VANDENVARDŽIŲ DARYBOS STUDIJA Spausdinti
Parašė Pr. Skardžius   
Lietuvoj kaskart vis daugiau pasirodo rimtų kalbotyrinių tyrinėjimų. Štai pernai, 1970 m., pasirodė bent du šios rūšies darbai: Vytauto Mažiulio Baltų Ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai, daktaro disertacija, ir Aleksandro Vanago Lietuvos TSR hidronimų daryba (Vilnius, 428 psl.).

Mums ypač įdomus yra pastarasis darbas. Pats autorius yra dar visai jaunas kalbininkas lituanistas, kupiškėnas, gimęs 1934, Vilniaus universitetą baigęs 1959 ir jau 1966 apgynęs kandidatinę disertaciją Lietuvos TSR upių vardų daryba. Daugiausia jis reiškiasi savo vietovardinėmis studijomis, kurių stambiausia yra Lietuvos hidronimų, arba vandenvardžių, daryba. Tai yra pirmas šios rūšies darbas lietuvių kalba iš viso. Visi ligšioliniai lietuvių kalbos ir kitų baltų kalbų vandenvardiniai tyrinėjimai (pvz. G. Gerullio, K. Būgos, J. Endzelyno ir kt.) daugiausia buvo etimologiniai, o A. Vanagas šiame savo darbe imasi nagrinėti dabartinę lietuvių kalbos vandenvardžių darybą. Tai jis šiaip motyvuoja: "Pastaraisiais dešimtmečiais suintensyvėjęs hidronimų tyrinėjimas visai aiškiai parodė, kad be darybinės jų analizės negalima spręsti daugelio kitų toponomastikos klausimų. Antra vertus, darybinė vandenvardžių analizė padės išaiškinti ir jų etimologijas. Be darybinės analizės negali apsieiti ir lyginamasis hidronimų tyrinėjimas".

Nagrinėdamas vandenvardžių darybą, autorius visų pirma skiria pirminius ir antrinius vandenvardžius. Pirminiais jis vadina tokius vandenvardžius, kurie visiškai nepakitė-dami, yra kilę iš bendrinių (daiktavardžių, būdvardžių, dalyvių) ir tikrinių (asmenvardžių, kitų vietovardžių) žodžių, pvz. (upės) Beržas, Dauba, Garsas (garsas "garšva"), Klanas, Lieknas, Santaka, Srautas, šaltinis arba (ežerai) Dumblynas, Dagas, Gulbis, Lugas, Lukštas, Polymas, Daujotas, Tarutis ir kt.

Antriniai vandenvardžiai skiriasi nuo pirminių tuo, kad jie yra kokiu nors būdu sudaryti, turi darybinių požymių. Jų autorius skiria tris poskyrius: galūnės vedinius (pvz. Bėrž-as, Kup-a, Brašk-ė, Marg-is, Ring-us, priesagų vedinius (pvz. Kam-aTnė, Dub-aka, Tyr-elis, Bamb-ena, Berž--uona) ir priešdėlių vedinius (pvz. Ne-vežis, Pa-šakarnis, Pra-bauda, ūž--takis). Kitą antrinių vandenvardžių skyrių sudaro sudurtiniai dariniai, pvz. Lap-gardys, Pikt-ežeris, Saūs--vingis, Veniu ežeras (VeniaI km.) ir kt.

Analizuodamas vandenvardžius, autorius visų pirma stengiasi susekti, iš ko kuris iš jų yra atsiradęs — iš bendrinio žodžio ar tikrinio vardo; pvz. dešinįjį Vabalkšnės (Pilvės) įtaką Lopė jis lygina su lopė "skalų ryšulys prakurui", ežero vardą Duvėnas kildina iš asmenvardžio Duvėnas, ir 1.1. Ir, šitaip darydamas, jis apsčiai pateikia gana aiškių, patikimų ir įdomių palyginimų, pvz.: Dapai ež. — dapas "potvynis, tvanas", Gryva up. — latvių grtva "žiotys", Pala up. — pala "bala, pelkė, raistas", šilia up. —šilia "raistas, durpinė žemė; šilas", šimša up.-šimša "šlapia pieva, pelkė", švatrls up. — švatras "švokščiąs", švoginas ež., švogina up. — švogės "tokios balų žolės" ir kt. Bet nemaža jis tokių palyginimų duoda tik su klaustukais, abejodamas, o kai kurie jo samprotavimai ir šiapjau neatrodo visai be priekaištų. Pvz. upėvardį ir ežero vardą Paltis, -ies (čia pat dar priskirtini upėvardžiai Paltys, Paltj, Paltupis, Paltupalis ir ežero vardas Papaltis) jis pirma lygina su paltis, -ies "kiaulės šono lašinių gabalas", bet tuojau pat taria tai galint būti ir kitos kilmės, plg. palios ''balos". Bet man neatrodo, kad šis palyginimas būtų vykęs. Visų pirma paltis, -ies "lašinių gabalas", kaip lig šiol kalbininkų buvo manoma, yra slaviškas skolinys, ir tas pagrindas, iš kurio jis paskolintas, slavų kalbose plačiai pažžįstamas (plg. rus. polot', ček. polt ir kt.) ir etimologiškai jungiamas su sen. slav. pol "pusė, šonas", o liet. kalboj jis neturi aiškių giminaičių; be to, paltis "lašinių gabalas" ir savo reikšme nelabai tinka vandenvardžiams vadinti. Liet. upėvardis Paltis (ir pelkių pavadinimas Palčiabalės), kurį J. Otrębskis (Lingua Posna-niensis, 1949, I 149) sieja su rus. Po-lota (iš *Polta) "Dauguvos įtakas" ir kt., gerai dera su latvių palts (iš *paltis), palte "klanas, upelis" ir toliau su liet. palios "balos, pelkės" ir kt. Dėl to dar plg. M. Vasmer, Russ. etym. Wb. II 397; E. Fraenkel, Lit. etym. Wb. 533.

Šiokių ar kitokių abejonių vienam kitam dar gali sukelti visa eilė kitų autoriaus etimologinių samprotavimų, bet tai nėra esminis dalykas. Yra visai suprantama, kad, tik aprašant dabartinių vandenvardžių darybą, neįmanoma pažymėti ir visų vandenvardžių tikrą, kaip reikiant pagrįstą kilmę, nes toji kilmė dar daug kur tebėr visai nežinoma ir neištirta; antra vertus, autoriui čia kilmė tėra buvusi tik antrinė, pagelbinė priemonė. Ir jis pats visa tai gana gerai žino, todėl su etimologijomis yra didžiai atsargus ir daug kur dėl jų reiškia abejonių. Pagaliau autorius šį savo darbą laiko tik vandenvardžių nagrinėjimo pradžia; toliau, reikia manyti, lietuvių vandenvardžiai, kaip ir vietovardžiai bei asmenvardžiai, kaskart bus esmingiau ir pagrindžiau tiriami, ir kai kurios dabartinės abejonės ar neaiškybės ilgainiui bus daugiau išaiškintos.

Pagaliau baigiant dar pažymėtinos kelios bendros teigiamos viso darbo ypatybės. Kaip savo pratarmėj pastebi, autorius savo darbui pagrindiniu šaltiniu yra turėjęs 1963 m. išleistą Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyną; bet jis yra dar pasinaudojęs ir vėliau surinkta medžiaga, todėl galėjo kai kurias Vardyne vartojamas formas patikslinti, atitaisyti klaidas ir kt.
Tuo būdu šio darbo mokslinė vertė yra dar padidėjusi. Kitas didelis darbo pliusas yra gausi vandenvardžių
rodyklė (293-377 psl.); tai labai palengvina naudotis visu darbu. Taip pat didžiai vertingas dalykas yra ir
knygos gale pridėti 35 žemėlapiai, kuriuose pavaizduojami vandenvardžių priesagų paplitimo plotai: tai
galės padėti geriau išaiškinti vandenvardžių priklausymą atskiroms tarmėms, jų darybos santykius su bendrinių žodžių daryba (pvz. priesagos -alis, -alė vartosena) arba jų substratinį pobūdį. Pr. Skardžius