KANLAS IR MERGELĖ Spausdinti
AIRIŲ PASAKA-LEGENDA

Eilėmis atpasakojo
Kl. Jurgelionis

Pasaka apie "Kanlą ir Mergelę" yra seniausia, airių pasaka. Išties jokia kita "pasakų tauta" Europoje savo folklore senesnes pasakos neturi. "Kanlas ir Mergelė" susidėjo kaip airių tautos legenda kada nors antrojo šimtmečio pabaigoj po karaliaus Conno (Kano) mirties 157 m. A. D., tai yra, apie trejetą šimtų metų prieš tai, kai šv. Patrikas patraukė airius į krikščionybę.

Pasakos airiškas (keltiškas) "originalas", jeigu toks buvo, yra žuvęs, bet pasaka išliko pasakų keliu, būtent, žmonių atpasakojimais. Pasakos versija, kuria naudojaus, yra septinto šimtmečio, šioj versijoj randame krikščionybės įtakos žymių, greičiausia kokio nors vieno vienuolio "pataisų" (paskutinio teismo diena, nupeikimas druidų), bet ir su jomis pasaka pasilieka įdomiai "pagoniška".

Šioj pasakoj gyvas yra amžinas jaunumas, Malonės žemė, lygumos, kur nėr mirties nei nuodėmės, gyvenimas be mirties—tie gražūs įsivaizdavimai, kuriais keltai sužavėjo kitas Europos tautas.

"Kanlas ir Mergelė" yra ne tik seniausia pasaka. Ji yra gražiausia. Bentgi aš, skaitęs ir girdėjęs daug pasakų, gražesnės už ją neradau. Savo originalioje formoje (kurią, aš jai bandau grąžinti lietuvių kalboje) ji turėjo būti gražiausiu senovinės poezijos pavyzdžiu.

Anot žinovų, originaliai ši pasaka buvus nusekama metriškoj—dainuojamoj—formoj, maždaug kaip rusų "bilinos". Kad tokia buvo jos forma, apie tai negali būti abejonės. Net skaitant šios pasakos vertimą angliškoj prozoj, daugelyje vietų metriška forma yra lengvai permatoma.

Gal todėl, kad dainų senovė man nėra svetima, skaitydamas daug kartų šią pasaką angliškoj prozoj, tarytum pradėjau girdėti, kaip ši pasaka buvo sekama—dainuojama senovėje, ir kaip man girdėjos, taip ją rašiau lietuviškai. Taip nusakyta, man rodos, ji bus įsigijus savo pilną senovinį gražumą—žavintį gražumą—nemirštantį.

Kiek žinau, nėra kito tokio šios pasakos atpasakojimo kitose kalbose.

Pastaba: Mergelės paskutinėje kalboj paskutinieji žodžiai pridėti jau šiais laikais—angliškame tekste.

Vardus iš angliško pakeičiau sekamai:
Conn—Kanas (palygink "Kanut")
Connla—Kanlas (keltiškai Kandlas)
Boadag—Griaustas (rišasi su griausti)
Druid—Raganius (nors klausimas, ar raganiai lyginos druidams).    
K. J.
 
Jaunas Kanlas šviesaplaukis
Kano buvo jis sūnus,
Didžio Šimto Mūšių Kano.
Vieną syk, tai jau seniai,
Kai stovėjo jis prie tėvo
Usnos kalno augštumoj,
Netikėtai jis išvydo,
Kad stebėtina mergelė,
Pasipuošus nematytai,
Jo sutikti kalnu kopė.

"Vai, iš kur tu ateini?"
Kanlas pratarė mergelei.

"Ateinu iš Lygumų,
Kur visi visad gyvena,
Kur nėra mirties nei grieko",
Taip atsakė jam mergelė.

"Ten visuomet šventę švenčiam,
Ten mes esame linksmi,
Ten malonėje gyvenam
Be piktumo ir pavydo,
Be pagalbos iš kitur.
Mūsų trobos žaliuos kalnuos,
Todėl kalnų žmonėmis
Esam praminti kaikur".

Vienas Kanlas ją regėjo,
Niekas kitas jos nematė,
Ir karalius gan stebėjos,
Ir visi, kurie jį sekė,
Kaip tas balsas jiems girdėjos
Iš nematomos žmonos.

"Ar su kuo kalbi, sūnau?"
Kanas pratarė į sūnų.

Tad mergelė jam atsakė:
"Kanlas kalba su manim,
Su jauna dailia mergaite,
Su mergaite, kur nesensta
Ir kurios nelauks mirtis.
Pamilau aš tavo sūnų,
Pamilau aš Kanlą jauną,
Ir dabar aš jį kviečiu
Eit į Lygumas Linksmybių,
Rasti ten malonės žemę,
Kur karalius Griaustas skirtas
Karaliauti amžinai,
Kur nežino niekas skausmo,
Nesiskundžia bėdomis,
Kur linksmybė viešpatauja
Nuo pradžios valdybos Griausto.
O, išeik, išeik su manim,
Kanle, Kanle, šviesaplauki!
Rausvas tu, kaip jaunas rytas,
Saulės dailiai nudažytas.
Tau karališkas vainikas
Skirtas tavo veidui puošti.
Eik su manim, eik tuojau,
Ir dailumas tavo niekad,
Niekad nemažės, nevys,
Tu visuomet būsi jaunas
Lig paskiausios tos dienos,
Tos baisios dienos teisimo".

Nors karalius jos nematė,
Jis girdėjo josios kalbą,
Ir baisu jam pasidarė.
Tat jis dideliu balsu
Pašaukė Raganių—žynių.

"O tu žyniau, daug žinąs,
Tu su burtais ir kerais
Duok pagalbą man dabar.

Nuo to laiko, nuo to seno,
Kai karalium aš tapau,
Mana širdį dar nespaudė
Toksai rūpestis baisus.
Mano sūnų štai vilioja
Man nematoma merga,
Ji kerėja, ji žavėja,
Bet tik balsą jos girdžiu.
Atitolink ją, Raganiau,
Raganavimais nuvyk;
Jei tu to nepadarysi,
Ta merga jį pasigaus,
Ir neteksiu aš sūnaus".

Tai Raganius tuoj ten žengė;
Kur girdėjos jos kalba.
Savo jėga druidine,
Savo žodžiais bur-bur-bur
Jis nutildė tą mergelę.
Ir net Kanlui jaunikaičiui
Ji išnyko iš akių.
Tik prieš nykstant dar suspėjo
Gražų obuolį jam duot.

Nusiminęs .Kanlas verkė,
Atsisakė valgyti ir gert,
Tik tą obuolį kąsnojo,
O tas saldus obuolys
Vis ataugo, kur jis kando.
Ir galingas ilgesys
Vis didėjo jaunikaity
Dėl mergelės jo širdy,
Dėl mergelės, kurią matė,
Dėl mergelės, kur išnyko.

Visas mėnuo taip praėjo,
Mėnuo lūkesčio gailingo.
Ir kai diena ta atėjo,
Diena lauksmo pabaigos,
Kanlas buvo šalia tėvo,
Sode vaikščiojo su juo,
Su karalium Šimto Mūšių,
Sode klonio Arkomino.
Ir štai vėl jis ją pamate,
Ėjo tiesiai ji prie jo
Ir ji vėl į jį prabilo:

"Kanle. gal čia tau gražu
Ir tu čia esi garbingas
Tarp greit mirštančių žmonių,
Bet Linksmybės klonio žmonės,
Tie gyvieji žmones be mirties,
Jau tave gerai pažino
Ir tave labai pamilo,
Ir jau kviečia jie tave
J jų šalį, į Malonę,
Į Linksmybės platų Klonį".

Kai karalius tą išgirdo,
Kai išgirdo jis tą balsą,
Tos mergelės meilų balsą,
Jį nukratė šiurpulys.
Ir jis sušaukė tarnus
Ir tarnams skardžiai suriko:

"Tuoj Raganių veskit čia.
Ta merga jau vėl čia švaistos
Ir ji gali vėl kalbėt".

O mergelė šitaip tarė:
"Paklausyk, karaliau Kane,
Tu laimėjęs šimtą mūšių,
Jo galybė negarbinga,
Jis nekenčiamas tenai,
Kur gyventojai teisingi.
Kai ateis tiesos diena
Tas Raganius eis velniop,
Pas tą velnią, kurs jį valdo".

Jai taip kalbant, Kanas didis
Susirūpino sūnum,
Savo Kanlu šviesaplaukiu,
Kurs nei žodžio nekalbėjo,
Tik stebėjos mergele.
Ir jis tarė savo sūnui:

"Ar širdin imi tu tą,
Ką ši moteris čia kalba?"

"Tėve, aš širdy draskaus,
Savo žmones aš myliu,
Juos myliu daugiau už viską,
Bet mergelės iš širdies
Jau išmesti negaliu.
Jos vienos tik trokštu, trokštu".

Girdint tai, mergelė tarė:
"Jūra nėra taip stipri,
Kaip tokio troškimo bangos.
Kanle, tu su manim plauksi,
Plauksime abu eldijoj,
Ten toj blizgančioj eldijoj,
Tiesiai čiuožiančioj eldijoj,
Krišpolinėj ir greitoj.
Greitai, greitai mes priplauksim
Griausto amžinas žemes.
Saulė leidžias, aš matau,
Bet ten būsim dar prieš tamsą.
O dabar tau pasakysiu,
Kad ten pat prie Griausto žemių
Yra žemė dar kita,
Linksma žemė kiekvienam,
Kas tik gali ją surasti,
Tau ji gali būt skirta.
Ten tik žmonos, tik mergelės
Vienos linksminas gražiai.
Jei norėsi, mes ją rasim,
Linksmą žemę tą surasim,
Ir tenai abu kartu
Sau vieni gyvent galėsim,
Amžinai linksmi abu."

Kai mergelė baigė kalbą,
Kanlas, jaunas šviesaplaukis,
Savo gimines palikęs,
Greitai šoko į eldiją,
Į tą blizgančią eldiją,
Tiesiai čiuožiančią eldiją,
Į eldiją krišpolinę.

Tad karalius ir didžiūnai
Ir visi, kas ten tik buvo,
Matė tą eldiją čiuožiant
Tolumon, per skaisčią jūrą,
Linkui saulės, kuri sėdo,
Vis tolyn, tolyn, tolyn,
Kol išnyko iš akių.

Taiv tai Kanlas ir mergelė
Išplaukė abu į jūrą,
Ir jau niekas jų nebmatė
Ir lig šiandien negirdėjo,
Kur jie būtii pasidėję.