EILĖAŠČIAI |
MINDAUGAS I Kai skaičiau pirmąkart Valstybės įkūrimą, Mano beraščiai tėvai Varstė rožančių, Rudais ąžuoliniais karoliais, Žalvario kryželiu. Jis man buvo tada Senas Mindaugo antspaudas, Plėšrios genties kaktoje Atmuštas krauju. II Atjojai per vėlai, karaliau,— Priešais milžinkapių grandinė — Giminė užkasta. Bet žemei nebekeršyk — Tegu ji graužia Kietus Jotvingių kaulus, Pamiršdama tave. —Tegul ilsis ramybėje,— Prašo tėvai. III Sopulingoj daly Kam nusiėmei šarvus? Kam sustojai nakvynės Žemaičių girioje, Kur senieji dievai krauju grūdina Treniotos durklą? . . . IV Audringi vakaro debesys Lekia prigulę pažemiu — Tai antpuolis totorių Pietų Lietuvoje. Plikos pakelio šakos Švilpia lyg spiečiai strėlių, Paleistų į Vorutą. Mano tėvai eina poilsio, Tvirtai tikėdami, Kad sienos atlaikys. V Atpažinau tave iš tunikos Ir iš vainiko, Pavuošto gintarais, Atidengtam kape — Širdy. — Per amžius. Amen,— Baigia tėvai. PRO VĖLIŲ LANGELĮ BUDYNĖ Pakilki, keliauk Rudens dangumi, Sidabro mėnesėli, Mėnuli juodbruvėli. Devynios dienos, Dešimta naktis, Kai ugnelės nekūriau, Nedegiau žiburėlio, Kad tu nušviestum Vėlių langelį, Mano motulės veidą Ant vargų pagalvėlio. SENOLIŲ IŠKELIAVIMAS Ąžuolo slenkstį Plaka Nemuno bangos; Atiduodama sūnui Namų šilumą. Šaltoji srovė Keičia kryptį vario laivų; Stovėdami prie stiebų, Senoliai išplaukia . . . RAUDOS I Ąžuole, ūžuonėli, O kas tave nukirto, Žalią viršūnę nuvytino? Ar svetimi dievai be širdies, Ar svetimos rankos be kraujo? Ąžuole, ūžuonėli, Tai aš tavęs negyniau, Rūpestėliu nepridengiau. Paaelotos nakties migloje Dabar senoliai paklys — Šakos nesugirgždės, Lapai nežiburiuos . . . II Kunige kunigo — Sauduto sudauto — Ko taip ilgai miegi? Ar žirgeliai nežvengia, Ar kardužiai nežvanga, Tavęs jauno nebudina? Kunige kunigo — Sauduto sudauto — Kokį sapnuoji sapną? Ar giminėlė laukia, Ar toli pasitinka, Ar skobniai užtiesti? Kunige kunigo — Sauduto sudauto — Ko tyli neprakalbęs? Ar šarvai ne sidabro, Ar pušelės nekaitrios, Nekvapnūs gintarai? . .. III Kelkis, Dievo sūneli, Rūpesčių Rūpintojėli, Dangaus pasiuntinėli. Dykas medis jau sprogsta Krauju atgaivintas, Kietos širdys jau gruzda, Jau akys rasoja — Kelkis, Dievo sūneli, Mūsų vargo broleli, Žemės ramintojėli. WANDERERS NACHTLIED Jau rasa nukrito Ant žalios žolelės, Ant žalios žolelės, Lauko želmenėlin. 0 kur man sustoti, Kur man reiks nakvoti, Kur man reiks nakvoti, Migt be pagalvėlio? ... LOPŠINĖ Nubėrei grūdą, Nubėrei rasą, Ratužę nubarstyk; Į vėsią žemę, Šiaurės pavasario Ir mane paguldyk. Paliki žirgą Ir botagėlį, Botagėlį palik — Kloju dirvonais Tau vatalėlį — Užmik, užmik, užmik ... |