EILĖRAŠČIAI |
LAŠAS ANT AKMENS Kai pirmutinis lašas ant akmens ištyška Ir volungė atskridus ima troškulį maišyt, Užpūtus žiburius namuos, einu, palikus viską, Ką kalba dievmedžiai pasiklausyti; — Kaip rūtos garbinėlis tamsiai žalias Sutinka gyvą srovę iš dangaus, Kaip pūdymų viedrynas kelias Priimt lašų tuksenimo skambaus, — Koks minkštas tampa gelsvas molis, — Iš jo sukurtas tik Adomas. O Jieva, Užmiršus, koks ik begalybių tolis, Per upę susimoja su aplyta alyva. Aš pakeliu akis, kad jas nulytų, Kad praregėčiau tokiu skaidrumu ... Namai statyti iš sidabro plytų ... Juose taip gera, miela ir ramu. Tik nežinau, ar akmenį lašai pradarė, Ar jo širdis dabar bus meilei atvira Ir kaip tekės mano žvaigždė vakare Padangėm apsisupusiomis violetine skara. LAIŠKAS ŠV. ANTANUI Tu nesupyki, kad rašau šį laišką neįdomų: Gal jis ir vėl bus nepataisoma klaida! Atsimenu — ant tilto upės mėlyno aksomo Aš nemokėjau, kaip prakalbinti tave tada. Nors tu ne mano vienplaukis tautos šventasis,— Vaidilos, pranašai keliaudavo vienaplaukiai basi,— Žinau, kad tavo neturte tiek lobių rasis, Kuriuos išalkusioms dienoms neši. Jei tu man duotum tą bandelę duonos, Kur ištiestoje rankoje šypsodamas laikai, Aš jos prikraučiau pilnus kluonus, Ir lūžtų derliumi tėvynės sodai ir laukai. Kur užpūsti žibintai šviesą duoda, Kur upės suneša maldas šalies visos, Ten maltum savo stebuklingą duoną Iš gintarinio kviečio ir tikros tiesos. Malūno rankos plazdenančioms baltburems Užburtus brolius, juodvarniais, parmos Užmėtys rytas langus saulėtoms kepurėms, Mes peržengsim ribas vidudienio ir sutemos. ŽVAIGŽDĖ Spindėdama ji leidžiasi ir kyla, O aš nebežinau, kur jos namai ... Į skambančią sidabro tylą Atsigrįžtu ir lemiamai Dar vieną lapą užverčiu Po jos akių tyru šalčiu. Ant kranto upės aušrabangės, Kur tu be atvangos skubi, Kur milijonų kelias baigės, Užgesim delne tam pačiam abi ... Nepavydėt tau šiandien negaliu Man nepasiekiamų tavo kelių. PO KONCERTO Jie viską paėmė ir nieko negrąžino ... Kažkur gyvais verpetais išskubėj', Tik dirigentas rauda prie pianino... Paskutinysis garsas miršta palubėj. Ateina sutema staktom ir sienom, Iš kandeliabrų parkietu nusirita šviesa ... Saulėtus vitražus nukloja mėnesienom, Lyg laidotuviiį drobė būtų ištiesta... Kaip buvo pranašauta, visa baigės ... Kai vėliavų nuleist sargai ateis, Plaukuos žibės šalna, ir džiaugsis snaigės, Bešokdamos šiaurinių vėjų sūkuriuos ... |