TEBŪNIE TARYTUM PASAKOJ Spausdinti
Liūne Sutema: TEBŪNIE TARYTUM PASAKOJ. Išleido Terros leidykla Čikagoje. Viršelį ir vinjetes piešė dail. V. Ignas.

Įdomi būtų ši maža eilėraščių knyga — pirmoji Liūnės Sutemos — gal jau vien dėl to, jog jos autorė yra viena iš tų lietuvių, kurie paliko Lietuvą beveik vaikais, t. y. jautriausiame žmogaus gyvenimo laikotarpyje. Jie gimtojo krašto netekimą ir karą turėjo pergyventi kiek kitaip nei tie, kurie tuo metu buvo suaugę žmonės: giliau, nesąmoningiau, gaivalingiau, ir turėjo likti esmingiau jo paženklinti.

Nedaug iš jų tarpo turime rašančiųjų, o iš moterų lyrikių Liūne Sutema bus gal pirmoji, išleidusi eilėraščių rinkinį. Nežiūrint įvairių nuomonių, prieš porą metų gana triukšmingai iškeltų mūsų spaudoje, mano galva, kartų pasislinkimas literatūroje yra labai įdomus. Jis akivaizdžiai rodo tautos dvasinio gyvenimo kreivę ir taip pat padeda artimiau suvokti pačio rašytojo kūrybą.

Bus ilgas ruduo vijokliams,
kurie nebeturi į ką atsiremt,
jie pašiurpę kabinsis į vėjus
ir sukris ant sugriautų namų pamatų,
po didžiosios šalnos —
(26 psl.)

Čia patriotinis motyvas, — apie ką kitą kalba šis posmas, jei ne apie gimtojo krašto netekimą? — yra traktuojamas jau kitaip nei anksčiau skaitytuose mūsų eilėraščiuose, čia jis jau neberacionalizuojamas konkrečiais įvykiais, idėjomis ar atsiminimais, bet vairuoja visą posmą, kaip nematoma jo priežastis. Jis tarsi pereina į tai, ką norėčiau pavadinti poeto pasaulėjauta. Visuose Liūnės Sutemos eilėraščiuose jį surasime. Jis apglobia egziline skraiste bet kokį motyvą, kurį eilėraštis betraktuotų. Gamta, motinystė, Dievas, knygos, — yra persunkti gimtojo krašto netekimo jausmu, kuris apsupa eilėraštį, jį grindžia, perkeičia, pagaliau lyg perauga pats save ir konkrečius įvykius, ir išsilieja į rezignacijos, nuoskaudos, net vidinio paralyžiaus temą.

Niekados neišeisiu! Niekados
nesugrįšiu!
visi slenksčiai aštrūs, lenkti,
lyg senieji kovų kardai.
Mano rankos įpratę būt tuščios
ir laisvos.
Aš nenoriu kovoti.
(psl. 32)

šitame nuogame, savo poziciją pasaulyje sakiniu po sakinio išvardinančiame posme mūsų surastoji Liūnės Sutemos poezijoje pagrindinė tema gal lakoniškiausiai išsakyta. Ji atsikartos eilėraštis po eilėraščio ir jungs visą knygą į vieną pasaulėjautos bloką, žmogus yra įskaudintas, žmogus yra išgąsdintas ir jis atsitveria nuo viso pasaulio pasyvioje, susigūžusioj laikysenoj. Likusi gyvenimo dalis pasitinkama tik kaip simbolis, kaip patvirtinimas vieno didelio buvusio pergyvenimo.

Tokia vienpusiška pasaulėjauta, nuolatos pabrėždama tik vieną aspektą egzistencijoje, gali sudaryti, ir sudaro, nejaukų siaurumo ir duslumo įspūdį. Tačiau ji turtinga pažadu, kurį mano kadaise mylimi egzistencialistai vadina ištikimumo pačiam sau pažadu: toks sopulingai sukauptas, vientisas dėmesys rodo, jog poetė rašo rimtai, rašo atidžiai, įsiklausiusi į savęs pačios ir savo pasaulio gilumą. Nenoromis ar noromis turime sutikti, jog ji išpildo pačią poezijos sąlygą.
Kiek jausminės temos atžvilgiu knyga yra pastovi ir lygi, tiek ji nevienoda savo išraiška. Nėra abejonės, autorė daugumoje atvejų tik palaidai atiduoda savo vidinį eilėraštį. Arba, kitaip pasakius, ji nėra dar tikra savo žodinėmis priemonėmis. Natūralus tai reiškinys pirmajai knygai ir jaunam rašytojui. Tačiau "Tebūnie tartum pasakoj" skaitytoją tas išraiškos netikslumas labai trukdo. Ypačiai, kad Liūnės Sutemos silpnesniuose eilėraščiuose jis išauga į beveik čiuopte apčiuopiamą plyšį tarp to, ką poetė norėtų perduoti, ir ką užrašytoji   visuma pasako: —

Žaliai nudažytas medis —
ir medžiai prie gatvės sunkiai žali.
Ir spinduliai du, aštrūs ir ilgi
šviesiu garsu
kryžiuojasi ir lūžta žalumoje,
kaip kalavijai du.
(18 psl.)

Pastebėkime, kaip tobulai neįmanoma, nors ir tiktai pamatyti vaizią, kurį, išanalizavę eilėraštį suvokiame, poetė sugestonuoja. Kiekvienas žodis uždaras, be jokio tampraus santykio su gretimu, kiekvienas neakivaizdus ir netikėtas, nes kiekvienas netikslus. Paminėjau šį posmą, nes jis gerai iliustruoja Liūnės Sutemos poezijos pagrindinę ydą — žodinį netikslumą, kuris įsiskverbia net ir į grynai kalbinę sritį. Dažnai reika skaityti tris eilutes, kol posmo gale surasi sakinio veiksrų; įvardžiui dažnai suteikiama daiktavardžio paskirtis ir reikšmė. "Jos, jo, tas, kažkas, čia, kažkur?" nuolatos atsikartoja, ir pradedi įtarti, jog poetė įvardį užrašė, nepajėgdama tiksliai daikto pavadinti. Juk nėra "nepoetiškesnio", t. y. labiau be pavidalo žodžio, kaip įvardis, kuris ir buvo sutvertas tam, kad pavaduotų — subendrintų daiktavardį. Tas pats kalbinis nepajėgumas veikia ir eilėraščio formą. Ten, kur Liūne Sutema sklandžiai išsako savo vidinį pergyvenimą, eilėraščių forma savaime rikiuojas į organinį muzikalinį pavidalą, nors ir ne į klasikinį posmą. Ten, kur poetė kovoja su žodine medžiaga, nukenčia ir muzikalinė pusė: ii tampa sukapota tuščiais atodūsiais, išviršiniais brūkšniais, kableliais, jungtukais.

Jei dabar pamėginčiau keliais sakiniais užrašyti įspūdį, kurį Liūnės Sutemos knyga sukel;a, sakyčiau, jog tai labai nuoširdi ir labai jauna eilėraščių knyga... Nuoširdi ir jauna savo vienpusiškumu, savo kategoriškumu. Nuoširdi ir jauna savo formaliniu skubėjimu, nebranginimu objektyvaus žodžio grožio. Tačiau, nors ir joje yra nepavykusių eilėraščių ir daugiau nei gerųjų, tie pavykę suskamba tokiu šviežiu ir turtingu tonu, kad jų ir maža dalis pradžiugina poezijos mylėtoją. Jie nugali augš-čiau paminėtus priekaištus ir sušvyti skaidriu autentišku pergyvenimu ir aiškia plastiška išraiška. Paskaitykime tik "Nuotaiką" 49 puslapyje, nors ir šitą posmą:

Diena, kurią rankoj turiu,
kvepianti liepoms, penkta.
Ji paliks rausvą rėžį mano delne,
jei užgniaušiu ją,
ilgėdamos būti jauna —