MISTINIAME SODE Spausdinti
1903-1906  METŲ ATSIMINIMAI  IŠ  SEMINARIJOS

Atvykstu Seminarijon
Tad štai tas Mistinis Sodas, ta vieta, kur kai įžengsiu, turės pasikeisti visas buvęs gyvenimas ir prasidėti kažkas visai nauja, gražu, miela... Tad štai toji "Telšiškė arba Samogitiškė Dvasinė Seminarija" (kaip ją anuomet rusai vadino), apie kurią jau aštuonerius metus mąsčiau, į kurią pagaliau pasiryžau įstoti ir, kiek nuo manęs pareis, ištisai išeiti.

Buvo tai 1903 metų rugsėjo pradžia. Ta pati Rotušės Aikštė, anuomet oficialiai vadinamoji "Paradnaja Ploščad" (Paradų Aikštė). Tas pat dešinysis jos kampas, šalia tos pat ir tokios pat Švč. Trejybės bažnyčios, kokią ją palikome, 1944 metų liepos 16 popietėj jai liūdnai sudie sakydami. Tik pati Seminarija anuomet atrodė truputį kitoniškai. Tiesa, tas keturkampis įvažiuojamųjų vartų bokštas buvo toks pat, vien paveiksliukai nišose ne tokie švieži (ar ir ne tokie gražūs, nedrįsčiau spręsti); betgi iš abiejų jo šalių dar nebuvo to gražaus trijų augštų namo — Maironio bei Penkausko darbas, — kuriame tilpo Bažnytinis Muziejus, rektorių būstas ir kanceliarijos bei svečių kambariai; jo vietoj tebuvo menkas vienaaugštis namelis, savo kairėj mūrine siena susisiekiąs su kažkokiais miesto valdybos menkučiais vienaaugščiais pastatais, bene arklidėmis (šiąsias Nepriklausomoj Lietuvoj Kauno miesto valdyba perdirbo į daug jau švaresnes tarnybines įstaigas).

Tad štai toji paslaptingoji dirbtuvė, kuri per ketverius metus iš manęs 20 metų jaunuolio, paprasto žemės vaiko, turės padaryti rimtą padarą, dorą kunigą!... Iš viršaus nekaip ji teat-rodo, nepalyginsi su mūsų šaunia liepojiške gimnazija, kurią tų metų pavasarį teko baigti... Priėjęs arčiau, randu bokšte įrašytą: AVE MARIA, GRATIA PLENA... Kaip čia tatai, manau sau, mus gimnazijoj mokė reikiant sakyti Gratiae plena, o čia?... Pamaniau: klaida. Nebuvau dar pasižinęs su bažnytine lotynų kalba.

Betgi reikia pagaliau ryžtis — tad einu prie durų. Rankų traukiamas skambutis... Atsiliepia drebąs skambtelėjimas... Po valandėlės durys verias — kyšteli nedidelis senukas, žilutėlis, truputį sukumpęs, bet rožiniu sveiku veidu, neką tesurukusiu, nors, kaip vėliau sužinojau, jis labai senas... "Czego chce pan?"— ko ponas nori? — klausia jis lenkiškai nei mandagiai, nei nemandagiai. Pasiaiškinu. Leidžia į tą šventyklą įžengti...

Didokas kiemas, akmenukais grįstas. Platokas žvyruotas kelelis bėga tiesiai į dviaugštį baltom sienom, raudonu čerpiniu stogu namą, neaugštais langais, dešinėj besiremiantį į senyvą raudonų plytų gotinę įdomią bažnyčią, tikriau — į jos galą, prie kurio matyti pristatyta užpakaly daug augštesnė ir platesnė. Tai — Seminarijos bažnyčia, viena seniausiųjų Kaune ir visoj Lietuvoj. Kairioji Seminarijos rūmų dalis užlūžta tiesiu kampu ir traukias kiemo gilumon tiesiai dviejų didelių upių santakon — vėliau sužinojau, jog tai garsusis Nemunas bei Vilija-Neris. Žvilgtelėjęs kiemo dešinėn, pamačiau antrus panašius dviejų augštų rūmus. Pažiūrėjus kairėn, dar matyti mažesni dviejų augštų modernesni rūmai, o priešais juos — didokas vaisinis sodas, kuriame bevaikščioja tikri klierikai ir kai kurie kandidatai...

Man reiktų pas vicerektorių, vadinamąjį inspektorių. Kuriuose rūmuose jis gyvena? Bonifacas (taip vadinosi anas senelis sargas) paaiškina: eik stačiai į anuos ten rūmus, kur priešais tave gale kiemo.  Ir nuėjau.

Durys kaip durys — mįslingos, tylios. Už jųjų — tas garsusis kanauninkas Pranciškus Ksaveras Kriškijan, vyskupo Paliulionio patikėtinis, seminarijos beveik valdovas, nežiūrint, kad kažkur ten antruosiuose rūmuose slypi mažai teregimas rektorius prelatas Antanas Karosas (būsimasis vyskupas). Betgi reikia būtinai pro tas nebylias duris įeiti į tą valdovo šventyklą. Tad brazd-brazd... Po valandėlės atsiliepia balsas: "Proszę!" Dūšioj pasidrąsinęs įeinu ir sakau kaip mokėdamas lenkiškai: "Niech będzie pochwalony Jėzus Chrystus". "Na wieki wiekow" — atsakė gana meilus balsas. Tad drąsiau žvilgteriu į balso šaltinį — besąs neaugštas, apskrita figūra, bene paprastais juodais kunigiškais rūbais apsitaisęs, paprasta juoda plačia kunigiška juosta apvalutį juosmenį apsijuosęs, rar.kas ant pilvuko susinėręs, didoka žilstelėjusia galva, labai primerktomis akimis, tartum apyžlibėmis (vėliau sužinojau, jog jis turėjęs trachomą ir buvęs operuotas), ilgoka smailu galiuku nosim, plonomis plačios burnos lūpomis geraširdiškai, o vienkart gudrokai šypsodamas. Skubokai priėjau ir, kaip buvau iš anksto girdėjęs reikiant, pasilenkiau pabučiuoti rankos, kurią jis man mielai ištiesė. Dabar tiksliai nebeatsimenu, apie ką ten kalbėjova. Tiek tik atsimenu, jog iš jo išėjau gana patenkintas ir nuėjau, manding, jo patartas, pas antrą Seminarijos didžiūną — prefektą (artimesnįjį klierikų prižiūrėtoją) profesorių Bronislovą Lausą, kur begyvenąs pirmuosiuose rūmuose, šalia Švč. Trejybės bažnyčios. Pas jį ėjau jau drąsiau: ir mažesnis paukštis, ir turėjau kuo jam įsiteikti: rekomendacini laišką iš jo draugo kun. Juozapo Stakausko. kurs buvo čia buvęs profesorium, o paskiau liko perkeltas (tariamai už litvomaniją) į žemesnę vietą — į Liepojos vyrų gimnaziją kapelionu.

Vadinas, dabar atsistojau prie antrojo potentato durų.   Vėl nedrąsus stuksenimas — vėl kažkas panašu į "Proszę!" ištartas sultingu žemu baritonu. Įžengiau, beregint pasirodė ir baritono savininkas — baritoniško tipo vyras: gana augštas, gana apskritas, didele galva, juodais garbiniuotais į šalį sušukuotais plaukais, apvaliu veidu, labai taisyklingu, tiesiog gražiu, tamsia oda, didelėmis tamsiomis akimis (gal rudomis — aš niekad akių spalvos neįspitrėju), siaurai išpjautomis, kiek išvirtusiomis, betgi gražiomis, lūpos sultingos, apatinė truputį išsikišusi; jų pjūvis elegantiškas. Žodžiu sakant — šaunia išvaizda vyras. O pavardė Laus (ką reiškia vokiškai — patys žinot; lotyniškai — gyrius; pats profesorius, kaip teko girdėti, išvedęs savo pavardę iš prancūziškos — Lahousse; o mūsų negudraujantieji žemaičiai pasakytų: nagi, Levs, augštaitiškai sakant — Liūtas). Kaip mokėdamas pasisveikinau maldingai lenkiškai; jis atsakė gražiai varšavietiškai. Šneka nebuvo ilga. Įteikiau kapeliono Stakausko laišką, pasitikimai palūkėjau, kol perskaitys ir tars ištarmę. Ir tarė: "Gerai. Skiriu Tamstai, Kunige (mat, Seminarijoj kiekvieną klieriką tuoj imdavo taip vadinti laipsniu augščiau, negu tikrovėje, sulig lenkiškojo mandagumo dėsniais) skiriu Tamstai kambarį NN." Ir bene su tuo posakiu išsiskyrėva.

II. Knygyne
Inspektorius Kriškijan paskyrė, tarp kitų, ir mane savo padėjėju tvarkyti knygynui, ypačiai ruošti naujam katalogui. Tai buvo iš jo pusės tam tikras malonės ženklas. Paskyrimas man labai patiko: aš nuo mažų dienų knygas mėgau — tad džiaugiaus nūn susirasiąs pasiskaityti gal labai įdomių dalykų. Kai pirmąjį kartą nuėjau darbuotis, man patiko ir ta senobinė patalpa, ir tos eilės knygų, net ir toji netvarka: džiaugdamasis maniau prisidėsiąs prie tų turtų sutvarkymo.

Pradėjome "darbuotis": kun. inspektorius, kuris buvo vienkart ir bibliotiekorium, kadangi mėgo knygas ir turėjo savo labai rimtą ir didelį knygyną, mums paaiškino, jog reiksią sudaryti knygų inventorių (nes buvo daug į bandrąjį katalogą dar neįtrauktų knygų), o paskui sudaryti naują katalogą; rodė mums, kurias reikia pirmiausia surašyti ir kur jas krauti; berodydamas rasdavo sau įdomių knygų ir imdavo apie jas kalbėti; taip nuo vienų knygų pereidavo prie kitų ir pasakodavo - pasakodavo, b mes gana smalsiai ir pagarbiai, norėdami dar ir įtikti tam didžiūnui, jo klausydavomės, ką įmanydami klausi n ėda v ome. ką keistesnio suradę jam rodydavome; o jis tik šnekėdavo - šnekėdavo — laikas praeidavo, o darbas beveik nė iš vietos; pagaliau jis, kaip atrodė, nė aiškaus plano gal neturėjo; pagaliau buvo, matyti, vien knygų mėgėjas, o ne jų tvarkytojas. Taip praėjo mano pirmieji bibliotekoje metai, o taip ir neteko nieko rimto ten atlikti. Vien prisirašiau ilgas eiles visokių knygų pavadinimų, kurias būčiau norėjęs perskaityti. Bet jų prisirinko tiek, jog nebent per visą amžių žmogus būtumei galėjęs apžioti, o ir tarp tų mane sudominusiųjų knygų buvo labai daug persenusių, visai nebeturinčių nūn vertės. Bet anuomet aš apie tai nė nemąsčiau: atrodė — visa įveiksiu... Taip paprastai esti su knygomis: pasidarai aistringu kolektorium ir alkanu skaitytoju, kuris godžiausiai stengias viską apžioti ir praryti, nesirūpindamas, kad gali sugadinti sau vidurius ...

Kokios gi pagaliau knygos, apskritai imant, buvo mūsų seminarijos bibliotekoj? Žinoma, daugiausia tikybininkų teologų, filosofų, istorikų veikalai, ir tai daugiausia senųjų — septynioliktojo, aštuonioliktojo ir pradžios devynioliktojo amžiaus autorių, Bažnyčios tėvų raštų rinkiniai, šiek tiek senųjų klasikų; didesnės vertės knygų, ypač retesnių spaudinių, kaip ir nebūta. Nuo pusės maždaug devynioliktojo amžiaus buvo didelis mišinys atsitiktinai įsigytų (per palikimus kunigams mirus, šiaipjau atsitiktinai dovanotų ar pirktų) knygų, daugiausia religinio turinio vadovėlių, trumpesnių ar plačių, paprastai didesnės vertės neturinčių. Bet man anais laikais daugelis atrodė labai įdomios. Savo laimei veikiai susipratau ir ėmiau skaityti modernius autorius, o iš senųjų vien rinktinius, religinės literatūros klasikus, kuriuos būtinai reikėjo pergromuluoti. Betgi ir laiko ne ką teturėjome skaityti pašalinėms knygoms: dienos ir vakaro valandos taip sausakimšai buvo užpildytos pamaldomis, paskaitomis, užduotųjų pamokų išmokimu, poilsio pertraukėlėmis, pasi-žmonėjimu su draugais, muzika, dainomis, jog beregint gyvoji paros dalis praskrisdavo kaip šešėlis — ir jau reikėdavo (griežtai!) eiti gulti: juk ne juokai — keltis teks penkiomis ryto! Tad nesėdėsi naktimis su knygomis, nes miegai sėste pasėda.

Beje, čia verta paminėti, kaip vargšė lietuviška knyga bandė įsibrauti i tą garbingą bei didžią lotyniškai lenkišką biblioteką. Kaip žinome, anuomet lietuviškoji spauda buvo dar draudžiama visoj Lietuvoj ir rusų policijos sekama, persekiojama, naikinama, o "nusikaltėliai" skaudžiai baudžiami. Betgi tai neįstengė suturėti lietuviškojo rašto unelio; žinoma, ir į kunigų seminariją jis seniai prasirausė. Bet juk rusų policija galėjo užuosti ir padaryti kratą. O jei būtų ką radus?! Galėjo skaudžiai nukentėti visa seminarija. Tuo remdamasi, lenkuojančioji seminarijos administrae'JT draudė klierikams turėti seminarijoje lietuviškų spaudinių. Jai buvo graži proga tuo patenkinti ir savo pačios nuoširdų norą "apsaugoti" klierikus nuo "litvomanijos". Tad inspektoriaus Kriski jono padėjėjai jieškodavo pas draugus, žinoma, jų namie nesant, lietuviškų knygų ir radę pranešinėdavo savo viršininkui ar net ir iš karto paimdavo knygas ir tiek. Klierikai, nusikaltę lietuviškų knygų skaitymu, lenkininkų buvo laikomi įtartinais, o net ir iš seminarijos kartais pašalinami, ypač jei dar kokia priežastėlė prisidėdavo.

Ką gi turėjo daryti lietuviai klierikai? Jiems nebeliko kitos išeities — vien rizikuoti savo kailį ir lietuviškas knygas gaudyti, skaityti ir laikyti. Bet kame jas laikysi? Savo celėse? Juk veikiai kas "pašalinis" pastebės ir praneš kur nereikiant. Tad dalis tokių draudžiamųjų brangumynų buvo bandoma slėpti pačioj seminarijos bibliotekoj tarp kitų knygų kuriam nors kampe: juk ir norėdamas nerasi, jei tiksliai nežinosi, kur jos; reiktų ilgai pasnopinėti, norint rasti. Lietuvių klierikų laimei būdavo kasmet paskiriamas vienas vyresnis klierikas vadinamuoju bibliotekorium, o dar vienas ar du jaunesni — padėjėjais. Į tuos bibliotekorius kaskart dažniau patekdavo gerai susipratę lietuviai, kaip va, Ignas Labanauskas, Vladas Jurgutis. Jurgutis vėliau man pasakojo, kaip jie bibliotekoj sudarę lietuvišką skyrelį, ir kaip jis už tai kuo iš seminarijos nebuvęs išlakintas; jį išgelbėjo, turbūt, vien tai, kad jis buvo tikrai tobulas klierikas.

Tad ką gi labiausiai skaitydavo anuomet Žemaičių seminarijos klierikai? Lietuviškų knygų pasirinkimas buvo neplatus. Best seller buvo Šatrijos Raganos "Viktutė". Toliau ėjo Maironio, Jakšto, Margalio, Vienužio poezija, Vydūnas, Vaižgantas. Iš laikraščių — Tėvynės Sargas, Kryžius, Apžvalga. Buvo mėgstama Lietuvos istorija. Iš lietuviškų knygų tai maždaug ir viskas. Tad išdidžiai viešpatavo lenkiškos knygos. Kitomis svetimomis kalbomis knygų beveik neskaityta, išskyrus rusų, bet ir šių nedaug; labiausiai gal buvo mėgstama satyrinė apysaka "Mūsiškiai užsienyje" (Leikino), kurioje buvo gana sumaniai išjuokiami turtingi, bet tamsūs rusai, išvažiavę pasišvaistyti po Vakarų Europą. Kitomis rusų kalba knygomis klierikai nebesidomėjo, kadangi rusiškų knygų buvo gana prisiskaitę gimnazijose (jos turėdavo nemažas bibliotekas), o ir ne ką sau tikrai tinkpma tegalėjo klierikai rasti naujesniojoje rusų literatūroje Tad vyravo lenkiškos knygos.

Nors ir pakankamai rimtai nusiteikė, klierikėliai paragaudavo šiek tiek ir gražiosios literatūros: truputi Adomo Mickevičiaus, truputėlį Krasinskio bei Slovackio, daugiau beletristų pasakotojų — Juozo Kraševskio, Marijos Rodzevičiūtės, Elizos Ožeškienės, bet daugiausia, žinoma, Henriko Senkevičiaus. Šiaipjau, žinoma, tekdavo tenkintis "rūstesnių" maistu — dvasinio turinio veikalais iš teologijos, filosofijos, istorijos, hagiografijos ir asketikos sričių. Bet tenemano skaitytojas, kad tos rimtosios "rūsčiosios" knygos buvo nuobodžios; priešingai, jos greitai mus sudomino ir patraukė, netgi dažnai sužavėjo.


PRANAS LAPĖ — VILNIAUS GATVELĖ.  (V. Augustino nuotr.)

III. Panie Tego
Netrukus teko savo akimis pamatyti, kaip šventasis vyskupėlis Gasparas Cirtautas teikia klierikams tuos keturis mažesniuosius šventimus, o prieš tai, tą pat dieną, ir vadinamąją tonsūrą—tasgatės, pakaušio iškirpimą. Paskyrė mane tas pats ceremonijų meisteris klier. Taškūnas, su kuriuo taip norėjau susipažinti; turėjau kažinkurią ten mažutę funkciją — teikiant tuos šventimus draug su keliais kitais klierikais vyskupui patarnauti. Tuomet dar nebuvau toks bailus, kadangi nebuvau dar patyręs visų apeiginių pavojų. Tik buvo įdomu, ir smalsiai sekiau, ką daro tas nustabusis vyskupas, kurį vėliau pavadinau patriarku Abraomu (o, jis tikrai to didžio vardo vertas!). Toks gana augštas, liesas, stambiais negražiais bruožais veidu, labai kuklus, o gerumėlis švytėte švyti visoj povyzoj... Tikrai nebaugu jam patarnauti. Ir jis tas apeigas atlieka taip rimtai, taip pamaldžiai.. . Bet jis turi ir tam tikrų keistumų (o, juk bene visi šventuoliai buvo mažiau ar daugiau keistuoliai — mat, kaip savaime susitaikstė net rimas). . . Taip, sakysim, tas didis vyskupas turi paprotį labai dažnai vartoti bereikšmį lenkišką posakį "panie tego", mūsiškai — pone to. Ar paskaitose, ar pamoksluose, ar kitose prakalbose tas panie tego sudarydavo gal trečdalį visos bylos. Jis gerai numanė tą įprotį esant nevykusį — tad kartais bandydavo kitus atgrasyti nuo panašios negerovės: tik žiūrėkit, panie tego, nevartokit, panie tego, tokių, panie tego, negudrių, panie tego, posakių! kaip štai "panie, mopanie, panie tego, pamdzieju ir kitų tokių, panie tego!" Kai kurie klierikai net atsidėję skaičiuodavo, kiek kartų jis per prakalbą pavartos tą savo šedevriuką. Skaičiai išeidavo tikrai imponuoją. Mandagiai šyptelėdavome, išgirdę tą brangiojo vyskupo liežuvio krūptelėjimą, bet ne paniekinamai, ne piktdžiugiškai, tik su tam tikra net pagarba, kadangi labai jau gerbėme ir mylėjome tą skaisčią dūšią, tą šventą vyrą, mielą—mielą žmogų. Ypač būdavo keista ir savotiškai juokinga, kai jis tą panie tego pavartodavo šventose apeigose net augščiausio pakilimo vietose. Sakysim, kai po penkerių metų jis teikė mums kunigo šventimus, užkopęs prie altoriaus, apvilktas puošniais vyskupo šventais apdarais, su didžiojo Kunigo mitra ant galvos, su Ganytojo lazda rankoje, didingai atsisuko į mus, nužemintai klūpančius, ir oriai prabilo: Aš, panie tego, Apaštalų Sosto autoritetu ir t.t. Net ir tuo rimtu, net mirštamai mums rimtu momentu gero šypsnio šešėlis sušvito mūsų lūpose. Gal ir Dievulis su dangaus dvaru maloningai nusišypsojo, klausydamasis to Abraomo bylos.

Bet iš 1908 metų grįžtu vėl į 1903, į nedidžiukę antrąją seminarijos bažnyčios zakristijė-lę, kur jisai teikia būreliui išrinktųjų tonsūrą ir keturis mažesniuosius šventimus. Ganytojas, pilnutinis kunigas, ima iš patarnautojo žirkleles ir kiekvienam kandidatui iškerpa viršugalvy pluoštelį plaukų, kuriuos sudeda į patiekiamąjį padėklą. Kokių čia plaukų nesama: juodų ir visai beveik baltų, tamsių ir šviesių, vešlių ir retučių, storų ir plonintelių . . . Tuo ženklu išrinktieji perkeliami iš pasaulinių luomų į dvasinį — į klierikus ir gauna su tuo susijusias bažnytines privilegijas; bet toji tonsūra dar jų nesuriša visam — jie panorę gali grįžti į pasaulį ir gyventi, kaip ir kiti pasaulionys. Bet vis tik jie šiuo žygiu žengia pirmąjį žingsnelį visiško Kristui pasiaukojimo keliu. Ar jie tai gyvai jaučia? Žiūriu — ir regiu: tikrai jaučia. Man net kiek graudu daros . .. Domine pars hereditatis meae et calicis mei, tu es, qui restitues hereditatem meam mihi! — Viešpatie, tu mano paveldėjimo bei taurės dalia, tu sugrąžinsi man mano paveldėjimą! ... Ir aš manau sau: kada gi ir aš tuos palaimingus žodžius galėsiu ištarti?

Toliau Ganytojas paeiliui teikia keturis mažesniuosius šventimus: ostiarijaus - vartininko, lektoriaus - skaitytojo, egzorcisto - užkeikėjo ir akolito - artimesnio patarnautojo. Kiekvienam laipsniui skirta tam tikra pašvenčiamoji formulė ir įteikiamas tam tikras daiktas — to laipsnio paskirties ženklas. Tą formulę šventintojas skaito labai atidžiai — kad šventimas būtų galio-jąs: čia nevalia įterpti kokių pašalinių žodžių. Na, o vyskupas Cirtautas kaipgi išturės nepri-dūręs formulėj savo mylimojo "panie tego"? Taip atsitiko ir šį kartą. Ir ką gi? vargšas šventintojas norėtų, jei būtų galima, tuos žodžius lyg guma trinte ištrinti, kad jie paliktų lyg visai netarti. Tad jis energingai daro ranka panaikinamąjį mostą, sakydamas: "Nie trzeba, nie trzeba" (nereikia, nereikia) — ir tuo būdu dar pablogina padėtį, pridurdamas dar keletą pašalinių žodžių. Tegu teologas kun. dr. Juozas Le-sauskis ar kuris kitas tos pat vertės subtilus teologas sprendžia, ar anas šventimas buvo tikras, o aš jau nebežinau.

IV.  Vyskupo Paliulionio apsilankymas klasėje.
O tuo tarpu seminarijos gyvenimas skubiai bėgo savo vaga į mokslo metų galą. Iš kasdieninio gyvenimo smulkmenų norėčiau čia išskirti vieną įdomesnę ir ją atpasakoti, būtent — vyskupo Paliulionio apsilankymą mūsų paskaitose. Gal tai įvyko žymiai anksčiau. Bet tai — tikras įvykis.
Mes pirmojo kurso klausytojai turėjome ryto metą lotynų kalbos valandą. Diena buvo graži — tikra vyskupinė. Atėjo mūsų profesorius mylimasis Henrikas Laumenskis. Bene pradėjome kažką ten nagrinėti. Tik lauke ūmai pasigirdo kažkoks neįprastas subruzdimas. Žvelgiame pro langą — o ten, šalia seminarijos įvažiuojamųjų vartų karieta, dviem gražiais žirgais, o iš jos, poros sutonuotų asmenų padedamas, sunkiai lipa senasis Ekscelencija, tiksliau sakant — vyskupas Paliulionis ir pradeda lėtą žygį mūsų mūrų linkui. Na, ne į gera! juk jis ne be reikalo atvyko pamokų metu! O mūsų pirmokų auliuke jam pirmoji pakeliui! . . . Matome, jog ir mūsų mažasis profesorius gyvai susirūpino: kiek išbalo, susinervino, ėmė skubiai žingsniuoti po aulę — ir galop ryžosi: priėjo prie vieno kito geresnioio mokinio ir jiems sako: eikite, sėskitės prieky! . . . Supratome, ką tai reiškia, ir visiškai pritariame. Persiformavę į kovos eiles, įtemptai laukiame, betgi be ypatingo susijaudinimo: kas mums! vyskupas mūsų nepažįsta — jei ir susiglūmysim, tai vien mes patys ir gerasis profesorius žinos; jis turės atleisti, nes žino, kas tai baimė bei susijaudinimas.

Laukiame, bet vis dar tikimės: o gal gerasis Dievulis praneš audros debesį pro šalį. O antra vertus — lyg ir norėtųs tą audrą išgyventi — taip įdomu ...

Tačiau Dievulis atvedė Perkūną tiesiai į ramiąją mūsų aulę. Ir kaipgi neatveš: juk čia lotynų kalbos valanda, o vyskupas Paliulionis yra didelis lotynų kalbos žinovas, teoretikas ir praktikas — ne gėda būtų ir pas popiežių Leoną XIII pasirodyti! — tad mėgsta ir klierikus, ir profesorius pakirkinti.. .

Kanauninkas Krikšijonas, žemai nusilenkdamas, atidaro varganas mūsų dureles, mes, kaip spyruoklių spirti, pašokom ant nesavų kojų, mušančiom širdim . . . Ganytojas, mažiukas stotu, bet išdidžiai išsitiesęs, taip jog daro įspūdį, nosiniu balsu taria: "Laudetur Jesus Christus!" Skubiai atsakome (ne labai maldingai, nes tokie dalykai šitokiu momentu iš galvos besą išgaravę): "In saecula saeculorum!", kaip kareiviai į generolo pasveikinimą. O profesorius smulkiais žingsniukais pribėga prie Valdovo, vikriai priklaupia ir tukšt į ganytojinį žiedą, atsitiesia ir, dabar stipriai išraudęs, prašo Ekscelenciją sėstis į gelsvąją nuzulusią katedrėlę. Vyskupas nesutinka ir sakosi galįs ir vaikščiodamas mus gerai pakamtinėti. Tai mūsų nė kiek nepradžiugina. —"Ką ten tokį dabar einat?"— klausia visagalintysis mūsų profesorių, kuris dabar atrodo dar mažesnis, nei paprastai.

Nebeatmenu, ką šis anam pasakė. Ir štai vyskupas lotynų kalbos žinovas sėdo į savo žirgiuką ir, nusitvėręs profesoriaus nurodyto siūlo galo, ėmė laisvai važinėti po lotynų dirvą, vis kurį nors iš mūsų pasikinkydamas valandėlei, kol šis sykį griežtai nutils, ir jokiu botagu jo nebeis judinsi prabilti. Kad tas lotyniškasis garbingasis siaubūnas būtų laikęsis profesoriaus sudarytosios mūsų pulkelio formacijos ir pradėjęs nuo pirmųjų eilių, kur buvo susodinti mūsų stipresnieji "lotynistai", kaip va, Šakenis, Šimelevičius, Jonauskas, Durickis, na, ir gal dar kas, — tai gal vyskupui būtų užtekę tų aukų. Bet ne! Jis pasirodė nusimanąs profesorių bei moksleivių taktikoj ir tuoj pareiškė eisiąs stačiai į refugium asinarum, į (atleiskit, draugužiai! tai — ne mano nuomonė) asilų priebėgą, į pačias užpakalines eiles ir su nebloga uosle čiupo nė iš tolo neturinčius lotyniško liežuvio. Kaip europiečiai sako, išėjo nemažas "blamažas", kurį ne ką bepasaldino vienas kitas stipresnysis. O viso to išdava — maloningasis vyskupas, be niekur nieko, pagal kažin kuriuos savo pedagogikos dėsnius, aštriai paėmė į nagą ir patį vargšą profesorių Henriką Laumenskį, vargšą niekuo dėtą, kadangi profesorius jis buvo visai neblogas, tik dar nebuvo turėjęs laiko mums apiprusinti: mat, mūsų daugumas tik keturių klasių, o ne visur mokslas buvo taip gerai sutvarkytas, kaip, sakysim, Palangoj. Nabagas kunigas Henrikas ir balo, ir kaito — pakaitomis, kad mums buvo net gaila, ir mes dar labiau jį pamilome.

(Bus daugiau)