EILĖAŠČIAI Spausdinti
MINDAUGAS

I
Kai skaičiau pirmąkart
Valstybės įkūrimą,
Mano beraščiai tėvai
Varstė rožančių,
Rudais ąžuoliniais karoliais,
Žalvario kryželiu.

Jis man buvo tada
Senas Mindaugo antspaudas,
Plėšrios genties kaktoje
Atmuštas krauju.

II
Atjojai per vėlai, karaliau,—
Priešais milžinkapių grandinė —
Giminė užkasta.

Bet žemei nebekeršyk —
Tegu ji graužia Kietus
Jotvingių kaulus,
Pamiršdama tave.

—Tegul ilsis ramybėje,—
Prašo tėvai.

III
Sopulingoj daly
Kam nusiėmei šarvus?
Kam sustojai nakvynės
Žemaičių girioje,
Kur senieji dievai krauju grūdina
Treniotos durklą? . . .

IV
Audringi vakaro debesys
Lekia prigulę pažemiu —
Tai antpuolis totorių
Pietų Lietuvoje.

Plikos pakelio šakos
Švilpia lyg spiečiai strėlių,
Paleistų į Vorutą.

Mano tėvai eina poilsio,
Tvirtai tikėdami,
Kad sienos atlaikys.

V
Atpažinau tave iš tunikos
Ir iš vainiko,
Pavuošto gintarais,
Atidengtam kape —
Širdy.

— Per amžius. Amen,—
Baigia tėvai.

PRO VĖLIŲ LANGELĮ

BUDYNĖ
Pakilki, keliauk
Rudens dangumi,
Sidabro mėnesėli,
Mėnuli juodbruvėli.

Devynios dienos,
Dešimta naktis,
Kai ugnelės nekūriau,
Nedegiau žiburėlio,

Kad tu nušviestum
Vėlių langelį,
Mano motulės veidą
Ant vargų pagalvėlio.

SENOLIŲ IŠKELIAVIMAS
Ąžuolo slenkstį
Plaka Nemuno bangos;
Atiduodama sūnui
Namų šilumą.

Šaltoji srovė
Keičia kryptį vario laivų;
Stovėdami prie stiebų,
Senoliai išplaukia . . .

RAUDOS I
Ąžuole, ūžuonėli,
O kas tave nukirto,
Žalią viršūnę nuvytino?
Ar svetimi dievai be širdies,
Ar svetimos rankos be kraujo?
Ąžuole, ūžuonėli,
Tai aš tavęs negyniau,
Rūpestėliu nepridengiau.
Paaelotos nakties migloje
Dabar senoliai paklys —
Šakos nesugirgždės,
Lapai nežiburiuos . . .

II
Kunige kunigo —
Sauduto sudauto —
Ko taip ilgai miegi?
Ar žirgeliai nežvengia,
Ar kardužiai nežvanga,
Tavęs jauno nebudina?

Kunige kunigo —
Sauduto sudauto —
Kokį sapnuoji sapną?
Ar giminėlė laukia,
Ar toli pasitinka,
Ar skobniai užtiesti?

Kunige kunigo —
Sauduto sudauto —
Ko tyli neprakalbęs?
Ar šarvai ne sidabro,
Ar pušelės nekaitrios,
Nekvapnūs gintarai? . ..

III
Kelkis, Dievo sūneli,
Rūpesčių Rūpintojėli,
Dangaus pasiuntinėli.

Dykas medis jau sprogsta
Krauju atgaivintas,
Kietos širdys jau gruzda,
Jau akys rasoja —

Kelkis, Dievo sūneli,
Mūsų vargo broleli,
Žemės ramintojėli.

WANDERERS NACHTLIED
Jau rasa nukrito
Ant žalios žolelės,
Ant žalios žolelės,
Lauko želmenėlin.

0 kur man sustoti,
Kur man reiks nakvoti,
Kur man reiks nakvoti,
Migt be pagalvėlio? ...

LOPŠINĖ
Nubėrei grūdą,
Nubėrei rasą,
Ratužę nubarstyk;
Į vėsią žemę,
Šiaurės pavasario
Ir mane paguldyk.

Paliki žirgą
Ir botagėlį,
Botagėlį palik —
Kloju dirvonais
Tau vatalėlį —
Užmik, užmik, užmik ...