį peržvelgė abu vyrai prie baro.
—    Gerai, nigeri. Stovėk, kur esi, — tarė
Alis.
Šamas, nigeris, stovėdamas su prikyšte, žiūrėjo į abu vyrus, susėdusius už baro. "Taip, ponas", pasakė jis. Alis pakilo nuo savo sėdynės.
—    Einu atgal virtuvėn su nigeriu ir gudruoliu, — tarė jis. — Grįžk virtuvėn, nigeri. Gudragalvis, tu eini su juo.
Mažiukas vyras nusekė paskui Niką ir virėją Samą atgal į virtuvę. Durys užsivėrė už jų. Vyras, kuris vadinosi Maksas, sėdėjo prie baro priešais Jurgį. Jis žvelgė ne į Jurgį, o žiūrėjo į veidrodį už baro. Henrio vieta buvo iš karčiamos perdirbta į valgyklą.
—    Na, gudruoli, — tarė Maksas, žiūrėdamas į veidrodį, — ko nepraveri burnos?
—    Kas čia darosi?

—    E, Ali, — šūktelėjo Maksas, — gudragalvis nori žinoti, kas čia darosi.
—    Ko nepasakai? — pasigirdo Alio balsas iš virtuvės.
—    Kaip manai, kas čia darosi?
—    Nežinau.
—    Kaip pats manai?
Bekalbėdamas Maksas visą laiką žiūrėjo į veidrodį.
—    Sunku pasakyti.
—E, Ali, gudragalvis berniokas sako, kad jam sunku pasakyti, ką jis manąs, kas čia darosi.
—    Gerai, girdžiu tave, — sakė Alis iš virtuvės. Jis atstūmė dureles, pro kurias virtuvėn patekdavo lėkštės su buteliu pomidorų padažo.
—    Klausyk, gudragalvi, — jis tarė iš virtuvės Jurgiui. — Atsistok trupučiuką toliau palei barą. Tu, Maksai, pajudėk kiek į kairę.
Jis buvo lyg koks fotografas, betvarkąs nutraukti grupės paveikslą.
—    Šnektelėk su manim, gudruoli, — tarė Maksas. — Kaip manai, kas čia bus?
Jurgis nieko neatsakė.
—    Tai aš tau pasakysiu, — tarė Maksas. — Mes nužudysime švedą. Žinai dičkį švedą vardu Olis Andresonas?
—    Taip.
—    Jis čia kas vakaras ateina valgyti, ar ne?
—    Kartais užeina.
—    Jis ateina šeštą valandą, ar ne?
—    Jeigu ateina.
—    Visa tai mums žinoma, gudragalvi, — pasakė Maksas. — Pašnekėk apie ką nors kita. Ar kada nors nueini į kiną?
—    Kai kada.
—    Turėtum dažniau nueiti į kiną. Kinas puikus daiktas tokiam gudriam berniokui, kaip tu.
—    Kodėl jūs užmuši te Olį Andresoną? Ką gi jisai jums padarė?
—    Jis niekados neturėjo progos mums ką nors blogo padaryti. Jis netgi nėra niekados mūsų matęs.
—    Ir jisai mudu matys tik tą vieną kartą,— atsiliepė Alis iš virtuvės.
—    Tai už ką gi jūs jį nužudysite? — paklausė Jurgis.
—    Mes jį nudėsim už draugą. Tik kad padarius paslaugą draugui, gudruoli.
—    Užsičiaupk, — pasakė Alis iš virtuvės.
—    Kad tave dievai, tu perdaug plepi.
—    Na, aš gi turiu užimti gudruolį. Ar ne, gudruoli?
—    Kad tave kur perkūnas, tu perdaug plepi, — sakė Alis. — Nigeris ir mano gudragalvis patys linksminasi. Aš juodu surišau, kaip mergaičių porą vienuolyne.
—    Manyčiau, kad pats esi buvęs vienuolyne.

Henri Matisse    Kambario vidury

—    Ką žmogus gali žinoti.
—    Tu esi buvęs košernam vienuolyne. Štai kur pats buvai.
Jurgis žvilgterėjo j laikrodį.
—    Jeigu kas nors įeitų, pasakyk jiems, kad nėra virėjo, gi jeigu jie neatstotų, pasakyk jiems, kad pats eisi ir išvirsi. Supratai, gudragalvi?
—    Taip, — tarė Jurgis. — Ką jūs paskui mums padarysite?
—    Pamatysime, — tarė Maksas. — Tai vienas iš tų atsitikimų, kurių niekados nežinai iš anksto.
Jurgis pasižiūrėjo į laikrodį. Buvo ketvirtis po šešių. Atsidarė durys iš gatvės. Įėjo tramvajaus šoferis.
—    Alio, Jurgi, — tarė jis. — Galiu pavakarieniauti?
—    Šamas išėjęs, — pasakė Jurgis. — Grįš už kokio pusvalandžio.
—    Geriau paėjėsiu toliau gatve. — tarė šoferis. Jurgis pažvelgė į laikrodį. Buvo dvidešimt minučių po šešių.
—    Puiku, gudragalvi, — tarė Maksas. — Tu tikras džentelmenukas.
—    Jis žinojo, kad būčiau jam galvą ištaškęs, — iš virtuvės tarė Alis.
—    Ne, — tarė Maksas. — To nereikia. Gudragalvis nieko sau. Jis nieko sau berniokas. Jis man patinka.
Penkios minutės prieš septintą Jurgis tarė:
—    Jis neateis.
Į valgyklą buvo užsukę dar du žmonės. Jurgiui kartą teko nueiti į virtuvę ir pagaminti sumuštinį su kumpiu ir kiaušiniais,— vyras norėjo tai su savim pasiimti. Virtuvėje jis pamatė Alį su atgal atsmauktu katiliuku, sėdintį ant kėdutės prie durelių, o nupjauto šautuvo galas buvo atremtas į briauną. Nikas ir virėjas buvo suremti nugaromis kampe, su perrištu rankšluosčiu per abiejų burnas. Jurgis pagamino sumuštinį, suvyniojo į vaškinį popierių, įdėjo į maišiuką, išnešė, o vyras užsimokėjo ir išėjo sau.
—    Gudragalvis visa kam tikęs, — tarė Maksas. — Jis gali virti ir viską. Iš kokios nors mergužėlės tu pasidarytum sau puikią žmonikę, gudragalvi.
—    Tai ką? — tarė Jurgis. — Jūsų sėbras Olis Andresonas nesirengia ateiti.
—    Mes jam duosim dar dešimt minučių, — tarė Maksas.
Maksas sekė veidrodį ir laikrodį. Laikrodis rodė septintą valandą, o paskui — penkias po septynių.
—    Eikše, Ali, — tarė Maksas. — Verčiau judam. Jis neateis.
—    Duok jam dar penkias minutes, — sakė Alis iš virtuvės.
Penkių minučių tarpe įėjo vienas vyras, ir Jurgis paaiškino, kad virėjas susirgęs.
—    Ko gi po velnių neįsitaisote kito virėjo?
—    paklausė tas vyras. — Ar ne valgyklą jūs laikote?
Jis išėjo.
—Eikše, Ali, — tarė Maksas.
—    O kaip su abiem gudragalviais ir nigeriu?
—    Jie tvarkoj.
—    Manai?
—    Tikrai. Čia jau nėra ko veikti.
—    O man visa tai nepatinka, — sakė Alis.
—    Neatsargu. Patsai perdaug prišnekėjai.
—    O, tegul velniai griebia, — tarė Maksas. —- Mums reikėjo pasilinksminti, ar ne?
—    Vistiek perdaug šneki, — tarė Alis. Jis išėjo iš virtuvės. Nukirsti šautuvo vamzdžiai bent kiek pūpsojo iš per ankšto apsiausto juosmens. Pirštinėtomis rankomis jis išlygino apsiaustą.

—    Lig pasimatymo, gudruoli, — jis tarė Jurgiui. — Tau pusėtinai pasisekė.
—    Teisybė, — tarė Maksas. — Tau tiktų lošti arklių lenktynėse, gudragalvi.
Abu išėjo pro duris. Jurgis pro langą stebėjo juodu praeinant po lempa ir skersai gatvę. Su savo ankštais apsiaustais ir katiliukais jie atrodė kaip koki vodevilio artistai. Jurgis pro suveriamas duris įėjo į virtuvę ir atrišo Niką ir virėją.
—    Man jau gana, — sakė virėjas Šamas.
—    Man jau gana.
Nikas atsistojo. Jam dar niekados nebuvo tekę turėti rankšluosčio burnoje.
—    Na, — tarė jis. — Kas čia po velnių? Jis stengėsi atsipeikėti.
—    Jie buvo atėję nužudyti Oiio Andresono,
—    tarė Jurgis. — Jie r.ordjo ji nušauti, kai jis įeis valgyti.
—    Olį Andresoną?
—    Tikrai.
Virėjas nykščiais apsičiupinėjo sau burnos kampus.
—    Ar jie visai nuėjo? — jis paklausė.
—    Taip, — t?rė Jurgis. — Dabar jie jau nuėję.
—    Man tai nepatinka, — sakė virėjas. — Man tai visai nepatinka.
—    Klausyk, — tarė Jurgis Nikui. — Verčiau tu nueik pas Olį Andresoną.
—    Gerai.
—    Verčiau visai rekišk prie to nagų, — tarė virėjas Šamas. — Verčiau atst:k nuo to.
—    Neik, jei nenori, — tarė Jurgii.
—    Tau taip nepraeis, jei įsivebi į tai, — sakė virėjas. — Nekišk nagų.
—    Eisiu pas jį, — tarė Nikas Jurgiui. — Kur jis gyvena?
Virėjas nusigręžė.
—    Maži vaikėzai visados žino, ką jie veiks,
—    pasakė jis.
—    Jis gyvena Hiršo bendrabutyje, — tarė Jurgis Nikui.
—    Užsuksiu tenai.
Lauke, pro nuogas medžių šakas, švietė lempa. Nikas ėjo gatve palei tramvajaus bėgius ir ties kita lempa pasuko į šoninę gatvę. Už trijų namų šia gatve buvo Hiršo bendrabutis. Nikas palypėjo du laiptus ir spustelėjo skambutį. Prie durų priėjo moteriškė.
—    Ar Olis Andresonas čionai?
—    Norite pasimatyti? Taip, jeigu jisai namie.
Nikas nusekė laiptais paskui moteriškę ligį pat koridoriaus galo. Ji pasibeldė į duris.        ,;r,
—    Kas ten?
—    Kažkas nori su jumis pasimatyti, ponas Andresonai, — tarė moteriškė.
—    Čia Nikas Adams.
—    Prašau.
—    Nikas atidarė duris ir įėjo į kambarį. Olis Andresonas gulėjo su visais drabužiais ant lovos. Jis buvo sunkaus svorio boksininkas ir tokiai lovai buvo per ilgas. Jis gulėjo, padėjęs galvą ant dviejų priegalvių. Į Niką jis ir nepažvelgė.
—    Kas atsitiko? — jis paklausė.
—    Buvau Henrio valgykloj, — tarė Nikas, — ir įėjo du tipai ir surišo mane ir virėją, ir jie pasakė, kad tave nužudys.
Jo žodžiai skambėjo kažkaip kvailai. Olis Andresonas nieko nepratarė.
—    Jie suvarė mus į virtuvę, — Nikas pasakojo toliau. — Jie norėjo tave nušauti, kai ateisi vakarienės.
Olis Andresonas žiūrėjo į sieną ir nieko neatsakė.
—    Jurgis manė, kad bus geriau, jeigu ateisiu ir tau papasakosiu apie tai.
—    Čia aš jau nieko nebegaliu, — pasakė Olis Andresonas.
—    Papasakosiu tau, kaip juodu atrodė.
—    Nenoriu žinoti, kaip jie atrodė, — tarė Andresonas. Jis žiūrėjo Į sieną. — Ačiū, kad atėjai ir pranešei.
—    Nėr už ką.
Nikas žiūrėjo į stambų vyrą, gulintį ant lovos.
—    Ar nenori, kad nueičiau policijon?
—Ne, — tarė Olis Andresonas. — Nieko nepadės.
—    Argi aš niekaip negalėčiau padėti?
—    Ne. Čia jau nieko nepadarysi.
—    Gal tai buvo tik baimei įvaryti?
—    Ne, tai nėra baimei įvaryti.
Olis Andresonas persivertė į sienos pusę.
—    Viena bėda, — tarė jis, kalbėdamas sienos link, — kad aš niekaip negaliu savęs prisiversti ir išeiti. Visą dieną čia pradrybsojau.
—    Ar negalėtum sprukti iš miesto?
—    Ne, — tarė Olis Andresonas. — Man jau įkyrėjo visas tas lakstymas iš vietos į vietą.
Jis žiūrėjo į sieną.
—    Dabar jau nieko nebeliko.
—    Ar negalėtum kaip nors viso to sutvarkyti?
—    Ne. Padariau klaidą. — Jis kalbėjo tuo pačiu lėkštu balsu. — Čia jau nieko nepadarysi.
—    Grįšiu pas Jurgį. — tarė Nikas.
—    Ligi pasimatymo, — tarė Olis Andresonas. — Jis nė nepasižiūrėjo į Niką. — Ačiū, kad užsukai.
Nikas išėjo. Uždarydamas duris, jis matė
Olį Andresoną su visais drabužiais gulint ant lovos ir žiūrint į sieną.
—    Jisai visą dieną prabuvo kambaryje, — apačioje pasakė šeimininkė. — Man rodos, kad jisai nesijaučia kaip reikiant. Aš jam pasakiau: "Ponas Andresonai, tokią gražią rudens dieną tamsta turėtum išeiti laukan ir pasivaikščioti", bet jis buvo nenusiteikęs.
—    Jis nenori išeiti.
—    Gaila, kad jis nesijaučia kaip reikiant,— tarė moteriškė. — Jis baisiai mielas vyras. Žinote, jis buvo boksininkas.
—    Žinau.
—    Jeigu ne jo veidas, tai nė į galvą neateitų, — pasakė moteris. Kalbėdami juodu stovėjo prie pat durų į gatvę. — Jis toks malonus.
—    Na, labanaktis, ponia Hirš, — tarė Nikas.
—    Aš ne ponia Hirš, — tarė moteris. — Jai ši vieta priklauso. Aš tik prižiūriu. Mano pavardė — Bell.
—    Na, labanaktis, ponia Bell, — tarė Nikas.
—    Labanaktis, — atsakė moteris.
Nikas tamsia gatve nuėjo ligi kertės, kur švietė lempa, o paskui palei tramvajaus bėgius ligi Henrio valgyklos. Jurgis buvo viduje, už baro.
—    Matei Olį?
—Taip, — atsakė Nikas. — Jis kambaryje ir nenori išeiti.
Išgirdęs Niko balsą, iš virtuvės pravėrė duris virėjas.
—    Nenoriu nė girdėti apie tai, — pasakė jis ir užtrenkė duris.
—    Pasakei jam? — klausinėjo Jurgis.
—    Žinoma. Pasakiau, bet jis ir pats žino, kas čia vyksta.
—    Ką gi jis darys?
—    Nieko.
—    Jie jį nužudys.
—    Manau, kad nužudys.
—    Jis, turbūt, kur nors įsivėlė Čikagoje.
—    Manau, kad taip, — tarė Nikas.
—    Pasiutęs reikalas.
—    Baisus reikalas, — tarė Nikas. Daugiau jie ir nesikalbėjo. Jurgis pasisiekė
rankšluostį ir nutrynė barą.
—    Įdomu, ką jis galėjo padaryti? — tarė Nikas.
—    Kam nors koją pakišo. Užtai ir nužudoma.

—    Aš mesiu šį miestą, — pasakė Nikas.
—    Taip, — tarė Jurgis. — Visai ne pro šalį.

—    Negaliu nė pagalvoti, kaip jis ten kambaryje laukia ir žino, kad neišsisuks. Po šimts, tai per baisu.
—    Na, — tarė Jurgis, — geriau negalvok apie visa tai.    Išvertė A. V.