FR. MAURIAC ŽMOGAUS VIENATVĖ Spausdinti
I
— Niekuomet nepalik manęs su Gamta, nes perdaug ją pažįstu, kad galėčiau jos nebijoti.

— Alfred de Vigny

Fiziškai žmogus niekuomet nėra vienas: jį supa gamta, ir visur ir visada susiduria jis su josios reiškiniais. Tačiau žmogaus santykiai su gamta yra šalti. Džiaugsmo ar gilaus liūdesio valandomis žmogus gali dainuoti, šaukti ar verkti, gamta jo neišgirsta, jo nesupranta ir jam neatsako. Jis tegirdi besikartojantį savo paties balso aidą ir jaučiasi esąs vienas, nors kartais šis aidas ir atneša į jo sielą dangiškosios simfonijos fragmentų, nors kartais net ir "mažiausias žolės stagarėlis mums kalba apie Dievą, ir Dievas kalba mums apie šį žolės stagarėlį".

Žmogus neberimsta monologinėje būsenoje ir jieško kitos būtybės, kuri jį galėtų išgirsti, suprasti ir ypač jam atsakyti balsu, einančiu iš širdies ir sielos. Jis trokšta gyventi šeimoje, visuomenėje ir jausti aplink save gyvą alsuojantį pasaulį, nes, gražiu Pascal pasakymu, "begalinių erdvių amžinoji tyla" jį gąsdina.

Tačiau žmogus nei bendruomenėje, nei šeimoje neranda absoliučios ramybės. Jo vienatvės jausmo širdis nebesiskiria nuo jo sielos: jis gimsta vienas, kenčia vienas ir pagaliau miršta vienas — niekas nebepajėgia jo palydėti už žemiškos egzistencijos ribų. Jis gerai žino, kad šalis, kurioje jis gimė, nėra jo tikroji tėvynė, ir namai, kuriuose jis gyvena, nėra jo tikrieji namai. Todėl žmogus jieško kažko tvirtesnio, pastovesnio ir absoliutinio — kontakto su dvasiniu pasauliu ir savo Kūrėju.

Žmogus be kontakto su Dievu jaučiasi paskendęs moralinėje ir metafizinėje vienatvėje ir kenčia Tantalo kančias. Ypač mūsų laikų žmogus yra kankinamas netikrumo jausmo ir jaučia didelį vidinį nerimą.

Šis tragiškasis žmogus gyvena mūsų tarpe, ir mes ji sutinkame, kenčiantį ir nerandantį vidinio poilsio, kasdieniniame gyvenime. Mes taip pat randame jį ir literatūroje, ypač Fr. Mauriac savo nuodėmių nutolsta nuo Apvaizdos nurodytų kelių, pameta kontaktą su Dievu ir pagaliau giliai kenčia savo vietovės tamsybėse. Tačiau, iš kitos pusės, Mauriac personažai galutinai neišsivaduoja iš dieviškos malonės įtakos ir kartais, jau būdami ant mirties slenksčio, vėl atranda vidinę ramybę ir savo gyvenimą baigia, paties Mauriac žodžiais, atgavę "teises į šviesą, į meilę ir, vienu žodžiu, į Dievą".

II
Fr. Mauriac žmogaus koncepcija

—Ak, mano krūtinėje yra dvi sielos, Kurios viena nuo kitos nori atsiskirti.

— J. W. Goethe


Žmogus yra pagrindinis Fr. Mauriac kūrybos objektas ir jo minčių centras. Jis ypač vaizduoja mūsų epochos žmogų, kankinamą moderninio pasaulio sielvarto, ypač slegiančio tuos, "kuriems šiandien tenka patirti, koks sunkus yra gyvenimas, tesiremiant tik savimi.

Fr. Mauriac atskleidžia šio žmogaus dvasios gelmes, parodo jo vidinį gyvenimą, neramias jo mintis, kančias ir neviltį vienatvės sutemose ir pagaliau šviesos ir dvasinės ramybės ilgesį.
Kokia gi Fr. Mauriac žmogaus koncepcija? Ji nesiskiria nuo Pascalio žmogaus sampratos: žmogus yra "niekas, palyginus su begalybe, ir viskas, palyginus su nieku—vidurys tarp nieko ir visko".

Vadinasi, Mauriac žmogus moraliniu atžvilgiu yra būtis, kurioje susiduria blogis ir gėris ir kur vyksta nuolatinė šių priešingų pradų kova. Šis žmogus dėl gimtosios nuodėmės nupuola į moralinio gyvenimo tamsybes, iš kurių jis tegali išeiti vien dieviškosios malonės padedamas. Apskritai paėmus, gimtosios nuodėmės purvas, paties Mauriac žodžiais, atpirkimas ir dieviškoji malonė, jo menkybė be Dievo ir didybė su Dievu, jo vienatvė tamsybėse ir pagaliau jo ilgesys dangiškosios šviesos sudaro šio žmogaus problemos esmę.

Tuo būdu Mauriac personažai yra būtybes, kurios savo žemiškoje kelionėje turi galutinai apsispręsti už savo Kūrėją ar už sukilusių angelų vadą. Jų siela yra toji scena, su pačiais tamsiausiais užkulisiais, kurioje vyksta vidinė kova dvasios ir kūno, šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio.

III
Teresės Desqueyroux vienatvė

—Aš norėčiau, kad skausmas sugrąžintų tave, Terese, prie Dievo.

Fr. Mauriac

1.
Teresę Desqueyroux sutinkame dviejuose Fr. Mauriac romanuose: "Teresë Desqueyroux" ir "Nakties pabaigoje" ("La Fin de la Nuit"), kur josios vienatvės naktis pasibaigia drauge su jos gyvenimu.

Teresės vienatve yra visiška. Ji atskirta nuo savo tėvo ir su šaknimis išrauta iš gimtųjų namų vedybomis, kurios šioje apylinkėje "nėra susijungimas dviejų būtybių, bet sudėjimas dviejų skaitmenų ir sujungimas dviejų laiku". Larroque, Teresės tėvo, žemė sujungiama su Desqueyroux žeme ir pušimis, tačiau jų vaikų širdys nesusijungia. Terese, atskirta nuo savo praeities, išrauta iš gimtosios žemės, nebeprigyja svetimoje dirvoje ir šalia savo vyro neranda sąlygų, kur jos asmenybe galėtų išsiskleisti. Bernardas, josios vyras, yra vienintele realybe, kurią ji junta ir kuri, deja, kankinančiai ją slegia . . . Josios gyvenimas tėra egzistavimas, neturįs esmės, kuris ją stumia prie nusikaltimo — sunaikinti josios skurdaus gyvenimą priežastį — Bernardą, nors pats Fr. Mauriac jau cituotame savo veikale teigia, jog Teresės drama "buvo josios pačios nežinojimas, kas ją stūmė prie šio nusikalstamo akto".

Terese savo nusikalstamu veiksmu galutinai atsiskiria nuo šios galingos ir mechaniškos šeimos, kurios organišku nariu, tiesą sakant, ji niekad nėra ir buvusi ir su ja jokių dvasinių ryšių neturėjusi.

"Niekuomet du naujavedžiai nebuvo geriau susijungę, kaip šio gynimosi teisme metu", ) sako autorius, tačiau ši tariamoji vienybe tėra oficialus fasadas kitų akims, kad manytų, kaip sako Teresės tėvas, jog Bernardas ir Terese yra "lyg du tos pačios rankos pirštai". Tikrumoje gi Terese yra izoliuota, lyg moralinė raupsuotoji, pačiu žiauriausiu būdu, nors ji ir naiviai tiki, jog po nuoširdaus prisipažinimo Bernardui ji galėsianti išsivaduoti iš šios baisios vienatvės ir drauge su savo vyru laukti mirties.

Teresė prisimena savo vaikystę ir jaunystę, kuri spindi prieš jos akis tyra ir balta it sniegas. Prisimena ji ir savo draugę Anne de la Trave ir ypač jos žodžius: "Tu negali įsivaizduoti to palengvėjimo po išpažinties ir nuodėmių atleidimo".  ) Tad išganymas, galvoja Terese, viską nuoširdžiai pasakyti Bernardui, nieko nepalikti šešėlyje ir jam viską atskleisti, viską pasakyti nuo pat pradžių, ligi jis ią sustabdys ir pasakys: "Dabar aš tave suprantu; kelkis; aš tau atleidžiu".

Deja, jos vyras, kuris jaučiasi turįs teisės atleisti savo žmoną nuo pareigos išklausyti mišias, nepajėgia išklausyti jos "išpažinties". Jis nepajėgia ir net nė nebando jos suprasti: "iš pirmo žvilgsnio jis jai pasirodė toks, koks jis tikrumoje ir buvo . . . Vien tik jo priartėjimas niekais pavertė josios viltį išsiaiškinti ir viską pasakyti".

Dabar Terese pastebi, kad ji nebeturi nei tėvo, kuriam nesvarbu, ką jo vaikas išgyvena, nei vyro, kuris jai pareiškia, jog ji "esanti niekas" ir kad tik jo pavarde, kurią jis jai suteikė, teegzistuoja. Ji yra viena, nepakeliamai viena ir gyvena, ypač po savo tetos Klaros mirties, "kaip lavonas tarp tų, kurie jos neapkenčia".

Pagaliau, kad nebūtų taip viena, ryžtasi palikti namus ir pabėgti nuo žmonių. Paryžiuje, atsiskyrimo nuo ją atlydėjusiu Bernardo momentu, ji temato stikliuko dugne lašą porto ir tuščią gatvę, kuria ji eina, kur akys veda - nes dieviškoji Apvaizda jos žingsnių nelydi.

2.
"Aš norėčiau, kad skausmas sugrąžintų tave, Terese, prie Dievo . . . Mažų mažiausia — aš turiu viltį, kad ant šio šaligatvio, kur aš tave palieku, tu nesi viena,"— sako Fr. Mauriac "Thérèse Desqueyroux" įžangoje.

Po penkiolikos Teresės gyvenimo metų mes vėl ją susitinkame. Dabar ji, "Nakties Pabaigos" Terese, yra dar vienišesne ir dar labiau kenčia. "Nebūti vienai, pasikeisti su kuo nors žodžiais". . , yra vienintelis josios troškimas. Ji jaučiasi nepajėgianti būti viena ir užsikuria ugnį "ne todėl, kad šį spalio vakarą būtų šalta, bet todėl, kad, kaip sako, ugnis palaiko kompaniją".

Kai jos duktė Marytė atvyksta pas ją, Teresė, žiūrėdama, kaip ši valgo, pajunta nepaprastą laimę. Šį momentą ji palygina su traukiniu, kuris "išeina iš nepasibaigiančio tunelio", kada į veidą padvelkia drėgnas oras ir žolės bei lapų kvapas. Deja, Teresė neturi motiniškos meilės instinkto ir savo dukters nemyli. Jos gyvenimas tuo būdu pasidaro nepakeliamai vienišas. Ji, kiek galėdama, vengia išbusti vidunaktį, ji vakarais kviečiasi į savo kambarį tarnaitę bent valandėlę pabūti su ja: "Mes nesikalbėsime. Bet aš būsiu patenkinta, tave matydama prie savęs. Aš geriau pasilsėsiu". Ji nori, k d bent kas ją mylėtų, ir prašo tarnaitę, kad ši, išeidama gulti, ją pabučiuotų.

Po kiek laiko ji visiškai suserga, trokšta grįžti namo ir mirti ne vieniša, bet savo dukters rankose. Deja, ir sugrįžusi neberanda vidinio poilsio ir neišsivaduoja iš vienatvės. Joks šviesos spindulėlis neįsiveržia į jos sielą, ir ji neranda jokio dvasinio kontakto su savo šeima.

A. SMAILYTĖ
ŠOPENO IMPRESIJA

3.
Teresė miršta. Ji miršta viena, kaip ir gyveno viena.

Fr. Mauriac sako, jog Kristus nugalėjo ne tik mirtį, bet taip pat ir žmogaus vienatvę. Tačiau Teresė neranda kontakto nei su savo Kūrėju, nei su Išganytoju. Atrodo, kad jos moralė yra pagrįsta tik jos pačios individualia sąžine, kuri "yra vienintelė jos šviesa".

Kai jos gyvenimas pasidaro pagaliau nepakeliamai sunkus, ji ryžtasi baigti nesibaigiančią savo agoniją. Šiuo momentu ji pirmą kartą susiduria su annpus problema: "Jei ši Būtis egzistuoja . . . tenukreipia ji nusikalstamą ranką, kol dar nepervėlu", kalba Teresė, atsiklaupusi prie savo dukrelės lovutės. Tačiau nei jos dukrelė, nei rytmečio šviesa, kurią ji mato pro langą, nesulaiko jos nuo nusikalstamos minties. Josios širdyje tamsu ir šalta. Išorinė ir fizinė šviesa neturi tos paslaptingos jėgos, kuri kitados Faustą sugrąžino gyvenimui, traukte atitraukdama stiklą nuodų nuo jo burnos. Jei ji tuo momentu nenusižudo, tai vien tik dėl išorinių priežasčių, nors, apskritai imant, "ir nėra visiškai tikra, jog nėra nieko".

Teresė įvykdo nusikalstamą aktą — nuodija savo vyrą, vėliau rengiasi "išpažinčiai", bet jos išpažinčiai trūksta gailesčio elemento — pagrindinės nuodėmių atleidimo sąlygos, be kurių jokia išpažintis negali būti gera. Ji nemano, kad ji nusikalto ir tuo pačiu nesigaili dėl to, ką ji padarė. O "žmogus, — sako G. Duhamel, — kuris atsiklaupia prie klausyklos, apskritai imant, neturi intencijos nei pasigirti nei teisintis".

Tačiau Teresė, net ir bebūdama jau ant mirties slenksčio, "nebeklausė pati savęs, kaip ji galėjo padaryti tokį nusikaltimą". ) Dar daugiau — niekas jai neatrodė taip paprasta, kaip visam laikui pašalinti savo vyrą — jį nužudyti.

A. Maceina, kalbėdamas apie žmoną ir motiną, gražiai sako, jog žmogus, kurs myli savo artimą, nugali vienatvę ir iš ištrėmimo grįžta į savo namus. Tačiau Teresės širdis meilės nežino. Savotiška neapykanta, paslaptinga ir kartais, atrodo, nesąmoninga persunkia visą jos būtybę. Ji nieko nemyli, net ir savo vienintelio vaiko. Meilė ir dvasiniai ryšiai, kurie galėtų ją jungti su kitais žmonėmis ir pagaliau su Dievu, — jai visiškai nepažįstama.

Teresė yra kažkokiu fatališkumo ženklu paženklinta būtybė. Josios žodžiai, pasakyti savo dukteriai, yra labai liūdni ir drauge labai reikšmingi: "Aš nieko, Maryte, neapleidau. Aš pati esu nuo pat savo gimimo dienos apleista".

IV
"Gyvačių lizdo" herojaus vienatvė

— Šešiasdešimt metų praleidau sukurti šiam neapykanta mirštančiam seniui.

Fr. Mauriac


1.
Jau pati antraštė — "Gyvačių lizdas" — charakterizuoja šio romano herojaus vidinį pasaulį: jo dvasios turinį sudaro gyvuliškas pavydo, godumo, sensualumo ir neapykantos knibždėjimas.

Prieš amžinąjį atsiskyrimą nuo tų, kuriuos jis turėjo mylėti ir kurių galėjo būti mylimas, advokatas Louis atlieka raštu "išpažintį", susirūpinęs, kad galėtų parodyti saviesiems ir ypač savo žmonai naują savo širdį ir pagaliau ramiai numirti.

Neapykanta ir pavydas yra pagrindinė šio žymaus advokato vienatvės ir vidinio pragaro priežastis. Jis neapkenčia savo žmonos ir savo vaikų ir beveik visą savo gyvenimą galvoja apie kerštą. Jis daro visa, ką tik pajėgia, kad jo šeimos nariai būtų nelaimingi, jis persekioja savo žmoną ir jos Dievą, apie kurį jis kalba, kaip apie savo žmonos būtybę. Galų gale jis atsiskiria nuo savo šeimos nepereinama praraja, pasidaro baidykle, "neturinčia jokių žmogiškų jausmų", ir tamsybėse dejuojančiu atsiskyrėliu.

Jis labai gerai supranta savo padėtį šeimoje, mato savo moralinį skurdą ir jaučiasi nepatenkintas pats savimi: "Jūs negalite įsivaizduoti šios kančios, — sako jis pats apie save: — nieko negauti gyvenime ir nieko nelaukti po mirties".

Jis jaučiasi atskirtas nuo ramaus šeimos židinio laimės ir kenčia, kad niekas jo nemyli, kad jų akyse jis net neegzistuoja: "Dauguma tėvų yra mylimi, — skundžiasi jis, — bet tu buvai mano priešas, ir mano vaikai perėjo į priešo pusę".

Dėl neapykantos savo žmonai jis sukyla prieš Dievą, penktadieniais valgo mėsą, neina į bažnyčią ir tyčiojasi iš savo gyvenimo draugės: negalįs suprasti, koks amžinajai Būtybei malonumas matyti ją valgant žuvį, o ne veršieną.

2.
— Nerami, Viešpatie, mano širdis, kol ji nepasilses Tavyje.

Šv. Augustinas


Fr. Mauriac jau cituotame savo veikale "Romanistas ir jo personažai" sako, kad atrodo, jog "Gyvačių lizdas" yra šeimos drama, bet kad tai esmėje yra moralinio prisikėlimo istorija.

Kartą Louis, šis žymusis advokatas, persekiodamas savuosius, įeina į bažnyčią ir, lyg didysis apaštalas šv. Povilas ant Damasko kelio, atsiverčia: "Aš jaučiau, — sako jis, — drauge visiškai arti, ranka pasiekiamą, ir vis dėlto begaliniame nuotolyje, nepažįstamą gėrio pasaulį".

Nuo šio momento šis tėvas, atkakliai siekęs, jog jo vaikai nieko nepaveldėtų, šis pasmerktasis ant žemės, kurio širdis pavirto gyvačių lizdu, staiga patiria dvasinį palengvėjimą: — Šiuo momentu, — sako jis, — pastebėjau, kad mano neapykanta jau nebegyva. ) Jis pajunta, jog iš savo širdies išrovė kažką, prie ko jis, atrodė jau, buvo neatskiriamai prisirišęs. Dabar jis nieko neturi, bet nesijaučia esąs neturtingas, tik gailisi, jog šis atgimimas įvyko tada, kada atėjo metas mirti, — jis labai norėtų parodyti saviesiems, kad jo širdyje gyvačių lizdo jau nebėra.

Besileidžiančios saulės šviesoje jis mato savo praeities gyvenimą ir savo širdies gelmėse pajunta meilę, kuri jį susieja su Tuo, kuris pasakė: "Aš nesu tasai, kuris pasmerkia, mano vardas yra Jėzus".

V
Gabriel Gradėre

— Pacem meam relinąuo vobis, pacem meam do vobis.


Gabriel Gradėre, "Juodųjų Angelų" herojus, moraliniu atžvilgiu daug baisesnis už "Gyvačių lizdo" herojų.

Šis dievobaimingos išvaizdos berniukas ir buvęs seminarijos auklėtinis nuo pat savo vaikystės nustoja tikėjimo ir pradeda "daryti pikta atmerktomis akimis". Visas jo gyvenimas juodas — jis nieko nepadaro gražaus, kilnaus ar gero. Žodžiai, kuriuos jam pasako jo giminaitė Matilda: — atvykai ir suteršei tai, kas buvo tyra, tu mus užnuodijai—reziumuoja visą jo juodą gyvenimą. Pagaliau užsmaugimas prostitutės Alinos, kurios lavoną jis išmeta į pilną vandens griovį, ciniškai pridurdamas, kad tai būsianti paskutinė josios vonia, karūnuoja nuodėmingą jo veiklą. Tačiau po šio nusikaltimo Gradėre pasijunta vienas, daug vienišesnis negu anksčiau. Ir ne dėl sąžinės priekaištų, bet dėl nepakeliamo vienatvės jausmo jis raštu papasakoja visą savo praeitį jaunam kunigui: ". . . ligi pat gelmių aš jums viską atskleidžiu",— sako jis.

Po šios išpažinties iš viso savo gyvenimo Gradėre atranda vidinę ramybę ir pasijunta esąs pasikeitęs: "Aš jau nesu tas pats",— sako jis Matildai.

Pagaliau, atsiklaupęs ir gailėdamasis, pakartojęs prie klausyklos visa tai, ką buvo parašęs sąsiuvinyje, Gabriel Gradėre, žmogžudys ir savo artimųjų gyvenimo nuodintojas, miršta vienybėje su Dievu ir atgavęs ramybę, kurią Kristus prižadėjo savo apaštalams: Palieku jums savo ramybę, duodu jums savo ramybę.

VI
Jau esame sakę, kad žmogus yra pats svarbusis Fr. Mauriac romanų objektas. Tačiau jo romanai " koncentruojasi ne apie žmogų, kaip psichologinį fenomeną, bet apie didžiąsias konkretaus gyvenimo realybes: nuodėmę, aistrą, skausmą, vienatvę, sąžinės priekaištus, meilę ir mirtį".

Turbūt, nuodėmė yra pati pagrindinė priežastis, dėl kurios Mauriac žmogus niekad nestovi vietoje, bet visuomet yra kelyje. Tai keleivis, vingiuotais ir tamsiais keliais einąs prie šviesos, iš kurios jis yra išėjęs ir kuri jį traukia.

Šis amžinasis keleivis, šis tragiškasis dviejų priešingų polių veikiamas žmogus, kurio gyvenimas tėra "vienišos ir sužeistos širdies gūdus dejavimas", nėra iš anksto pasmerktas amžinoms tamsybėms. Jis, ir būdamas nusidėjęs, yra veikiamas dieviškos malonės, ir "vienintelis gailesčio aktas gali sutraukyti visus fatališkumo pančius". Jo sieloje yra dvasinis pradas, kuris jį veda prie šviesos ir Dievo, iš kurio jis yra kilęs. Po vienatvės kančių savo vidinėse sutemose Mauriac žmogus pagaliau atsigręžia į savo Kūrėją, kuris nėra A. de Vigny ar A. Camus tylos Dievas, bet Dievas gailestingumo ir meilės: dieviškoji šviesa apšviečia "Gyvačių lizdo" ir "Juodųjų Angelų" veikėjų viltis. Šviesos aidai ypač ryškūs "Frontenako Paslapties" romano personažų gyvenime, apie kurių vienatvę, žinoma, netenka ir kalbėti.

Apskritai imant, Fr. Mauriac kūryba yra meninė krikščionio žmogaus interpretacija. Jo žmogus nusidedamas nugrimzta į juodas savo dvasios tuštumas, kenčia nepakeliamas vienatvės kančias ir pagaliau, ilgėdamasis dangiškosios šviesos, grįžta prie Dievo (be Teresės Desaueyvoux) ir vėl atranda vidinę ramybę, kurią prižadėjo Kristus tiems, kurie jį myli.