JOSĖ ORTEGA Y GASSET Spausdinti
(1883-1955)

Žymiausias šių dienų ispanų filosofas ir eseistas kartu yra ir vienas brandžiausių mūsų laikų mąstytojų. Jo įtaka toli prasiveržia už Ispanijos sienų ir paplito po pasaulį, o jo raštai išversti į dvylika kalbų ir įvairių luomų skaitytojų labai mėgiami. Jo veikalas "La rebelion de las masas" (Masių sukilimas) išverstas į beveik visas kalbas (išskyrus lietuvių) ir turėjo dideles įtakos pastarųjų laikų pasaulio diagnozei nustatyti. Kadangi šis gilus mąstytojas lietuviams tebėra mažai težinomas, tariuos ners ir labai trumpais bruožais su juo supažindinti mūsų skaitytoją.

José Ortega y Gasset gimė 1883 m. Madride. Mokslus ėjo jėzuitų kolegijoje Malagoje, kur įsigijo puikų humanistinį pagrindą. Vėliau studijavo Madride filosofiją ir literatūrą. Po to išvyko į Vokietiją ir ten specializavosi įvairiuose universitetuose. Grįžęs konkurso keliu laimėjo metafizikos katedrą Madrido universitete ir nuo 1910 m. ligi 1936 m. ispanų jaunimui diegė filosofinę mintį. Nuo 1902 m. jis pradėjo rašyti į įvairius žurnalus, o nuo 1914 m. knygas, kurios sekė viena po kitos. Šitie darbai, profesūra, paskaitos namie ir užsieniuose ir leidėjo veikla lemiamai paveikė ispanų gyvenimą. Jo įtaka augo ir už jo tėvynės ribų, ypačiai gi Amerikoje. 1923 m. jis įsteigė žurnalą "Revista de Occi-dente" (Vakarų apžvalga), kuris kartu su jo leidžiamomis bei verčiamomis knygomis buvo efektingiausias ispanų šio amžiaus intelektualinio gyvenimo instrumentas.
Būdamas steigėju ir redaktorium vieno iš įtakingiausiu Ispanijos dienraščių (EL SOL), jis daug prisidėjo, nuverčiant monarchiją ir 1931 m. buvo išrinktas atstovu į parlamentą. Nuo pilietinio karo pradžios (1936) ligi 1946 m. jis gv-veno užsienyje. Po to sugrįžo į Madridą 1948 m. įsteigė Humanistikos Institutą ir iš Berceo teatro scenos ugningu, žaviu žodžiu skelbė savo idėjas. Jis ikvėpė naujos gyvybes ir paskatinimo ispanų filosofinei minčiai ir begyvendamas stovėjo tose augštumose, kokių begali pasiekti filosofas. Jis darė įtakos kiekvienai kūrybirgai filosofijos mokyklai užsieniuose ir paliko visą eilę mokinių pačioje Ispanijoje, kurių dėka ii tapo šiandieną reikšmingu filosofinių studijų centru.  Jis mirė 1955 m. rugsėjo m. 18 d.

Ortegos raštai labai gausūs: jis lietė literatūrines, filosofines, politines ir socialines temas. Čia nenagrinėdami jo folosofinės sistemos, pasitenkinsime trumpu jo minčių atpasakojimu apie žmogų ir gyvenimą, paliesdami jo literatūrinę veiklą ir mesdami žvilgsnį į "Masių sukilimą".

Ortegos asmenybė
Socialiniu ir intelektualiniu atžvilgiu Ortega priklauso naujam rašytojo tipui. Jo savaranki ekonomine padėtis, jo pradinis įsitikėjimas jo nevertė užsidėti tipines naujosios kartos gyvenimo kaukes prieš esamą aplinką. Jo kultūra buvo ne autodidaktiška, bet universitetinė, pagilinta žymiausiuose tų laikų Europos intelektualiniuose centruose. Jis daugiausia pasisėmė iš vokiečių kultūros ir buvo pirmas ispanas, pagrindiniai ją pažinęs ir jos esmę skleidęs savo tėvynėje. Jis buvo pilnutinis ispanas su europinio masto kultūra. Savo raštuose Ortega parode absoliutų minčių ir tikslų ryškumą ir absoliutų apvaldymą priemonių, reikiamų jo intelektualinei misijai. Jau nuo pat pradžios jis susidarė intelektualinėje visuomenėje labai įtakingą poziciją. Stovėdamas tarp dviejų kartų, jis galėjo, iš vienos pusės, iškelti 1898 metų kartos rašytojų vertę, o iš kitos — vadovauti sekančiai kartai, kurios pasirodymas tautiniam gyvenime buvo jo įtakos pasėka. Toji dviguba įtaka dar padidėjo, pasirodžius "Vakarų apžvalgai", kurioje sutelpa ir rugy vena trijų kartų nariai. Tame laikotarpyje Ortegai pavyko pakelti intelektualų prestižą, laimėti jiems visuomenes pagarbą ir juos įgalinti svariai pasireikšti krašto istoriniam gyvenime.

Jis to pasiekė ne vien tik savo dailios prozos dėka. Jis sugebėjo giliai, ryškiai ir elegantiškai paliesti ispano gyvenamojo momento temas ir problemas. Tas ispanas, nors ir nesutikdamas su Ortegos pažiūromis ar sprendimais, rado jame aktualiai išgyventą pagrindinę mūsų laikų temą.

Ortega išimtinai rašė apybraižos (essay) forma. Šis rašymo būdas neatmeta nei minties griežtumo, nei jos gilumo, nei preciziškumo, bet atmeta mokslinę veikalo formą. Tuo būdu jį tenka vertinti kaip eseistą, kaip Montaigne, besidarbuojantį ispanų tautoje, gabiai besinaudojantį literatūrine forma, kurioje išgarsėjo Unamuno ir Azorinas.

Ortega pamėgęs metaforą, ne vien tik kaip puošmeną, bet ir kaip instrumentą, leidžiantį parodyti intelektualinius ar jauslinius atspalvius, kurių grynas suvokimas būtų nepilnas ar pažeistas (Tarp kitko, Ortega yra parašęs gilią studiją apie metaforą).

Ortegos apybraižų turinys platus ir įvairus: pradedant giliausiomis minties ir kultūros problemomis, baigiant kasdieninio gyvenimo menkniekiais. Jam pavyko beveik be turinio parašyti vienas iš gražiausių savo apybraižų (Pvz. mąstymai apie rėmus). Jis turėjo absoliutų aiškumo talentą. Jis nesikoncentravo ties viena tema, bet kiekvienam žingsnyje kėlė šalutinių temų antplūdį, jų kelią kartais apšviesdamas žiežirba ir tučtuojau ją apleisdamas.

Ortega yra apmąstęs daugybę dalykų, bet didžiausias jo įtakos svoris krenta ant literatūrinių. Jojo mintys apie žmogų, gyvenimą, stilių, formas, žanrus, neskaitant neįprastos estetikos, įvelia didelę dalį asmeninio galvojimo.

Mintys apie žmogų
"Žmogus — sakė Ortega — yra ypatingiausią būtybė, reikalinga išryškinti, kas ji yra, reikalinga, nori ar nenori, pasiklausti jos pačios, kokie daiktai ją supa ir kas ji yra tarp tų daiktų". Savaime aišku, ne kiekvienam žmogui reikia tiesiogiai to savęs klaustis, bet ar jis taip daro ar ne, atsakymas į tą klausimą visados iškyla. Ir dar daugiau, tas atsakymas, daugiausia, nebūna originalus, bet surištas su "laiko" mintimis. Ir kaip tik čia glūdi kultūros vaidmuo: pagelbsti žmogui tame neišvengiamame klausime, kurį jis kelia visatai. Jeigu XIX a. žmogus buvo kultūros tarnyboje, tai dabar kultūra yra žmogaus įrankis pagelbėti jam gyventi savo gyvenimą.

Iš čia tik vienas žingsnis į samprotavimus apie kultūros galimybes, o ypačiai — Vakarų kultūros. Jeigu žmogus tam tikru laiku priklauso nuo "kultūrinių momentų", o šie pastarieji nuo laipsniško ankstybesniųjų kultūrinių momentų sukaupimo, viso to raktas turi būti istorijoje. Žvelgdamas į ją, Ortega mato, jog "naujieji amžiai padarė baisią klaidą tikėdami, kad žmogaus esmė glūdi galvojime (Dekartas), kad pirminis santykis su daiktais yra intelektualinis santykis. Dabartinė mūsų krizė yra bausmė už tą klaidą. Mintijimas nėra žmogaus esmė: mintijimas tėra tik įrankis, galimumas, kokį jis turi, nei daugiau nei mažiau, kaip, pavyzdžiui, galėiimas valdyti kūną.   Gyvenimas susidaro iš to, kad žmogus susiranda pats save, pats nežinodamas kaip, turėdamas egzistuoti tam tikrose nepakeičiamose aplinkybėse. Kiekvienas, ar jis nori ar ne, gyvena čia ir dabar" (Ortega, Obras Completas V, 123).

Kiek jos paliečia žmogų ir jo gyvenimą, tos aplinkybės dalintinos į tris momentus ir aspektus:

1.    Aplinkybės kaip dabartis. Dabartinis laikas, epocha ar pasaulis, kuriuose mums tenka gimti, mums yra duotas, ir mes negalime jo pakeisti. Kaip žmogus turi žiūrėti į savo aplinkybes? "Kadangi toji aplinkuma, pačiu savo esi-mo faktu, yra kitoks, skirtingas nuo žmogaus dalykas, jam svetimas ir esąs už jo, būti aplinkybėse nereiškia pasyvaus pritapimo prie jų, dalyvavimo jose. Žmogus neprivalo dalyvauti savo aplinkybėse, priešingai, jis visados atsiduria jų priešakyje, už jų, ir gyventi kaip tik reiškia ką daryti, kad aplinkybės mūsų nesužlugdytų. Tad aplinkybės yra esmėje plati problema, klausimas, sunkenybės, reikalas, kurį reikia nuspręsti".

2.    Aplinkybės kaip praeitis. Aplinkybės, kurias mes paveldime, yra praeities kūrinys. Jos yra istorinis mūsų kultūros momentas, kuris savo sąvartoje yra vienas po kito sekąs, su kraujas, prieštaringas, ir t.t., praeities kultūros produktas. Tą praeitį daugiau ar mažiau tiksliai turime žinoti, daugiau ar mažiau sąžiningai atsiminti, bet, ar kas mūsų nori ar ne, ar kas mūsų sąžiningai žinome ar ne, visa tai yra dabartinės mūsų aplinkybės. Mes esame praeitis. "Žmc gus niekados nėra pirmas žmogus, bet visados paveldėtojas, žmogiškos praeities sūnus".

3.    Aplinkybės kaip ateitis. Kaip žmogus ne» gali pabėgti iš savo dabarties ir praeities aplinkybių, taip jis negali išvengti savo ateities aplinkybių regėjimo nuo pačių menkiausių ligi pačių reikšmingiausių mūsų veiksmų, minčių, sprendimų, etc, mes juos atliekame, atsižvelgdami į ateitį. Mes galime būti daugiau ar mažiau tuo įsisąmoninę, o regima ateitis gali būti daugiau ar mažiau tolima — paprasčiausiuose veiksmuose artimiausia ateitis — bet pačioje veiksmo prigimtyje (=žmogiško gyvenimo esmei) yra įdiegtas noras žvelgti į ateitį. Netgi tada, kai mes nusprendžiame nieko nedaryti ar viską palikti, kaip yra, mes tai darome, viena akim žiūrėdami į ateitį. Unamuno sako: "Kas yra tikrasis pasaulis, jei ne svajonė, kurią mes visi bendrai svajojame?". Ortega kitais žodžiais tvirti1 na tą patį: "Vienas esmingiausių žmogaus gyve* nimo bruožų yra vaizduotės darbas". . Žmogus kuria save patį, ar jis to nori ar ne — iš čia giilus švento Povilo posakis, reikalavimas, kad žmof gus būtų statytojas. Iš esmės mes kuriame patys save, kaip romanistas kuria savo herojus.

Dabar mes galime suvesti į daiktą visa, ką Ortega galvoja apie žmogaus prigimtį. Mes ją matome neatšaukiamai skirtą gyventi laike. Mes matėme, nesvarbu kokiu momentu jam buvo skirta gyventi, kad jo laikas visados susidaro iš praeities, dabarties ir ateities. Mes neatšaukiamai stovime dabartyje, bet dabar mes žinome, kad dabartis, kaip tolydžio judanti platforma, yra sudaryta ir judinama praeities ir mūsų ateities svajonių. Tačiau žmogaus atmintis ir sugebėjimas svajoti veikia ne tuštumoje. Jie veikia tarsi ant kokio audeklo, o tasai audeklas yra istorijos audeklas, "aplinkybės". Kiekvienas žmogus yra istorinė būtybė, istorijos kūrėjas ir produktas. Ir iš tikrųjų, jis yra vienintelė būtybė, kurios gyvenimas yra gryna istorija.

Masių sukilimas
Šitame veikale Ortega nagrinėja Europos nupuolimą, kuris įvyko dėl masių maišto ir žmogaus-masės laimėjimo. "Jau nebeliko vyriausių veikėjų, tėra tik choras".

Jis kritikuoja netolimąją praeitį (XIX šmt.) ir iškelia aikštėn du būdingus šių laikų bruožus: amžių ir lytį. Kaip ir žmonės, istorinės epochos turi savo amžių ir lytį. Yra senos epochos ir yra jaunos, vyriškos ir moteriškos. Mūsoji, anot Ortegos, būdinga kaip jaunatvės epocha, kurioje vyrauja jaunatvės jausmas. Kitais laikais vyravo seniai, o ir patys jaunuoliai laikėsi kaip kandidatai į senius, besipuošdami kaip seniai, kalbėdami ir galvodami kaip seniai. Šių dienų jaunuolis, vaikinas ar mergaitė, priešingai, pirmiausia nori būti jaunas, gyventi jaunuolio gyvenimu. Kaip jaunuolis jis rengiasi ir kalba, šoka ir žaidžia. Ir tasai jausmas toks stiprus, kad ne vien tik pavergia jaunuosius, bet taip pat ir subrendusius bei senus žmones. Vieni ir kiti stengiasi išlaikyti savo jaunystę, jei dar bent kiek jos liko. atgauti ją, jeigu prarado. Tiek apie amžius. Ortega tvirtina, kad lyties būdingą bruožą sudaro vyriškumas. Žmogus pirmiausia nori būti vyras, ir norėdamas juo būti ir tokiu jaustis, niekina ir atmeta visa, kas gali atrodyti moteriška. Šiandieną visur vyrauja vyriškos manieros, lygiai kaip ir vyriško grožio idealas. Ir reikšminga tai, kad pati moteris fiziniu, doroviniu ir dvasiniu atžvilgiu stengiasi priartėti ir labiau panėšėti į vyrą.

Tačiau mūsų laikų žmonės paveldėjo iš XIX šmt. įsitikinimą, kad jie yra "modernūs", "liberalūs"; jie didžiuojasi tuo savo pažangumu ir net neįtaria, kad jų gyvenimo būdas gali būti pralenktas ir pakeistas. Ir tokia dvasios nuotaika tampa didžiausiu tikros pažangos ir modernumo priešu. XIX šmt. išmokė žmones moderniojo gyvenimo technikos, bet neįstengė jų išauklėti.

Žmonėms buvo duota priemonių intensyviai gyventi, bet nesuteikta jautrumo didžioms istorinėms pareigoms. Jiems paskubomis buvo įskiepyta moderniųjų priemonių pasididžiavimas ir galia, bet ne dvasia. Taigi, šitam civilizuotam pasaulyje gyvena žmogus-masė, tikras barbaras, nesidomįs civilizacijos esme. Žmogus-masė linkęs matyti civilizacijoje natūralų dalyką, gamtos padarą, ir kaip toks santykiauja su ja. XIX šmt. mokėjo pažadinti ir patenkinti vidutinio žmogaus apetitus, bet nesugebėjo duoti jam pajusti jo aprėžtumo, jo priklausomybes, reikalo skaitytis su kitais ir pajungti savo gyvenimą augštesnei instancijai. XIX šmt. vadovaują vyrai neturėjo atsakomybes jausmo, neatliko savo pareigų ir paliko mases savo pačių likimui. Šios gi ilgainiui užėmė vadovaujamas vietas ir ligi šiai dienai jose tebesilaiko. Masės negali pačios sau vadovauti. Rinktines mažumos turi ir vėl perimti vairą ir joms vadovauti. Galutinoje išvadoje Ortega mato Europos išsigelbėjimą tik jos tautų apsijungime į vieną didelę valstybę, kuri jai sugrąžintų normalų pulsą. Tada ji vėl atgautų pasitikėjimo savimi ir susidrausmintų. Bet jeigu tai neįvyks, visai galima, kad Europą užlies rusų komunistų tvanas.

Menas: Visos Ortegos mintys apie meną ir literatūrą yra sukauptos veikale "Apie meno nužmoginimą ir idėjos apie romaną". Jame jis išryškina meno nužmoginimo teorijos tris principus:

a)    norint atsiliepti į mūsų laikų reikalavimus, menas turi būti privilegijuotųjų menas.

b)    stilizuoti reiškia deformuoti tikrovę. Stilizavimas surištas su nužmoginimu.

c)    meninis objektas tik tada yra meninis, kai jis atsietas nuo tikrovės.

Pagal Ortegą menas turi eiti į mažumas, į rinktines mažumas. Menininkas teprivalo siekti savo kūrinio tobulumo; socialine reikšme neturi menininkui rūpėti.

Šia savo naujojo meno teorija Ortega konkretizuoja pakitimą naujųjų laikų žmonių jausmuose, kurie dabar pastebimi mene. Šito pakitimo didžiausia svarba pasireiškia aristokratinėje pasipriešinimo dvasioje prieš viešpataujančią demokratiją ir romantini, realistinį ir: natūralistini meną. Besivaduodamas tuo aristokratiniu iausmu, Ortega gina mene rinktinumo, hierarchijos, geriausiojo tarp geriausių principus. Naujajam mene jis mato ryžtingą pasipriešinimą ir protestą prieš XIX šmt. meninę dvasią.

Literatūrine veikla
Literatūrine kritika Ortegai reiškia ne "išskirti, kas yra gera ir kas bloga", bet "sustiprinti nagrinėjamą veikalą ar autorių, paverčiant juos specifines žmonijos formos simboliu ir šiuo būdu išgauti iš jų kultūrinių atspindžių maksimumą". Visų pirma reikia atsižvelgti į autoriaus tikslą. "Kiekvienas autorius turi teisę reikalauti, kad jo veikale jieškotume to, ką jis norėjo įdėti". "Ir nesuprantu, — priduria, — koks galėtų būti literatūrinės kritikos uždavinys, jeigu ne mokyti skaityti knygas, pritaikant skaitytojo akis prie autoriaus intencijų".


ANTANAS MONČYS     MALDA (švinas)

Šitie du pagrindiniai principai, besivystyda-mi ir betaikinami, yra remiami labai aiškių, griežtų ir gerai surištų idėjų apie estetinių objektų pasaulį, apie kūrybos psichologiją ir estetinį pasitenkinimą, apie meną ir poeziją, apie empirinę ir meninę tikrovę, apie literatūros žanrus. Visos tos idėjos sudaro ištisą estetinę sistemą, labai dažnai prieštaringą nusistovėjusioms pažiūroms, bet visad aštrią ir vaisingą.

Nekomentuodami pacituosime kai kuriuos jo principus ir aptarimus.

Stilius: "Kalbos stilius, t. y. žodinės ir gramatinės faunos parinkimas, tesudaro tik labiausiai išorinę dali ir todėl mažiausiai būdingą literatūriniam stiliui, paimtam visoje pilnumoje. Visi, kurie rašome, žinome, kokie yra siauri spielčiai, tarp kurių gali judėti mūsų pasirinkimas kalbos atžvilgiu. Mūsų laikotarpio kalba mums primeta savo bendrą struktūrą, ir pakeitimai, kuriuos gali pasiekti didžiausias išraiškos meisteris, tėra niekas, palyginus su tuo originalumu, kurio jis pasiekia kituose kūrybos laukuose . . ." "Kiekvienas laikotarips turi turėti savo nuosavą stilių ir niekad negali savintis kito laikotarpio stiliaus. Žmogus, apdovanotas tikru estetiniu jautrumu, šlykštisi savintis praėjusių laikų stilių..."

Forma ir nuotaika: "Forma ir nuotaika yra neatskiriami, ir poetinė nuotaika laisvai liejasi, nes neįmanoma jai primesti abstrakčių normų..."

Literatūriniai žanrai: "Senoji poetika literatūriniais žanrais laikė tam tikras kūrybos taisykles, prie kurių poetas turėjo prisitaikyti, tuščais schemas, formalias struktūras, į kurias mūza, nelyginant nuolanki bitė, sudeda savo medų. Ne ta prasme aš kalbu apie literatūrinius žanrus... Literatūriniais žanrais aš laikau... priešingai senajai poetikai, tam tikras griežtas temas, kurių negalima pakeisti, tikras estetines kategorijas. Pvz. epas nėra vardas poetinės formos, bet individualinės poetinės nuotaikos, kuri išsakymų keliu pasiekia savo pilnybę. Lyrika nėra konvencionali kalba, į kurią galima perkelti tai, kas jau pasakyta dramos ar romano kalboje, bet kartu tam tikras dalykas pasakyti ir vienintelis būdas tai pasakyti pilnutiniškai".

Poezija: Poetinis pasaulis yra... akivaizdžiausias pavyzdys to, ką esu pavadinęs "išvidiniais pasauliais"... Mes aiškiai suprantame, kad tai grynas mūsų prasimanymas, mūsų vaizduotės padaras. Į ją nežiūrime kaip į tikrovę ir vistik mes rūpinamės jos objektais, lygiai kaip rūpinamės išorinio pasaulio dalykais, t. y., jeigu gyventi reiškia rūpintis — dažnai, įsijautę, gy-viename poetiniam pasaulyje, užmiršę tikrąjį. Poezija yra eufemizmas: apėjimas kasdieninių daiktų vardų, stengdamasis, kad mūsų dvasia su jais nesusidurtų jų įprastiniam, išvalkiotam kelyje. O netikėtu posūkiu mus pastatytų mums Įprasto daikto niekad nematytos briaunos akivaizdoje. Naujas pavadinimas jį magiškai pradžiugina, atgaivina ir atnaujina. Poeziją sudaro nutylėjimas tiesioginių daiktų vardų, jų jieš-kojimą paverčiant žavinga mįsle . . . Poezija yra tai ir tik tai, o jeigu esti kas kita, tai ji jau nei poezija nei niekas . . ."

Romanas: Jį apibūdindamas, Ortega y Gasset sudarė ištisą literatūrinę anatomiją, apie kurią reikėtų atskirai kalbėti. Įdomu joje tai, kad jis laikosi pažiūros apie temų išsekimą. Dabarties romanistą jis vadina "genialiu malkų kirtėju Sacharos dykumoje", su kuo, žinoma, negalima sutikti, nes romano, kaip žanro, žaliava neišsemiama. Jo dabartinė krizė yra greičiau formų pavargimas, dramatiškas ilgėjimasis atrasti naujas formas; tikėjimas, kad tame grynai techniškai atsinaujinime glūdi romanisto talentas. Ir taip pat, — o tai svarbiausia, — skaitytojų abejingumas, kuriuos patraukia lengviau suvokiamos meninės apraiškos, kaip pvz. kinas, o dabar ir televizija.

Patsai Ortega rašo puošniu, vaiskiu stilium, kuriame randame ir ironiją, mokslinį rimtumą, emocingumą, o taip pat ir aštrumą, pasipiktinimą. Jis laikomas didžiuoju ispanų prozos meisteriu, pasireiškiančiu žanre, kuriame leidžiama žodinė prabanga, — apybraižoje. Jo raštai išpuošti metaforomis, palyginimais ir atrodo, kaip koks barokinis pastatas. Tasai jo stilius yra sutapęs su jo mintijimo būdu, kuris vyksta iš dalies aplinkiniu keliu. Jis pats apibūdina šių dienų poeziją kaip "augštąją metaforų algebrą", o jeigu tai tiesa, Ortega su savo prozine kūryba stovi visų ispanų poetų priekyje, nes visi jo raštai — tai vaizdų ir metaforų sietynas. Pavyzdžiu, palyginimu, simboliu, pasakėle, paveikslu ar metafora, — visomis tomis priemonėmis Ortega tolydžio naudojasi, norėdamas konkrečiai išryškinti kurią daugiau ar mažiau abstrakčią idėją, ir savaime aišku, tos priemonės suteikia jo minčiai nepaprastą plastiškumą.

Jau neminint jo filosofinės veiklos, tenka pažymėti, kad ispanų literatūroje Ortega yra viena didžiųjų jos viršūnių.