AR BETIKIME ZODŽIO ŠVENTUMU? Spausdinti
Skaitant arba klausant mūsų politikų kalbų, net ir dabar dar tenka dažnai susimąstyti, net nusiminti dėl skelbiamų keršto arba neapykantos šūkių. Gal tie šūkiai skelbiami nesąmoningai, nepagalvojus, iš seno papratimo ir be noro pakenkti?

Taip, pvz., tautos švenčių progomis ir vėl tenka girdėti su patosu kalbant apie koriką Muravjovą, apie rusų žandarą su bizūnais, apie mūsų tautos engėjus plėšikiškuosius kryžiuočius ir pagaliau apie klastingąjį lenką. "Atmink, lietuvi, kad klastingas lenkas..." Tie žodžiai net buvo akmenin įkalti. Tai keli šūkiai arba posakiai, kurie giliai yra įsmigę į žmonių sąmonę ir, turbūt, dėl to jie dabar vis dar kartojami kaip kokia malda. Ir negalima sakyti, kad tie posakiai būtų visiškai neteisingi. Bet tiek yra tikra, kad jie visiškai neatitinka lietuvių tautos būdą, be to, yra atgyvenę ir norom nenorom žadina neapykantą tarp mūsų ir mūsų didžiųjų kaimynų...

Muravjovas buvo žiaurus valdininkas ir didelis mūsų tautos priešas, bet jis veikė caro vardu, o ne rusų tautos nei jos dalies. Jis tik atstovavo rusų imperialistam, o žandarai buvo jo ir to imperializmo įrankiai.

Tas pat su lenkais. Posakis — atmink lietuvi, kad klastingas lenkas... — viešai tvirtina, kad kas lenkas, tas ir klastingas bei grobuonis. Tai žiaurus vienos tautos pasmerkimas, niekuo nepagrįstas subendrinimas. Tikrumoje tik tam tikra lenkų klika, pasiglemžusi valdžią, pasiuntė Želigovskį į Vilnių, ir tiek. Lietuva ir lietuviai lenkų tautoje turėjo daug simpatijų, kas pasirodo ir praeities istorijoje, nes šio3 dvi tautos nekariavo savo tarpe. Tačiau kai mes per kelis dešimtmečius "klastingą lenką" įtraukėme į kasdienę maldą, praradome daug simpatijų ne tik lenkų tarpe.

Panašiai galima pasakyti ir apie vokiečius. Ar šių laikų vokiečius galima kaltinti už tai, kad anais laikais kryžiuočiai puolė ir naikino mūsų tėvynę? Ar nebus laikas įžiūrėti, kad senais šūkiais, žadinančiais neapykantą, nukrypstame nuo krikščioniškojo mūsų tautos kelio. Ar ne laikas kratytis tokių negerovių, kurios mūsų garbei kenkia ?

Mes tuo tarpu ir vėl patyrėme, kad mūsų šalis tebėra tramplinas ir mainų objektas didžiųjų ginčuose. Iš to aiškėja, kad mes negalime nei likti neutralūs, nei su visais didžiaisiais kaimynais gyventi neapykantos nuotaikoje. To nenori mūsų tauta, nes aiškiai parodė, kad ji neturi neapykantos jausmų nei lenkams, nei rusams ir nei vokiečiams, o tik nekenčia bolševikų, nacių ir besočių lenkų klikos. Tauta neapkenčia tų, kurie įvarė tas tautas ir mus į tokią baisią nelaimę.

Subendrinimais negalima apsieiti santykiuose su kaimynais, nes jie negali būti absoliučiai geri arba blogi. Užuot sėjus neapykantą bei nepasitikėjimą, vertėtų daugiau kalbėti apie sugyvenimo galimybes, apie bendrus reikalus, ir tai konkrečiai, o ne nedorų žmonių išgalvotais bendrais šūkiais.

Esmėje vertėtų įsisąmoninti, kad mūsų svarbiausias ginklas laisvei išsikovoti ir išlaikyti yra teisė ir teisingumas. Mes neturime armijų nei tvirtovių, už kurių galėtume pasislėpti. O jei ir turėtume, elgdamiesi neteisingai, mes nusikalstume mūsų tėvų palikimui. Mūsų istorija garbinga, bet istorija yra praeitis. Ji mums gali derėti tik kaip argumentas mūsų teisei ginti.

Kartu su tuo reikia išsižadėti dvejopos teisės — vienos mums, o kitos kitiems, nors tai mums ir nebūtų paranku. Teisybė gali būti tik viena.

Taip, pvz., dar ir dabar kasmet tvirtinama, kad 1923 metais Klaipėdos krašto gyventojai sukilo prieš savo pavergėjus ir susijungė su tėvyne Lietuva. Tai vis kalbama ir kartojama, kadangi tokią pasaką savo laiku kai kas išgalvojo, ir ji patinka. Bet tai pasakai niekas kitas netiki ir visas pasaulis žino, kad, progai pasitaikius, Lietuvos partizanai ir kariuomenė, pasivadinę sukilėlių būriais, kurie po susikirtimo su prancūzais, užėmė Klaipėdą. Pasaulis pripažino tą žygį ir Klaipėdos Kraštas tapo Lietuvos dalim.

Visiems buvo aišku, kad laisvai Lietuvos valstybei uostas buvo reikalingas, nes vos atsikūrusi Lietuva nepajėgė savo uosto pasistatyti, o gal ir nenorėjo ? Bet dabar nereikia skelbti palakų. Jei nenorim sakyti teisybės, verčiau tylėti, o ne juokinti pasaulį. Sunku bus pasaulį įtikinti, kad Klaipėdos krašto žmonės po prūsų ir vokiečių valdžia būtų jautęsi skriaudžiami ar net pavergti, kaip kad nuolat kalbama. Jie po vokiečių valdžia gyveno laisviau, kaip po Lietuvos valdžia, nes ten jų joks karo komendantas nesodino už grotų. Skaitmenų neturime, bet tiek aišku, kad karo komendantas daugiau lietuvininkų už kokį prieš valdžią nukreiptą veiksmą sukišo už grotų, negu tariamų engėjų vokiečių laikais. Dar verta priminti, kad po vokiečiais nė vienas pilietis be teismo nebuvo sodinamas kalėjiman. Tai yra faktai, kurių niekas negali nuginčyti. Dėl to, kalbėdami apie krašto išlaisvinimą iš vergijos, pasaulio akyse netenkame rimtumo. Tai reikia nors kartą aiškiai pasakyti.

Arba paimkime ir kalbas apie Lietuvos seimą. Jis buvo negarbingai išvaikytas dėl tariamo bolševikinio pavojaus, bet tada pamiršo rinkti naują, nes jis kai kam nebuvo pageidautinas. Taip be seimo valdant ir prarado Lietuvą bolševikams. Panašiai su karo stoviu. Neva dėl lenkų pavojaus jis buvo paskelbtas ir paskui pamiršo jį nuimti. Kam jis buvo reikalingas? Kai buvo ramu, gyvenome karo stovyj, o kai bolševikai žygiavo, karo stovio nebuvo. Kodėl?

Anais laikais buvo kalbama ir aiškinama taip, kaip buvo paranku politikos vairuotojams. Tad ar mes galime tas kalbas kartoti, nors jos prieštarauja faktams? Turėkime pagaliau drąsos pakoreguoti savo klaidas, geriau sakant, išmesti iš apyvartos visokias pasakas, kurios kursuoja kaip netikra valiuta. Jei mes patys nepasitaisysime, kiti mus pataisys, ir tada bus labai nemalonu. Pagaliau, ar norime į istoriją įeiti kaip rimti žmonės, ar kaip juokdariai ?

Kam nežinomi Šv. Rašto žodžiai apie Sodomos sunaikinimą? Dievas žadėjęs nepanaikinti miesto, jei ras nors penkis teisius. Penkių neradęs, liepė miestą sunaikinti. O mes dabar norime pasmerkti ištisas tautas dėl penkių neteisių. Ir dar svarbiausius kaimynus. Dažnai mes patys save pervertiname. Toks persivertinimas taip pat sukelia norą į kitus pažiūrėti per petį, su panieka. Tad kyla klausimas, ar būtina kitus niekinti, norint pastatyti save geron švieson? Ar nebūtų geriau savo laimėjimus vertinti, lyginant su kitų laimėjimais?

Būdingas šioks dalykas. Tremtyje, Vokietijoje, viena gimnazijos mokytoja ir didelio veikėjo žmona per diskusijas visai rimtai mėgino įrodinėti, kad anglai kultūros srityje negali lygintis su mumis. Jųjų kultūra, esą, daug žemesnė už mūsąja.

Nereikia aiškinti, kad tokia pažiūra perdaug subjektyvi. Gal anglų kultūra jai nepatiko. Bet tvirtinti, kad anglai esą be kultūros, visgi labai drąsu ir nerimta. Ką turėtų pasakyti anglas, tai išgirdęs ? Ką pasakysime mes ?

Tai verčia susimąstyti ir gal persvarstyti kai kurias mūsų pažiūras. Gal mes į pasaulį žiūrėjome perdaug iš šliužo padėties, ir dėl to mums atrodė visi kiti blogi, nevertingi, o tik mes geri. Ar tik ne mūsų akiratis per siauras taip kalbant? Kai kas aiškino, kad ne mes galime iš Vakarų mokytis, bet Vakarai iš mūsų. Kyla klausimas, ar taip kalbantieji pažįsta Vakarus. Jei pažintų, tikrai taip nekalbėtų.

Taip mąstant atrodo, jog būtų naudinga mėginti į aplinką pažiūrėti iš gandro padėties, o gal net iš erelio. Gal tada ir pas kitus pamatytume gerų dalykų, net pasektinų. O gal tada ir pastebėtume kai kurias savo klaidas bei silpnybes. Mūsų perdėtas patriotiškumas dažnai užtemdė akis pastebėti dalykus taip, kaip jie yra. O jei mes nesugebame dalykų matyti taip, kaip jie yra, kaip mes galime tikėtis sukurti suvienytą Europą, arba nors Baltijos federaciją, jei mes tik matome mus skiriančius faktorius, o jungiančiųjų ne ? Kaip mes, kaimynų nevertindami, galime su jais gerai sugyventi ?

Atrodo, kad mūsuose dar yra meilės tiesai ir drąsos meilei. Tik reikia jos jieškoti ir ją stiprinti. Mūsų pirmatakai ištartą žodį vertino kaip realybę. Kas buvo kalbama ir tvirtinama, tas buvo laikoma tiesa. Atrodo, kad ta pažiūra pradeda nykti, nes žodis perdaug piktnaudojamas. Tik atsiminkime laisvės laikus. Per kiekvieną kariuomenės šventę matėme parašytus šūkius ir girdėjome augštus pareigūnus tvirtinant: — "Tauta gali būti rami. Mūsų šaunioji kariuomenė budi tautos sargyboje". Tauta pasitikėjo ir buvo rami. Kas atsitiko, mes visi žinome, šūkius bei tvirtinimus girdėjom, tikėjome jais ir buvome apvilti. Dėl to ar nevertėtų elgtis santūriau savo "žygdarbiais"? Ne kiekvienas, save laikąs Vytautu, turi didžiojo kunigaikščio dorybes. Verčiau parodytų savo didybę darbais. Istorija vertina tik darbus, ne kalbas.

Pažvelkime dabar j valdančiųjų sluogsnių ginčus. Kiek piktumo išliejama, kiek nepamatuoji   kaltinimų. Ar mes betikime tokioms kalboms? Jei mes netikime, kaip galima laukti, kad kiti joms tikėtų? Nerimtos kalbos yra gyvas nuostolis, nes kaip pasaulis galės mūsų reprezentantų kalbas vertinti rimtai, jei mes patys jų nevertiname rimtai? Dėl to reiktų siekti atitaisyti prarastą rimtumą. Negalima prileisti, kad tokios nerimtos kalbos reikštų mūsų tautos nykstančią sąžinę.

Kaip ir bebūtų, viena aišku, kad nukrypome nuo tiesiojo kelio. Neištesėti pažadai ir nepagrįsti tvirtinimai sunaikina žodžio šventumą, žodžio kaip realybės ir teisybės išraišką. Reiktų daryti visa, kad žodžiui būtų sugrąžinta jo žavinčioji galia, tikėjimas jo šventumu. Be žodžio šventumo mūsų laisvės kova nebus sėkminga ir mūsų santykiai su kaimynais nebus nuoširdūs.