BALIO SRUOGOS AUKA Spausdinti

Tarybinė spauda plačiai paminėjo Balio Sruogos šešių dešimtų metų gimimo sukaktuves 1956 m. vasario 2 d. Bendras vertinimas yra teigiamas, tačiau su dideliu džiaugsmu reikia pažymėti, kad jis pasiliko iki mirties bolševikams svetimas. Tai liudija minėjime eibė "bet" ir visai nedviprasmiškų tvirtinimų.

Balį Sruogą prisimena savo atsiminimuose Štuthofo koncentracijos stovyklos bendrabuviai. Kun. St. Yla pažymi, kaip jie lenkų karidoriaus vietovės kieme paliko begulintį ant žemės Balį Sruogą, pažymėdamas, kad po trijų valandų jis patekęs rusams. Apie tai, kaip Sruoga pakliuvo rusams, rašo "Komjaunimo Tiesoje" (1956 m. vasario 3 d.) J. Butėnas:

"Ankstyvas 1945 metų pavasiris... Tarybinė Armija, veržliais smūgiais daužydama hitlerinę kariuomenę, artėjo prie Dancigo. Vieno tankų dalinio kariai pamatė žemėje gulintį leisgyvį vyrą. Išlipę kariai priėjo prie gulinčio ir užkalbino. Šis silpnu balsu pratarė:

— Aš esu Vilniaus Universiteto profesorius... buvau konclageryje...

Tai buvo profesorius Balys Sruoga. Lygiai prieš metus (sic! J. A.) jį hitleriniai okupantai iš Vilniaus buvo išgabenę į Štuthofo "mirties stovyklą".

Tarybiniai tankistai Balį Sruogą paėmė savo globon, atgaivino, pamaitino ir išgelbėjo nuo mirties. 1945 m. gegužės mėnesį profesorius grįžo į Vilnių ir, kiek pailsėjęs, vėl ėmė dirbti universitete, įsijungė į tarybinių rašytojų gyvenimą. Tačiau neilgam jam teko darbuotis: koncentracijos stovykla sunaikino B. Sruogos sveikatą, ir jis 1947 m. spalio 16 d. mirė".

Iš visko matyti, kad tasai žmogus bus išgėręs kartybių taurę iki du?-no. Nors komunistai paaiškino visų rašto žmonių mirčių priežastis, tačiau jųjų bemaž epideminis išmirimas pirmaisiais pokario metais il^ai pasiliks paslaptis. Tik pagalvokite: Gira, Cvirka, Neris, Sruoga... Visi palyginti jauni žmonės.

Tos šviesos truputis yra praskleista savaitinyje "Literatūroj ir Mene", kur yra paskelbta šis tas: "Iš Bal'o Sruogos nepaskelbto archyvo". Labai nedaug. Viena pastraipa iš straipsnio. Ištrauka iš laiško Petru; Cvirkai. Ir labai trumpas fra°mentas iš užrašų knygos "Dievų miškas" (koncentracijos stovyklos patyrimas). Tie užrašai, atrodo, gali būti labai įdomūs, nes tai vienintelis rašytojo žodis apie tą baisią įstaigą. Pridėti komentarai nėra atsiminimams palankūs: "Parodęs siaubingus ir nežmoniškus hitlerininkų darbus, rašytojas dar ne visada sugebėjo rasti teisingą toną tarybinių žmonių pergyvenimams mirties stovykloje pavaizduoti". Greičiausia, kad šios rezervuotos pastabos bus ne šių dienų, nes Sruogai ši tema, atrodo, bus buvusi itin brangi, mat, jis norėjęs iš tų pergyvenimų padaryti scenos veikalą, bet nuo tos idėjos jį bus "atkalbėjęs" rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka, Iš to susirašinėjimo, kurį komentatorius vadina "nuoširdžiu", išryškėja tasai teroras, kuris bus pakirtęs to dramatinio milžino moralines jėgas. Tuo atžvilgiu jis Štuthofe iki paskutinės dienos paliko nepalaužtas. Tai gali paliudyti jojo laiškai, rašyti iš koncentracijos stovyklos, kurių vieną, rašytą vokiškai 1945 sausio 23 d. (žingsniai, nr. 13). pacituosime:

"Vistiek ne dėl savo kaltės esu čia uždarytas. Aš esu įkaitas  už  savo tautą, ir šios aukos pajautimas lengvina mano gyvenimą. O juk tai didelė garbė būti auka dėl savo tautos. Kaip tik čia aš išmokau branginti mūsų tūkstantmetę kultūrą. Ji turi visiškai kitokias garbės, išminties ir kvailybės, teisės sąvokas. Mūsų tautos tradicinės etinės ir estetinės sąvokos man tapo taisyklė. Aš didžiuojuosi būdamas įkaitas dėl tokios didelės vidinės kultūros. Mums svarbiausia išlaikyti savo žmoniškąjį orumą, savo tradicinę etinę ir estetinę kultūrą. Mes nugalėsime visas likimo kvailybes. Mes gyvename ne šiai dienai. Mes su tavim esame jau seni lokiai ir mūsų sprandas netaip greitai lūžta. Juo man sunkiau, juo drąsiau ir išdidžiau aš žiūriu į ateitį".

O dabar mes sugretinsime su šiuo jo laišką Petrui Cvirkai, kur Sruoga prašo patarimo:
"Esu pratęs duotąjį žodį, ypač pasižadėjimą, išlaikyti. Ir nesu tinginys. Man rūpi, kaip aš išlaikysiu žodį, duotąjį T. Rašytojų susirinkimui. Tačiau kankina mane kaikurios abejonės, dėl kurių laikau savo pareiga painformuoti ir prašyti patarimo.

šiuo tarpu surasti naują kūrybos formą ir naują darbo metodą man kol kas dar sunku, — to bejieškodamas, per ilgai sugaiščiau, — negi galiu žinoti, kada ir kaip sėkmingai pavyks man tai rasti. Greitu laiku nieko vertingesnio nepadaręs, vėl atsidurčiau padėty, apie kurią man ir kalbėti sunku.

Man atrodo, man tinkamiausia kol kas būtų pasirinkti tokią darbo formą ir metodą, kuriuos aš jau galiu laisvai pagal patyrimą naudoti.

Konkrečiai; norėčiau parašyti dramą, pagrįstą fašistinės katorgos išgyvenimų medžiaga. Veikalo ideologija atsiremtų šitokiomis premisomis: parodyti baisiuosius fašistinės ideologijos ir praktikos vaisius ir Vakarietiškos buržuazinės kultūros supuvimą.

Imtis šios medžiagos norėčiau dėl šitokių priežasčių:

1) Šitokią dramą jau seniau (ketinau) rašyti, tik negalėjau sumegsti darnų siužetą, — kad nebūtų palaidos scenos, bet reikalingas būtų ištisinis ceiksmas;

2)    Medžiaga man žinoma, psichologija žinoma, — ir norėtųs brangiąją patirtį kaip nors fiksuoti literatūros veikale;

3)    Imti medžiagą iš kaimo ar miesto tarybinės statybos, — man kol kas dar sunku: kad galėčiau rasti tinkamus teisingus žodžius, aš pats turėčiau tuo gyvenimu pagyventi, matyti tarybinius kūrėjus jų gyvenimo eigoje, — nuvažiuoti kartą kitą pažiūrėti, kaip kas vyksta — negana: nerasiu teisingų žodžių. Daabr-tinėje savo būklėje aš dar nežinau, kokiu būdu turėčiau padaryti, kol surasiu tą būdą, kol surinksiu medžiagą, kol suplanuosiu veikalą — parašysiu — nusitęs, o kitų metų susirinkime sakys: va, žadėjo padaryti — nepadarė — apgavo! šitokia perspektyva mane stačiai gąsdina,— juk bus gi manoma, kad čia mano blogos valios reiškinys! Tad aš norėčiau imti tokią medžiagą, su kuria galėčiau kiek galint greičiau susidoroti ir dėl pasekmių būčiau kiek galint tikresnis"...

Į tą rezignavusio Sruogos maldavimą atsakė padėties viešpats Petras Cvirka, tariant komentatoriaus žodžiais: "Cvirka atsakė labai nuoširdžiu ir draugišku laišku, ragindamas B. Sruogą sukurti poemą apie tarybinio žmogaus didybę" (mano pabraukta, J. A.).

Konkrečiai tariant — neleido.

Tai buvo perdaug to milžino pečiams. Mes nenuimame nuo nacių atsakomybės už sveikatos palaužimą, bet ir tarybinis dvasinis teroras neprisidėjo prie Balio Sruogos dienų pailginimo. Naciai pradėjo, o bolševikai pribaigė tą didįjį mūsų kūrėją, mūsų vienintelį tokios masto dramaturgą.