KULTŪROS KONGRESAS - MŪSŲ ŽMONIŠKUMO LIUDYTOJAS

1. Kultūros kongreso reikšmė Kaip gėlė nuolatos siekia saules, jos žiedas nesulaikomai atskleidžia jai, taip ir žmogus siekia tobulesnio gyvenimo. Visa mūsų kultūra yra ne kas kita, kaip šio tobulesnio gyvenimo troškimo regimoji išraiška. Šią mintį patvirtina ir šių metų birželio mėn. 30 d. Čikagoje įvykęs pirmasis lietuvių kultūros kongresas. Į jį suvažiavo apie tūkstantis mūsų kultūrininkų, atstovaujančių įvairioms mūsų kultūrinio gyvenimo sritims, o spauda ir visuomene šiam kongresui pritarė ir jį moraliai ir medžiagiškai rėmė. Visa tai parodė, kad kultūrinės vertybės mums visiems yra brangios ir artimos, kad jos yra toji didžioji jėga, jungianti mus į darnią bendruomenę ir neleidžianti mums sunykti tremties kasdienybėje. Kultūros kongreso sušaukimu parodėme pasauliui, kad nors mūsų dokumentuose įrašyta, jog esame tik darbininkai, jog daugelis mūsų turime dirbti tik fizinį darbą, tačiau mes nenorime pasitenkinti tik šiais medžiaginiais laimėjimais. Mūsų troškimai siekia daug plačiau ir toliau: toliau negu tik pavalgymas ir apsirengimas, toliau už banko knygutę, automobilį ir namą. Kultūros kongresas parodė, jog mumyse dar yra tvirtas žinojimas, kad šie dalykai nėra viskas, ko mes reikalaujame iš gyvenimo. Kultūros kongresas patvirtino senąją išmintį, kad "ne viena duona žmogus gyvena", kad mes visi sąmoningai ar nesąmoningai jaučiame šią regimąją tikrovę nesant vienintele, kad šalia jos yra dar kita, gal realesnė, dvasinė tikrovė, apsireiškianti religija, filosofija, menais ir mokslais bei mūsų dvasios kūryba apskritai. Ir jei mes artinamės į šią dvasinę tikrovę, jei bent akimirką pergyvename religines, etines, menines bei mokslines vertybes, pasijuntame pakilę dvasioje ir laimingi, mes tada prarandame savo izoliaciją ir jaučiamės įsijungę į gilesnį, tikresnį gyvenimą. Mums sušvinta kažkokia nauja šviesa, kurioje suvokiame, kad tik čia yra tai, ko labiausiai trokštame, kas patenkina giliausią mūsų prigimtį. Ir visų amžių kompeteritingiausieji žmonės, kurie sugebėjo kultūrines vertybes pergyventi ir jas kurti,— šventieji ir genijai — yra pripažinę, kad tik šios vertybės sudaro tikrąjį mūsų žmogiškumą ir jų pergyvenimas bei pasisavinimas pripildo mūsų gyvenimą turiniu, įprasminančiu mūsų būtį. £ ų minčių akivaizdoje išryškėja kultūros kongreso reikšmė ir pasiteisina tos viltys ir aukos, kurias į jį sudėjo Amerikos ir Kanados lietuvių bendruomenė, o ypač Čikagos apygarda, ant kurios gulė visa rengimo našta. 2.  Kultūrinės kūrybos sąlygos kongreso šviesoje Kad galėtumėm naudotis kultūrinėmis vertybėmis ir tuo būdu džiaugtis tikru žmogišku gyvenimu, reikia išpildyti tam tikros sąlygos: 1. kad būtų Dievo įkvėpti žmonės, sugebą kurti kultūrines vertybes; 2.    kad ankstyvesniosios kartos būtų atlikusios paruošiamuosius darbus, davusios priemones, reikalingas kultūrinei kūrybai, t. y., reikalinga kultūrinė praeitis, nenutraukiamas ryšys su tautos kultūros lobiais; 3.    reikalinga paruoštų žmonių, kurie sugebėtų pergyventi kultūrines vertybes, jas branginti ir jomis naudotis. Tai yra esminiai ir pagrindiniai klausimai, kuriuos stengėsi apimti Čikagoje įvykęs kultūros kongresas. Pirmasis klausimas neįeina į kongreso darbus, nes kūrėjai pasirodo kiekvienoj tautoj mums nežinomais keliais. Ne mūsų galioje yra apspręsti jų buvimą. Tačiau antras klausimas, liečiąs kultūrinės kūrybos tęstinumą ir jos ryšį su tauta, ir trečias, liečiąs paruošimą kultūrinėmis vertybėmis naudotis, jau įeina į kongreso darbų eilę ir sudaro jo svarstomųjų dalykų pagrindus. Šiems dviems klausimams svarstyti ir buvo paskirtos dvi pagrindinės paskaitos: dr. J. Girniaus "Tautinė kultūra — tautos gyvybės pagrindas", ir Iz. Matusevičiūtės: "Būdai bei priemonės tautinei kultūra išlaikyti". Be šių pagrindinių paskaitų, atskirose sekcijose buvo nagrinėjami skirtingų kultūros sričių aktualūs klausimai. Nors pagrindinės paskaitos buvo parinktos su giliu įsijautimu į esamąją padėtį ir savo nagrinėjamais klausimais visai atitiko kultūros kongreso prigimtį, tačiau atskiros sekcijos ne visos išlaikė ryšį su pagrindinėmis temomis ir nuklydo į smulkius savo einamųjų reikalų nagrinėjimus, kurie buvo galima atlikti ir eiliniuose tų organizacijų posėdžiuose. Sekcijų darbas turėtų būti suderintas su pagrindinėmis kongrese keliamomis problemomis ir visi jose klausimai turėtų būti sprendžiami šių problemų šviesoje. Taip būtų pasiekiamas didesnis darbų racionalumas ir pats klausimų sprendimas būtų gilesnis ir vispusiškesnis. Taip pat kultūros kongresas neturėtų apsiriboti vien teoretiniais klausimų sprendimais bei praktiškomis jų išvadimis, bet ir pačią mūsų kultūrą parodyti žavingiausiomis savo formomis. Vykęs buvo dalykas su kultūros kongresu jungti dainų šventę, tačiau dar prasmingiau būtų tokių kongresų metu suruošti žymesniųjų mūsų menininkų darbų bei spaudos parodas, vaidinimus, baletą bei tautinius šokius, atskirų dainininkų pasirodymus, mokslo ir meno veikalų premijavimą bei naujų premijų ir konkursų skelbimą. Toks kongresas reikalautų daug didesnio pasiruošimo ir užimtų daugiau laiko, tačiau jis įspūdingiau svetimiesiems parodytų mūsų kultūrą, o mums patiems padėtų giliau pergyventi kultūros vertybes, įaugti į jas. Tai turėtų didelės reikšmės visam mūsų kultūriniam gyvenimui ir pačiai lietuvybei. Šiomis pastabomis nenorime kritikuoti ar nuvertinti buvusio kultūros kongreso, o tik iškelti kai kurių sugestijų ateičiai, kilusių iš to didžio įspūdžio, kurį padarė kultūros kongresas su dainų švente ne tik jų dalyviams, bet ir plačiajai mūsų išeivijos visuomenei ir svetimiesiems, kurių spauda gražiai jį paminėjo. Dr. J. Girnius pagrindinėje savo paskaitoje "Tautinė kultūra — tautos gyvybės pagrindas" iškėlė esminį ryšį tarp tautos ir kultūros, pabrėždamas, kad tautos nariais mes tampame ne tiek biologiniu gimimu, kiek tautinės kultūros pasisavinimu, įaugimu į ją. Kokios tautos kultūra pasisavinsime, tos tautos nariais ir tapsime, ši pagrindinė paskaitos mintis yra esminė tiek lietuviškajai kultūrai skleisti, tiek pačiai lietuvvbei išlaikyti. Ji yra toji ašis, apie kurią sukosi ne tik kultūros kongresas, bet apie kurią turi suktis ir visas mūsų išeivijos gyvenimas. Paskaita nors teoretinė, tačiau savo tolimesnėmis išvadomis veda prie praktiškų planų išdirbimo ir įneša daug šviesos tautinio auklėjimo klausimuose, kuriuose pas mus viešpatauja dideli prieštaravimai ir net sumišimas. Iš šios paskaitos mums aiškėja, kad kultūros negalima nusivilkti kaip kokio rūbo ir užsivilkti kito, bet reikia į ją įaugti, o tai vyksta metais ir kartais net ištisomis generacijomis. Todėl jei kas yra palikęs savo kultūrą, nereiškia, kad jis jau yra įsigijęs kitą, o dažniausiai reiškia, kad jis yra praradęs bet kokią kultūrą ir išsivilkęs iš žmoniškumo apskritai. Iš antros pusės, kaip įsakmiai pabrėžė dr. J. Girnius, pasisavinimas svetimos kultūros reiškia išėjimą iš savo tautos, todėl apsisprendimas už savo kultūrą reiškia apsisprendimą už savo tautą. Išlaikyti savo tautinę kultūrą tautos daliai, esančiai emigracijoje, yra sunkus, tačiau galimas dalykas. Jei emigrantai patenka į tos pačios kultūros kraštus ir jei ryšys su tėvyne nėra nutrūkęs, tai savo kultūrą galima išlaikyti net šimtmečiais. Tačiau padėtis pasidaro skirtinga, jei patenkama į skirtingos kultūros tipą ir jei ryšiai su tėvų žeme nutrūksta. Tokioje padėtyje yra mūsų dabartinė emigrantų karta. Kraštai, į kuriuos daugiausia esame patekę, nors turi kai kurių Europos kultūros elementų, tačiau nepriklauso Europos kultūros tipui. Europos kultūra yra humanistinė, statanti pirmoje vietoje žmogų ir jo dvasios kūrybą. Tuo tarpu užjūrio kraštuose vyrauja civilizacija, statanti pirmoje vietoje daiktą — turtus ir jų gamybą. Šie skirtingi kultūros tipai nors esmėje gali būti suderinti, tačiau tikrovėje susikerta, griaudami mūsų kultūrinį paveldėjimą. O dėl "geležinės uždangos" nutrūkus ryšiui su kultūros lopšiu — tėvų žeme, ši grėsmė pasidaro ypatingai didelė ir pavojinga. 3. Lietuvių bendruomene — lietuviškosios kultūros židinys Tokioje padėtyje vienintelė vieta, kurioje gali klestėti kultūra, yra mūsų lietuviškoji bendruomenė. Mes turime gyventi iš tos kultūros, kuri joje užsilikusi ir kurių aktyviausieji jos nariai stengiasi ne tik palaikyti, bet ir toliau kurti, šiam svarbiam mūsų kultūros išlaikymo klausimui buvo paskirta antroji kultūros kongreso paskaita: "Būdai ir priemonės tautinei kultūrai išlaikyti", kurią skaitė Kanados kultūros fondo pirmininkė Iz. Matusevičiūtė. Jai teko didžioji pareiga — išryškinti visa tai, ko reikia, kad būtų paruošti žmonės, kurie sugebėtų ne tik mūsų kultūrines vertybes pergyventi, į jas įaugti, bet ir jas toliau kurti ir perteikti būsimosioms generacijoms. Apžvelgusi padėtį, į kurią yra patekusi mūsų tauta, ji trumpai, bet sugestyviai ir įtikinančiai iškėlė esminius būdus bei priemones, galinčias užtikrinti mūsų kultūros klestėjimą tremties gyvenimo tikrovėje. Gerai suvokdama, kad kultūra priklauso vertybių sričiai, o vertybių negalima pasisavinti vien protu, negalima jų "išmokti", nors ir baigianti augš-čiausias mokyklas, bet reikia į jas įaugti, jas pergyvenant ir pamilstant, ji ypač iškėlė šeimos ir vaikų darželio svarbą tautiniame auklėjime. Iš tikro, šeima yra toji vieta, kurioje žmogus įauga į savo kultūrą, pradedant pirmąja motinos lopšine bei žaislais ir baigiant visais tautos kultūros turtais, šeimoje kūdikisnesąmoningai "įčiulpia" tautos dvasią, pirmuosius kultūros pradus, šioje "šeimos bendruomenėje" vaikas visiškai išsitenka, šeimos dvasia apsprendžia visą jo tolimesnį gyvenimą ir nuo to, ką šeima, o per ją tauta jam bus davusi, priklausys, ar jis kaip gyvis gyvens tik juslėmis suvokiamų daiktų pasaulyje, ar suvoks dar ir kokią gilesnę dimensiją — dvasios vertybes ir jomis puoš savo gyvenimą. Nuo šeimos kultūros priklausys, ar jis užaugęs sutilps lietuviškoje bendruomenėje su jos religiniais, moraliniais ir kultūriniais laimėjimais, ar juos paneigęs, jieškos "platesnės perspektyvos" svetimybių visumoje. Sustojus prie šių klausimų, mums išryškėja kultūros kongreso ir pačios lietuvių bendruomenės tikslai. Tiek kultūros kongresas, tiek pati lietuvių bendruomenė su savo institucijomis: kultūros ir švietimo tarybomis bei kultūros fondu, turi išlaikyti ir ugdyti tas kultūrines vertybes, kurios turi papildyti ir atbaigti mūsų praktiškąjį gyvenimą. Tik jos sudaro tikrąjį žmogiškumą ir patenkina giliausius mūsų prigimties troškimus. Jei užleisime šią dvasios kultūrą, tai galima prieiti prie tokios padėties, kad mnyika virs mums tik triukšmu, paveikslai — dažų krūvomis, poezija — nenatūraliai sudėtų žodžių virtine, filosofija — nesuprantama abstrakcija, žodžiu, nuslysime į visai primityvių žmonių būvį, pasitenkinančių tik nuoga fizine egzistencija. Todėl išlaikyti savo tautinę kultūrą ir ją toliau kurti nėra mums vien lietuviškumo reikalas, juo labiau nėra mums prabanga ar kokia nors iš šalies primesta pareiga, bet yra mūsų žmogiškosios esmės, mūsų asmenybės išlaikymo klausimas. Mums, tremtyje esantiems, yra tik du keliai: arba laikytis savo kultūros ir tuo pačiu būti vertingomis asmenybėmis, arba degraduoti. Nei mums patiems, nei kraštams, kurie yra mus priglaudę, nėra naudinga, kad taip su mumis atsitiktų. Jei žmogus pameta savo senąją kultūrą, o į naują nepajėgia įaugti, tai susidaro toks žmogaus tipas, kuris, kaip liudija istorija, yra visokių nusikaltimų ir katastrofų priežastimi. Jei tokių žmonių susidaro daug, iškyla rimta grėsmė tiek kultūrai, tiek pačiai žmonių bendruomenei. Įsteigtoji lietuvių bendruomenė, jos sušauktasis kultūros kongresas su dainų švente rodo, kad mes nepriklausome šiam tipui, kad esame žmones su sveika dvasia, galintieji pergyventi ir kurti kultūrines vertybes ir didinti žmonijos kultūros lobyną. Demokratiškieji kraštai, kurių globoje esame, todėl netrukdo mums šio darbo, bet dar skatina ir remia. Nuo mūsų pačių priklauso, ar mes išlaikysime sveiką savo dvasią ir tikrąjį žmogiškumą, kurį sudaro mūsų tautinės kultūros pagrindai, ar, praradę šią kultūrą, nugrimsime į primityvų būvį ir išnyksime kitų tautų jūroje. Lietuviškoji bendruomenė su savo institucijomis sudaro mums sąlygas savo kultūrai išlaikyti ir mūsų žmogiškajai asmenybei apsaugoti ir tapti vertais nariais pasaulio tautų šeimoje.