AŠTUONI LAPAI Spausdinti


"AŠTUONI LAPAI". Premijuotas Romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas 1956 metais.

Susidomėję atsiverčiame antrąją Birutės Pūkelevičiūtės knygą. Pirmoji, nedidelis eilėraščių rinkinys, buvo parašyta jauna talentinga ranka, nors ir kiek pretenzinga, bet daug žadančia. "Aštuonių lapų" rankraštis laimėjo šių metų "Draugo" tūkstanties dolerių premiją, skirtą geriausiam 1956 metų romanui, žinome taip pat, jog autorė yra buvusi talentinga aktorė Kauno teatre. Koks gi bus jos romanas?

Birutė, Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi ir užaugusi, atsiduria Dancige 1944 metais ir pergyvena rusų užėjimo siaubingus epizodus. Jų sukrėsta iki sielos gelmių, ji paregi savo trumpą 19 metų gyvenimą lyg naujomis akimis. Nuostabaus pastabumo ir nemažiau nuostabios atminties padedama, autorė prikelia atskirus Kauno vaizdus, kurie man, Kaune augusiai, džiugina sielą. Kiekviena detalė yra savoje vietoje, tarsi vaikščioji B. Pūkelevičiūtės vedama už rankos po seniai užmirštus vaikystės skersgatvius. Yra čia ir margų šilkų krautuvė "Fru Fru", ir rūtelė valstybės teatro uždangoje, ir Kauno Velykos, ir gimnazisčių vakarėliai, ir mama, ir tėtis. Yra ir kaimas, ir atostogos, ir žalias "Liūtas" — didysis Nemuno garlaivis, ir margi Kulautuvos žydaičių chalatai, ir prieplaukoj laukią arkliai.

Visi tie vaizdai piešiami vaižgantišku gyvumu ir reljefingumu. Pūkelevičiūtės miestas pasirodo jau visai kitoks, negu buvo įprasta matyti iki šiolei mūsų literatūroje. Kaimo ir miesto konfliktas išnykęs. Birutė yra lietuviška miesčionė, kuriai jos miesto grindinys lygiai taip pat brangus, kaip kaimiečiui gimtojo sodo medis. "Mano Kaunas — žibuoklių spalvos!" — sušunka herojė užbaigdama savo vaikystės prisiminimus.

Dancigo įvykiai nuolatos perkerta Kauno idilę. Mums atrodo, jog autorė juos įtalpina gana atsitiktinai po kurio nors prisiminimų pluošto. Ji pasakoja pirmąsias rusų dienas Dancige, kareivių siautimą, plėšikavimą, prievartavimą . . . Kaip matome, tai sunkiai pavaizduojamas siužetas, nes patys faktai labai dramatiški. Sunku nenuslysti į banalumą, paviršutiniškumą. Veikėjos Birutės lūpose tie faktai palieka mergaitiški ir naivūs. Nors ir yra puslapių, kuriose autorė iškelia gilesnę gaidą, tačiau jai dar toli iki anos Dievo ir žmogaus vienatvės, be kurios joks tikras meno kūrinys neišvysta dienos. Pūkelevičiūtė Dancigo įvykiuose objektyviai neužgriebia nei vieno savo veikėjų gilios intimybės ir tuo pačiu nesukuria nei vieno charakterio. Dar Lietuvos prisiminimuose autorė, kad ir prabėgomis, duoda kelis gyvus portretus: dėdę kunigą, Vladą, tuo tarpu kai čia, pasakytume, nei vieno meniškai gyvo žmogaus nėra.

Knyga, kaip matome, susideda iš dviejų dalių. Galima būtų pridėti ir trečią, tačiau ji taip neišvystyta, jog skaitytojui ji lieka neaiški, beveik neprieinama. Tai Didžioji Savaite, susidedanti iš antraščių, eilėraštinių įvadų ir lyrinių protrūkių tekste. Atrodo, jog autorei šita dalis yra brangi ir svarbi, jog per šitą dalį ji buvo norėjusi skaitytojui įduoti raktą į Dancigo ir Kauno vaizdų gilesnę prasmę, prakirsti jų paviršutiniškumą. Tačiau bandymas lyrine precepcija papildyti obejktyvinės tikrovės vaizdavimą prozoje visuomet yra sunkus ir rizikingas. Išskyrus išimtinius atvejus, jis dažniausiai nepasiseka. Nepasisekė jis ir Pūkelevičiūtei. Jos knyga, kurioje mirgėte mirga geros ir išradingos savybės, pašlyja daugiausia dėl kompozicinių trūkumų. Prancūzai pavadintų juos "vice de construction" — konstrukcijos yda. Atrodo, jo priežastis slypi tame, kad Pūkelevičiūtė nepasirinko savo knygai aiškaus organizacinio principo, kurių taip apstu literatūroje ir kurie literatūros teorijoje vadinasi žanrais. Aišku iš viršelio, jog autorė norėjo parašyti romaną, bet perskaičius knygą pradedi tuo abejoti. "Karo vaizdai ir šiaipjau vaizdai", šitaip pavadino "Aštuonis lapus" viena mūsų žinoma žurnalistė ir pedagogė. Trūkumas bet kokios problemos, nepasirinkimas atvaizduoti konkretaus laikotarpio, atsisakymas sukurti veikėjus išstumia "Aštuonis lapus" iš romano žanro ir palieka tarpe prisiminimų bei prabėgančių vaizdų knygų. Visos gražios Pūkelevičiūtės talento ypatybės: savarankiška, drąsi plunksna, nepaprastas pastabumas, gyvumas, humoras, sensualumas, pasilieka neišnaudotos ir nesuorganizuotos. Pūkelevičiūtei galima būtų pritaikyti gražius Francois Mauriac žodžius, skirtus kitai jaunai talentingai rašytojai: "Eile a du talent; il lui reste a faire ses preuves" — ką galima būtų ir taip išversti: ji turi talentą; jai belieka jį įrodyti.

• Terros leidykla spausdina Aloyzo Barono apysakų rinkinį vaikams "Mėlyni karveliai", Juozo Titinio novelių knygą "Sužadėtinė" ir Antano Škėmos dramą, "Pabudimas", laimėjusią 1953 m. Clevelande kultūros fondo konkurse pirmąją premiją.