VIENYBĖS KLAUSIMAI MUSŲ VISUOMENĖJE Spausdinti
Pagrindinės sąlygos
Teko iš vieno ir kito filosofo girdėti nuomonę, kad žodis filosofavimas yra pas mus tapęs lyg ir keiksmažodžiu. Abejoju, ar tikrai taip yra.  Man atrodo,  kad   šiandieninės mūsų žmonių daugumos kasdieninio gyvenimo aplinkybių įtakoj per dažnai mojame ranka į filosofinius klausimus, kurie tikrai gal mūsų tarpe turi per mažai vietos. Noriu jieškoti analogijos ir vienybės klausimams. Ir į juos jau dažnas moja ranka, o taip neturėtų būti. Negalime moti ranka į klausimą, kuris yra esminis ir kenčiančiame krašte, ir emigracijoje. Pasiekiančios iš krašto žinios rodo, kad į vienybę ten nemojama ranka, kad tvirtai jos laikomasi ir tikima į išsilaisvinimą bei vieningos Lietuvos atkūrimą artimoje ateityje. Jeigu mes išeivijoje nepajėgsime tos vienybės išlaikyti, jeigu susiskaldymas pasieks neleistinas ribas, mes turėsime skaitytis su faktu, kad atitolome nuo įpareigojimų, kuriuos mums neabejotinai uždeda pavergtas kraštas. Tokiu atveju turime laukti, kad išvaduotojo krašto žmonės nebesupras mūsų. Mes galime atrodyti per menki, perdaug susmulkėję, perdaug paskendę rutinoje tuo metu, kada turėjo vyrauti idealizmas, vienas kito supratimas.

Kalbėdami apie vienybę praktikoje, turime atsiminti, kad ji negali būti uniforminė. Tai viena. Antra, demokratinėse sąlygose vienybė remiasi visuomeniniame gyvenime besireiškiančiu asmenų ir grupių pagarba vienų kitiems. Dr. J. Girnius viename susirinkime neseniai labai teisingai pareiškė, kad ten, kur išnyksta pagarba tarp asmenų ar grupių, labai sunkiai įmanoma kalbėti apie nuoširdesnį bendradarbiavimą, šias dvi čia suminėtas sąlygas turime laikyti pagrindinėmis ir jas gerai suprasti. Pas mus būta eilės uniforminės vienybės pastangų, turinčių savo sunkių atgarsių ir dabarties gyvenime, žmonės, kurie tikėjo ar tebetiki į mažumos prievartą prieš daugumos valią, sunkiai susiderina su dabarties situacija, kurioje negali būti jokios prievartos, nes čia lietuviška veikla remiasi vien mūsų gera valia ir nuoširdžiu sutarimu. Vis dėlto nėra kito kelio, kaip laukti, kol uniforminės vienybės pastangos bus visų nuoširdžiai atmestos ir tuo pačiu prieita prie realios vienybės kelio.

Gal dar daugiau už uniforminės vienybės atstovus mūsų viešąjį gyvenimą nuodija tie, kurie nesugeba visuomeniniame darbe išlaikyti minėtosios pagarbos. Dėl neesminių priežasčių įsismaginama ir per eilę metų sunaudojama labai daug laiko nereikalingiems ginčams, atvedantiems į perdėtą kitų panieką. Paniekos situacija yra mūsų pagrindinis viešojo gyvenimo destruktorius. Panieka dažnai kyla iš išdidumo, perdėto savęs ar savo pažiūrų vertinimo. Demokratiniame gyvenime kiekvieno asmens balsas yra lygus, taigi ir: su kiekvieno asmens nuomone tenka skaitytis. Yra įtakingesnių asmenų ir mažiau įtakingų, bet nėra tokių, kuriuos turėtume teisės niekinti dėl jų pažiūrų ar dėl manymo, jog jų nuomonė ir tą nuomonę lydinčios pastangos yra netikros, kad tai nuomonei atstovaujančių asmenų pajėgumas yra abejotinas. Žinoma, tai nereiškia, kad privalome akceptuoti nepriimtinas nuomones ar asmenis, bet tai reiškia, kad, siekdami bendradarbiavimo, turime natūraliai iškelti į priekį žmones, kurie pajėgia eiti pagarbos keliu, kurie patraukia žmones savo natūraliu pavyzdžiu, pozityvia veikla, regimais gabumais. Jeigu pasižvalgysime po savo visuomenines grupes bei atskirus veikėjus, įsitikinsime, jog esama visokių pavyzdžių, kad ne viskas taip bloga, kaip kartais sunkesnę valandą prileidžiame, ir lygiai ne viskas gražu ir gera.

Imkime atskiras grupes ir kiek panagrinėkime.

Katalikų vienybes reikalai
Amerikos katalikai švenčia penkiasdešimt metų nuo savo federacijos įsteigimo. Toji federacija buvo įsteigta tada, kai šiame krašte katalikų daugumas dar tokios organizacijos neturėjo. Taigi ta prasme lietuviai yra pavyzdys kitiems katalikams, kurie tik pastaruoju metu imasi platesniu mastu organizuoti bendrinę federaciją visam kraštui. Lietuvių Romos Katalikų Federacija dešimtmečius jungė ir jungia į darnų vienetą daugumą šio krašto mūsų veikėjų dvasininkų ir pasauliečių. Natūralu, kad atskirais klausimais tos organizacijos veikėjų tarpe pasireiškia nuomonių skirtumų, bet nėra tokių, kurie manytų, kad reikia susiskaldyti ir kad tada bus geriau.

Praktiškame gyvenime pastaraisiais metais nuomonių skirtumai pasireiškia dėl dalyvimo ALT ir bendruomenės veikloj. Nežinau, ar yra mūsų lietuvių katalikų veikėjų, kurie manytų, kad nereikia Amerikos Lietuvių Tarybos centro; rodos, kad tokių nėra arba bent jau tokie atviriau nepasireiškia. Daug ryškiau pastebimas faktas atskirose vietose, kur, srovių santykiai, dažniausiai dėl tų vietų pagrindinių veikėjų temperamento, sunkiai duodasi suderinami. Ten remiama pati vienybes idėja, bet praktikoje esama nedarnumo. Bet tai tik atskiros negausios vietovės. Kiek stipresnių abejonių esama dėl bendruomenės veiklos, kuri sunkiau suprantama vyresnės kartos eilės veikėjų tarpe. Tačiau ir čia būkštavimai nepasiekia laipsnio, kenkiančio pačios federacijos veiklai,  į kurią yra  įsijungę nemažai  naujų   ateivių,   daugiausia iš ateitininkų sendraugių tarpo.

Kiek kitaip yra reikalai iš Lietuvos prieš dvylika metų emigravusiose grupėse. Jeigii kultūrinėje srityje nekeliama abejonių dėl vieningos veiklos katalikų tarpe, tai politinė sritis kelia rimtų ginčų nuo pačios emigracinio gyvenimo pradžios ligi šios dienos. Toje srityje drįstama atvirai aiškinti, kad vieningumas nebūtinas, ir tam aiškinimui jieškoma pavyzdžių ne tik kitų kraštų gyvenime, bet net teologijoj.

šiam atvejui būdingiausiu norėčiau laikyti dr. A. Maceinos straipsnį, išspausdintą "Aiduose" 1952 m. 4 Nr., vadinasi, jau prieš ketverius metus. Ten keliami klausimai nėra nustoję aktualumo ir šiandien. Visada skaitau su dideliu dėmesiu ir pagarba šio mano kartos mokslininko raštus. Juose daug gyvos minties, daug erudicijos, daug krikščioniškumo. Įdomūs ir jo straipsniai konkretesniais mūsų visuomeninio ar literatūrinio gyvenimo klausimais, bet vis dėlto A. Maceinos asmeny turime pirmoj eilėj filosofą, sakyčiau, didele dalimi net teologą, o tik paskui jau visuomenininką ir publicistą ar literatą. Jo keliamos mintys mūsų minėtame straipsnyje yra esmėje publicistinio pobūdžio, nors ir. jame gausu ne tik filosofijos, bet ir teologijos. Kalbant apie kataMkų vienybę, imamasi net transcendentinio gyvenimo pavyzdžio, kaip Šv. Trejybė, ir ji pasitelkiama į pagalbą įrodyti, kad politikoje katalikams esama laisvės įvairiai elgtis, kad viena politinė grupė nebūtina. Man rodos, kad tokie teologiniai pavyzdžiai nėra būtini mūsų klausimui spręsti ir kad jie nedaug gali padėti.

Neturime, turbūt, abejojimų ir nėra dviejų nuomonių dėl to, ar katalikams, ar iš viso krikščionims, yra būtina tilpti vienoje politinėje grupėje. Katalikas ar krikščionis turi nemažai laisvės, kuri yra savaime ribojama sąlyga, kad viešoji veikla derintųsi su tikėjimo ir dorovės reikalavimais. Trumpame mūsų Nepriklausomybės laikotarpyje taip pat turėjome ne vieną, o tris krikščioniškas politines grupes. Į jas tilpo dar ne visi katalikai. Eilė net kunigų dalyvavo pas tautininkus, ir tai buvo suderinama su jų katalikiškomis prievolėmis. Pačių trijų grupių tarpe būta ir sunkesnių momentų. Sakysime, prel. M. Krupavičius savo atsiminimuose pasakoja, kad konferencijoje, kuri sprendė žemės reformos klausimą, tarp jo ir A. Stulginskio būta aiškaus nuomonių skirtumo, kurį jie pajėgė išlyginti, ir dėl to vėliau visada buvo patenkinti. Atsimename, kad 1926 m. v e na iš tų trijų grupių žymiai vė'iau išėjo iš valdžios, negu tai padarė kitos dvi. Tačiau mūsų tarpe visada buvo pastangų išlaikyti kuo didesnį solidarumą ideologiniu atžvilgiu artimų grupių tarpe, turint ypač galvoj, kad priešingos grupės buvo pasirengusios kiekvienu momentu panaudoti politinę jėgą pravesti reformoms, nepriimtinoms katalikų doktrinai. Toms pastangoms pasipriešinti nebuvo kito kelio, kaip politinė kova ir tuo pačiu kuo didesnis solidarumas krikščioniškųjų grupių tarpe. To reikalavo gyvenamojo meto situacija, ir mūsų pagarba šiandien priklauso tiems, kurie parodė daug geros valios, rasdami reikiamus kompromisus ir išlaikydami solidarumą. Tokio krašto, kaip Prancūzija, skaudus pavyzdys rodo, kad nesolidarumas politinėj srityje to krašto katal'kams buvo labai nuostolingas, o solidarumas ir nemažas aktyvumas kultūrinėje srityje jiems nedaug padėjo pažengti politinėje srityje.

Pas mus trūksta anos pagarbos, apie kurią esame kalbėję. Tai pagarbai atsiradus, savaime, manau, vėl bus nesunkiai įmanomas visų krikščioniškųjų grupių bendradartravimas, o siekimas vienos kaip galima didesnės krikščioniškos politinės grupės suorganizavimo mūsų emigrantų tarpe bus laikomas savaime suprantamu gyvenamojo meto politinės situacijos postulatu. Jeigu ir nepasisektų sudaryti vieną grupę, tai neabejotinai pasisektų bent atstatyti grupių koordinaciją. Tai jau būtų pažanga, palyginant su šia diena.

Liberalų vienybes klausimai
Liberalizmas anglosaksų kraštuose turi žymiai skirtingą veidą nu a Europos kontinento, ypač nuo mūsiškio, didele dalimi importuoto dar iš caristinės Rusijos ir nespėjusio kaip reikiant persiorientuoti į vakarietišką supratimą.

Tačiau jaunesnioji karta dabar eina mokslus beveik išimtinai anglosaksų augštosiose mokyklose ir jos nemažai daliai anglosaksų tipo liberalizmas tampa savu. Tai gyvenimo tikrovė, su kuria turime skaitytis. Su ta tikrove negali nesiskaityti ir mūsų įvairių grupių vyresni liberalų politikai, kurie mato, kad prieauglis nebesupranta nė vieno iš jų ir nerodo tendencijos derintis į kurią politinę grupę. O tų grupių esama net keleto. Sakoma, kad didesnė dalis kryptų į tautininkų sparno liberalus, kurie yra pasaulėžiūrinės taktikos atžvilgiu artimesni anglosaksų supratimui, bet kelia abejonių ne tik dėl buvusių, bet ir dabar tebesireiškiančių totalistinių tendencijų.

šitokioje nuotaikoje būta spaudoje balsų sukurti vieningą politinį liberalų sambūrį. Buvo sudarytas ir lietuvių liberalų komitetas, į kurį įėjo ir liaudininkai, ir tautininkai, ir vadinamosios santarvės žmonės.. Komplikacijos, kurios atsirado ryšium su diskusijomis dėl vyriausiojo laisvinimo organo funkcijų bei veiklos ir dėl St. Lozoraičio vaidmens mūsų emigraciniame gyvenime, atrodo, sustabdė ano komiteto darbą.

Tai dar nereiškia, kad tokios pastangos išnyko arba kad jos negalimos ateityje. Pirmiausia su tautininkais susijungusios grupės, esančios dabar už VLIKo ribų, ypač pradžioje stiprokai akcentavo liberalinį solidarumą. Matyt, būta pačių grupių narių neigiamos reakcijos, nes dabar tų grupių junginio vardu vengiama kalbėti apie liberalizmą. Iš kitos pusės liaudininkai, viena didžiųjų Nepriklausomos Lietuvos partijų, rėmusi ir remianti savo veiklą liberaline pasaulėžiūra, šiuo metu taip pat rodo tendencijos labiau persiorientuoti į daugumą panašių kitų kraštų politinių grupių, įeinančių į žaliąją internacionalą.

Kaip ten bebūtų, turime konstatuoti faktą, kad mūsų liberalų tarpe žymiai krypstama tolerancijos keliu, mažiau kalbama apie klerikalizmą, vengiama puolimo prieš religiją bei jos institucijas. Nusistovėjusį tarp tradicinių demokratinių krikščioniškųjų ir liberalinių grupių bendradarbiavimą mūsų laisvinimo darbuose tenka laikyti gera pradžia į pastovesnę koaliciją ir net į esminį mūsų politinės organizacijos užsienyje pertvarkymą konkretesnės veiklos pagrindais.

Pasaulėžiūriniu atžvilgiu beveik solidarizuoja su liberalais ir socialistai. Jie, tiesa, dar kartais iš įpratimo ar iš noro patikti senesniems skaitytojams, deda ir aštresnių puolimų katalikų atžvilgiu. Tokių neteisingų, neskanių žemo lygmens puolimų randame "Darbe", "Keleivyje". Bet reali padėtis, su kuria turi skaitytis socialistai, yra toji, kad ypač Jungt. Amerikos Valstybėse jiems sunku laikytis, nes čia socializmas jų suprantama prasme šiuo metu nebeturi pagrindo po kojomis Europos socialistai laikosi dar kiek tvirčiau, bet ir ten jie daro pažangos bei reformų. Linkėkime mūsų socialistams taip pat nevengti pažangos.

Visų politinių grupių bendras darbas
Toks darbas jau antrą dešimtmetį vykdomas šiame krašte Amerikos Lietuvių Tarybos. Linkėkime visi, kad jis būtų varomas toliau. Dėl emigracinių politinių grupių bendradarbiavimo teko pasisakyti šiame žurnale kita proga ("Aidai" š. m. nr. 1).

Turime pagrindo laukti tąja prasme drąsesnių žygių ir iš naujos VLIKo vadovybės ir iš šalia VLIKo esančių grupių, mėginančių populiarinti sunkiai įvykdomą vadinamą Nepriklausomybės fondą ar talką. Politinės koalicijos ne tik griūva. Jos gali būti ir vėl atstatytos ir turi būti atstatytos. Jeigu, pavyzdžiui, ilgesnį laiką vartoti vardai būtų atsibodę ar kliudytų, nereikėtų vengti pasivadinimo kokiu nauju vardu. Tai tinka ir atskiroms politinėms grupėms, ir jų junginiams.

Kultūrininkų vienybė
Pati bendruomenė kaip organizacija dar palyginant sunkiai veikia. Bet atskiros sritys, inspiruotos bendruomeniškumo, gana gyvai reiškiasi. Bendrai leidžiama enciklopedija, veikia bendros mokyklos, gana solidariai  reiškiasi literatūrinis gyvenimas, vieningai rengiamos dainų šventės bei koncertai ir pan. Sunkiai suprantama opozicija iš senesnių veikėjų prieš bendruomenę ir jos siekimus palengva tirpsta. Būtų pagrindo laukti kad net M. Vaidyla su savo redaguojama "Sandara", užuot dėjęs straipsnius prieš bendruomenės veiklą, skirs tą vietą lietuvybės išlaikymo problemoms nagrinėti. Iš viso sunku buvo suprasti, kaip šis geras veikėjas taip ilgai laikėsi užsikirtęs tokiu klausimu, kaip vieningos pastangos išlaikyti lietuvybę. Naujoji bendruomenės vadovybė kol kas nerodo jokių didesniu nesutarimo žymių. Imamasi ir didesnių žygių. Linkėkime tam solidarumui ne tik laikytis, bet Ir plėstis.

Kai panašių nuotaikų laikysimės, vienybės sąvoka nebus nudėvėtas dalykas, o sutaupę laiko nuo ginčų galėsime ir pafilosofuoti. Filosofai tada neįtars mūsų, kad jų nemokame įvertinti.