LIETUVIŲ SOVIETINES LITERATŪROS POBŪDIS Spausdinti
(Tęsinys)
 
III. Permanentinės temos ir idėjos.

Pirmiausia — kaip sovietiniai lietuvių rašytojai pergyvena ir vaizduoja gamtą? Ar jų kūryboj yra bent šešėlis to krikščioniško požiūrio, pagal kurį gamta yra Dievo kūrinys, Dievo ženklai, kurie netiesiogiškai skelbia savo Kūrėją? Deja, šitokio santykio nėra. Socialistiniame realizme jo ir negali būti. Kitaip tai būtų palaikymas praeities senojo antstato, kurį reikia sugriauti.

Bet sovietinių lietuvių raštuose dar galima sutikti humanistinį požiūrį, pagal kurį gamta yra vertybė savyje. Dar lietuviai rašytojai, ypač poetai, pasidžiaugia gamta tokia, kokia ji yra. Jie dar grožisi Lietuvos peisažu ir jo detalėmis. Tačiau ir šitoks pasyvus požiūris Į gamtą kompartijos kritikams nepatinka.

Antai, rašydamas E. Matuzevičiaus eilėraščių rinkinio "Darbymečio vėliavų" vertinimą idėjiniu atžvilgiu, J. Kirkilą puola poetą dėl "Gimtosios žemės" eilėraščio. Nors šis eilėraštis yra giedras ir optimistinis, kaip reikalauja socialistinis realizmas, nors poetas pripažįsta, kad "darbas ir prakaitas mūsų bus stiprybė skaisčios ateities", tačiau to siauram partiečiui neužtenka. Todėl J. Kirkilą "Tiesoj" rašo:

"Atrodo, kad poetas nori apdainuoti gimtąją tarybine žemę. Tačiau argi šiame eilėraštyje va'zduojamas tarybinis kraštas kuo nors skiriasi nuo buržuazijos valdomos Lietuvos? Saulė, ežerai, kloniai — juk visa tai buvo ir seniau. Eilėrašty nesukurtas tarybinės Lietuvos vaizdas, kuriam širndien būdinga yra tai, kad jį keičia kolūkinio kaimo gyvenvietės, nauji miestai ir fabrikai, upės. pajungiamos tarnauti darbo žmonių gerovės kėlimui, socializmo statybai. Diena iš dienos gražesnė darosi Tarybų Lietuva — ir poetas kaip tik tos Lietuvos, kurią stato ir myli tarybinė liaudis, savo eilėrašty neparodė".

Iš šitų J. Kirkilos žodžių matyti, kad nė gryna gamta komunistui nepatinka. Jis jieško gamtoj ne Dievo, bet žmogaus ženklų, civilizacinio darbo apraiškų, naujų pakitimų ir juos akcentuoja. Todėl gamtą, daugiau ar mažiau žmonių apvaldomą ar apvaldytą, poetų eilėraščiuose sutinkame neretai. Apvaldymo vaizdus jiems dažnai sužadina upės. Gal todėl, kad jų dinaminė jėga aiškiau matyti ir žmonių įsikišimas ten gali būti akivaizdesnis. Todėl K. Korsakas sako Nemunui:

Tekėsi tu sraigtais turbinų,
Elektros plūst srovėmis
Ir gausmą ūžiančių mašinų
Tu neši savo bangomis.     (Nemunas).

Tą patį aktyvų žmogaus santykį su gamta, tik žaismingesnių tonu negu Korsakas, išreiškia E. Mieželaitis savo "Upokšnio" eilėrašty. Kreipdamasis į upokšnį, E. Mieželaitis sako:

Kada buvai labiausiai reikalingas
Rugiams, daržovėms, gluosniams, ąžuolams,
Kažkur klajojai lyg išdaigininkas . . .

Bet ar nebus gana tau išdykauti?
Tu mūsų ar ne mūsų — atsakyk?
Pavyko mums tave tvirtai pagauti,
Ir būk toks geras — žemėj pasilik.

Atėjo melioratoriai.  Mašinos
Pradėjo augštą pilimą tau pilt,
Kad vėl tave i žemę sugrąžinus,
Kad negalėtum tu augštyn pakilt. . .


Taigi ir laisvas upokšnis turi pasiduoti žmonių valiai ir jų mašinoms. Jis tur tapti gamybos proceso naudingu vergu, kaip pilietis komunistinėj valstybėj. Šitokia pažiūra nesiderina su nuotaika humanistinio poeto, kuria melioratoriaus mašinų sumechaninta gamta atrodo neįdomi, neįvairi, nelaisva. Matydamas gamtoj vertybę savy, humanistas žiūrėjo ir žiūri i ją broliškai, beveik su pagarba. Tuo tsrpu komunistas į gamtą pažiūri kovingai, beveik priešiškai. Gamta jam — naudinga medžiaga gamybinei technikai. Todėl tokiai technikai pajungta ji sužadina jame džiaugsmingą pasididžiavimą.

Lietuvoj, be abejo, nėra daug tokių gamtos reiškinių, kurių apvaldymas pareikalautų sudėtingos technikos.  Yra upokšnių užtvankų.  Prie Drūkšių ežero yra elektrine jėgainė, kuros statybą stengėsi apdainuoti E. Mieželaitis "Broliškoj Poemoj". Ir tiek. Bet šitokių, tik didelio masto, gamtos nugalėjimo liudijimų yra Rusijos gilumoj. Kazachstano tyruos pradėtas kanalas ir tų tyrų želdinimas, Volgos-Dono kanalas su jo užtvankomis yra visų sovietinių rašytojų temos. Lietuviai nė puse žodžio neprasitaria, kad prie tų tariamai socialistinių statybų ne vienas tautietis mirė dėl jėgų išsekimo; tačiau jie, įsakyti arba iš įsitikinimo, džiūgauja dėl ten vykstančio gamtos keitimo. Tokie jų džiaugsmo trimitai neretai įgauna sentimentaliai patetišką toną. Antai, V. Valsiūnienė savo poemoj apie Veroniką rašo:

Nuostaba akys klausančių žiba,
Volgos užtvankos jaudina širdį,
Komunizmo didžiųjų statybų
Šiandien dundesį aiškų jie girdi.

Smėlio jūra kur pustė tik vėjas,
Sausroje džiūvo lankos ir kloniai —
Pasodinti sodus ten išėjo
Bolševikai — darbščiausieji žmonės.

Gražios pasakos virto tikrove,
Virš smėlynų jau derliai ten bręsta.


Valsiūnienės ir kitų poetų bei rašytojų primenamas ar vaizduojamas gamtos keitimas nėra tik dieninės propagandos reikalas. Kaip dideliais statybiniais projektais gamtoj, taip pat tų statybų vaizdavimu ir dažnu priminimu komunistai stengiasi žmonėms įkalti mintį, kad žmogus yra gamtos valdovas, kad gamtos keitimo žygiai tegalimi socialistinėj santvarkoj. Todėl T. Tilvytis "Rybinsko jūros" eilėrašty rašo:

Darbo žmogus tuščiais žodžiais nesišvaisto:
Valia jo keičia gamtą iš pagrindų;
Sumanė — jūra pavertė pažliugusį raistą,
Panorėjo — ugnimi tapo vanduo.


Nors eilėdara čia menka, tačiau komunisto — gamtos valdovo — prometėjiškas išdidumas labai akivaizdus.

Aišku, kad gamtos keitimo statybų atlikimas neįmanomas be technikos. Todėl technika ir jos pažanga yra antra tema, dažnai sutinkama sovietinėj lietuvių literatūroj. Antai, Jonas Dovydaitis ) savo apybraižoje apie Cimliankos užtvanką rašo:

"Dabar ji turi keliasdešimt metrų augščio ir keliolika kilometrų ilgio . .. Koks titaniškas darbas atliktas supilant šj kalną! Ir kokia buvo panaudota galinga tarybinė technika, sugebėjusi atgabenti ir į tą svaiginančia augštumą milijonus kubinių metrų žemės! Viskas padaryta mašinomis. Nė vieno žemės žiupsnelio nėra pakelta ir sviesta kastuvu.   Tik mašinomis.
Ilgai neatsikvošėdami nuo nepaprasto reginio, apsvaiginti nuo mašinų gaudesio, mes žiūrime j Cimliankos užtvanką".

Šitas susižavėjimas technika, jos pagelba vykdomomis statybomis, jos sukurtų mašinų nauda gamybai pakelti ir darbui palengvinti rašytojams sunkiau išryškinti, rašant apie Lietuvą. Tačiau ir čia vis tobulėjančios technikos svarbą jie stengiasi pabrėžti. Tokią progą jiems dažniausiai duoda kolchozai. Nors Lietuvoj yra daugiau sugriuvusių traktorių negu gerai veikiančių, nors kombainų gal tėra keli ar keliolika, bet apie tas mašinas ir jų personalą gana daug rašoma su pasididžiavimu taip, lyg kitur nebūtų nei traktorių, nei kombainų. Antai, Romualdas Lukinskas19) savo "Mėlynojo lauko" apsakyme kolchozo pirmininkui leidžia prabilti į senelį, apsilankiusį svečiais, šitokiais pagyringais žodžiais: "Ilsėkis, seneli. Duonelę mes, jaunesni, tau uždirbsime. Matai, kiek priauginom .. . Mašinas pakinkėm. Mašinom ariam, mašinom sėjam, mašinom pjaunam, seneliuk. Rudenį elektrą įvesim. Tai ir elektrą pakinkysim, kad ji artų ir sėtų. Nebe tie laikai, seneliuk, kai kuinelis ir plūgelis buvo visas artojo turtas".

Džiaugiantis mašinomis, kaip gamtos apvaldymo ir keitimo įrankiais, lietuviai rašytojai neretai turi progos pavazduoti traktorių ir kombainų valdytojus. Apie juos daug kas kalba, apie juos kartais sukasi dramatinių pjesių veiksmas. Antai, K. Sajos "Lažybų" komedijos centriniais veikėjais yra kombainininkas Ignas ir jo pavaduotoja komjaunuolė Aldona. Judviejų nesantaika dėl kombaino valdymo, jo sužalojimas, rūpestis jį pataisyti, jo taisymas yra svarbios temos šitoje nelinksmoje komedijoj.

Traktorius — tai plieninis arklys. Todėl traktoriaus šoferis taip pat stovi pagarboj. Jis yra vaizduojamas, kaip paauglių berniukų svajonė. Antai, "Gerų namų" romane, kur M. Sluckis vaizduoja sovietinę prieglaudą, pusbernis Vincas jokiu būdu negali tylomis pravažiuoti pro MTS (mašinų ir traktorių stotį), nepapasakojęs savo bendrakeleivei savo svajonių. "Kaip sutartinės klausėsi jis miškelio gilumoj dzinksinčios geležies, kosinčio motoro ir susijaudinęs šnekėjo", — rašo autorius, — kad būsiančios atsiųstos dar penkios traktorių mašinos į stotį ir kad jis pats vasarą su viena švaistysis.

Šitas technikos augštinimas turi daugiau negu prabėgamos propagandos intencijų. Jis esmiškai įeina į marksistinę pasaulėžiūrą ir sudaro kuriamos komunistinės visuomenės vadinamojo antstato dalį. Raštuose pabrėžiamu technikos kultu rašytojai sąmoningai ar nesąmoningai siekia dviejų tikslų: 1. įdiegti piliečiams į sąmonę žmogaus, kaip gamtos valdovo, mintį, 2. išstumti iš tos sąmonės Dievą, žmonių priklausomybės nuo Dievo jausmą ir mintį. Kai šitokios mintys ir jausmai išnyks, kai žmonės tematys savo išganymą technikos tobulinime ir darbe, tada, tiki marksistai, naujasis žmogus nesvyruojančiais drąsiais žingsniais žengs į ateitį.

A. TAMOŠAITIENĖ
KNYGNEŠIAI (Prel. Pr. Juro nuosav.)

Kaipgi tas naujasis žmogus atrodo dabartinėj sovietinės Lietuvos rašytojų raštuose?
V. Mykolaitis-Putinas, "Pirmosios Gegužės" eilėrašty pavaizdavęs, kaip ta pavasario diena sužadina įvairias gyvybines jėgas, klausia: kas lieka žmogui? ir čia pat atsako:

Ir jis — gyva gamtos dalele,
Bet jo įstatymas — kova ir pažanga.
Jis savo rankom pats sau laimes ugnį skelia
Užgrūdinta kovoj sutelktine jėga.

Taigi pagal V. Mykolaitį-Putiną žmogus — kovos ir pažangos būtybė. Pažangos idėja, marksistų paskolinta iš XVIII amž. racionalistų ir sujungta su kovos idėja, leidžia teigti marksistams ir V. Mykolaičiui-Putinui, kad žmogus pats yra savo laimės kūrėjas. Bet šitas naujo gyvenimo kūrėjas savo kūrybinę stiprybę semia ne iš Dievo, bet kolektyve ir darbe. Tai matyti iš to paties V. Mykolaičio "Kantatos Tarybų Lietuvos dešimtmečiui". Buvęs poetas individualistas ten sako:

Mūsų amžiaus laimingą gyvenimą stato
Sutriuškinęs priespaudą darbo žmogus.
Prie kirvio, kastuvo ar fabriko rato
Jis čia šeimininkas, ne vergas blankus.
Užgrūdintas darbo kietos ištvermės,
Jis Lietuvai saulėtą būvį laimės.

Nežinom, ar V. Mykolaitis-Putinas tiki visu tuo, ką jis čia apie žmogų rašo, tačiau tiek šitose jo eilutėse, tiek kitų lietuvių ir nelietuvių raštuose tikruoju kovotoju ir žmogum-kūrėju telaikomas darbo žmogus, ypač toks, kuris pažangia technika gamina kaskart daugiau gėrybių. Todėl darbas, kaip pirmoji pagrindinė sovietinio piliečio dorybė, raudonu siūlu eina per visus sovietinių rašytojų veikalus. ("Plieninėj darbo meilėj keičiasi žmogus", sako T. Tilvytis). Darbo meilė, pažanga darbe, tobulinant technikines priemones, politinis sąmoningumas — vis tai šitos pačios dorybės laipsniai, pabrėžiami ne tik visoje sovietinėje publicistikoje, bet ir beletristikoj ir literatūrinėje kritikoje.

Antai, "Nuostabaus ryto" romano ištraukoj J. Dovydaitis pasakoja, kaip Norvaišienės duktė Adelė neklauso motinos patarimo mokytis danių technikės profesijos ir stoja į fabriką prie staklių gamybos, nes "dirbti fabrike didžiausia garbė". Norėdama savo dukterį ištraukti iš fabriko, Norvaišienė Adelei numato tris jaunikius — dantų techniką, veterinarijos gydytoją ir jauną inžinierių, vyriausią staklių fabriko konstruktorių. Bet komjaunuolė Adelė pagaliau pareiškia motinai, kad ištekėsianti už darbininko Šarūno Užukalno, su kuriuo ji susipažino, lankydama vakarais gimnaziją, ir kurį pamilo dėl jo sąmoningumo. Ar bereikia aiškinti, kad autorius šituo pasakojimu nori išaugštinti darbą, ypač gamybinį darbą fabrike.

Kad darbas yra pagrindinė naujo komunistinio žmogaus dorybė, tai labai aiškiai pasakė K. M. Simonov Il-me sovietinių rašytojų suvažiavime, kalbėdamas:

"žmogus gali būti malonus, šaunus, gražus, linksmas, bet jeigu jis dykinėtojas, jeigu jis dezertyras iš to visaliaudinio fronto, kur kovojama dėl šalies ateities. jis — tik pusė žmogaus, jis miesčionis. Žmogus gali būti doras asmeniniuose santykiuose, gali būti ištikimas meilėje, bet jeigu jis abejingai žiūri į darbą, jis neturi teisės tikėtis mūsų simpatijų . . . žmogus negali būti mums nei gražus, nei patrauklus, jeigu negraži, nepatraukli, nekilni jo pažiūra į darbą".

Kadangi, pagal marksistus, žmogus per darbą techninėmis priemonėmis kuria savo gyvenimą ir kuria-keičia pats save, tai ir jo psichinis gyvenimas yra nulemtas darbo. Kas išnaudoja kito darbą, to psichika vienokia; kas pats dirba, to psichika visai kitokia. Todėl įdiegti naują darbo sampratą ir sąmonę yra ne tik kompartijos, sovietinės valstybės, profesinių sąjungų, bet ir rašytojų uždavinys. To siekdami, šie ir kuria savo personažų charakterius, atremtus į darbą. Darbas yra arba turi būti jų vaizduojamųjų veikėjų gyvenimo centras, naujas gyvenimo turinys. Tiesa, K. M. Simonov pripažįsta, kad vien darbas, nors ir koks heroiškas jis bebūtų, nėra nei visas gyvenimas, nei visas jo turinys. Tačiau darbas rašytojų ir poetų vaizduojamųjų herojų yra gyvenimo centre, apie kurį sukasi visi kiti interesai, jausmai ir mintys. Darbas yra jų svarbiausias turinys, kuris nulemia jų psichinį gyvenimą.

Tačiau, pagal komunistus, darbas yra verčiausias ir prasmingiausias, kai jis atliekamas kolektyve visos dirbančiosios visuomenės gerovei. Rašytojai dažnai pabrėžia kolektyvinio darbo svarbą. Todėl viena mėgstamiausių temų sovietinėj lietuvių beletristikoj yra kolchozo gyvenimas. Be abejo, vienį šitą temą iškelia, norėdami sukurti komunistinės visuomenės antstatą, o kiti pataikaudami komunistams ir norėdami pavaizduoti neva pažangą, nes kolchozinė baudžiava Lietuvoj iš tikro yra negirdėtas dalykas. Iš vienos pusės, kolūkinis gyvenimas pats suponuoja kolektyvinį darbą ir bendrus uždavinius. Iš kitos pusės, jį vaizduojant, galima kolektyvinį darbą parodyti akivaizdžiuose susitelkimuose, kaip įvairios talkos ir soclenktynės. Tai vaizduojant, yra progos paaiškinti, kad vadinamųjų soclenktynių uždavinys nėra iškelti vieno kolektyvo pranašumą darbe prieš kitą kolektyvą, bet pakelti gamybinį darbo našumą visai dirbančiųjų visuomenei.

Turint galvoj marksistinę darbo sampratą, taip pat nesunku suprasti, kodėl lietuvių sovietinėje beletristikoj pabrėžiami ar vaizduojami darbo entuziastai, pirmūnai, spartuoliai, kolchozų pirmininkai, jų brigadieriai. Kadangi šių dienų sovietinio žmogaus pagrindine dorybe ir gyvenimo centru yra darbas, pirmoj eilėj techniškos gamybos ir politikos darbas, todėl sovietiniai lietuvių rašytojai iškelia ir vaizduoja komunistus, kaip darbščiausius žmones ir darbo herojus. Nors tikrovėje komunistai ir komjaunuoliai yra privilegijuoti ir kartais gyvena, kaip senovės bajorai, bet socialistinio realizmo teorija rašytojams leidžia pavienius reiškinius apibendrinti.

Todėl kyla klausimas, ką tokie apibendrinimai duoda literatūrai kaip menui? Jau buvo sakyta, kad socialistinis realizmas yra pseudorealizmas, melagingas realizmas. Čia lieka pridurti, kad veikėjų psichikos grindimas darbu ir jų vertinimas pagal pažiūrą į darbą vaizduojamųjų herojų susiaurina ir išverčia į paviršių psichinį gyvenimą. Kartais rašytojai eina taip toli, kad jie verčiau sutinka būti juokingi negu bent kiek nusižengti komunistinio herojaus idealui. Kaip pavyzdį, galime paimti Elzę Banionytę iš M. Sluckio "Gerų namų" romano. Elzė, jauna gyva auklėtoja sovietinėje vaikų prieglaudoje, pakeliama tos pačios prieglaudos direktoriaus Lėvenio pavaduotoja. Stipriai paspaudęs ranką Elzei ir pasidžiaugęs, kad šitokios pavaduotojos — guvios, linksmos, laimingos — šitokiems namams seniai reikėjo, Lėvenis paklausia, ar ji nenorinti turėti kelių laisvų dienų. Tačiau Elzė Banionytė į tai reaguoja, šitaip sušukdama:

"— Darbo! Darbo man duokite, drauge direktoriau. Pasakykit, kaip pradėti". . .

Jei laikas leistų, šitokių perdėtų darbo pabrėžimo pavyzdžių būtų galima pacituoti ir daugiau.
Tačiau čia mums rupi ne tiek šitokie pavieniai perdėjimai, kiek apskritai šitokios darbu pagrįstos veikėjų psichikos standartas. Nors tezė, kad darbo įrankiu žmogus keičia gamtą ir drauge keičia save, atrodo paskatinanti rašytojus į dinamišką veikėjų psichikos vaizdavimą, tačiau rašytojų praktikoj to dinamizmo beveik nematyti — jis išeina arba paviršutiniškas, ar standartizuotas vis tuo pačiu atžvilgiu. Dar reikšmingiau, kad svarbiųjų neva teigiamųjų veikėjų gyvenimas atrodo atvirkščias.

Ir dėl to reikia kaltinti ne tiek rašytojų talentų menkumą, kiek pastangas žmonių psichiką ir moralę grįsti darbu, kaip reikalauja teorija. Tuo nenorime paneigti darbo svarbos žmonių gyvenime. Jis ten užima didelę vietą, turi nemažos reikšmės žmonių dorovei ir apskritai psichiniam gyvenimui. Tačiau darbo samprata ir jo pergyvenimas nesudaro žmogaus sielos branduolio, neįeina į žmogaus esminius egzistencinius rūpesčius. Jis žmogui atrodo, kaip būtina atsitiktinybė, kuri tepaliečia sielos periferiją. Kai sovietiniai rašytojai marksistinę darbo sampratą deda į sielos centrą ir pagal tą sampratą skirsto žmones į teigiamus ir neigiamus, jie susiaurina žmogaus sielą ir dirbtinai ją išverčia į paviršių — užuot įsibrovę į širdies gelmes, jie sielos j ieško tarytum po oda. Kai sielos centras atrodo paviršiuj, tada ir kiti asmeniniai jausmai tampa paviršutiniai, o sukurti personažai negilūs, dirbtiniai, lyg kokios šiaudinės būtybės. Todėl psichologiniu atžvilgiu sovietiniai lietuvių rašytojai atrodo labai atsilikę nuo Vakarų psichologijos mokslo, kur pasąmonio, gelmių ir visumos psichologijos nemaža pasitarnauja literatūros kūrėjams, juos paskatindamos pažiūrėti į žmogaus prigimtį iš įvairių pusių.

Be to, sovietinių lietuvių rašytojų kuriama psichologija eina priešinga kryptimi, ją lyginant ne tik su krikščioniška psichologija, bet ir su Vakarų Europos egzistencialinių, dažnai ateistinių, rašytojų. Šie pastarieji nemaža dėmesio skiria žmogaus vienatvės, kentėjimų, mirties, gyvenimo prasmės ir žmogaus santykių su transcendencija problemoms, o žmogaus blaškymąsi gyvenimo paviršiuje jie laiko asmenybės praradimu. Tuo tarpu sovietiniai rašytojai, jų tarpe taip pat lietuviai, kaip tik savo dėmesį yra nukreipę į asmeninio gyvenimo paviršių — į socialinius santykius, į gamybą, į darbą, į techniką, į politiką. Jų sąmoningas vengimas vaizduoti tokias giliai žmogiškas būsenas, kaip vienatvė, kentėjimai, mirtis, gili meilė, nemarumo ilgesys, neleidžia jiems sukurti gilios psichikos veikėjų ir pavaizduoti įvairių gyvenimo situacijų. Norom ar nenorom sutikdami su kompartijos priminimais, kad beviltiška meilė, kentėjimai, vienišumas, mirtis yra buržuazinės literatūros pelėsiai, šituo rašytojai ir poetai iš anksto savo kūrybą suskurdina ir lyg suvienodina. Jau tas faktas, kad Putinas, vienas stipriausių lietuvių lyrikų,, savo dabartinėj poezijoj nedaug kuo besiskiria nuo eiliakalės V. Valsiūnienės, daug pasako apie sovietinės lietuvių literatūros lygį.

Dėl minėtų paviršutinių schematinių standartų kalta ir marksistų pažiūra į gėrį ir blogį. Jiems atrodo, kad blogio šaknys glūdi buržuazinės-kapitalistinės santvarkos socialiniuose santykiuose ir jos įpročiuose bei papročiuose, kurie Sovietų S-goj dar nėra visai nugalėti. Todėl rašytojai bei poetai drauge su visais komunistais niekina Lietuvos praeitį, ypač nepriklausomybės gyvenimo laikotarpį. Jie puola tamsumą, siaurumą, apsileidimą, tinginiavimą, mergišia-"imą, egoizmą, savanaudiškumą, gobšumą, vergiškumą, imperialistų grobuoniškumą, kaip praeities liekanas. Tuo tarpu gėrį sovietiniai rašytojai drauge su marksistais temato dirbančiųjų klasėje ir socialistinėj santvarkoj. Jie tiki, kad altruizmas, draugiškumas, meilė, tautų brolybė, taika, laisvė, darbštumas, gerbūvis tegali išaugti ir suklestėti, panaikinus žmogaus išnaudojimą žmogumi, išrovus privatinės nuosavybės jausmą ir su tuo susijusius papročius. Taigi gėris ir blogis jiems atrodo, kaip atitinkamos visuomenės socialinis vaisius. Iš tikrųjų tai labai paviršutiniška pažiūra.

Tiesa, kad socialinė ir politinė santvarka gali turėti įtakos gėrio ir blogio pasireiškimui gyvenime. Tačiau tiems, kurie nėra apakinti marksistinės pseudo religijos, aišku, kad gėris ir blogis neglūdi vienokioj ar kitokioj socialistinėje santvarkoj. Jie mato, kad gėrio ir blogio, dorybių ir ydų šaknys glūdi žmonių prigimty ir kyla iš metr fizinės tikrovės. Bet sovietiniai rašytojai tiki arba apsimeta tikį, kad blogis mažės ir gėris stiprės su didėjančiu socializmo įsigalėjimu, kol ateity žmonės taps laimingais. Paviršutinė gėrio ir blogio samprata ir suteikia sovietinei literatūrai optimistinį toną. Jos rašytojams jau dabar sovietinis gyvenimas atrodo šviesus. Eet dar labiau jie tiki ateitimi.


L. VILIMAS — SOPULINGOSIOS SIMBOLIKA V. Maželio nuotr.

Šitas religinis eschatologinio pobūdžio žvilgsnis į ateitį stiprina socialistinio realizmo optimizmą ir leidžia šviesiai vaizduoti net dabartį.

Naujenybė arba atsitiktinė pažanga gyvenime leidžia rašytojams kalbėti apie didžiulius istorinius žygius; šioks toks patvaresnis sovietinės santvarkos laimėjimas literatūroj apibendrinamas iki visuotinės pažangos suklestėjimo, o mažas pragiedrulis greit tampa skaidria ateities šviesa. Nors dabarties giedrą dar drumsčia praeities šešėliai, kaip visokie tinginiai, buožės, nacionaliniai banditai amerikiečių tarnyboje, kunigai, davatkos ir kitos negausios blogio šiukšlės, tačiau sovietų pavergtos Lietuvos rašytojai įsakomi rašyti apie ateities pergalę, kurios prožektorium literatūroj nušviečiama dabartis.

Štai keli to prožektoriaus švystelėjimai.

Antai, E. Mieželaitis, apdainuodamas rudens žalumą, nesigaili praėjusios vasaros, nes jauni
"rugiai — jie ateitis — vėl sužavėjo". T. Tilvyčio Usnynės kolchozininkai "palikę praeitį užpakaly, į ateitį jie įžvelgė toli". K. Korsakas svajoja įkinkyti Nemuną "didiems darbams didžios ateities", kad jis būtų "skaidrus kaip auštantis gyvenimas, kaip laimė ateities laikų". Ir buvusis "Pesimizmo himnų" autorius neatsilieka arba yra priverstas būti optimistu. Jis džiaugiasi, kad "mes laimingi, kuriems išaušo šviesios dienos ... ir žengiame į šviesią ateitį kartu". Jaunystėje buvęs Baudelaire "spleen" draugas A. Venclova į senatvę yra tapęs herojišku vizionierium. Matydamas, kaip "galingai žengia ateities kūrėjas, išlaisvintas tarybinis žmogus", jis drauge regi, kaip tautos "liejasi ateitin lyg vandenynas kūryba, darbu ir mintim lakia". Koliodamas karo ištroškusius dolerio magnatus ir sužvėrėjusius fašistus, kurie Vietname "ant medžių karia žindomus vaikus", VI. Mozūriūnas regi, kaip "nuskęs ginklai nepasiekę kranto, nuo bėgių virsta jankių traukiniai", o pro sovietinius rūmus ir kasamus kanalus "aušra šviesioji kyla iš rytų".

Kalbėdamas apie sovietinio deputato jausmus bei mintis, "Literatūros ir Meno" savaitraščio redaktorius Vacys Reimeris turi progos beveik himnišku patosu išreikšti ir dabarties džiaugsmą ir šviesios, dar džiaugsmingesnės ateities viltį. Jis rašo:

Šviesiu rytmečiu skrenda mūsų metai greiti . . .
Dingo buožių galia kaip liga nelemta,—
Džiaugias viskuo širdis, džiaugias viskuo gamta.
—    Kilkit saulėn!—mes tariam pasėlių daigams,
—    Kilkit saulėn!—mes kalbam mažyčiams vaikams
Nes mums saulė nedings iš padangės gilios,
Nes vaikams neatims nieks šviesiosios dalios ...
Tu eini ir mąstai. Žemė džiaugsmo pilna.
Skamba plaukia brigadom jaunimo daina,
O dainoj ateitis kalba žodžiais gražiais,
Kad aušra visą žemę klos saulės dažais ...
Viskas tavo aplink, kiek užmato akis, —
Ir saulutė augštai, ir vėjelis pietys,
Ir, lyg žydintis sodas, graži ateitis.

(Deputato vardas).

Ateitis gal nėra taip stipriai pabrėžiama prozos rašiniuose. Tačiau ir čia eschatologinis marksizmo prožektorius meta rožinę šviesą į lietuvių gyvenimo dabartį sovietinėje okupacijoj. Net buvęs toks pašaipininkas, kaip Aug. Gricius, yra pasidaręs optimistiškai herojiškas. Savo "Barvai-nio sodybos" apsakymą jis užbaigia šitokiu spalvoto atviruko vaizdu:

"Artėjo vakaras. Dangus darėsi žydresnis ir giedresnis, kaip gyvenimas, atėjes į šią vietą, ir raudonoji vėliava ant augšto stiebo, siulėleidin krypstančios saulės nudažyta, rodėsi, plėšiasi augštyn, juo toliau pažvelgt, ir plevėsuodama mojažmončms  ateiti čia".

Ar bereikia priminti, kad komunistinės ateities prožektorius lietuvišką praeitį padaro labai tamsią ir net visai juodą? Lietuviškos praeities tamsa sovietinėj beletristikoj nuolat iškeliama ar primenama, kaip kontrastas "šviesiai" dabarčiai, kuri nesulaikoma upe veržiasi į dar "šviesesnę" ateitį. Šitoks viso gyvenimo ir vaizduojamųjų veikėjų štampavimas tamsa ir šviesa, marksistiniu blogiu ir gėriu, tik labiau suschematizuoja lėkštos psichikos personažus ir padaro sovietinę grožinę lietuvių literatūrą įkyriai didaktišką. Be abejo, šitoj nuobodulio ir schematizmo gamyboje pasitaiko išimčių. Sakysim, toks E. Mieželaitis, dabartinis Sovietinių Lietuvių Rašytojų Draugijos sekretorius, kartais sugeba parašyti eilėraščių, kur teoriniai štampai beveik nejaučiami. Tačiau šitokios rūšies kūrinėliai vis dėlto pasilieka išimtys. Šiaip ten rašytojai ir savo personažus ir visą gyvenimą vaizduoja schematiškai, siaurai ir lėkštai.

Kad šitoksai sovietinės lietuvių literatūros vertinimas nėra šališkas, nors ir nepagrįstas visų raštų analize, tai liudija patys tų rašytojų vadai. Antai, Jonas Šimkus, "Pergalės" žurnalo redaktorius, buvęs ilgametis Sov. Lietuvos Rašytojų S-gos pirmininkas, savo "Lietuvių dramaturgijos klausimų" straipsny-1) 1954 metais rašė:

"Mūsų tarybinės dramaturgijos veikaluose priešakinis visuomenės žmogus vis dar nepakankamai ryškus. Rašytojų sukuriami teigiamieji herojai vis dar labiau panašus j moralines schemas, o ne į gyvus žmones".

Manydamas, kad dėl tų nevykusių personažų kalta nekonfliktiškumo teorija, J. Šimkus tame pat straipsny dar rašė:

"Tą ydą turi daugumas per paskutinius kelerius metus spaudoje pasirodžiusių mūsų autorių apsakymų. Nedidelės apimties kūriny užmezgamas gana aštrus konfliktas, susikerta kita kitai ideologiškai priešingos jėgos. Apsakymo žanras, žinoma, neleidžia konfliktą plačiau išvystyti. Ir rašytojas staiga daro posūkį: neigiamas herojus, jeigu ne klasinis priešas, akimirka patiki kokiu nors šablonišku, autoriaus pateiktu argumentu, ir tampa visiškai doru tarybiniu žmogumi. Rašytojas tariamai įvykdė visas siužetines normas: davė konfliktą, davė persilaužimą ir pagaliau teigiamojo prado pergalę. Suprantama, kad toks kūrinys — nepilnavertis, o jo poveikis dažnai neigiamas: skaitytojas vengia tokius kūrinius skaityti".

Kadangi sovietinėj lietuvių literatūroj romanų tėra labai maža, o joj vyrauja apybraižos ir apsakymai, kuriuos dar papildo dramatinės pjesės, tai čia duoti J. Šimkaus vertinimai liečia absoliutinę visos literatūrinės produkcijos didžiumą. Ant. Venclova dar griežčiau negu J. Šimkus tą literatūrą vertino 1954 m. pabaigoj Il-me sovietinių rašytojų suvažiavime Maskvoj. Ten jis22) prieš visus kalbėjo:

"Lietuvių literatūros augimui vis dar kliudo rašytojinio meistriškumo stoka. Dargi geriausių prozos ir poezijos kūrinių kokybe nukenčia dėl formos trūkumų — kompozicijos palaidumo, kalbos sausumo, retoriškumo. Nemaža pasirodė kūrinių schematiškų, su išgalvotais arba nuglostytais konfliktais, natūralistiškai šliaužiančių tikrovės paviršiumi, be minties ir fantazijos polėkio".

Kritikavo Ant. Venclova sovietinę lietuvių literatūrą taip pat tematiniu atžvilgiu. Šituo atžvilgiu jo pastebėti trūkumai sustiprina mintį, kad dėl tų schematiškumų, šablonų, šliaužo j imo paviršium kalti ne vien rašytojų bei poetų nesugebėjimai ir talentų stoka. Tiek iš Ant. Venclovos kritikos, tiek iš kūrinių analizės matyti, kad dėl tematinių ir formalinių sovietinės lietuvių literatūros ydų kaltesnės yra marksistinės tezės ir tas politinis, moralinis ir materialinis rašytojų apsupimas, apie kurį buvo kalbėta pradžioje.

Kai žmonės turi rašyti pagal politinio organo — kompartijos — nutarimus ir nurodymus, kurie siaurai, vienašališkai ir lėkštai aiškina tikrovę, žmogų ir jo gyvenimo prasmę, tada nėra ko norėti iš rašytojų gilios ir įvairios psichologijos, minties ir vaizduotės polėkio. Tada taip pat sunku išvengti schemų, šablonų ir retorikos. Taigi, už daugelį sovietinės lietuvių literatūros ydų yra daugiausia kalti brutalūs ir siaurapročiai Lietuvos okupantai, atnešę lietuviams vergiją ir apsupę lietuvių rašytojus keleriopu nelaisvės žiedu.

Miunchenas, 1955. VII. 28.