NELĖS MAZALAITĖS "NEGESTIS" Spausdinti
Nelė Mazalaitė savo didelėj apysakoj (arba nedideliame romane) "Negestyje" vaizduoja, kaip per trejetą metų sudūžta Danguolės Gėlaitienės laimės iliuzijos, kurias ji mėgino paversti pastovia amerikietiška tikrove.

Danguolė yra žmona jauno Lietuvos karininko, kuris rusų komunistų buvo areštuotas 1941 metais, ištremtas j Sibirą, o ji pati, karo aplinkybių atskirta nuo savo mažametės dukrelės, likusios pas senutę motiną, atsiduria laisvuose Vakaruose — pradžioj Vokietijoj, paskui Jungtinėse Valstybėse. Brooklyne Danguolė dirba saldainių fabrike ir drabužių siuvykloj, jausdamasi tremtine, kuri turi liudyti pasauliui komunistų barbarybes. Pradžioj ji gyvena, ištikimą vilčiai sugrįžti į savo tėvynę ir susitikti su mylimaisiais — su savo vyru Algirdu, su dukrele ir su motina. Tačiau vėliau Danguolė atsitiktinai susipažįsta su vienu Amerikos advokatu, Pilypu Cordingtonu, kuris ypatingai greitai susižavi tokiomis moterimis, kurios jam kuo nors atrodo egzatiškos. Danguolė Gėlaitienė jam pasirodo egzotiška dėl natūralaus paprastumo, principiškumo ir ištikimybės savo suardytai šeimai fr toli kenčiančiai pavergtai tėvynei. Danguolė vis labiau įsimyli, kol pagalau per teismą esti atskirta nuo savo tariamai mirusio vyro Algirdo ir civiliškai antru kartu susituokia su Pilypu.

Gyvendama su juo, Danguolė stengiasi prisitaikyti prie Pilypo ir jo aristokratiškos beprincipinės visuomenės papročių. Tačiau savo ryšių su savo praeitimi jai vis dėlto nepasiseka visai nutraukti. Jie nuolat joj iškyla iš pasąmonio, kaip anie Negesties ežero vandenys, kurių "nė vienas žmogus, ir niekuomet, ir niekur nepajėgia užmiršti". Konfliktas Danguolės viduj dar labiau pagila. kai ji susitinka su Pilypo pirmąja žmona Lola ir jos sūneliu, kuriuos advokatas, ištuokų specialistas, buvo nuslėpęs nuo Danguolės Nors ji pasijunta stipriau žemėje ir ravo vyro aplinkumoj, kai gimsta jai tūnelis, tačiau jis vidaus konflikų joj nesumažina. Priešingai, jis net padidina. nes advokatas viską d ro pastai papročius: pats parenka sūneliui vardą, jį pakrikštydina presbiterioniškai, nors pats yra religinis indiferentas, ir pristato prie kūdikio auklę, dėl kurios Danguolė beveik negali prie savo vaiko prieiti ir tik vogčiomis pati viena jį pakrikštija katalikiškai. Kai kūdikis miršta, užsikrėtęs tėvo gripu, Danguolė pasijunta visiškai psichiškai ir morališkai sulaužyta. Nors ji tebemyli Pilypą, bet norėdama nuo smūgių atsigauti, ji kurį laiką apsigyvena toli nuo New Yorko pas Pilypo tetą Anną. Tuo tarpu advokatas New Yorke pamažu ima nuo Danguolės šalti, nes jis sutinka naują pusiau egzotinę moterį, aristokratę olandę Elveną van Norden. Kai ši Pilypo neištikimybė paaiškėja, beprincipinės prabangiškos aplinkos apgadinta Danguolė mėgina susirasti partnerį savo vyro Algirdo drauge, nes šis (Vytautas), širdyje ir seniau jai nėra buvęs abejingas, nors niekda nebuvo stengęsis ją sau palenkti. Bet kai jis Danguolę su pasipiktinimu atstumia, ji galutinai iš savo nuodėmingų iliuzijų atsikvošėja. Ji palieka Pilypą, nepaimdama iš jo nė vieno dolerio, išeina iš jo, kaip buvo atėjusi, su vienu lagaminu, ir nuvyksta gyventi pas savo draugę Birutę su jos vaikais. Taip Danguolė grįžta į savo bendruomenę.

ši lietuvės tremtinės drama, pavaizduota "Negesty", atskleidžia ne vien tautinę lietuvių problemą, bet: ir problemą kiekvieno sąmoninga tremtinio, kuris yra priverstas gyventi svetimoj aplinkoj ir nori likti ištikimas savo principams. "Negastimi" autorė klausia: ar du skirtingų tautų, skirtingų tradicijų bei kultūrų, skirtingų religijų ir dorovinių principų asmens — vyras ir moteris — gali sudaryti patvarią šeimos bendruomenę ir sukurti bent minimalinę žemišką laimę? Ir savo kūriniu į tai autorė atsako neigiamai. Tiesa, ji į problemą pažiūri lietuvės patriotės ir katalikės žvilgsniu. Tačiau atrodo, kad kitaip negalėtų atsakyti ir nelietuvių tautybės kilnių moralinių nusiteikimų autorius, kuris žmoguje mato ne vien biologin'us ir oportunistinius interesus. Kam žmogus yra dar dvasinė būtybė tas lengvai supranta, kodėl tokis Danguolės Gėlaitienės mėginimas rasti laimę turėjo sudužti ir sudužo. Danguolės ryšiai su Pilypu negalėjo patenkinti jos dvasinių aspiracijų, griaudžiai susietų su katalikų religija, su dorovinėmis pareigomis ir su tautine kultūra. Pilypui šie visi dalykai buvo svetimi ir beverliai. Abiejų estetinė kultūra ir materialinio gyvenimo patogumai, kurie puošė ių ryšį, ilgainiui buvo bejė'iai išlaikyti tam ryšiui. Tada ir tikrie;i skirtumai iškilo.

šitai mums vaizdžiai atskleisdama savo "Negesty", N. Mazalaitė iš grynai tautinės plotmės, kurioj dažnai sukasi mūsų prozaikai, yra pakilusi į bendrai žmogišką — psichologiškai moralinę — plotmę. Todėl jos kūrinys gali būti suprastas kiekvieno žmogaus, nepaisant jo tautybės ir pasaulėžiūrinių įsitikinimų. Skaitytojas gali kartais N. Mazalaitės pasaulėžiūrai ir nepritarti, tačiau jis negalės pasakyti, kad Danguolės drama būtų nesuprantama ir nesvarbi.

Tuo ir noriu pabrėžti "Negesties" idėjinį svorį ir juo pasidžiaugti, nes svarių (probleminių) kūrinių mūsų literatūroj vis dar maža. O "Negesties" dramai nedaug betrūko, kad ji būtų pakilusi į dar augštesnį — ontologinį — lygį, nes N. Mazalaitės kūriny yra neviena užuomina, nuvedanti skaitytoją į žmogaus vienišumo problemą, kurią kiekvienas mūsų stengiasi įvairiai išspręsti. Tiesa, mūsų laikų ateistiniai egzistencialistai galvoja, kad žmogus esąs tokia uždara būtybė, kuri niekaip nepajėgia savo vienatvės praverti. Tačiau jie nepastebi, kad tikėjimu, viltimi ir meile žmogus kaip tik liudija savo egzistencinį atvirumą. Šituo atžvilgiu ir N. Mazalaitės Danguolė Gėlaitienė taip pat yra atvira. Susitikus su Pilypu ir jį pamilus, ji mano, kad savo vienatvę nugalės ir ras egzistencinę atramą erotinėj meilėj. Atrodo, kad šitokias atramos ji trumpą laiką ir randa, tačiau tuoj pat matyti, kad ji nebetenka jos kitur — tikėjime, vilty ir melėj savo artimiesiems, savo tautai ir savo Kristaus bažnyčiai. Jieškodama atramos netobuloj ir iš dalies uždaroj žmogiškoj būtybėj — Pilype — Danguolė pasijunta uždaresnė, silpnesnė ir neramesnė, negu prieš susirišimą su juo. Ji dabar pamato, kad netikėjimas veda į nieką Ji taip pat pajunta, kad kitas žmogus nedaug ką gali padėti, nes net mylimiausiam vyriškiui ji negali savęs   išsakyti   ir   būti   jo   suprasta.

Danguolės lūpomis apie tai N. Mazalaitė rašo: "Jeigu aš galėčiau jam pasakyti tai, tą jausmą? Bet aš jutau, jog ne — jis negalės suprasti — visą amžių liks begalės dalykų, kurie pasakyti yra, kaip sulydinima^.. niekuomet jis negalės pasikeisti, kad nebūtų svetimas, niekuomet" (144 psl.).

Taip pakilusi iki žmogaus uždarumo ir atvirumo ontologinės problemos, autorė, deja, čia pat ją susiaurina ir nužemina iki psicholog'nlo svetimumo. Tuo tarpu žmogaus vienišumas yra daug gilesnis — eizistencinis reiškinys — negu psichologinis svetimumas, į kurį autorė nuveda Danguolės pastangas save išsakyti. Tiesa, negalima būtų tarti, kad Danguolės dramoj geros valios skaitytojas nepajėgtų įžvelgti egzistencinio vienišumo, tačiau pati autorė tų progų tyčiom nesudaro, nes tepabrėžia svetimumą, kuris kyla dėl tautinių, kultūrinių, religinių bei dorovinių nusiteikimų ir pažiūrų skirtumų. Todėl ir galima pasakyti, kad ontologinį problemos aspektą autorė tepaliečia nesąmoningai, o sąmoningai jį pridengia psichologiniais ir moraliniais skirtumais.

Iš tikro visas autorės dėmesys "Negesty" yra sutelktas į Danguolės psichines būsenas — į jos pasidavimą Pilypo romantiškai avantiūrai, į jos susirišimą su juo ir paskui į jos laipsnišką atsiskyrimą, šita psichologinė Danguolės sielos analizė atlikta vaizdingai, ypač antrojoj kūrinio pusėj, kur vaizduojami Danguolės mėginimai prisitaikyti prie Pilypo skonio ir jo aplinkos. Tie mėginimai iš jos sąmonės ir pasąmonio nuolat pažadina Danguolės praeitį, jos išdavystes ir atskleidžia moralinius skirtumus, šitos "Negesties" antrosios pusės psichologinį vaizdavimą būtų galima pavadinti tiesiog meistrišku, jei kūriny nebūtų vienos spragos, kurios eilinis skaitytojas gali net nepastebėti.

Spragą sudaro gana gerai kūriny paslėptas faktas — Pilypo pirmoji santuoka su šokėja Lola, iš kurios jis turi sūnelį. Kad Pilypas savo santuoką ir ištuoką slėpė nuo Danguolės, skaitytojas visai supranta. Tik jam daug sunkiau įsivaizduoti, kaip Danguolė   to   nesužinojo anksčiau. Kasdieninis gyvenimas rodo, kad tokie dalykai, kaip ištuokimai, yra gerai žinomi visiems. Pagaliau, užsiregistruodama civilinių aktų įstaigoj santuokai su Pilypu, argi Danguolė negalėjo pastebėti, kad jos pasirinktas partneris užsiregistravo išsituokusiu (divorsuotu) ? Iš kitos pusės, sunku patikėti, kad teisių reikaluose gerai nusimanąs advokatas Pilypas Cordington civilinių aktų įstaigoj būtų melavęs ir kad šį jo melą būtų pridengę liudytojai, šitos stambios spragos paslėpimas "Negesties" autorei palengvino tolimesnę Danguolės analizę, tačiau autorės valia dirbtinai atliktas ano fakto nuslėpimas vis dėlto yra meninė yda, kuri susiaurina Danguolės psichinių būsenų analizę po jos susirišimo su Pilypu.

Kam Pilypo ištuokos nuslėpimas, antrosios santuokos aktą sudarant, buvo reikalingas? Ar anos ištuokos faktas būtų sulaikęs Danguolę nuo jos susirišimo su Pilypu? Tikriausiai jis tik būtų kurį laiką ją palikęs neapsisprendusią, o autorei būtų tekę šitą jos svyravimą iki galutinio susirišimo su Pilypu pratęsti nelengvos būsenos vaizdavimu. Tačiau neatrodo, kad ši sunkenybė N. Mazalaitei būtų buvusi meniškai nenugalima. Tuo tarpu dabartinis jos apėjimas meta netikrą šviesą į Danguolės pastabumą ir į tų jos psichinių būsenų introspekcinę analizę, kuri vaizduojama po Danguolės civilinės santuokos su Pilypu. Tačiau, prileidus aną sunkiai įtikimą Danguolės nepastabumą ar nesidomėjimą Pilypo praeitimi, jos psichinių būsenų civilinėj santuokoj vaizdavimas yra įdomus ir gilus.

Jis ypač atrodo sutelktas, nes autorė tik tiek tesileidžia į visuomeninės aplinkos ir gamtos vaizdavimą, kiek šis siejasi su pačios Danguolės vidaus pasauliu ir jos santykiais su Pilypu. Net jos vaiko mirtis kažkaip per taupiai atsiliepia knygoje. Į Pilypą skaitytojas tegali dažniausiai įžvelgti tais momentais, kai jis parodomas drauge su Danguole. Tik "Negesties" pradžioje N. Mazalaite tėra specialiau atskleidusi šito beprincipinio amerikietiško aristokrato vidaus pasaulį ir jo impulsyvumą moterų atžvilgiu. Tokis atskleidimas yra visai pakankamas suprasti jo susidomėjimui Danguole Gėlaitiene ir jo susirišimui su ja.

"Negestis" meniškai būtų dar svaresnė negu dabar, jei N. Mazalaite būtų buvusi rūpestingesnė savo stiliaus ir lietuvių kalbos atžvilgiu. Kai pasigendame stiliaus rūpestingumo, turime galvoj ne jo vaizdumą, kuris "Negesty" yra patenkinamas ir retkarčiais net pažymėtinas, bet pasakojimo bei vaizdavimo sklandumą ir lietuvių kalbos taisyklingumą, kitaip tarus, turime galvoj stilių siaurąja prasme. Šis yra padrikas ir neapšlifuotas, lyg autorė mums būtų davusi ne knygą, bet moteriško, nors ir psichologiškai įdomaus, išsipasakojimo juodraštį.

štai vienas šito netvarkingo stiliaus pavyzdėlis: "Kodėl tu taip naiviai, nekaltai pasakojai tam svetimajam apie savo vyro draugą? Kad pakeltum savo vertybę, kad — kad pavydėtų, kad — gal, kad įvyktų, kas įvyko prie mašinos" (62 psl.). Visi rašytojai vengia gausių jungtukų ir palaidų šalutinių sakinių, o čia turim net penkis "kad", kurie prasmę aptemdo. Arba štai pavyzdys, kur autorė taip pasiduoda savo tariamai šnekamajam stiliui ir minties šokinėjimui, kad sakinio sintaksė ir skyryba pasidaro netaisyklinga; "Bet aš noriu muzikos — žinoma, aš žinau, kad mano balsas yra šiltas ir mielas, — taip sakė — toks, kuris nusileidžia į žmogų — aš galėčiau kartais paįvairinti programas minėjimuose, tokie maži koncertai". Kad pamėgimas verstis gausiais šalutiniais sakiniais kartais aptemdo net ištisų pastraipų mintį, tegu pailiustruoja dar viena ištraukėlė: "Aš pasilenkiau suole ir užsidengiau akis — ir buvau tarytum akla — nes nė mintyje nebuvo tokios vietos, kur mano ir Dievo keliai sueitų į vieną. Vistiek, kad kalbėjau, jog tai žiauru ir neteisinga, vistiek, kad galėjau kaltinti dangų, jog tokios didžiausios galybės sukyla prieš menką žmogų — ir už nieką — nieku nenusikaltusi. Tiktai, kad nori gyventi. Taip, kaip jis pats nori — kaip žmogus nori. — O, jeigu aš nors galėčiau tikėti pati tiems savo kaltinimams" (105 psl.).

Gal kas nors šitokį stilių su jo sintaksiniais netaisyklingumais laiko psichologiniu subtilumu, tačiau šias eilutes rašančiam jis atrodo padrikęs. Skyrybos ženklai taip pat dedami be tvarkos ir sistemos. Vietoj taško vienur vartojamas brūkšnys, o kitur jau — kablelis. Kur reikia kablelio, ten kartais jo nėra, o kitur vietoj kablelio atsiranda brūkšnys, šitokių reiškinių jau buvo apstu "Saulės Tako" romane, bet jų dar daugiau "Negesty". O N. Mazalaite lietuvių kalbą moka. Ir "Negesty" yra vietų, kur sintaksė visai taisyklinga, laikai gerai suderinti. Tačiau po eilės tokių frazių būtinai sutinki ilgiausią visaip suraizgytą ir skyrybos ženklais sukapotą virtinę. Drauge negali susilaikyti nuo  apgailestavimo, kad šitokiam iš esmės reikšmingam kūriniui, kaip "Negestis", autorė pašykštėjo estetinio drabužio — tvarkingo stiliaus ir taisyklingos kalbos atžvilgiu. Jei autorės verdančiam įkvėpimui stilistinė technika būtų buvusi sunkiai įmanoma, ji galėjo iš šalies pasikviesti žmogų, kuris jos sakinius būtų sutvarkęs ir lietuvių sintaksę būtų pataisęs (juk ir V. Krėvė savo raštų kalbą duodavo pataisyti kitiems). Dabar, "Negestį" palikus netvarkingu drabužiu, skaitydami šį įdomų kūrinį, lietuviai bus priversti nenorom pratintis prie netvarkingo stiliaus ir netaisyklingos kalbos, kuriuos ir be to gadina svetimoji aplinka. Todėl ne tik N. Ma-zalaitė, bet ir kiti rašytojai turėtų atsiminti, kad jų pareiga ne tik vertingus kūrinius rašyti, bet per juos ir lietuvių kalbos bei stiliaus kultūrą kelti.