EILĖRAŠČIAI |
PRIESAIKA Kai tampa mėlyni kalnai, Staiga nutirpsta sniegas, Tokiom dienom esu dažnai Tave mylėt prisiekęs. Tokiom dienom visai arti Šviesos banga ateina, Ir žodžiai, niekam netarti, Susitelkia į dainą. Vėl kyla vėjas iš pietų, Vėl ima švelniai lyti, Upely suka verpetus Didžiulės ledo lytys. O tu skubiai ant jų vienos Srove tolyn iriesi — Aš palieku dainuot kalnuos, Baugių uolų pavėsy. ŽEMĖ Vėl nebėra nė vedai vietos - Aplinkui saulė ir žiedai — Žmogus vėl pradeda žavėtis Didingais žemės pažadais. Laimingas, kas neabejoja Jos motinišku dosnumu — Atras varge, atras pavojuj Po obelies šaka namus. Neišsigąs lietaus, griaustinio Žaibų ir trenksmo nebijos. Pirmųjų vaisių prisiskynęs, Ramiai ilsėsis ant vejos. FONTANAS Ir balandžiai šiandieną nebaikštūs, Ir fontanas tylus. Tuščios miestų alėjos ir aikštės — Kas atkels vartelius? Nuostabu, kad visi taip nurimo, Užsitrenkę duris. Tik dar tu nuo lašelių kritimo Atsibusti turi. Įsakei eit nuo durų prie durų — Neprašyti, o duot. Nežinai — mane išverkė jūra, Išdainavo ruduo ... Lig fontano žinau tiesų kelią — O paversk balandžiu! Atsiverkit, sidabro varteliai — Krinta lašas, girdžiu. Čia kiekvieną balandį paglosto Asyžiečio ranka. Klauso paukštis jo broliško mosto, Klauso palmės šaka. |