TAUTINĖ KULTŪRA — TAUTOS GYVYBĖS PAGRINDAS Spausdinti
1.
Dideles viltys, sutelkusios į šią vietą, įpareigoja visus, turinčius šiandien viešai pasireikšti. Jaučiu šį atsakomybes nerimą ir aš, nes man pavestoji tema yra tiek pat lengva, kiek ir sunki. Lengva tai tema, nes liečianti tai, kas iš tiesų gali būti pavadinta savaime suprantamu dalyku. Bet kaip tik dėl to ši tema yra ir sunki, nes visose savaime suprantamybėse tiesą paprastai apraizgo įvairios iliuzijos, besigaubiančios tuo pačiu savaime suprantamybės šydu. Mūsų atveju pirmąja pagrindine tokia iliuzija man atrodo stebuklingo recepto laukimas. Turiu iš karto pasisakyti nuviliąs tuos, kurie iš šio kongreso laukė "receptų". Nėra jokio recepto stebuklui įvykdyti. Paprastų gi receptų yra pakankamai: jie žinomi ir paprasti, daugelio kelti, bet nedaugelio vykdomi. Vargas tas, kad jokie receptai negelbsti savaime, jei stokoja valios juos vykdyti. Manau, kad klausimas eina ne apie receptų išrašymą, o apie dvasių išjudinimą. Kalbant medicinos terminais, mūsų negerovė priklauso psichoanalitinei terapijai, kuri kreipiasi į dvasią. Tai, kas mus slegia, yra paprastas emigrantinis kompleksas, kurio eiga yra tokia: didžiuojamasi iš pradžių, kad esama atsparių, ir nesiimama to, kas privalu tautinei gyvybei išlaikyti; paskui pradedama aimanuoti, kad "jau blogai', kad uždaviniai yra sunkesni, negu jėgos; galų gale imama save teisinti ir įrodinėti, kad nėra jau taip blogai, kad kitaip negali ir būti, kad prieš neišvengiamybę nepapūsi. Esame šio komplekso vidurinėje stadijoje: nebedeklamuojame apie tremties misiją, bet dar nešokame perdaug save tikinti, kad nėra "jau taip blogai". Greičiau dauguma esame susirūpinę, lyg tik dabar pastebėję, prieš kokius sunkius uždavinius stovime, šio rūpesčio išraiška bus ir manasis žodis.

Neišvengiamai manasai žodis liks teorinėje plotmėje, nes jai priklauso manoji tema. Atvirai tai pabrėžiu, nors ir skaičiau spaudoje balsus tų, kurie iš anksto baiminosi "teorijos". Teorijos baimė savo pagrinde yra minties baimė. Kiek daugeliui ji bebūtų sava, dėl to ji nepasidaro pagrįsta. Niekur netenka minties baimintis: nei moksle, nei gyvenime. Šviesus žvilgis visur yra pravartus. Nėra pagrindo jo baimei ir mūsų atveju. Priešingai, tam dvasių išbudinimui, be kurio nepadės jokie receptai, pirmoji sąlyga yra nusikratyti nemintijančio savęs raminimo visokiomis iliuzijomis ir atvirai pažvelgti tikrovei Į veidą, koks rūstus jis bebūtų. Tik pamatę, kiek toli besą nuo pažadų tėvų žemei, kuriais ją palikome, gal išbudinsime savo dvasias ir savo sąžines.

2.
Konkrečių kelių mūsų tautinei kultūrai gyvai išlaikyti jieškos panelė Iz. Matusevičiūtė. Savo žodžio paskirtimi laikau teorinį žvilgį į mūsų padėtį tautos ir kultūros santykio analize. Koks kultūros vaidmuo tautinei gyvybei išlaikyti? Klausimas atrodo tiesiog nereikalingas, nes savaime aiškus. Tai tiesa, bet tik iš dalies: pačius artimiausius dalykus dažnai yra sunkiausia praregėti — apsipratimas su jais daro mūsų žvilgį lyg aklą. Yra tam tikro aklumo ir tame kasdieniniame žvilgyje į tautą, kuris ją laiko tik kilmės dalyku, kuris tautą ima tik biologine kraujo bendruomene. Sakoma: tautinę priklausomybę nulemia kilmė, arba kraujas. Bet kur bendras šveicarų kraujas? Ar nėra jie tauta, nors ir ne bendros kilmės — vieni germanai, antri romanai? Bet kam imti šveicarus: pakanka ir vokiečių! Kiek juose nuo seno įlieta romaniško ir slaviško kraujo! Iš antros pusės, tos pačios kilmės gentys gali susiformuoti atskiromis tautomis. Neskaičiuojant visų germaniškosios kilmės tautų, net ta pačia vokiečių kalba šnekantieji yra išsiskyrę trimis tautomis: vokiečiais, austrais ir šveicarais. Pats būdingiausias pavyzdys parodyti, kiek ana tautos samprata nepakankama, yra naujai besiformuojančioji amerikiečių tauta, kur vienon tauton susilydo įvairiausios kilmes žmonės, atstovaują visoms žemės rutulio tautoms. Pagal aną sampratą, apibrėžiančią tautą tik kilme, tektų apskritai ginčyti amerikiečių tautos realumą. Bet tikrovė nenuginčijama. Ją liudijame mes patys: jei nebūtų amerikiečių tautos, tai nebūtų nė mums pavojaus nutausti. Juk ne suairišėjame ar sunegrėjame, o tik suamerikonė j ame.

Nors ir atremta i biologinį pagrindą, tauta nėra tik kraujo bendruomenė. Kaip žmogus yra daugiau negu tik gamtos padaras, taip ir tauta. Būdama žmogiškoji bendruomenė, tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, tuo pačiu — ne prigimties, o kultūros dalykas. Kultūra yra tasai pagrindas, kuris atitinkamą bendruomenę sutelkia į tautą.

Galimas dalykas, kad tokia tautos samprata gali pasirodyti "pavojinga". Dvasinė tikrovė iš tiesų yra mažiau saugi ir stabili, negu gamtinė tikrovė. Jei tauta tebūtų gamtos dalykas, kaip gyvulių rūšys kad yra. tautą tegrėstų fizinio išnykimo pavojus. Netautimo pavojui išvengti pakaktų saugotis mišrių šeimų. Pagaliau, ir sumišus kraujui, būtų galima jame ieškoti "savosios dalies". Svarbiausia: jei tauta tebūtų kraujo dalvkas, atskiras individas liktų joje ir nutautę.? Šita iliuzija remiamės, kai sau priskaitom° ir tuos, kurie mus jau palikę, šita iliuzija guodžiamės, kai save raminame: kuo gimę, tuo mirsime, arba dar populiariau: viščiuku gimęs, ančiuku nevirsi. Kas yra tiesa šių gamtos padarų atveju, yra tačiau iliuzija žmogaus atveju. Kilmės atžvilgiu tėvų tauta iš tiesų nepakeičiama, kaip nepakeičiami ir tėvai. Bet tai nereiškia, kad nebūtų pakeičiama ir pati tautybė. Kas gi yra nutautimas, jei ne tėvų tautos iškeitimas į kitą tautą, įaugimas į kitą tautybę?

Patinka ar nepatinka, bet taip yra: kadangi tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, jai priklausoma ne paprastu kilmės faktu, o vidiniu į ją įaugimu. Ir būtent, įaugama į tautą ne kitaip, kaip įaugant į jos kultūrą. Kultūra yra tautos siela. Gimsta žmoTus tėvų tautoje, bet į kurią tautą jis įsijungs, priklauso nuo to, kurios tautos kultūra j's Įsisavina. Nejaugus • tėvų tautos kultūra, rlvasia Išsijungiama iš tėvų tautos. Gali būti nesigėdima savo kilmės, leidžiama savimi didžiuotis tiems, kurie nori, net simpatizuojama tėvų tautai, bet, kartą įaugus į svetimą tautą, nebebus dėl tėvų tautos kenčiama ir kovojama, nes ji bebus tik tėvų tauta, nebe sava tauta. Iš antros pusės, įaugant į tėvų tautos kultūrą, įaugama tuo pačiu ir į tėvų tautą taip, kad ji iš tiesų pasidaro asmeninės būties branduoliu, nepakeičiamai brangiu ir todėl neiškeičiamu į nieką pasaulyje.

Čia yra ta baugioji tiesa, kurią baiminamės pripažinti: lietuviu būti yra daugiau, negu būti gimusiam iš lietuvių tėvų. šios tiesos akivaizdoje nutautinimo grėsmė atsiskleidžia visu dramatizmu. Vyresnieji galime drąsiai ragintis: lietuviais gimę, lietuviais būkime! Galime save be baimės raginti, nes iš tiesų mums nėra pavojaus kitais pasidaryti, negu jau esame. Galime lietuvybę išduoti, neatlikdami jos uždedamų pareigų, bet negalime jos atsikratyti lygiai taip. kaip negalime nuo savęs pačių pabėgti. Visiškai kitaip yra mūsų vaikų atveju. Griežtai imant, tautybė nėra paveldima, kaip nėra paveldima ir kultūra. Naivus to prileidimas, dengiamas tariamu "savaime suprantamu", yra kaltas, kad tautinio auklėjimo uždaviniai persiaurai ar dargi klaidingai suprantami.

3.
Samprotaujame: jei vaikas yra lietuvis, tai jo pareiga tokiu likti — pakanka jam šią pareigą įkalti. Deja, tokia kalba apie "pareigos įkalimą" slepia savyje didelį nesusipratimą, ir būtent visų pirma pačios pareigos nesupratimą. Visų pareigų vidinis pagrindas yra meilė: kur šio pagrindo stokuoja, ten ir pati pareiga stokoja vidinės jėgos. Meilė gaivina visas pareigas. Bet kaip tik dėl to ir yra naivu pačią meilę laikyti pareiga. Meilė siekia giliau už visas pareigas. Ji nėra nei įsakoma, nei įrodoma. Ne dėl pareigos kas nors mylima, o dėl to, kad tai nepakeičiamai brangu (jei kas sakytų mylįs savo žmoną iš pareigos, ar nespręstume, kad jis mandagiai pasisako jos nebemylįs?). Meilė įpareigoja, bet negalima meilei įpareigoti. Kildindama pareigas, pati meilė nebėra pareiga, o visų pareigų versmė. Užtat naivia pavadinau ir aną kalbą apie lietuvybės pareigos įkalimą. Nepasiseks šios pareigos įkalti, jei nebus vaike įsižiebusi meilė.

Visada tokiu atveju teks susilaukti klausimo: o kodėl turiu mylėti? Liudys toks klausimas, kad dar nemylima, kas liepiama mylėti. O kas nemylima, tam ir pareigos nejaučiama. Kada jieškoma pagrindo meilei, esama kryžkelėje. Tokiu kryžkeliniu klausimu buvo ir viename mūsų studentų suvažiavime keltasai klausimas: kodėl turiu likti lietuvis? Bergždžia įrodinėti, kad lietuvių tauta yra tuo ar kituo vertinga (kalbos senumu ar istorijos didvyriškumu), nes, jei ne tuo pačiu, tai daug kuo kitu yra vertinga ir amerikiečių tauta. Kiekviena tauta yra kuo nors vertinga. Prieš argumentus visada galimi kiti argumentai. Jokie argumentai neįžiebs meilės, nes meilė nėra reikalinga jokių argumentų. Ji savaime įsižiebia, tačiau — ne tuštumoje ir ne iš nieko, o įaugant į tam tikrą tikrovę, paverčiant ją savo paties būtimi. Nekitaip yra ir su tautos meile, konkrečiai — su lietuvybės meile. Kol nebus įsigyventa į lietuvybę, kol ji nebus tapusi asmeninės būties branduoliu, tol visada iš naujo kils klausimas: kodėl turiu likti lietuviu? Nėra šiam klausimui teorinio atsakymo, nes šį klausimą asmeniškai kiekvienam gali atsakyti tik jo paties vykdomas lietuvybės įsisavinimas. Lietuvybės meilė savaime įsižiebs ir tiek giliai įsižiebs, kai ir kiek pakankamai bus į ją įaugta, joje išaugta. Štai kodėl reikia rūpintis ne "pareigą įkalti" mūsų vaikams, o iš tiesų juos lietuviais išugdyti. Tai nėra tik žodžių skirtumas: "pareigą įkalti" nėra sunku, bet sunku lietuvybę paversti tuo veiksniu, kuris brandintų mūsų vaikų sielas.

Minčiai teisingai suprasti įsigyvenkime į kasdieninę tikrovę, kurion patenka mūsų vaikas čia, svetur. Pirmuosius jo kūdikystės įspūdžius formuoja nebe Lietuvos gamta, o kurio nors didmiesčio gatvė. Svetima mokykla perduoda jam mokslo lobyną ir tam tikras pažiūras į gyvenimą. Svetimų draugų
 
aplinka plėtoja jo nusiteikimus ir nusistatymus. Svetimųjų tautinės manifestacijos virpina jo širdį per atitinkamas šventes. Svetimoje kariuomenėje jis rengiamas ginti svetimam kraštui. Pagaliau, visu savo darbu jis savaime įsilieja į svetimo krašto gyvenimą, tampantį jo ateities galimybių lauku. Sakome: svetima gamta, svetima mokykla, svetima draugų aplinka ir taip toliau. Bet tam, kurio visas gyvenimas vyksta tik šiose svetimybėse, tai nebėra svetimybės, o savi dalykai. Priešingai, jam lieka svetima tai, ką mes savu vadiname. Visa jis bus gavęs iš šios tautos, kuri tuo pačiu ir bus tapusi jam sava tauta, suformavusi jį tuo, kas jis yra. Mūsų apeliavimai saugoti ištikimybę tėvų šaliai neras jo širdyje atgarsio. Jis galės mums atsakyti: ko norite, visa, ką gavau, gavau iš šios tautos — kaip gali ji būti man svetima, ir kaip gali būti man sava ta tauta, kuri nieko man nedavė! Savosios tautos neišsigynimas geriausiu atveju tebus tėvų neišsigynimas: tiesa, esu kilęs iš lietuvių tėvų ir juos gerbiu, kaip vaikui pridera.

Kultūros kongreso plenumo posėdžių prezidiumas. Iš kairės: A. Rinkūnas, dr. P. Jonikas, dr. K Pakštas. Trūksta dr. J Puzino, ir prof. Vl. Jakubėno.

4.
Kaip tačiau išvengti mūsų vaikams tokio likimo, kaip juos įugdyti į lietuvybę, kad ji taptų jiems sava ne tik dėl tėvų? Nėra kito kelio, kaip juos įugdyti į lietuviškąją kultūrą. Atsakymas skamba bendrai, bet kaip tik tuo jis ir slepia visą tą plotį ir visą tą gylį, kuris yra savas kultūros žodžiui. Kaip viena prasme tauta yra tapati su jos kultūra, taip antra prasme kultūra yra tapati su žmogiškąja būtimi.

Kultūros kongreso plenumo posėdžių sekretoriatas. Iš kairės: V. Vygantas, V. Gaškaitė, L. Maskeliūnas.

Šia savo bendrybe įsakmiai kreipiuosi prieš populiarią, bet seklią nuomonę, kuri lietuvybės įskiepijimą ima lygiomis tik su gimtosios kalbos išmokymu. Dieve gink, nemanau nuvertinti reikalo vaikus išmokyti gimtosios tėvų kalbos. Kalba yra pagrindinis kilmės liudijimas ir nepakeičiamas saitas su tėvų tauta. Kiek sunku svetur vaikams įskiepyti pagrindine kalba tėvų kalbą, tiek pat privalu visomis priemonėmis dėl to kovoti. Bet vienos tik kalbos neužtenka. Mūsų vaikų įugdymas į lietuvybę yra daug platesnis uždavinys, negu tik jų lietuviškai išmokymas. Tai akivaizdžiai matome iš seniau atvykusiųjų. Gausu pavyzdžių, kad ir lietuviškai išmokytieji ir lietuviškas šeimas sudariusieji yra sugebėję "švariai" nutausti. Kalba, sakyčiau, yra raktas į lietuvybę, bet ne pats jos branduolys. Raktas yra būtinas įrankis, jei norima juo pasiekti tai, ką jis užrakinęs. Bet jei nesidomima tuo, ką jis slepia, raktas virsta nenaudingu gelžgaliu. Taip atsitinka su gimtąja kalba, jei nesinaudojama ja niekam kitam, kaip namie su tėvais ar seneliais susikalbėti. Žinoma, doram vaikui daug reiškia namai. Bet niekada namai negali atstoti pasaulio, t. y. viso gyvenimo. Tokia lietuvybė, kuri tėra namuose tėvų kalbos vartojimas, negali būti atspari: jos amžius pasibaigs su tėvų mirtimi.

Lietuvybė yra daugiau, negu lietuvių kalba. Kaip apskritai kultūroje, taip ir lietuvybėje yra trys pagrindiniai klodai, kuriais lietuviškoji dvasia save išreiškia atitinkamomis vertybėmis. Pirma, pats mūsų tautinis charakteris kaip mūsų gyvenime ir papročiuose objektyvuotos vertybės; antra, istorija kaip valstybinio bei apskritai visuomeninio gyvenimo objektyvacija; trečia, kultūrinės vertybės, objektyvuotos moksliniais laimėjimais, literatūros, meno ir muzikos kūriniais. Visa tai priklauso lietuviškajai kultūrai, ir į visa tai turi būti įugdytos mūsų jaunosios kartos.

Skurdi buitis ir kančios patirtis formavo mūsų tautinį charakterį, šie veiksniai lengvai galėjo mus išugdyti vergiškus. Bet lietuvio atveju jie tik ištaurino jo gilų žmoniškumą, pagrįstą tauria išmintimi, kad augščiau visų turtų ir visų laimių yra žmogus. "Nenusineši į karstą" yra būdingas lietuviui matas, liudijąs jo santykio su gyvenimu gelmę. Tačiau charakteris nėra paveldimas. Ypačiai jis atsiduria pavojun svetur, nebetekęs savo suformuotų papročių atramos ir visos jais alsuojančios aplinkos. Atsidūrus reklamos krašte, nevieno mūsų išdidumas subliūkšta į juokingą ekshibicionizmą, besigiriant visokiais laimėjimais, jei ir pasiektais, tai dešimt kartų išpūstais. Iš sveiko veržlumo bei taupumo dažname išsivysto begėdiškas šykštumas, lyg būtų rengiamasi doleriais ir nuo mirties atsipirkti. Vidinio taurumo rūpestį neretai pakeičia egoistiškai suprasta laimės medžioklė, šitoks nusiteikimas gyvenimo atžvilgiu, vaikų regimas tėvuose, yra savaiminga paskata ir jiems gyvenimo dėsniu padaryti seklų egoizmą: "nėra ko savo laimę drumsti nereikalingais rūpesčiais — gyvenimas mums prieš akis! čia yra pagrindas, iš kurio lengva širdimi, "išsilaisvinus iš prietarų", leidžiamasi nutautinimo keliu.

Istorija yra antrasis tautinės kultūros klodas. Per istoriją tauta sieja dabarties kartas su amžių praeitimi. Kiek toli siekia tautos istorija, tiek toli siekia ir atskiro individo dvasinės gelmės. Istoriniai didvyriai žadina jo ryžtį ir riša jį vidine ištikimybe savai tautai. Priešingai, kada stokojama šios istorinės sąmonės, tauta susiveda tik į tėvus — tautinę ištikimybę pakeičia paprasta pagarba tėvams. Tai ir regime nutautimo atveju.

Pagaliau kultūra yra objektyvuota mokslo, filosofijos, literatūros, meno kūriniais. Jie yra tasai šaltinis, kurio gaivinama išsiskleidžia žmogaus dvasia. Savo reikšme visi kultūriniai žygiai yra universalūs, laimėti visai žmonijai. Bet kiekvienas žmogus į šį universalinį lobyną eina per atskiros tautos tarpininkavimą. Ta tauta, kuri jam perduoda kultūrą, savaime tampa jam savąja. Su jos laimėjimais jis visų pirma suauga, ir jie visų pirma pripildo jo dvasią. Nieko negavus iš tėvų tautos, ji liks vaikams tik blankiu "extraction" žodžiu. Ypačiai tai galioja mūsų tautai, savo kultūriniais laimėjimais neišėjusiai į vadinamąją pasaulio sceną. Svetimosiose mokyklose nebus progos pažinti mūsų kūrybą, kaip kad bet kurioje mokykloje pažįstamos didžiųjų tautų kultūros. Kada gi nepažįstama savosios tautos kultūrinių laimėjimų, neišvengiamai formuojasi menkavertybės kompleksas, būdingai prasiveržiąs pastanga rasti bent vieną plačiau žinomą vardą (tegu ir bokso čempioną!). Bet jei ir Kantas su Dostojevskiu būtų buvę lietuviai, jais didžiavimasis dar nieko nereikštų lietuviškosios dvasios suformavimui. Gerai būtų, kad galėtų mūsų jaunimas didžiuotis pasaulinio garso vyrais, kilusiais iš mūsų tautos. Bet vieno didžiavimosi vistiek nepakaktų jiems lietuviais išaugti. Kad lietuviais išaugtų, jie turi patys, kiekvienas asmeniškai, įaugti į lietuvybę.

5.
Tezė labai paprasta: tik sava kultūra padarys mūsų vaikams savą ir tautą. Bet kaip padaryti savą mūsų vaikams lietuvių kultūrą? čia pagrindinis klausimas, slepiąs savyje visas sunkenybes. Paprastai mūsų dėmesys čia kreipiasi į lituanistinę mokyklą, bet vėl tokiu naivumu, lyg visas klausimas būtų išspręstas visose kolonijose sukūrimu šeštadieninių mokyklų. Vienu ar kitu pavidalu turime tokias mokyklas veik visose kolonijose ir tačiau matome, kad jos yra tiek pat nepakankamos, kiek ir būtinos. Lituanistinė šeštadienio mokykla yra būtina, negalint turėti savų lietuviškų mokyklų. Ji yra nepakeičiama išmokyti mūsų vaikus skaityti ir rašyti gimtąja kalba, o taip pat ir elementarinėms žinioms apie Lietuvą perteikti. Liūdna užtat konstatuoti, kad apie 45% tėvų palieka savo vaikus šalia šeštadieninių mokyklų. Bet lygiai liūdna tiesa, kad ir tie, kurie išsiunčia vaikus šeštadieniais lietuviškai mokytis, manosi padarę visa, kas galima. Lituanistinės šeštadienio mokyklos realios galimybės yra labai apribotos. Tėvai faktiškai nulemia, kiek jai sekasi savo uždavinius atlikti. Viena d'ena lietuviškai negali atstoti penkių dienų angliškai, jei nebus tėvų prižiūrima, kad kiekvieną dieną būtų vaiko bent šiek tiek lietuviškai paskaitoma. O ką gi vaikas skaitys, jei dažnų (ir perdažnų!) tėvų pagailima jam dolerio lietuviškai knygai. Nėra pravesta statistikos, bet iš lietuviškosios knygos vaikams merdėjimo yra pagrindo spręsti, kad bauginančiai daug tėvų patys išduoda savo vaikų lietuvišką sielą, palikdami juos be lietuviškos knygos. Nusikalstamai naivu tikėti, kad pats šeštadienių atsėdėjimas įkvėps vaikams lietuvišką dvasią (pakanka atsilankyti į mūsų pačių vasaros stovyklas vaikams, kad akivaizdžiai pamatytume, kaip yra su mūsų vaikais po 7 metų!). Lietuviškos dvasios nepagautas vaikas savaime vėliau išaugs tokiu studentu, kuris iš lietuviško minėjimo, susirinkimo ar kito kurio sambūvio programos domėsis tik šokiais. Tokių studentų jau turime. Privalu suprasti, kad pagrindinė atsakomybė už mūsų vaikų lietuviškumą negali būti tėvų perkelta tik šeštadieninei mokyklai. Pastaroji tiek padės tėvams, kiek patys tėvai jai talkins. Pagrindinė atsakomybė galutinėTe sąskaitoje lieka tėvų rankose. Koki kieno vaikai išaugs, jie liudys, kiek jų tėvams rūpėjo lietuvybė.


Kultūros kongreso pirmojo plenumo posėdžio prezidiumas ir dalyviai

Tačiau ir prileidus, kad lituanistinė mokykla, šeimos talkinama (ar teisingiau — atvirkščiai), patenkinamai įdiegia vaikui lietuvybės pagrindus, to gali pakakti nebent tiems vaikams, kurie pasitenkins pradžios ar viduriniu mokslu.   Giliau leisdamiesi į mokslą, mūsų vaikai turi giliau leistis ir į lietuvybę (tegu ir savo pačių pastangomis!). Antraip — pats mokslas virs veiksniu, juos tolinančiu nuo lietuvybės, paliktos liaudiniame lygyje. Vaizdžiai tai liudija ankstesnės kartos patirtis: daug vaikų buvo išsiųsta į mokslus ir anksčiau, bet, deja, drauge jie buvo išsiųsti ir iš lietuvių tarpo. Kaip mes nepaliekame visi liaudiniame lygyje, taip ir lietuviškoji kultūra negali likti liaudiniame lygyje. Išlaikyti laisvę prieš svetimą kultūrą galime tik turėdami augštą savą kultūrą. Nebegalėdami turėti atramos iš tėvų krašto, turime čia, savo tarpe, sukurti viso pločio ir viso gylio kultūrinį gyvenimą. Akcentuoju "viso pločio ir viso gylio": nuo vaikams pasakų ligi augštosios poezijos, nuo beletristinės lektūros ligi filosofijos, nuo lietuviškų drožinių ar lėkščių ligi grynojo meno kūrinių, nuo liaudies dainų harmonizacijos ligi simfonijų!

Paraližuoj antis prietaras yra laikyti "prabanga" visa, kas yra augščiau liaudinio lygio ar kas netarnauja tiesiogine priemone patriotizmui žadinti. Kūrybos tautiškumas nėra specialiai susijęs su tautine tematika (nors, aišku, jos neišskiria), nes visų pirma jo pagrindas yra paties kūrėjo tautiškumas, įaugimas į tautą, sutapimas su jos gelmėmis. Lygiai tautiškumas nesutampa nė su liaudiškumu, nes tautai lygiai priklauso ir šviesuomenė. Liaudies kūryba gali būti pagrindu atskiram kūrėjui, bet niekada galutiniu tikslu ar galutine norma. Todėl, pagaliau, kūrybos tautiškumas negali būti vertinamas vien praeities normomis, nes gyvybė reiškiasi nuolatiniu kitimu. Vietoje sukęsi tik praeityje ar telaukę patriotizmo žadinimo, turime žinoti: galingas lietuviškas žodis, tegu ir neįsijungęs į jokią tarnybą, veiks giliau už sterilų sentimentalizmą. Gyvenkime normaliu gyvenimą, nevaidinkime ligonių, kuriems reikalingos vis naujos injekcijos patriotizmui išsaugoti. Patys vaidindami tokius ligonis ar iš tiesų tokiais pasidarydami, nesitikėkime susilauksią iš savo vaikų užuojautos. Niekas iš jų neliks lietuviu tik iš pasigailėjimo mums.

Ar nėra peraugštai šokti, reikalaujant pilno kultūrinio gyvenimo lietuviškoje bendruomenėje? Augšta ar neaugšta, bet tai būtina, jei norime gyvi išlikti. Pirma: yra reikalas išlaikyti lietuviškąją atsparą prieš amerikietiškąją kultūrą visuose jos lygiuose. Kada ligšiol kalbėjau apie mūsų vaikų įugdymą į lietuviškąją kultūrą, nebuvau pamiršęs ar įsivaizdavęs, lyg galėtume savo jaunimą atitverti nuo gyvenamojo krašto kultūros. Kuriame krašte gyvenama, savaime įsijungiama į jo kultūrą. Pasinaudojant Šalkauskio žodžiu, visi emigrantai stovi ant dviejų pasaulių ribos. Kultūrinis mūsų reiškimasis savaime sudarys JAV ar Kanados lietuvių kultūrą — specifinę apraišką, būdingą dviejų kultūrų įtampą. Neišvengiamai jaunųjų poezijoje Nemuną pakeis Hudson ar Mississippi, o žavesį vyturėliu — technikos ir didmiesčių tematika. Visose srityse mūsų pačių kūrybon įsilies gyvenamasai kraštas, kaip, antra vertus, mūsų kūryba bus savaime įnašu į gyvenamojo krašto kultūrą. Tai natūralu. Bet yra mūsų rūpestis, kad, nors dviejų kultūrų įtampoje skleisdamasi, mūsų vaikų siela liktų lietuviška. Apskritai imant, dviejų kultūrų įtampa gali būti ypatingai naši. Liudija tai ypačiai žydų pavyzdys. Bet tas pats pavyzdys iš antros pusės liudija, kad kūrybinis našumas pasiekiamas ne savosios tautos dvasinių pagrindų išsižadėjimu, o giliu juose įsišaknijimu. Praradus šaknis savojoje tautoje, bergždžiomis ateinama ir į naujo krašto tautą (čia yra pagrindas, kodėl paprastai pirmosios emigrantų kartos lieka bergždžios). Priešingai, savosios tautos dvasinių pagrindų neišsižadėjimas, o jų išskleidimas sudaro originalų įnašą ir į gyvenamojo krašto kultūrą. Kad tačiau pasektume žydų, o ne įprastinių emigrantų pavyzdžiu, turime savo bendruomenę paversti tokiu kultūriniu židiniu, kuris būtų pajėgus išlaikyti dviejų kultūrų įtampą, vergiškai nesukniumbant, išsaugant savo laisvę.

Antrasis pagrindas, kodėl privalome sukurti viso pločio ir viso gylio kultūrinį gyvenimą, yra savo prieaugliaus išsaugojimo reikalas. Nepakanka tautinę kultūrą tik išsaugoti, kaip dažnai šnekama. Niekas neišlaikoma kitaip, kaip negęstančia kūryba. Vadinamasis išlaikymas visada baigiasi tik lavoniniu įbalzamavimu. Tiek liksime gyvi, kiek mus pakeis naujos kartos. Bet jei mūsų atstovaujamoji lietuviškoji kultūra liktų tik liaudinio lygio, mūsų pajėgiausi talentai būtų neišvengiamai pasmerkti grimsti svetimuosiuose, nerasdami galimybės savuosiuose reikštis. Laikydami augštąsias kultūros apraiškas nereikalinga "prabanga", patys stumtume iš savo tarpo tuos, kurių nepatenkintų liaudiniame lygyje užkonservuota lietuvybė. Tik tada lietuvybė liks mūsų vaikuose gyva, jei jie padarys ją ir savo asmeninio reiškimosi erdve. Antraip — eis veltui visa, kas bus buvę anksčiau įdiegta. Visiems talentams turi būti vietos mūsų tarpe, visų jų kūryba turi būti mūsų laukiama, nežiūrint, ar jie bus iš tų, kurie kalbės "visiems", ar jie savo kūryba bus prieinami tik šviesuomenei ar dargi tik pačiam elitui. Aš galiu savo rankraščius krauti ir į stalčių (filosofijos liaudis nei reikalinga, nei žino), bet jaunesnieji mano bičiuliai to nebedarys. Bus gerai, jei jie pajėgiai reikšis angliškai ar kitaip (tiesos karalija nežino tautinių ribų!), bet nebus gerai, jei jie niekuo nebesireikš mumyse, mūsų tautoje.

Tie du yra pagrindai, kuriais savo reikalavimą sukurti viso pločio ir viso gylio kultūrinį židinį mūsų bendruomenėje laikau ne "peraugštai šokimu", o gyvybiniu reikalu. Tautinei gyvybei svetur išlaikyti nepakanka pusinių priemonių. Arba ištesėsime visa, ko reikia, arba niekais eis ir tai, ką būsime atlikę.

6.
Yra daug ko, kuo galime džiaugtis. Bet lygiai daug kas kelia ir rūpesčio. Daug kūrybinių galimybių paliekame neišnaudotų. Daug kūrybinių jėgų paliktos jau dabar šalia mūsų gyvenimo. Farizeiniu šalčiu aiškiname, kad kūrėjai turi nebijoti ir bado. Tas tiesa, kaip tiesa yra ir tai, kad šiame krašte nėra ko badauti. Bet už šių abiejų tiesa yra trečia: nieko nereikš nei badavimas ar duonos užsidirbimas, jei nebus kas laukia kūrybos. Gali būti kuriama ir badaujant, bet negali būti kuriama tuštumoje, nes kuriama ne sau, o žmonėms.

Mūsų padėtis yra tokia, kad pakankamo dėmesio faktiškai susilaukia tik tos kultūrinės apraiškos, kurios susietos su pramoginiu momentu, su draugėn susitelkimu, su viešumoje pasirodymu. Šiuo pagrindu laikosi chorai, tautinių šokių grupės, dramos mėgėjų būreliai ir pan. Nedaug tačiau domimės visu tuo, kas neturi tokios pramoginės ir reprezentacinės traukos. Kad chorai reikalingi, neneigiame. Nedaug tačiau domimės originaliąja mūsų kompozitorių kūryba. Dėkingai apsirūpiname kalėdiniais atvirukais, savų dailininkų darytais, bet nepasigendame jų tikrosios kūrybos (nei monografijų apie juos, nei kūrinių reprodukcijų veik nepasirodo!), šiaip taip laikosi pasiskaitymų knyga, bet mokslinė kūryba įšalusi į ledus. Tiesiog neįsivaizduojame, kad turėtų ir teisės kas nors pasirodyti, išskyrus specialiai siaura prasme lituanistinius veikalus. Deja, ir tie patys labai sunkiai randa viešumon kelią, nors ir sukūrėme Lituanistikos Institutą. Visur domesys tik pritaikymui: kiek pravers propagandai? Lyg mums patiems nieko nereikėtų! Lyg pakaktų tik propagandos svetimuosiuose! Būdingai gyvesnio atgarsio susilaukia tik atsiminimai (ir atskiromis knygomis, ir periodikoje). Jų, palyginti, nemaža. Jei šalia jų būtų kito, tai nekristų akin (nieko neturiu prieš atsiminimus, pats juos mėgstu), bet kada jie ima vyrauti, noromis nenoromis iškyla rūpestis, ar ne labiau gyvename praeitimi, negu kovojame dėl ateities: Kada iš vienos pusės kone aistringai rūpinamasi viską "užfiksuoti", iš antros pusės veržiasi klausimas: ar išaugs tie, kurie šiuos atsiminimus brangins? Ar neliks visa "užfiksuota" tik popieriuje?

Džiugu, kad pasigėrėtinu veržlumu mūsų jaunimas veržiasi į universitetus. Bet kelia rūpesčio tai, kad, palyginti, permaža jo renkasi humanistines studijas. Humanistinės studijos tautiniu atžvilgiu yra nepakeičiamos, nes humanitarai yra specialiai pašaukti tautinei kultūrai kurti. Pritaikomieji mokslai tiesioginio ryšio su ja neturi. Todėl kaip inteligentija yra tautos širdis, taip humanitarai yra inteligentijos širdis. Humanitarai atstovauja visuotiniems dvasios interesams, suteikiantiems žmogui tą vidinį šviesumą, kurį vadiname inteligentiškumu. Svetur tautybei išlaikyti humanitariniai interesai (suprasti plačiąja dvasinių interesų prasme) yra lygiai visiems privalomi. Tautinis apkiautimas visada eina drauge su dvasiniu apkiautimu. Užtat svarbu, kad mūsų studentijoje būtų pastangos išlaikyti gyvą dvasinį interesą, nelaikant jo tik humanitarų specialybe. Stokojant šio intereso, ir mūsų akademiniame jaunime neišvengiamai formuosis mokytas tamsuolis, susirūpinęs tik savo asmeniniu gerbūviu. Iškylant tokiam tipui mūsų studentijoje, iškyla grėsmė ir pačius studentų junginius iš kovojančios lietuvybės židinių paversti į paprastus pramoginius klubus. Specialiai reiškiu rūpesčio, kad permažai turėdami humanitarų studentų, stovime prieš grėsmę visiškai netekti lituanistinio prieaugliaus. Težinau vieną lituanistą, bebaigiantį studijas čia, ir vieną, baigusį studijas Europoje. Siūlau Kultūros Fondui skirti vieną ar dvi stipendijas tiems studentams (tikiu, kad studentijoje atsirastų tokių idealistų, sutinkančių savo laiką paaukoti), kurie sutiktų  metus atsidėti vienokioms ar kitokioms lituanistinėms studijoms tokiu būdu, koks dabartinėse sąlygose yra įmanomas (kurio nors mūsų senųjų lituanistų vadovybėje leistis į savarankiškas bibliotekines studijas). Laikyčiau tai reikšmingesniu uždaviniu, negu įprastinį visų rūpesčių išsėmimą tik premijomis. Svarbiau už premijas rūpintis, kad apskritai mūsų kūryba rastų kelią viešumon ir kad neliktume be savo kūrėjų prieaugliaus.

7.
Amerikietiškoji reklamos psichologija liepia visa lengvai ir viliojančiai pristatyti. Tačiau negaliu lengvais pavadinti tų uždavinių, prieš kuriuos stovime. Jie sunkūs ir dideli. Mažai bendruomenei tenka įsipareigoti tam, kas normaliai yra visos tautos reikalas. Bet nelaikau šių uždavinių neįvaliojamais, jei visi jiems įsipareigotume. Reikia viso, ir todėl reikia visų talkos. Likimas mūsų bendras: arba visi drauge išsilaikysime, arba visi drauge ištirpsime. Atskiromis oazėmis neišliksime. Atskirai niekas lietuvybės neišlaikys, nes tautiniam atsparumui sąlyga esame visi.


Kalbėtojų žodį lydėjo plojimai

Jei ką pavadinti "stebuklingu receptu", tokiu galėčiau rasti tik mūsų visų santarvę, visų mūsų talką. Daug kas pasidaro neįmanoma tik dėl to, kad, vieniems ko nors imantis, "antri" su dar didesniu negatyviu entuziazmu šokasi "likti nuošaliai". Kada tačiau kalbu apie visų bendrą talką, nemanau apeliuoti tik į aukas, nors jau ir mūsų įprasta visas pareigas suvesti į aukas (lyg jos būtų koks nuo pareigų atsipirkimo mokestis!). Atvirai sakant, turiu tam tikros aversijos "aukos" žodžiui, nes labiau pasitikiu tvarka, negu labdara. Jei laikraščio ar knygos kaina turi būti tokia, tai ir reikia jos prašyti, o ne aukų elgetauti. Tiesa, labdara reikalinga aukų, reikalingas jų todėl BALFas. Bet, noriu pabrėžti, kultūrinio gyvenimo bare visų pirma reikia ne aukų, o paprasto visų naudojimosi kultūrinėmis vertybėmis (nors ir jos, kaip visa, gali būti prieinamos tik "užsimokant"). Neteks knyga skųstis, jei ji bus visų perkama. Lygiai ir su kitomis kultūrinio gyvenimo sritimis. Tikiu, kad ir Kultūros Fondas stengsis išaugti ne į kokią pašalpinę organizaciją, o į kooperacinio tipo instituciją.

Tiesa, nesant valstybinės paramos, liks uždavinių, kur nepakaks "vartotojų", kur prisireiks mecenatinės paramos. Visi tautiečiai, jai pajėgūs, privalo laikyti savo lietuviškos sąžinės pareiga ir asmens garbe įsipareigoti lietuviškosios kultūros globai. Ypatingai kreipiuosi į gydytojus ir inžinierius. Turiu karčios patirties, kad šių finansiškai pajėgių profesijų žmonės nedaug turi išimčių, jautrių lietuviškajai kultūrai. Bet, antra vertus, visada turiu prieš akis, kokį pagrindinį vaidmenį šiedvi korporacijos, ypačiai gydytojai, atliko tautinio atgimimo metais. Negi dabartinėje gydytojų kartoje neiškiltų nauji Basanavičiai, Šliūpai, Spuduliai, Bukantai, Janušiai ir kiti? Iškilmingai apeliuoju į šias korporacijas ir šio kongreso metu.

Kultūrinis gyvenimas nestovi nuošaliai: visos bendrosios negerovės atsiliepia ir jame. žinojome, kad emigrantus ėda tarpusavio pjautynės, todėl visą laiką rūpinomės vienybe, ir vistiek atsidūrėme įprastan emigrantų erzelin. Paradoksiška padėtis: visi laikome vienybę šventu dalyku ir kaip tik užtat su visu šventu pasipiktinimu puolame visus, kuriuos įtariame vienaip ar antraip vienybę laužant. Nors ir beviltiškai, bet tenka sakyti: nesisukime beprotiškoje karuselėje, skelbdami vienybę vieni kitų niekinimu bei įtarinėjimu! Laikykime visi savo garbe nieko neplūsti ir niekuo neplūsti, atsimindami, kad kiekvienas lietuvis savotiškai atstovauja pačiai Lietuvai. Nei politinės ar pasaulėžiūrinės, nei krypčių ar kartų skirtybės negali daryti mūsų vienų kitiems mirtinais priešais. Bendru visų priešu tėra abejingumo grėsmė: jai neturime likti abejingi, būdami vieni kitų sargais ne kam nors atstumti, o neleisti niekam užsidaryti į savo kiautą.

8.
Kaip žiūriu visumoje į dabartį ir ateitį? Dauc atliekama, bet nedaugelio pastangomis. Kas betgi yra daug pagal dirbančiųjų skaičių, lieka nepakankama visų žiūrint. Dauguma anksčiau skendėjo iliuziniame optimizme: buvo nedirbta, nes tikėta visa greit "susitvarkysiant". Šiandien ta pati dauguma skendi defetistiniame pesimizme: nedirbama, nes nebetikima, kad kas "išeis", čia yra pagrindas, kodėl raktas į visus klausimus yra paslėptas visuose. Lieka mūsų uždaviniu suneraminti tuos "visus", kurių pigus optimizmas greitai virto tokiu pat pigiu defetizmu. Nėra tačiau kelio žmogui suneraminti, kol jis nu°itri-kęs savęs težiūrėti. Egoistinė ramybė neišjudinrmn. Baimina mane daugumos abejingumas net tam paprastam jausmui, kokiu yra emigrantui gimtosios žemės išsiilgimas. Veltui j ieškojau tarp medikų ir psichologų, kas aprašytų enciklopedijai išsiilgimo ž"di Neradau: matyti, esame sveiki nuo šios ligos!  Brt užtat ir neregime visu blaivumu to, kas šiuo metu Lietuvai lemiama. Tyliai retina eiles tremtis (ne čia, o ten). Tyliai blėstame Lietuvai ir mes čia. Tyliai, nes visa nustelbia vidaus erzelis. Jei šis erzelis aptiltų, negalėtų mūsų akys nepraregėti, kad klausimas eina nebe apie atstovavimus, o prieš bendrą mūsų žūtį ar būtį Lietuvai. Dar daugiau: prieš būties ar žūties klausimą atsidūrusi ir pati Lietuva. Dviejų milijonų tautai lengva žūti. Bet ar lengva mūsų širdims tai priimti? Leidžiame sau paaimanuoti, bet tik ligi tam tikros ribos, kad tikras skausmas širdies nesuspaustų. Pusiau padejavimas savotiškai apramina: matai, ar nesame jautrūs? Bet reikia tikro skausmo, kuris ne savimeilę glostytų, o sąžinę budintų. Kančia negali būti norima, bet kada ji yra atėjusi, žmogaus didybė reikalauja ją pakelti, nesislapstant į užsimiršimą asmeninės laimės Nojaus arkoje. Tokia kančios valanda atėjusi mūsų tautai: ji turi būti persunkusi ir mūsų būtį (nežiūrint viso gero asmeninio "įsitaisymo"). Bet kada kančios šauksmas suvirpa mūsų poetų ar dailininkų kūryboje, dienraštinio optimizmo atstovai tuojau pat skubinasi pasiilgti giedros ar tiesiog apkaltinti ramybės drumstimu lietuvio sieloje. Lyg ne kančios, o poilsio valanda būtų mūsų tautos dabartis!

Ir tačiau, nežiūrint viso, neužmirštu žinomojo civilizacijų istoriko A. Toynbee žodžių, prieš dešimtį metų tartų (veikale "Civilization on TriaI"): "Galimas dalykas, kad pagrindinė pažangos priemonė buvo kančios patirtis bežlungant civilizacijoms. Abraomas buvo mirštančios civilizacijos emigrantas. Pranašai buvo kitos bemirštančios civilizacijos vaikai. Krikščionybė gimė beirstančio graikų-romėnų pasaulio skausmuose. Ar panašus dvasinis atgimimas įsižiebs išvietintuose (displaced persons), kurie mūsų dienomis atitinka tremtinius žydus, kuriems skausmingoje tremtyje tiek daug apreiškė Babilono vandenys?". Baigiu citatą klausimu: ką mums apreikš Amerikos didmiesčių mūrai, teisingiau — ką mes iš jų apreikšime savo laikui? Ar tik tyliai paliudysime, kas jau seniai ž noma, būtent, kad Amerikoje galima neblogai įsitaisyti, ar iš savo kančios prabilsime kūrybiniu žodžiu, skelbiančiu naujo žmogaus ir naujų laikų ilgesį? Pirmasis atsakymas sutaps su mūsų išblėsimu tėvų tautai. Antrasis atsakymas, reikšdamas kūrybinę mūsų gyvybę, drauge reikš ir mūsų tautinę gyvybę (net jei būtų mums lemtas pasaulyje išsisklaidymo lik'mas). Tikiu antruoju atsakymu ta neviltimi, kuri niekada nesutinka, kad jau "viskas žuvo, nebėra prasmės". Žiūrėdama tikrovei į jos siaubingąjį veidą, dabarties neviltis niekada neatsisako tikėjimo kita ateitimi. Tikrovė sudaužo iliuzijas, bet tasai tikėjimas, kuris remiasi ne šansų apskaičiavimu, o negalėjimu išsižadėti to, kas brangu kaip pati asmeninės egzistencijos prasmė, yra nepalaužiamas — jis lydi ir į mirtį! Kol liks mumyse nepaguodžiamas skausmas, tol liks gyva mumyse ir Lietuva. Tikiu Lietuvos istorine amžinybe, nors miršta ir tautos. Tikiu lietuviškosios dvasios kūrybiniu nemirtingumu, nors miršta ir kultūros. Tikiu Lietuva ir laikau šio visų mūsų bendro tikėjimo viešą išpažinimą šio kultūros kongreso siela.