MŪSŲ TREMTIES JAUNIMAS VERTYBIŲ KRYŽKELĖJE

1. Kartų priešingumai ir priežastys Sekant žmonijos kultūros istoriją, joje matyti, kad jaunosios kartos laikosi kitokių pažiūrų, negu senosios. Kartais šie skirtumai yra maži ir vos įžiūrimi, bet yra laikotarpių, kai jie sutirštėja iki aštrių prieštaravimų. Šiuos prieštaravimus sutirštintomis spalvomis jau prieš 2000 metų yra atvaizdavęs Aristofanas savo komedijoje "Debesyse". Ten sofistų išmokslintas sūnus įrodo savo tėvui, kad jis turi teisę tėvą primušti, ir taip padaro. Panašių prieštaravimų tarp tėvų ir sūnų galima rasti visais laikais ir visų tautų literatūroje. Šie prieštaravimai yra natūralūs ir dažnai neišvengiami. Pasaulis nuolat keičiasi, jaunosios kartos jį mato kitokį, negu senosios. Ryšium su šiais pasikeitimais juos formuoja ir kitokios pažiūros, kurios atitinka pasikeitusias gyvenimo sąlygas. Šiandien mūsų gyvenimo sąlygos yra labai pasikeitusios tiek dėl tos didžiosios tragedijos, kuri yra ištikusi mūsų tautą, tiek dėl gilių atmainų pačiame moderniame gyvenime. Todėl prieštaravimai tarp mūsų senosios ir jaunosios kartos yra ypač gilūs ir aštrūs. Sekant mūsų jaunimo nuotaikas, skaitant jo straipsnius jaunimo žurnaluose ar studentiškuose skyriuose, išryškėja tas priešingumas, kuris yra susidaręs tarp senosios ir jaunosios kartos ne tik subjektyvinėse psichologinėse nuotaikose, bet ir esminiuose, patį žmogų liečiančiuose klausimuose. Šiuos prieštaravimus moksliškai yra formulavęs mūsų jaunas sociologas V. Vardys-Žvirzdys savo straipsnyje "Lietuviškasis dialogas" (Aidai, 1956. 6 nr.). Iš šio ir kitų panašių straipsnių mums išryškėja, kad priešingumai, kurie yra tarp mūsų senosios ir jaunosios kartos, nėra reguliarūs priešingumai, kylantieji iš vienos kartos sekimo po kitos, bet turi daug gilesnį pagrindą: tai yra priešingumai, kurie kyla iš skirtingų pažiūrų į gyvenimą, kurių pagrinde glūdi skirtingas vertybių pergyvenimas, skirtinga pasaulėžiūra. Šia prasme mūsų jaunimas yra atsidūręs tikroje vertvbių kryžkelėje ir turi apsispręsti, kuriuo keliu eiti. Palengvinti šį apsisprendimą, išaiškinti kai kuriuos svarbius klausimus, įsijungti į senosios ir jaunosios kartos dialogą yra ir šio rašinio tikslas. 2. Jaunoji karta ir pažanga. Kartų prieštaravimai tad kyla iš nuolatos kintančio gyvenimo. Jaunosios kartos, atsidūrusios skirtingose gyvenimo sąlygose, susidaro skirtingas pažiūras. Šios skirtingos pažiūros įneša į gyvenimą ką nors naujo, ko nebuvo ankstyvesnių kartų pažiūrose, ir tuo sudaro vis didesnės pažangos galimybes. Skirtingose pažiūrose atsiskleidžia naujų vertybių daigai, kurie turtina žmogaus ir tautų gyvenimą ir artina jį vis prie didesnio tobulumo. Šviesesniais istorijos laikotarpiais žmonės yra tikėję į šią nuolatinę gyvenimo pažangą ir jos šviesoje tvarkę savo gyvenimą. Daugumas yra pranašavę, kad, kylant mokslui, technikai ir įvairiems išradimams, išnyksiančios ligos, skurdas, karai ir visos kitos nelaimės, o žmonija pasieksianti ligšiol nesvajotą gerovę. Necituojant visos eilės autorių, tikėjusių pažangos idėja, užtenka mums prisiminti tik naujųjų laikų šio tikėjimo kolektyvinę išraišką, Atlanto chartą, žadančią sukurti žemėje tokią tvarką, kuri visiems žmonėms garantuos ramų, laimingą gyvenimą, laisvą nuo skurdo ir baimės. Tikėjimas pažanga ir pas mus yra buvęs labai stiprus, ir mes esame linkę su džiaugsmu sutikti žlugimą viso, kas sena, "supuvę" ir naujybių atradimą. Tačiau šis naivusis tikėjimas nuolatine gyvenimo pažanga mūsų laikais kaip tik yra gavęs stiprų smūgį. Šia pažanga jau netiki eilinis žmogus, kuris, stebėdamas gyvenimą, patiria, kad laikai eina ne geryn, o blogyn. Juo labiau šiai pažangai nėra tikėję istorikai, nes jie gerai žino, kad po pažangos ir iškilimo laikotarpių žmonijos istorijoje yra smukimo periodų, kuriais nyksta šimtmečiais kurtos vertybės. Šiuos laikotarpius siaubingomis spalvomis yra piešę tokie istorikai, kaip Oswald Spengler, Arnold Toynbee ir daugelis kitų, kurie sugebėjo atviromis akimis žiūrėti į gyvenimo tikrovę. Iš šių istorinių faktri neabejotinai seka, kad jaunosios kartos ne visada neša pažangą į gyvenimą, kad sūnūs ne visada gali mokyti savo tėvus, bet kad dažnai sūnūs turi mokytis iš tėvų. o dabartiniai amžiai semtis išminties iš praėjusių amžių. Kad jaunoji karta kaip tokia ne visada neša tikrą pažangą ir atskleidžia tikrąsias gyvenimo vertybes. matyti ir iš visai netolimos praeities: rusų jaunimas, moksleiviai ir studentai, su dideliu užsidegimu metėsi į marksizmo idėjų skelbimą. Jie buvo pasiruošę dėl šių idėjų kovoti ant barikadų, aukoti dėl jų savo gyvybę. Panašiai darė hitlerinis ir fašistinis jaunimas. Ši kova yra privedusi mus prie visiems žinomų įvykių: prie milijonų žmonių sunaikinimo, visokios laisvės paneigimo ir negirdėtos vergijos sistemos sukūrimo. Jei žmonija savo istorijoje nevisada eina į priekį, bet dažnai atgal, jei jaunosios kartos ne visada neša pažangą, bet dažnai regresą, tai visiems pažangos entuziastams, kurie nori atmesti visa, kas sena, ir žygiuoti su tautų priekyje esančiais kraštais su "augščiausiu gyvenimo standartu", reikėtų rimtai pagalvoti, kas iš tikro yra tai, ką jie nori atmesti: gal tai yra ilgų amžių bėgyje išbandytos vertybės, be kurių neįmanomas ioks žmogiškas gyvenimas ir jokia pažanga? Prie šio svarbaus klausimo mes čia ir norime sustoti, panagrinėdami jį įvairiais atžvilgiais. 3.   Tikros ir netikros gyvenimo vertybės. Kadangi kartų priešingumai glūdi skirtingame vertybių pergyvenime, tai jų bendradarbiavimo klausimas neišsprendžiamas, jei kiekviena pusė gins tai, kas jai brangu: mūsų atveju — senoji karta lietuviškąją kultūrą ir Europos kultūros vertybes apskritai, o jaunoji — Naujojo Pasaulio civilizacijos laimėjimus. Mums reikia rasti kriterijų, pagal kurį galėtume spręsti, kiek tiesos vienoje ir kitoje pusėje, reikia imti i pagalbą vertybes, kurios stovi augščiau generacijų, augščiau kintamo gyvenimo vyksmo, prieš kurias turi nulenkti galvą visi, tiek senieji, tiek jaunieji, ir žiūrėti, kiek ir kokioms iš jų atstovauja viena ar kita generacija, viena ar kita žmonių grupė. Šiuo klausimo pastatymu mes esame atsidūrę pačiame vertybių filosofijos centre—klausime apie tikras ir netikras gyvenimo vertybes. Suprantama, kad negalime čia išsemti visą tą klausimų daugybę, kuri rišasi su šia problema. Todėl tenka čia sustoti tik prie pagrindinių ir esminių dalykų, reikalingų kartų santykiams spręsti. Visas gyvenimo vertybes galima suskirstyti į dvi dideles grupes: primarines arba pastovias vertybes ir sekundarines arba pagalbines vertybes. Primarines yra visos tos vertybės, kurios yra vertingos pačios savyje, neatsižvelgiant į tai, ar jos didina medžiaginę gerovę ar ne, ar jos yra naudingos ar re, ar jos iš viso gyvenime pilnai realizuojamos ar ne. Prie jų priklauso visos religinės, etinės, intelektualinės, socialinės vertybės, apskritai visa tai, ką mes vadiname dvasios kultūra. Jos sudaro žmogaus asmenybės, tikrojo žmoniškumo ir kiekvienos kultūros pagrindus. Be jų neįmanomas joks tikras žmogiškas gyvenimas. Sekundarines arba pagalbinės yra visos tos vertybės, kurios tarnauja primarinėms vertybėms, yra priemonė joms įsigyti, todėl jos yra naudingos. Jei jos netarnauja primarinėms vertybėms, tai jos praranda savo vertę, tampa neigiamomis vertybėmis, arba nevertybėmis. Prie jų priklauso visos medžiaginės gėrybės: turtai, pinigai, technika ir apskritai visa tai, ką vadiname civilizacija. Visos šios vertybės įgyja prasmę tik tada, kai tarnauja pirmosioms. Atsietos nuo jų, jos tampa žalingos, žlugdančios žmogų ir jo kultūrą. Senoji karta tad bent principe laikosi šių primarinių vertybių. Ji, sekdama labai sena tradicija, teigia, kad dvasinės vertybės turi lemiančios reikšmės tiek atskirų žmonių, tiek tautų ir žmonijos gyvenime. Pagal šią pažiūrą tokios pat lemiančios reikšmės turi dvasios kultūra, apsireiškianti religinių, etinių, estetinių ir mokslinių vertybių ugdymu, žinoma, neneigiant ir medžiaginių gėrybių. Į šią pažiūrą buvo atremtas visos Europos ugdymas, turįs savo pradžią jau Platono akademijoje, kurį priėmė ir sankcionavo ypač krikščionybė. Buvo visuotinai pripažinta, kad jei norima padaryti gyvenimą geresnį, tai pirma reikia padaryti geresnį žmogų: tik pasikeitęs žmogus pakeis ir gyvenimą, realizuodamas jame tas vertybes, kurias jis įgyja auklėjimu ir kultūra. Jaunoji karta, kiek ji laikosi moderniųjų laikų dvasios, atstovauja diametraliai priešingai pažiūrai: ji teigia materialinių vertybių primatą gyvenime, o dvasines vertybes pripažįsta tik tiek, kiek jos padeda medžiagines vertybes įgyti. Čia yra viskas apversta augštyn kojomis: medžiaginės vertybės paskelbtos lemiančios žmogaus gyvenime, o dvasinės—tik priemonės šioms paskutiniosioms realizuoti. Marksizmas tiesiog yra paskelbęs kaip dogmą, kad visą gyvenimą apsprendžia medžiaginiai veiksniai — pramonės pagamintos gėrybės, o dvasia — tik jų "produktas", arba iš viso dvasios nėra. Visai panašių pažiūrų laikosi kapitalistinių kraštų ideologai bei sociologai. Ir jie mano, kad visus gyvenimo klausimus galima išspręsti padidintu medžiaginių vertybių gaminimu ir jų "teisingu" padalinimu, i Pagal moderniausius šių kraštų sociologus — spręsti gyvenimo klausimus, atsižvelgiant į pastovias vertybes, yra pasenusi pažiūra. Visos vertybės yra reliatyvios-kintančios.  Todėl reikia gyvenimą imti tokį, koks jis yra dabar ir iš jo išvesti normas jam tvarkyti. Kadangi visos vertybės yra reliatyvios-kintančios (medžiaginės, kurios čia tik pripažįstamos, iš tikro tokios yra!), tai žmonių elgesio negali apspręsti kokios nors tradicinės doros normos, bet tik kitų — būtent ne senesnės kartos, bet tame pat amžiuje ir toje pat padėtyje esančių—pažiūros. Nuosekliai tad jaunimo gyvenimo būdą ir elgesio normas nustato tik kitų jaunuolių pažiūros ir pavyzdžiai. Būdinga šio reiškinio apraiška buvo praeitą vasarą Čikagoje įvykęs kultūros kongresas. Nors ten nebuvo galima dėl vietos ir laiko stokos turėti visoms mokslo šakoms savo sekcijų, tačiau ten buvo jaunimo—studentų sekcija, kur jaunieji patys skaitė paskaitas ir sprendė kultūrinius reikalus, neįsijungdami į bendrus kongreso darbus, atsiribodami nuo senosios kartos pažiūrų. Savaime šioks reiškinys nėra joks naujas atradimas: kad aplinka daro didelę įtaką asmens formavimuisi, tai yra seniai žinomas ir stačiai banalus faktas socialinei psichologijai ir pedagogikai. Kiekvienas mokytojas žino, kad mokiniams daugiau įtakos daro klasės draugų, negu tėvų ir mokytojų sprendimai. Tačiau niekam čia į galvą neateina, kad reikia pašalinti mokytojus ir pavesti mokiniams "šviesti" vienas kitą. Nauja yra tik tai, kad tokio fakto pastebėjimas čia jau pripažįstamas kaip "norma", pagal kurią tvarkomas gyvenimas, ir kurios jau nebegalima kritikuoti arba mėginti ją keisti kokiu nors "moralizavimu". Jei pvz. statistika rodo, kad moterystės faktiškai yra nepastovios, kad skyrybos vis didėja, tai iš to išvedama, kad negali būti nesuardcmos moterystės, kad moterystės institucija reikia pakeisti, pritaikant esamoms sąlygoms. Panašiai, jei pastebima, kad amerikiečių farmeriai kas aštunti devinti metai parduoda savo senas farmas ir perka nauias arba išsikelia į miestus, tai reikia atmesti visi "sentimentai" apie gimtosios žemės, savo namų meilę ir pritaikyti savo pažiūras prie esamų aplinkybių. Gyvenimo vertinimas pagal kokias pastovias normas čia atmetamas, nė klausimas nekeliamas apie tokių normų buvimą, ir visų vertybių reliatyvumas priimamas kaip savaime aiškus dalykas. Vietoje mąstymo pagal pastovius principus čia dedamas atsisakymas nuo visokių principų, atsisakymas nuo savo minties ir prisitaikymas tam, ką kiti, dauguma, mąsto ir daro. Šios rūšies mąstymas yra būdingas visam mūsų tremties studijuojančiam jaunimui, juo paremtas yra ir visas V. Vardžio-Žvirzdžio mūsų jau minėtas straipsnis — "Lietuviškasis dialogas". ADOMAS GALDIKAI  BALTIEJI KALNAI Autorius ten iškelia įvairius skirtumus tarp senesniosios ir jaunosios kartos mąstysenos religinėje, kultūrinėje, politinėje ir visuomeninėje plotmėje, tačiau nebando jų įvertinti pagal kokį nors kriterijų ar visuotinai priimtas normas ir pažiūrėti, kiek tiesos vienoje ar kitoje pusėje. Jei visuomenėj tokios sąvokos yra, jei dauguma jų laikosi, tai jam tuo pačiu jos atrodo teisingos ir priimtinos. Čia tad atsiskleidžia tas didelis skirtumas tarp senosios ir jaunosios kartos galvosenos. Pagal vokiečių filosofą Heideggerį, pasidavimas beasmeniškoms, visų priimtoms kasdieniškoms žmonių pažiūroms reiškia savęs praradimą ir didžiausią klaidą. O pagal moderniuosius sociologus tai yra tikrai sveika galvosena, kurios negalima keisti pagal kokius nors principus bei moralizavimus. Tačiau, atmetus pastovių principų ir normų buvimą, neįmanomas joks mąstymas, joks kartų bendradarbiavimas, jokia kultūra ir joks žmoniškas gyvenimas. 3.  Dvasinės vertybės—kartų bendradarbiavimo pagrindas. Iš šių dviejų priešingų pasaulėžiūrų—dvasinės ir materialistinės — susikirtimo ir kyla tie aštrūs priešingumai tarp senosios ir jaunosios kartos, kurie ryškiai atsispindi ir mūsų lietuviškame gyvenime. Žinoma, šios skirtingos pasaulėžiūros nėra tiesiog surištos su kartomis: naujųjų pažiūrų atstovų visais laikais buvo visuomenėje, tačiau jie buvo mažumoje ir neturėjo jai lemiančios reikšmės. Šiandien šių pažiūrų atstovai jau yra daugumoje, o ši dauguma apsprendžia tremties jaunimo mąstyseną. Todėl ir V. Vardys apibūdina mūsų jaunimo dabartinę padėtį kaip "kultūrinę, tautinę ir religinę mažumą amerikietinės civilizacijos daugumoje, kurioje auga jaunimas skirtingais įsitikinimais ir kultūra, ir nelauktina, kad jaunesnioji karta savo įgyjamas sąvokas bandytų atmesti vardan tų, kurias tėvai ar bendruomenės vyresnieji sugebėtų perduoti". (244 psl.) Mums atrodo, kad šie tvirtinimai yra per ankstyvi, nepagrįsti ir remiasi iliuzijomis. Visos kokioje nors visuomenėje esančios pažiūros turi remtis kokiais nors pagrindais. Šie pagrindai gali ir turi būti kritiškai įvertinami ir tik tada priimami. Priimti juos aklai tik dėl to, kad dauguma jų laikosi, arba kad tam tikru metu patogiau ar naudingiau jų laikytis, būtų didelė iliuzija, gresianti tiek pačiam žmogui, kuris tokiomis iliuzijomis vadovautųsi, tiek visuomenei, kuri susidėtų iš tokių žmonių. Pamėginkime precizuoti, kas yra tos jaunosios kartos "įgytosios sąvokos", kurių ji negalinti atmesti. Tai yra, kaip jau matėme, medžiaginių gėrybių primatas gyvenime, kurioms turi būti palenktos dvasinės vertybės, o ne priešingai, kaip tvirtina senoji karta. Pagal šią modernią pažiūrą tikima, kad visi gyvenimo klausimai gali būti išspręsti vis didesniu medžiaginių gėrybių gaminimu ir jų visiems dalinimu. Šios pažiūros laikosi didieji valstybės vyrai, rodydami atviras pinigines ir manydami, kad jomis bus viskas pasiekta politiniame gyvenime. Didžiųjų vyrų pavyzdžiu seka "mažieji" vyrai, plačiosios masės visą dėmesį kreipdamos į medžiaginių gėrybių gaminimą ir jų įsigijimą. Todėl, kaip tvirtina modernieji sociologai, šiems žmonėms nereikalingos jokios idėjos bei idealai, jokios tradicinės normos ar autoritetai, ir kalbos apie visokias "krizes" bei "problemas" yra be pagrindo ir kyla tik iš pasenusių pažiūrų laikymosi. Jaunimas todėl nebrangina šių pasenusių dalykų, visokių ideologijų ir ginčų dėl jų, o domisi tik praktišku veikimu, kuris, žinoma, nukreiptas į medžiaginių gėrybių įsigijimą. Ar iš tikro mūsų gyvenimui, kad jis virstų rojumi žemėje, jau nieko kito nereikia, kaip tik visokių prekių gaminimo? Jei paimsime kraštus su "augščiausiu gyvenimo standartu", kurie prisotinti visomis medžiaginėmis gėrybėmis, tai ten turėtų išnykti visos gyvenimo problemos, visi vargai ir įsiviešpatauti tikra laimė. Pagal amerikiečių sociologo D. Riesman tvirtinimą, šio krašto jaunimas iš tikro neturįs jokių problemų bei idėjų, jos jam iš viso nereikalingos, nereikalingi ir jokie autoritetai, kuriems jis netikįs, jam užtenka imti gyvenimą tokį, koks jis faktiškai yra, ir išnaudoti visas jo teikiamas galimybes. Ar iš tikro taip? Ir šiems kraštams yra daug problemų. Ten yra vietų, kur daug skurdo, nelygybės tarp rasių, daug korupcijos ir išdavimo, daug nepilnamečių nusikaltimų, masių brutalumo, streikų ir nedarbo, daug baimės nuo ūkinių krizių ir atominio karo, daug neteisybės ir žmogaus pažeminimo ir daug kitų deginančių klausimų.  Kad visus šiuos klausimus būtų galima išspręsti vis didesniu medžiaginių gėrybių gaminimu ir "gyvenimo standarto" kėlimu, atrodo visai neįtikima. Jiems išspręsti reikia grįžti prie senųjų religinių, etinių bei visuomeninių sąvokų, prie dvasinių vertybių, kuriomis remiasi žmogaus gyvenimas ir kartų bendradarbiavimas. Kartos, jei jos supranta savo padėtį esamose sąlygose ir jaučia atsakomybę prieš gyvenimą, nepaskęsta "priešingybių dialektikoje", neeikvoja savo jėgų savitarpinėse kovose, bet nukreipia savo žvilgį į tikslus, kurie galioja ne vienai dienai ar grupei, bet ir būsimoms kartoms ir visiems žmonėms. Kartų bendradarbiavimu ir sutarimu yra kilę visi didieji žmonijos kultūriniai laimėjimai. Prisiminkime kad ir didžiuosius Fordo automobilių fabrikus, kuriuose jau sutartinai dirba trečioji Fordų karta, tęsdama savo tėvų pradėtą darbą. Tokiu bendradarbiavimo keliu, kai jaunosios kartos tęsia senųjų kartų darbus, yra atsiradę didieji meno kūriniai — nuostabiosios graikų šventyklos ir viduramžių gotiškosios katedros. Tokiu pat būdu tautos yra nusikračiusios vergijos pančiais ir sukūrusios nepriklausomas valstybes. Dviejų ir daugiau kartų bendradarbiavime ir senųjų kartų darbo tęsime glūdi visi didieji kultūros laimėjimai ir visa gyvenimo pažanga. Vis šie laimėjimai buvo galimi tik todėl, kad jaunosios kartos priėmė "senųjų sąvokas", tęsė toliau jų darbus ir liko ištikimos jų idealams. Tiesa, jaunosios kartos visada yra įnešusios į gyvenimą ką nors naujo, tarusios savo žodį, įmūrijusios į kultūros rūmą savo plytą. Tačiau šie naujumai nėra griovę organiškos vienybės, nėra paneigę senųjų kartų darbo bei jų idealų, bet yra juos tobulinę ir toliau tęsę. Kultūrinei žmonijos raidai yra svetimas tas radikalusis "visų vertybių pervertinimas", kuris yra būdingas moderniam mąstymui. Visi šviesieji žmonijos protai, visų didžiųjų religijų ir filosofijų kūrėjai yra pripažinę, kad žmonių sukurtieji įstatymai dar nėra viskas, kad viršum jų stovi augštesnių, absoliučių, dieviškų vertybių kosmas, kurio žmogus negali nei sukurti nei panaikinti, kuris visada buvo ir lus. Žmogus gali tik jas atskleisti, priimti ir pagal jas tvarkyti savo gyvenimą, arba jų nematyti, jas atmesti savo pražūčiai. Ši pražūtis, kylanti iš senųjų sąvokų paneigimo ir moderniųjų stabų garbinimo, yra mums tokia reali, kad visų kraštų mąstantieji žmonės šiandien j ieško išeities iš pseudovertybių džiunglių ir bando grįžti prie pastovesnio gyvenimo pagrindų, kurie iškiltų augščiau subjektyvinių nusiteikimų, grupių, luomų ir kartų egoizmo ir atsiremtų į pastovų vertybių pasaulį.; Prie šių prik^uso jau ir didelė dalis pačių amerikiečių. Prof. P. L. Ralph savo knygoje "Mūsų kultūros istorija" rašo: "Moderniojo žmogaus suklupimo akmuo yra paprastasis, prie kurio yra sugriuvusios kultūros, būtent besaikis atsidavimas medžiaginių gėrybių gaminimui. Ir kadangi šis besaikis atsidavimas visada yra sužlugdęs kultūras, tai yra rimto pagrindo manyti, kad tai atsitiks ir dabar". Panašiai pasisako amerikiečių filosofas Mumford: "Atsidavę vien mašinų fabrikacijai ir gamtos jėgų išnaudojimui, esame apleidę žmogaus auklėjimą". Prie šio žmogaus auklėjimo tad pradedama grįžti. Tai matyti iš labai paplitusio šiame krašte psichologijos mokslo: tyrimai šioje srityje kol kas daromi tam, kad žmogus geriau tiktų medžiaginėms gėrybėms gaminti, tačiau iš čia jau netolimas kelias į žmogaus kaip vertingo savyje pripažinimą ir dvasinės kultūros vertinimą. Į tai nurodo ir klasinio auklėjimo atgijimas, kuris savo laiku buvo atmestas kaip nepraktiškas. Ir tai natūralu, nes jau ne kartą yra atsitikę ir nuolatos atsitinka, kad žmonės vis grįžta prie tų pačių dalykų, kuriuos kadaise su panieka buvo atmetę kaip pasenusius. Todėl senoji karta negali atsisakyti nuo savo sąvokų, nes jos sudaro žmogaus asmenybės ir kultūros pagrindus, o jaunoji karta negali jų atmesti, neprarasdama savo žmoniškumo. 4.  Jaunoji karta ir lietuviškieji siekimai. Mes čia svarstėme senosios ir jaunosios kartos santykius daugiau bendroje žmogiškoje plotmėje, nekeldami specifinių tremties sąlygų, kuriose esame. Tremties sąlygos yra skirtingos, tačiau jos nepaneigia bendrai žmogiškosios plotmės reikalavimų, nes ir tremtyje Lekame žmonėmis arba bent turėtume jais likti. Jei nusileidžiame į konkrečią tremties padėtį, tai joje, pagal V. Vardžio-Žvirzdžio teigimą, auga jaunimas skirtingais įsitikinimais kultūrinėje, religinėje ir tautinėje plotmėje. Kiek tai liečia kultūrinę plotmę, lietuviškoji kultūra yra Europos kultūros dalis su žmogaus ir dvasinių vertybių primatu. Jei kas šioje kultūroje yra specifiškai lietuviška, tai nebent tai, kad mes buvome dar idealistiškesni, dar didesni dvasinių vertybių vertintojai, daug humaniškesni, negu patys Vakarų europiečiai. Tokia bent buvo senesnioji karta, kuri ėjo mokslus tiek Rusijos, tiek Vakarų Europos universitetuose. Ar ši kultūra turi reikštis "liaudinėmis" ar "moderniškomis" formomis, tai yra antraeilis klausimas, priklausąs nuo kultūrinio išsivystymo laipsnio ir vietos sąlygų, bet kelias, kurį mes buvome pasirinkę — žmogaus asmenybės ir dvasinių vertybių ugdymo kelias—yra tikrasis kultūros kelias, kurio negali paneigti nei senoji nei jaunoji karta, kiek ji nori likti kultūringų žmonių eilėse. Tenka tad dar sustoti prie tų naujųjų religinių ir tautinių sąvokų, kurias mūsų jaunimas yra pasisavinęs tremtyje. Pagal V. Vardį "JAV katalikas yra atskyręs ir politiką nuo religijos ir nuo organizuotos pasaulėžiūros ... Jų specifinis katalikiškumas yra jų respektas Bažnyčiai ir jų religinis praktikavimas" (243 psl.). Jei tai tiesa, tai išeina, kad šis katalikas politikoje ir gyvenime laikosi kitos pasaulėžiūros ir pagal kitus dėsnius gyvena, o religiją tik "praktikuoja". Bet ar šis religijos "praktikavimas" nėra lygus tos moterėlės praktikavimui, kuri, ganydama karvę svetimoje pievoje, kalba rožančių? Tai yra tipiškai suskilusio modernaus žmogaus religija, kuri yra uždaryta viename siaurame jo dvasios kampelyje, nedarydama jokios įtakos kitiems dvasios kampeliams. Ar mūsų akademinis jaunimas nori nusileisti į šį lygį religijos srityje ir atmesti "senųjų" sąvokas, teigiančias, kad religija turi persunkti visą žmogaus gyvenimą ir normuoti visus jo veiksmus? Atmetimas šių "senųjų sąvokų" yra pačios religijos paneigimas, kuriam negali pritarti nei senieji nei jaunieji, jei jie vertina religiją. Savo tautiniais siekimais mes nenorme nieko kito, kaip tik iškovoti savo tautai laisvę ir teisę pačiai pasirinkti savo gyvenimo būdą, kuriame viešpatautų teisybė ir žmoniškumas, kuriame galėtų išsiskleisti visos jos kūrybinės jėgos, ir ji galėtų tapti vertingu kultūros veiksniu pasaulio tautų tarpe. ALEKSANDRA KAŠUBIENĖ   ŽIRGAS (Glazūrinė tapyba) Tai yra tos senosios kartos sudarytos sąvokos religinėje, kultūrinėje ir tautinėje plotmėje, kurias ji nori perduoti jaunosioms kartoms. Šioje plotmėje ji daro, kas esamose sąlygose galima. Lietuvių bendruomenė su savo institucijomis, Kultūros ir Švietimo tarybomis bei Kultūros fondu, Kultūros kongresas, Dainų šventė, šeštadieninės mokyklos, jaunimo vasaros stovyklos, įvairūs lituanistiniai ir kitokie kursai ir daugelis kitų lietuviškojo gyvenimo apraiškų yra tos priemonės, kuriomis senoji karta stengiasi perteikti jaunosioms kartoms savo kultūrinį palikimą. Jaunoji karta, kaip matome, neturi jokių rimtų priežasčių nuo šio palikimo atsisakyti, nepriimti "senųjų sąvokų". Jei ji labai nenoromis šiomis priemonėmis pasinaudoja, jei ji atsisako senųjų sudarytų sąvokų, tai ne todėl, kad lietuviškoje bendruomenėje ji negalėtų patenkinti savo religinių, kultūrinių ar tautinių reikalavimų, bet dėl to, kad ji yra pasisavinusi šį "moderniškąjį mentalitetą" — teigiantį medžiaginių vertybių primatą, pagal kurį dvasinės vertybės, taigi ir tautiškumas, netenka prasmės.   Patekus į kraštus su neribotomis galimybėmis medžiaginėje plotmėje, kur šioms galimybėms plėsti yra Įkinkyti visi milžiniški mokslo ir technikos laimėjimai ir sudaromi negirdėti gyvenimo patogumai, visa tai daro gilų įspūdį kiekvienam žmogui, ypač jaunimui, kuris, pagal įgimtą gabumą imituoti kitus ir pasiduoti iliuzijoms, yra daug atviresnis priimti be jokios kritikos visa tai, kas nauja. Pažindami žmogaus prigimtį, mes galime suprasti mūsų jaunimą, tačiau negalima jo visur pateisinti. Jei esame, kaip sako Heideggeris, įmesti į šį industrialinį pasaulį, kuris visai kitoks, negu mūsų įprastasis, tai automatiškai, pats iš savęs šis pasaulis mūsų nepakeičia. Kiek mes jaučiamės kaip laisvi žmonės, kaip asmenybės, mes nesame verčiami visko priimti, ką gyvenimo srovė mums atneša, bet galime iš jo rinktis, kas mums gera ir būtina. Kad gyvenimo aplinkybės žmogaus automatiškai nepakeičia, vaizdžiai liudija, be daugelio kitų, ir paskutinių dienų įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje. Ten sukilo kaip tik jaunoji karta, augusi komunistinėse aplinkybėse. Bet ji ne tik nepaskendo šiose aplinkybėse, bet sukilo ginklu kovoti prieš jas. Visa tai galėjo atsitikti todėl, kad ji neatmetė "senųjų sąvokų", kad ji liko ištikima savo tėvų, savo tautos ir savo Bažnyčios idealams. Nepateisinamas yra mūsų akademinis jaunimas, jei jis pasisavina pačių primityviausių žmonių nuomones ir ciniškai klausia: "ar apsimoka būti lietuviu, ką lietuvybė man duos" ir panašiai. Šis žemiausių kultūroje esančių sluogsnių galvojimo būdas, savinamas mūsų jaunimo, ir žemas, vulgariškas, pirkliškas atžvilgis pradedamas taikyti augščiausioms gyvenimo vertybėms. Materializmas ir nihilizmas ne vieną jau taip yra suėdęs. Šis savotiškas mūsų jaunimo didžiavimasis, kad jam nereikalingos jokios ideologijos, jokie autoritetai, jokios idėjos bei idealai, kad jis šių dalykų nebrangina ir jų nevertina, vra 1am tikras dvasinių vertybių, dvasios  kultūros paneigimas. Visos idėjos, ideologijos bei idealai yra ne kas kita, kaip tam tikrų vertybių, tam tikro gėrio išraiškos. Netikėjimas idėjoms, ideologijoms bei idealams reiškia netikėjimą gėriui, reiškia augštų moralinių vertybių paneigimą ir savęs degradavimą į primityvių gamtos padarų padėtį. Ir jaunimas kaip tik gali būti labiausiai klaidinamas šiomis be galo sekliomis kalbomis. Gal daugelis pasakys, kad tai nėra sveikos, pažangą ir gerovę skatinančios mintys, kad tai atsilikimas, "viduramžių" galvosena. Gal taip ir yra. Tačiau reikia atsiminti, kad yra sveikata, kuri gali būti blogesnė už ligą. Geriau būti su nesveika siela, negu visai be sielos, geriau turėti "viduramžiškų minčių", negu iš viso minčių neturėti, geriau būti kenčiančiu žmogumi, negu laimingu gyviu, kuris patenkintas tik pilna burna saldžiai miega. Mūsų nepasitenkinimas ir tariamasis atsilikimas iš tikro yra mūsų žmogiško kilnumo liudytojas besieliame ir materializme paskendusiame mūsų dienų pasaulyje. Problemos, kurios iškyla vienai generacijai iš gyvenimo pasitraukiant ir kitai jos vietą užimant, visada buvo aktualios. Tačiau aktualiausios jos būna tada, kai kokia nors tauta pergyvena gilią krizę. Tokią krizę pergyvename mes dabartinėje tremties padėtyje. Mums šiandien yra lemtingas klausimas, ar jaunoji karta eis senųjų kartų pradėtuoju keliu, ar ji liks ištikima senųjų idealams ir ar juos praturtins naujais kultūriniais laimėjimais; ar ji savo kūrybine ugnimi pralenks senąją kartą ir dar skaisčiau nušvies mūsų tautos kultūrinius horizontus, ar tik nedrąsiai sužibės laikmečio audrų blaškoma ir greitai užges moderniųjų prietarų tamsoje. Tai yra klausimai, kurie liečia mus visus, tiek senuosius, tiek jaunuosius. Tik gilus visų susimąstymas ties šiais klausimais ir nenugalimas ryžtas savo darbais ir aukomis įsijungti į jų sprendimą išgelbės mūsų žmoniškumą ir mūsu lietuviškumą.