TAUTINĖS KULTŪROS IŠLAIKYMAS PRIEŠMOKYKLINIO IR MOKYKLINIO AMŽIAUS JAUNIME

Neturint tikslių statistinių davinių, sunku nustatyti, kokio amžiaus lietuviams šiuo metu gresia didžiausias nutautėjimo pavojus, tačiau, atrodo, kad dabar 25—30 metų sulaukusiems tautiečiams ši problema nėra labai svarbi. Maždaug prieš 25 metus gimusieji praktiškai visi galėjo baigti lietuvišką gimnaziją Lietuvoje ir Vokietijoje. Lietuvių kalbą jie laisviausiai ir geriausiai vartoja. Lietuvių literatūra, istorija ir geografija jiems yra daugiau ar mažiau žinomi dalykai, kurių svetimos kultūros įtaka negalės visiškai nustelbti. Lietuvišką gimnaziją baigęs ar kelis metus ją lankęs lietuvis savaime išlaikys daugumą savo tautinio charakterio bruožų. Jis nutautės tik daugiau iš noro dėl vienokios ar kitokios priežasties atsiskirti nuo savo tautiečių. Jis tai darys praktiškais sumetimais, slėpdamas savo kilmę po šio krašto išorinėmis gyvenimo formomis. Gal jis bus visiškai abejingas savo tautos reikalams, gal jis nebedalyvaus lietuviškame visuomeniniame gyvenime, nebendraus su lietuviais, tačiau jis noromis nenoromis liks lietuvis, jei ne dėl ištikimybės savo tautai, tai grynai dėl to, kad jam praktiškai nebuvo įmanoma patekti į kitos tautybės žmonių bendruomenę pilnateisiu ir visais atžvilgiais lygiu nariu. Dėl to norėčiau apsiriboti ir kalbėti apie tą mūsų tautos dalį išeivijoje, kuriai daugiausia gresia svetimos įtakos pavojus, būtent, apie priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus jaunimą. Kadangi jis nėra subrendęs, kad iš jo būtų galima reikalauti domėjimosi lietuvių tautine kultūra, ypatingai reikalinga jam sudaryti socialines sąlygas palaipsniui eiti iki sąmoningo, individualaus tautinio apsisprendimo. Norėčiau pastebėti, kad lietuvybės išlaikymas yra vienodai svarbus visose mūsų bendruomenės amžiaus grupėse, nes tautinis susipratimas kiekvienoje jų turės lemiančios įtakos tautinio charakterio išlaikymui augančiose ir būsimose lietuvių kartose. Kalbant apie tautinės kultūros išlaikymo būdus socialinėje plotmėje, reikia pradėti nuo šeimos, pirmiausio ir pagrindiniausio socialinio vieneto. Toje socialinėje celėje, į kurią žmogus ateina ir kurioje jis praleidžia didžiausios reikšmės jo gyvenimui turintį fizinio ir dvasinio brendimo laikotarpį, atsakomybė (tautinės kultūros atžvilgiu) yra tėvų rankose. Ji prasideda tada, kai vaikas yra pakankamai subrendęs ištarti pirmuosius žodžius. Nuo tėvų priklausys, ar vaikas pirmiausia išmoks sakyti "mama, tėte, taip, ne", ar "mummy, daddy, yes, no". Mišriose šeimose svetimos kalbos vartojimas kai kada yra suprantamas ir gali būti pateisinamas, tačiau sustokime ties jaunomis lietuviškomis šeimomis su Amerikoje gimusiais vaikais. Pats paprasčiausias reikalavimas iš tėvų yra savo vaikus auklėti lietuviškoje dvasioje ir mokyti lietuvių kalbos. Deja, nepaslaptis, kad vidutiniškai po 6—7 metų gyvenimo Amerikoje jau daugelyje mūsų šeimų kalbos problema yra taip opi, jog tėvai nebepajėgia padėties pataisyti. Dažnai nugirstame jų nusiskundimų, jog vaikai atsisako namie vartoti lietuvių kalbą. Net ir tautiniai visais atžvilgiais susipratę tėvai prisipažįsta esą bejėgiai kovoti su vaikų užsispyrimu. Deja, dažniausiai susitaikoma su aplinkybėmis ir stengiamasi save įtikinti, kad, reikalui esant, vaikai išmoks lietuviškai per porą savaičių ar mėnesių. Užmirštama, jog lietuvių kalbos mokėjimas yra daugiau, negu sugebėjimas daiktus pavadinti lietuviškais vardais. Kalba yra pagrindinė žmogaus socialinio bendravimo priemonė. Be to, gimtoji kalba turi įtakos į žmogaus būdą, galvojimą, gyvenimą ir net laikymąsi. Lietuviškos šeimos su nutautėjimo problema pradėjo susidurti tik prieš keletą metų, ir daugumas tėvų nėra tinkamai pasiruošę. Faktai rodo, kad reikėtų iš anksto tuo klausimu susirūpinti ir apsvarstyti, kaip ir kokiomis priemonėmis vaikai turėtų būti auklėjami lietuviškoje dvasioje. Tai yra per daug svarbi problema, kad būtų galima ramintis, jog ji išsispręs savaime. Kai vaikas dėl tėvų apsileidimo pradeda vartoti tik angliškus žodžius, sunku, o kartais ir visai nebeįmanoma, pereiti prie lietuvių kalbos. Kai vaikas pripranta būti šeimos centru ir kartais net savo tėvų valdovu, sunku jį perauklėti. Pilni gerų norų tėvai turėtų neužmiršti, kad prievarta dažnai gaunami tik neigiami rezultatai, dėl to vaikams neturėtų būti sukeltas įspūdis, kad lietuvių kalba ir lietuviški papročiai yra kažkas, ko noromis nenoromis reikia mokytis ir laikytis, kai tuo tarpu palankesnis atsiliepimas apie kurią nors nelietuvišką instituciją ir kokį nors gražų kitos tautos paprotį yra baustinas. Tokie metodai vaikuose gali įdiegti tik neapykantos visam tam, kas turi ką nors bendra su lietuvybe. Čia prieiname prie labai svarbaus klausimo, būtent, tėvų ir vaikų santykių, kurių pobūdis taip pat gali turėti daug įtakos tautinės kultūros išlaikymui tarp jaunimo. Yra žinoma, kad vaikas pirmiausia mokosi iš tėvų, pamėgdžiodamas jų kalbą, judesius ir net kai kurias būdo ypatybes. Laimingoje šeimoje, kurioje vaiko fiziniai ir dvasiniai reikalai yra paisomi, vaikas į tėvus žiūri kaip į meilės, saugumo ir harmonijos šaltinį. Jis nesąmoningai nori sekti tų jam brangių žmonių pavyzdžiu, stengtis būti toks, kaip jo tėvai. Lietuviškas charakteris tokiose šeimose bus lengviau išlaikytas, negu ten, kur iš tėvų puses jaučiama stoka autoriteto, o vaikuose nėra pagarbos vyresniam žmogui, ypač tėvui ir motinai. Ten, kur nėra dvasinių ryšių tarp vaikų ir tėvų, vaikai stengiasi išsivaduoti iš bet kokios tėvų įtakos, atmesti viską, kas iš jų gauta, taigi, ir lietuvišką auklėjimą. Dėl to lietuvių šeimos turėtų ypatingai stengtis išlaikyti darnumą vidaus gyvenime. Bet šeimos dar neužtenka, kad vaikui susidarytų pakankamai įdomi lietuviška aplinka, kurioje jis galimai geriau bręsti protiniai ir dvasiniai. Vaikui reikalingi atitinkamo amžiaus draugai, nes suaugusieji į vaikišką žaidimų ir vaizduotės pasaulį įeiti negali. Dėl to labai svarbu, kad lietuvių šeimos stengtųsi gyventi vietovėse, kuriose yra galima draugauti su kitomis lietuvių šeimomis, kur vaikai žaistų ir augtų galimai lietuviškesnėje aplinkoje. Jauni lietuviai, kuriems dabar tiek daug progų įsikurti įvairiose Amerikos vietose, turėtų įsisąmoninti, kad, gyvendami atokiai nuo savo tautiečių, jie ir jų vaikai daug greičiau pasiduos svetimos kultūros įtakai. Ryšyje su lietuviško auklėjimo problema norėtųsi išreikšti viltį, kad pagaliau atsiras atsakingų žmonių, kurie pasirūpins lietuviškų vaikų darželių reikalu. Nejaugi visiškai neįmanoma, ypač ten, kur yra didesnės lietuvių kolonijos, mažiesiems sudaryti sąlygas bent porą metų praleisti ne tik geroje pedagoginėje priežiūroje, bet ir gauti bent minimalų tautinį išauklėjimą? čia yra puiki veiklos dirva iniciatyvos ir pedagoginių gabumų turinčioms studentėms, kurios Amerikos universitetuose įgytas žinias apie moderniškus auklėjimo metodus geriausiai galėtų derinti su lietuviškomis auklėjimo tradicijomis. Mokyklinio amžiaus jaunimui nutautėjimo pavojus gal gresia labiau, negu bet kuriai kitai amžiaus grupei, ir tai svarbiausia dėl socialinių priežasčių. Vaikystės laiką pergyvenęs jaunuolis sąmoningai nori kokioje nors bendruomenėje sau išsikovoti tam tikrą vietą; jis geidžia tapti kokios nors jį interesuojančios grupės nariu, jis stengiasi būti vienu iš daugelio. Toks linkimas mokyklinio amžiaus jaunime jaučiamas visuose kraštuose, tačiau noras pasinerti masėn niekur nėra taip giliai įsišaknijęs, kaip šio krašto mokyklose. Tai įtakai pasiduoda ir lietuviai moksleiviai. Žinoma, čia nieko nepadės griežtas jų smerkimas už norą prisitaikyti prie kitų draugų svetimtaučių mokykloje, tačiau reikia stengtis, kad toks jų individualumo paneigimas nevirstų galutinu pasitraukimu iš lietuvių bendruomenės. Geriausia priemonė kovoje su tuo yra duoti jaunimui progų už mokyklos sienų gyventi lietuviškoje aplinkoje, draugauti su to paties amžiaus lietuviais moksleiviais, o ypač sudaryti sąlygas lankyti lietuviškas šeštadienines mokyklas ar kursus. Labai pageidautina praktiški užsiėmimai grupėmis, iškylos, vasaros stovyklos, šventės, vaidinimai vaikams ir jaunimui, lietuviškų meno studijų lankymas ir t.t. Visa tai duoda progos jaunuoliams ugdyti ne tik asmenybę, bet ir įsisąmoninti, kad juos riša bendri reikalai, įspūdžiai ir prisiminimai su kitais to paties amžiaus lietuviukais. Tiesa, mes turime visokių būrelių, kursų ir daugybę parengimų, bet jie nėra populiarūs jaunimo tarpe, nes nepakankamai įdomūs. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių daug pačių gabiausių lietuvių moksleivių mieliau dalyvauja amerikiečių bendrojo lavinimo būreliuose. Jie pasirenka tai, kas įdomu ir aktualu. čia iškyla ir tinkamų vadų klausimas. Jei norime jaunimą sudominti lietuviška kultūra, privalome turėti žmonių, kurie mokėtų patraukti jaunimą. Gal būt viena iš priežasčių, dėl kurios jaunimo abejingumas lietuviškam gyvenimui didėja, yra kaip tik ta, kad mes tokių vadų turime labai nedaug. Labai maža tėra lietuvių, kurie sutiktų su jaunimu dirbti organizacijose, vadovauti, pravesti ne tik lietuviškas, bet ir šiaip įdomias diskusijas, loję srityje lietuviška visuomenė turi teisės laukti daugiau aktyvumo iš lietuvių akademikų. Norėtųsi, kad Amerikos mokyklų ir universitetų gyvenimą pažinę žmonės suprastų pareigą prisidėti prie lietuvybės išlaikymo žygio. To ypač lauktina iš tų akademikų, kurie mato lietuviškų parengimų trūkumus. Jie neturėtų pasitenkinti negerovių kritika, bet pasistengtų konkrečiai įrodyti, jog lietuviški susirinkimai gali būti įdomūs ir aktualūs, jog lietuviškos diskusijos gali suktis ne vien apie praeitį ir tai, kas buvo aktualu mūsų tėvams Lietuvoje, bet ir šiandien mus dominančius klausimus. Jei studentai neįsisąmonins, kad jie jau šiuo metu turi įsitraukti į visuomeninę veiklą ir parodyti daugiau asmeniškos iniciatyvos, mūsų dabar dar veikiančios organizacijos ir tebegyvuojančios institucijos, laikui bėgant, nustos tikro ir gyvo pagrindo. Jos vegetuos gražių, bet jaunimui nieko nesakančių prisiminimų ženkle. Kaip socialinę bendruomenę lietuvius riša tautinė kilmė, kalba ir iki tam tikro laipsnio religija. Priklausyti lietuviškai parapijai reiškia daugiau, negu buti tam tikros religinės bendruomenės nariu — tai reiškia norą į asmenišką religinį gyvenimą įnešti ir tautinį elementą. Kaip šeimoje, taip ir didesniuose socialiniuose vienetuose, bendras Dievo garbinimas turi jungiančios jėgos. Dievo garbinimas lietuviškose bažnyčiose tuo atžvilgiu turi daug teigiamos įtakos. Religija ir kultūra visose tautose turi labai daug bendra. Jau vien dėl to mūsų tautinės kultūros išlaikymo veikloje reikia kreipti tinkamą dėmesį į religinį gyvenimą, priklausymą lietuviškai religinei bendruomenei ir didžiųjų švenčių minėjimą pagal lietuviškas tradicijas. Pabaigoje norėčiau pastebėti, kad, kaip ir visose srityse, taip ir socialinėje, daugiausia nuveikia ne minia, bet pavieniai asmenys. Tikėkimės, kad lietuviai neapsiribos dažnu dalyvavimu masinėse manifestacijose lietuviškai kultūrai pagerbti. Tikėkimės, kad bus daugiau individualaus susidomėjimo tuo, kas mus skiria nuo kitų, kas mus riša kaip vienos tautos narius, kas iš mūsų negali būti atimta. Jaunimo išauklėjimas lietuviškoje dvasioje yra vienas iš pačių svarbiausių uždavinių.