EILĖRAŠČIAI |
ELEGIJA Aš norėjau prisiglausti prie gelsvos smiltelės, Aš norėjau paklausyti, kaip berželis šlama. Aš norėjau pažiūrėti, kaip rasos lašelis Lino žiede žaižaruoja, kai saulužė teka. Kur kalneliuos tarp šilojų mūs tėveliai miega, Ten lakštutė prie upelio gieda kiaurą naktį, Ten Dievulis koplytėlėj taip graudingai žiūri... Leiskit, leiskit prisiglausti prie gelsvos smiltelės. ODĖ ŽUVUSIEMS PARTIZANAMS Palaiminti, kurie kaip šventgirių klevai sugriuvo Ir, rankomis apglėbę savo žemę, Jai kvėpė paskutinį savo žadą: Kaip kūdikiai prie motinos krūties priglaudę, Išliejo savo brangų kraują. Kaip krūmai šaknimis, kiekviena gysla Jie gėrė juodą savo žemės garą. Mirties ekstazėje Jaunatviškais veidais, kaip mylimieji,— Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai,— Jie paskutinį kartą lietė girių žolę. Palaiminti, kurie, šventoj kovoj ištvėrę, Po Tavo kojų krito: Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią rasą, Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn, Priglausk prie savo mylinčios krūtinės. SENOVĖS LIETUVIŲ GIESMĖ O laimingieji, O amžinieji Dausų dievai, Gera jums būti Ir skaisčiais žvilgsniais Leisti dienas. Giedrios jūs dvasios, Kaip lengvi vėjai, Skraido danguj. Debesų volams Saulę apniaukus, Dundat perkūnais, Žibat žaibais. Kilnūs gyvenat Šventojoj girioj, Ramiai susėdę Smagioj viešnagėj, Klausot, ką šlama Jums ąžuolai. Jūs nepažįstat Žemiško alkio, Ašarų, verksmo, Žiemą speigų. O amžinieji, O laimingieji Dausų dievai, Prašom, maldaujam: Iš šventų alkų Ženkit pas mus! Minia galinga Šviesūs atėję Trenkit skydais. Nuo žvarbių vėjų Ginkit, globokit Žmones vargius! Į šiltą glėbį Meiliai priglauskit Mūsų tėvelių Brangias vėles. |