EILĖRAŠČIAI Spausdinti
PRIESAIKA
Kai tampa mėlyni kalnai,
Staiga nutirpsta sniegas,
Tokiom dienom esu dažnai
Tave mylėt prisiekęs.

Tokiom dienom visai arti
Šviesos banga ateina,
Ir žodžiai, niekam netarti,
Susitelkia į dainą.

Vėl kyla vėjas iš pietų,
Vėl ima švelniai lyti,
Upely suka verpetus
Didžiulės ledo lytys.

O tu skubiai ant jų vienos
Srove tolyn iriesi —
Aš palieku dainuot kalnuos,
Baugių uolų pavėsy.




ŽEMĖ
Vėl nebėra nė vedai vietos -
Aplinkui saulė ir žiedai —
Žmogus vėl pradeda žavėtis
Didingais žemės pažadais.

Laimingas, kas neabejoja
Jos motinišku dosnumu —
Atras varge, atras pavojuj
Po obelies šaka namus.

Neišsigąs lietaus, griaustinio
Žaibų ir trenksmo nebijos.
Pirmųjų vaisių prisiskynęs,
Ramiai ilsėsis ant vejos.

FONTANAS
Ir balandžiai šiandieną nebaikštūs,
Ir fontanas tylus.
Tuščios miestų alėjos ir aikštės —
Kas atkels vartelius?

Nuostabu, kad visi taip nurimo,
Užsitrenkę duris.
Tik dar tu nuo lašelių kritimo
Atsibusti turi.

Įsakei eit nuo durų prie durų —
Neprašyti, o duot.
Nežinai — mane išverkė jūra,
Išdainavo ruduo ...

Lig fontano žinau tiesų kelią —
O paversk balandžiu!
Atsiverkit, sidabro varteliai —
Krinta lašas, girdžiu.

Čia kiekvieną balandį paglosto
Asyžiečio ranka.
Klauso paukštis jo broliško mosto,
Klauso palmės šaka.