KELIAVIMAS |
IV Priimk mane, Viešpatie, priimk šiai valandėlei. Tegu tos našlaitiškos dienos, kurios praėjo be tavęs, būna užmirštos. Tik prailgink šią trumpą valandėlę, laikydamas ją savo prieglobsty ir savo šviesoje. Aš keliavau klaidžiodamas ir vydamas balsus, kurie mane traukė, bet niekur nenuvedė. Leisk dabar man sėdėti ramybėje ir klausytis tavo žodžių savo sielos nutilime. Nenukreipk savo veido nuo mano širdies tamsių slaptybių, bet degink jas, kol jos nušvis nuo tavo ugnies. V Tolimos audros pranešėjai pasistatė debesines savo altanas padangėje; šviesa nublanko; oras sudrėko nuo ašarų bebalsiuose girios šešėliuose. Nurimęs mano širdies liūdesys yra kaip mįslingas mokytojo liūtos* tylėjimas, prieš jai pradedant skambėti. Mano pasaulis vis dar su dideliu skausmu laukia, kad tu ateisi į mano gyvenimą. VIII Mano nešamas rankoje žiburys pasidaro priešas tolimesnio kelio tamsai. Ir ši pakelė man tampa šiurpi, kur net žydintis medis žvilgčioja kaip rūstaus veido vaiduoklis; ir mano paties žingsnių garsas sugrįžta pas mane šnabždomis įtartinu aidu. Todėl aš maldingai prašau tavo ryto šviesos, nes tada toluma bučiuosis su artuma, o mirtis ir gyvenimas susivienys meilėje. IX Kai tu saugoji mane, mano žingsniai darosi lengvesni tavo pasaulių marše. Nuplovus dėmes nuo mano širdies, skaidrėja tavo saulės šviesa. Nepražydęs mano gyvenime grožio pumpuras skleidžia liūdesį tavo kūrinių širdy. Nuėmus tamsos skraistę nuo mano sielos, suskambės muzika tavo šypsny. X Tu davei man savo meilės, pripildydamas pasaulį savo dovanų. Jos yra išberiamos ant manęs, man nežinant, kai mano širdis miega, ir tamsi yra naktis. Tačiau, nors ir pasimetęs savo sapnų lindynėje, aš buvau suvirpintas ūpingo džiaugsmo; Ir aš žinau, kad atsilyginimui už tavo didingų pasaulių turtus, tu priimsi iš manęs vieną mažą meilės gėlę, kada rytą mano širdis nubus. XVII Surink šį mano gyvenimą iš dulkių. Laikyk jį prieš savo akis savo dešinės rankos delne. Iškelk jį į šviesą, paslėpk jį mirties šešėly; laikyk jį savo žvaigždėtos nakties papuošalų skrynioje, o paskui, ryte, leisk jam atsirasti tarp gėlių, kurios žydėdamos garbina tave. XVIII Aš žinau, kad šis gyvenimas, nors ir neturėdamas meilės brandumo, nėra visai žuvęs. Aš žinau, kad su aušra nuvystančios gėlės ir dykumoje paklydusios upės nėra visai žuvusios. Aš žinau, kad visa, kas tik yra šiame gyvenime, apsunkintame nerangumo, nėra visai žuvę. Aš žinau, kad mano svajonės, kurios dar nėra išsipildžiusios, ir mano melodijos, kurios dar nėra išgautos, o kabinasi prie tavo liūtos stygų, nėra visai žuvusios. *Liūtą — styginis orientalines kilmės muzikos instrumentas. — Vert. XX Diena apsiniaukusi nuo lietaus. Pikti žaibai blyksi pro sudraskytą debesų skraistę. O miškas tarsi narve liūtas, purtąs karčius iš nusivylimo. Tokią dieną tarp vėjų, pliauškinančių savo sparnus, leisk man rasti ramybę tavo akivaizdoje, Nes sielvartaujantis dangus aptemdė mano vienatvę, kad labiau įprasmintų tavo prisilytėjimą prie mano širdies. XXIII Aš nežinojau, kad priėjau arčiau prie tavęs tada, kada priėjau įžeisti tave. Aš pagaliau pripažinau tave savo valdovu, kai kovoju prieš tave, kad tu pralaimėtum. Aš tik prisidariau pas tave sunkių skolų, kai tave slapta apiplėšiau. Aš veržiausi savo puikybėje prieš tavo srovę, bet tik pajutau savo krūtinėje visą tavo stiprybę. Aš užgesinau maištaudamas šviesą savo namuose, o tavo dangus užklupo mane su savo žvaigždėmis. XXV Aš pasislėpiau, kad tavęs išvengčiau. Pagaliau tu mane sugavai: dabar mušk mane ir žiūrėk, ar aš išsigąsiu. Užbaik žaidimą visam laikui. Jei tu pabaigoje laimėsi, atimk iš manęs visa, ką turiu. Aš prisijuokiau ir prisidainavau tiek pakelės smuklėse, tiek puikiose salėse; dabar, kai tu atėjai į mano gyvenimą, pravirkdyk mane ir pažiūrėk, ar tu gali sugraudinti mano širdį. XXVI Kai aš nubusiu tavo meilėje, mano ilsėjimo naktis pasibaigs. Tavo saulė palies mano širdį savo bandomuoju ugnies akmeniu, ir mano kelionė prasidės jos orbitoje, triumfuojant skausmui. Aš išdrįsiu priimti mirties iššaukimą dvikovon ir nešiosiu tavo balsą širdy, nors ir išjuokiamas ir grasomas. Aš kovosiu atidengta krūtine prieš neteisybes, svaidomas į tavuosius vaikus, ir išdrįsiu stovėti prie tavo šono, kur niekas be tavęs nepasilieka. XXIX Aš sutikau tave ten, kur naktis susiliečia su dienos pakraščiu; ten, kur šviesa vaiko tamsą į aušrą; ten, kur bangos neša bučinį nuo vieno kranto prie antro. Iš neišmatuojamos dangaus mėlynės vidurio ateina auksinis šauksmas, ir pro ašarų prieblandą aš bandau žvelgti į tavo veidą ir tikrai nežinau, ar tu esi matomas. XXX Jei tu neduotum man meilės, tai kodėl tada rytas išskelta dainas iš savo širdies ir kodėl tada atsiranda šnabždesiai, kuriuos pietų vėjas sklaido tarp naujai užgimusių lapų? Jei tu man neduotum meilės, tai kodėl tada vidurnaktis atneša žvaigždžių kančią į ilgesingą tylą? Ir kodėl tada ši kvaila širdis be atodairos nuleidžia savo viltį į jūrą, kurios galo ji nežino? XXX Joks svečias seniai nebuvo atėjęs į mano namus; durys buvo užrakintos, o langai — užsklęsti; aš maniau, kad naktis man bus vieniša. Kai aš atmerkiau akis, supratau, kad tamsa jau buvo pradingusi. Aš pakilau, išbėgau lauk ir pamačiau, kad visi mano vartų sląsčiai buvo sulaužyti ir kad pro atviras duris tavo šviesa ir vėjas plazdeno savo vėliavas. Kai aš buvau belaisins savo paties namuose, ir durys stovėjo uždarytos, mano širdis vis ruošėsi pabėgti ir iškeliauti. Dabar aš sėdžiu tylus prie savo sulaužytų vartų ir laukiu tavo atėjimo. Tu laikai mane surištą mano paties laisve. XLII Padaryk mane laisvą kaip dykumų paukščiai, nematomų takų klajūnai. Padaryk mane laisvą kaip lietaus sukeltas tvanas ir audra, kuri purto savo garbanas ir skuba prie nežinomo tikslo. Padaryk mane laisvą kaip girios gaisras, kaip griaustinis, kuris garsiai juokiasi ir svaido panieką tamsai. XLVII Aš gyvenau ūksmingoje pakelėje ir skersai kelio stebėjau savo kaimynų sodus, džiūgaujančius saulėje. Aš pksijutau vargšas ir nuo durų prie durų vaikščiojau su savo alkiu. Juo daugiau jie man davė iš savo neprižiūrimo pertekliaus, juo labiau aš regėjau, kad mano elgetiškasis krepšys buvo tuščias, Kol vieną rytą, man pabudus iš miego nuo staigaus durų atsivėrimo, tu atėjai ir" paprašei išmaldos. Nusivylime aš nudaužiau savo skrynios dangtį ir nusigandau, radęs joje savo paties turtą.. XLVIII Tu jį paėmei į savo rankas ir apvainikavai jį mirtimi, nes jis laukė už durų kaip elgeta prie gyvenimo puotos. Tu uždėjai savo dešinę ranką ant jo nesėkmių ir bučiavai jį ramybe, kuri nutildo maištingą gyvenimo troškulį. Tu sulyginai jį su visais karaliais ir su senoviniu išminties pasauliu. LIII Aš atėjau, kad mane paliestum, prieš man pradedant savo dieną. Tegu tavo akys ilsisi valandėlę ant mano akių. Leisk man pasiimti į savo darbą tavo bičiulystės tikrumą, mano drauge. Pripildyk mano dvasią savo muzikos, kad jos užtektų pereiti per triukšmingus tyrus. Tegu saulinga tavo meilės šviesa bučiuoja mano minčių augštumas ir laikosi mano gyvenimo slėny, kuriame bręsta derlius. (b. d.) Išvertė J. Tininis |