HĖGELIS IR MARKSAS ARBA IDEALIZMO IR MATERIALIZMO KRYŽKELĖ Spausdinti
(Tęsinys)
 
V.
Jei hėgeliškosios dialektikos prieštaros dėsnis yra marksistinės "logikos" variklis, tai istorinio materializmo kertiniu akmeniu galime laikyti "suišorėjimo" idėją. Tiktai turint prieš akis šitą idėją ir nusakant žmogaus išlaisvinimą kaip jo kovą prieš žmogiškosios egzistencijos suišorėjimą, nesvarbu kokiomis formomis tai besireikštų, galima suprasti marksistinę filosofiją. Norint dabar suvokti "suišorėjimo" sąvokos prasmę, reikia susipažinti su josios geneze "Dvasios Fenomenologijoje" ir su Feuerbacho hėgeliškosios filosofijos kritika.

Pirmiausia sustosime ties "Dvasios Fenomenologija". Šis veikalas daugelio yra laikomas genialiu kūriniu, nors pats Hėgelis ir nebuvo tos nuomonės. Jis yra įvadas į hėgeliškosios filosofijos sistemą ir kartu, žiūrint iš pažinimo problemos taško, šitos sistemos visuma. Tačiau reikia tuojau pastebėti, kad Hegeliui filosofija nėra nei logika "organon" prasme, t. y. kuri nagrinėja pažinimo būdą, o ne patį žinojimą, nei "išminties meilė", kuri dar nereiškia pačios tiesos turėjimą. Ji yra mokslas arba, kaip Schellingas sako, mokslas apie absoliutą.

Žinant dabar, kad hėgeliškoji filosofija yra mokslas, galima suprasti, kodėl Hėgelis "Fenomenologijoje" nejieško filosofinės išminties, bet tik atvaizduoja spontaniškąjį patirties vystymąsi žmogaus sąmonėje. Šičia palaipsniui iškylančioji patirtis nėra tiktai teoretinė patirtis, objekto žinojimas, bet patirtis plačiausia žodžio prasme. Sąmonės gyvenimas yra stebimas ne tiktai, kada ji jieško pažinti pasaulį kaip mokslo objektą, bet ir tada, kai ji save pažįsta kaip gyvenimą arba kai ji save pasistato kaip pažinimo tikslą. Visos patirties formos, k. a. etinės, juridinės, religinės randa savo vietą, nes šičia eina reikalas apie visuotinį sąmonės patirties stebėjimą arba, kaip Hėgelis sako, apie spiritualinės substancijos palaipsnišką apsireiškimą sau pačiai. Iš tikrųjų, sąmonė nežino ir nesuvokia nieko kito kaip tik tai, kas yra josios patirtyje. Gi sąmonės patirčiai tėra prieinama tiktai spiritualinė, t. y. pažinimo galiomis "sumaltoji" substancija. Tačiau patirtyje apsireiškiančioji substancija nėra tolygi sąmonei. Tarp sąmonės ir substancijos esančioji netolygybė, kuri yra juodviejų judėjimo šaltinis, atitinka tą skirtumą, kuris yra tarp žinojimo ir būties, subjekto ir objekto, dėl savęs (Fuersich) ir savyje (Ansisch), tikrumo ir tiesos. Šitoji netolygybė pasinaikina individualinei sąmonei nuo juslinės patirties pasikėlus į absoliutinio žinojimo augštUmas, kur jau substancija, betarpiškoji būtis, tampa subjektu, o pati sąmonė, t. y. subjektas, pasidaro identiška substancijai. Būtis ir žinojimas apie būtį yra šičia vienas ir tas pats dalykas. Žodžiu, idealistinės filosofijos tikslas yra pasiektas. Minties ir būties tapatybė kurią "Logikoje" sutikome absoliutinės idėjos formoje, šičia yra irgi realizuota ir vadinasi absoliutiniu žinojimu.

Be to, hėgeliškąją fenomenologiją galime suvokti kaip individualinio "aš" pasikėlimą iki universalinio "aš", arba kaip keliavimą sielos, kuri, tarpininkaujant sąmonei, pakyla iki dvasios. Šituo atveju "Fenomenologija" turi panašumo su Rousseau "Emiliu". Šito "kultūros romano" vedamoji mintis yra aiški: kadangi individo vystymasis atitinka žmonių giminės evoliuciją, tai tuo pačiu vaiko auklėjimas turi remtis pasaulio istorijos eiga. Hėgelis paima raidiškai Rousseau tezę apie žmonijos istorijos imanentiškumą individo sąmonėje, ir "Fenomenologijoje" pasistato sau tikslą moksliškai išmąstyti individualinės ir universalinės sąmonės tapatybę. Pasaulio istorija yra atbaigta. Paskiras individas turi ją tik prikelti savo sąmonėje. Štai kodėl jis, kaip Sofoklis "Antigonoje" ir Shakespeare'as savo tragedijose, bando atgaivinti tuos istorinius ivykius bei asmenis, kurie, jo manymu, įkūnija žmonijos istoriją. Tokiu būdu individualinei sąmonei yra duodama galimybė išmedituoti pasaulio istorijos lemtingąsias epochas bei įsisąmoninti į jų dvasią ir tai iš trijų skirtingų pažinimo pakopų. Prieš jai pakylant į universalinės sąmonės augštumas, ji yra lyg ir apvedama apie žmonijos istoriją trimis skirtingais keliais. Kadangi su individualinės sąmonės "istorinėmis kelionėmis" yra kartu sprendžiama žmogiškosios būties suišorėjimo problema, tai prie jų kiek ilgiau ir sustosime. Schematiškai žiūrint, tris sąmonės keliones atitinka trys "Fenomenologijos" dalys: A Subjektyvioji dvasia (sąmonė, savimonė ir protas); B. Objektyvioji dvasia ir C. Absoliučioji dvasia (religija ir absoliutinis žinojimas). Šitos tvarkos čia ir prisilaikysime.

A. Subjektyvioji dvasia
Šitoje dalyje Hėgelis atvaizduoja sąmonės vystymąsi nuo žemiausioj o betarpiškosios patirties laipsnio iki augščiausiųjų proto kategorijų. Dialektinio judesio triadą sudaro sąmonė, savimonė ir protas. Išeities taškas yra naivioji, juslinė sąmonė, kuri žino arba, tiksliau sakant, tiki žinanti savo objektą betarpiškai. Hėgelis nori čia įrodyti, kad iš tikrųjų ji yra savo objektą žinančioji savimonė, arba pats savižinojimas. Sąmonės judesio dialektika savo keliu apima taip pat tris momentus: juslinį tikrumą, pagavą (Wahrnehmung) ir samportauti) Sąmonės objektas pasidaro čia tuo, ką Hėgelis vadina sąvoka, bet jau subjekto rolėje. Tačiau sąvokos formoje esantį objektą sąmonė dar tesuvokia kaip kažką kitą regu savąjį "aš", lyg kaip daiktą savyje. Tiktai dialektiniam judesiui pasiekus savimonę, "susubjektintas" objektas tampa tolygus savimonės "aš". Savimonė yra individuali ir egzistuoja betarpiškai tik dėl savęs. Ji yra savo esmėje praktiškoji sąmonė. Jei Kanto "Praktiškojo proto kritikoje" savimonė yra suvokta kaip gamtos neigimas, tai "Fenomenologijoje" ji iškyla kaip aktyvioji sąmonė, nes joje sąmonės pozityviškumas pasidaro negatyviškumu. Gi negatyviškasis elementas yra Hegeliui, kaip jau žinome, kiekvieno judesio variklis. Čia nagrinėjamasis aktyviškumas tesiranda savo žemiausioje formoje, kaip troškimas arba geidimas (Begierde), bet kuris, palaipsniui vystydamasis, pasiekia praktiškosios sąmonės augštesnes formas. Sąmonės ir savimonės judesio dialektika mums parodo vienos ir kitos nepakankamumą. Jis pranyksta tiktai jųjų sintezėje—prote. Šitoji sintezė yra galima tik individualinei savimonei pasikėlus iki universalinės savimonės. Tiesa, individuališkoji savimonė savyje yra universali, bet ji tokia turi pasidaryti ir dėl savęs ir tai tokiu būdu, kad jos apibrėžtinybės apsireikštų kaip paties daikto spibrėžtinybės, t. y. kad jos pačios mintis apie save pasidarytų ir paties objekto mintis. O tai kaip tik ir įvyksta prote, kur geidžiantysis "aš" yra jau mąstantysis, t. y. universalusis "aš". Sąmonės turinys yra kartu savyje ir dėl sąmonės. Žinoti objektą reiškia savižinojimą, o savižinojimas yra žinojimas apie būtį savyje. Tokiu būdu protas Hegeliui yra sąmonės tikrumas save esant visa tikrove. Šitai kaip tik ir sudaro hėgeliškojo idealizmo esmę.

Bendras subjektyviosios dvasios dialektinio judesio bruožas yra tai, kad individualinė sąmonė visur, kaip ant žemiausios, taip ir ant augščiausios pakopos, randa jai svetimą ir atbaigtą pasaulį, kuriame ji pasijunta susvetimėjusi sau pačiai (entfremdet) ir suišorėjusi (entaeussart). Bet kokia yra šitų žodžių prasmė? Vakarų civilizacijos žodyne jie nėra nauji. "Entfremdung" ir "Entaeusserung" yra vokiškas vertimas lotynų kilmės žodžio "alienation", kuriuo anglų ekonomistai pažymi prekių perleidimą arba pardavimą, o prancūzų k. turi dar neigiamą prasmę ir nusako žmogaus dvasinį sunykėjimą bei išprotėjimą (alienation d'esprit) arba kurios nors kūno dalies netekimą. Be to, Rousseau ir Hobbes teorijose apie bendruomenės sutartį jis reiškia turimosios laisvės praradimą arba perleidimą. Filosofijoie berods pirmutinis šitą žodi panaudojo Fichtė, ir tai ta prasme, kad objekto stebėjimas prilygsta subjekto suišorėjimui, arba kad objektas yra suišorėjęs arba sudaiktėjęs protas. Hėgelis "suišorėjimo" žodžiu nusako visų pirma aną komplikuotą objekto-subjekto santykiavimą, su kuriuo susiduriame filosofinio pažinimo plotmėje ir kur šitas terminas reiškia daiktybę (Dingheit) arba sudaiktinamą (Vergegenstaendlichung). Stebėdamas savo aplinką, žmogus išvysta save kaip gabalą medžiagos, pvz. kaip kaukolę. Kitaip sakant, stebintysis protas, palaipsniui darydamas sorendimus, sumaterialina dvasią — ir tai iki tokio laipsnio, jog galima sakyti, kad "dvasios tikrovė yra kaulas", arba "dvasia yra kaulas". Protas bejieškodamami savęs būtyje, susiranda save suišorėjusioje formoje. Kaukolė su savo skylėmis ir įdubimais neturi jokios žymės gyvosios individualybes. Tai grynas daiktas. Tačiau nežiūrint to, stebintysis protas tiki atradęs dvasios išoraišką, arba tosios suišorėjimą gamtinėje tikrovėje. Šitas samprotavimas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo nesąmonė, iš tikrųjų atskleidžia minties ir būties tapatybės tiesos turinį sielos ir kūno unijos formoje.

TELESFORAS VALIUS
KETURIOS FIGUROS
(lino rėžinys)

Kitą suišorėjimo formą sutinkame savimonės ir gyvenimo dialektikoje. Kaip žinome, savimonės judesio išeities taškęs yra troškimas. Jis yra savimonės gyvastingumo palaikytojas. Tačiau šito troškimo siekinys nėra juslinis objektas, bet "aš" unija su savim pačiu. Savimonė peidžia savęs pačios, savąii "aš", savąjį geidimą. Štai kodėl ji gali save patenkinti, tik susirasdama kitą troškimą, kitą savimonę. Ji gali būti "aš", tik prieštaraudama savo kitam "aš". Savojo "aš" suradimas tėra galimas tik kito savojo "aš" atradime. Ir toliau Hėgelis pasakoja, kaip savimonė susiranda savąjį kitą "aš", kuris nėra vien tiktai pagavos juslinis objektas, bet mąstančioje sąmonėje atsispindintysis pasaulis arba savistebinčioji savimonė. Dėka šitos savistabos, objektas tampa gyvenimu. Kitais žodžiais tariant, aplinka, kur savimonė savęs jieško ir save stebi, tai, kas pasirodo kaip jos kitas ir sudaro josios "tiesos", t. y. buvimo pagrindą, yra gyvenimas, kuris jai prieštarauja. Bet kokia yra šitos prieštaros konkreti reikšmė? Tai, kad savimonė kaip objektą atranda gyvenimą, kuris yra neatšaukiamai kitas negu ji ir kartu ji pati. Šitas savimonės atplyŠimas nuo savojo antrojo "aš", gyvenimo, arba savimonės netolygumas sau pačiai yra savo esmėje anas skirtumas tarp individualinio ir universalinio gyvenimo. Gyvenimo totalybė — tai gyvųjų visuma. Paskiras individas tėra tik universalinio gyvenimo pavyzdys (Beispiel). Stebėdamas dabar gyvenimo totalybę, žmogus pasijunta ne namie. Kova už gyvenimą, jojo pastangos "darbu ir veikla" susikurti save patį ir apvaldyti bei "sužmoginti" gamtą, transcendencijos jieškojimas už savo būties ribų "suišorina" žmogų, jį lyg ir sudaiktina. Štai kodėl naivioji, laimingoji sąmonė, kai tik apleidžia betarpiškąjį patirties pasaulį ir pasileidžia į gyvenimo platumas, pasijaučia esanti nelaiminga. Savimonė savistebėdama išvysta savo tragišką likimą. Įsisąmoninimas į gyvenimą jai reiškia kankinantį žinojimą, kad tikrojo gyvenimo nėra. Bet jeigu jis ir yra, tai tik anapus sąmonės pasaulio. Žodžiu, universalinio gyvenimo stebėjimas yra susietas su individualinio niekiškumo meditacija.

Tačiau kai savo pirmosios kelionės pabaigoje savimonė įžengia į proto pasaulį, prieštariškasis dvilypiškumas tarp individualinės ir universalinės savimonės pradingsta. Kodėl? Kadangi individualinė sąmonė pasijaučia esanti universalinė. Ji išvysta save kaip universalinio "aš" dalį, arba gyvenimo totalybės momentą. Josios veikla pasirodo kaip visos žmonijos veikla, o istorinė ir socialinė tikrovė, kuri ką tik virš jos kabojo kaip beširdis likimas, pasidaro lyg ir josios kūriniu. Gyvenimo totalybė, bendruomenė ir istorija, yra suvokiama kaip visų žmonių ir paskiro individo bendro darbo vaisius, kaip kiekvieno ir visų kūrinys. Hėgelis tai nusako taip: "Individo grynai pavienis dirbimas ir užsiėmimas siejasi su jo, kaip gamtinės būtybės, t. y. egzistuojančio vieneto reikalais. Kad šitos jo netgi paprasčiausios funkcijos nepavirsta niekais, bet tampa tikrove, tai įvyksta turimojo bendro tarpininko dėka, visos tautos galios dėka.—Tačiau universalinėje substancijoje turi savo šaknis nevien tiktai jo darbo buvimo šitoji forma, bet taip pat ir turinys. Tai, ką jis daro, vra visų bendros pastangos ir papročiai. Šitas turinys, kiek jis yra visiškai individualus, iš tikrųjų randasi visuotinėje veikloje. Individo darbas yra kartu savo asmeniškų ir svetimų reikalų patenkinimas.—Kaip kiekvienas darbuodamasis atlieka nesąmoningai bendrąjį darbą, taip lygiai jis padaro bendrąjį kaip savo suplanuotą dalyką. Visuma tampa visumoje jojo kūrinys, dėl kurio jis aukojasi, ir kaip tik dėl to jis iš ten save vėl atgauna".17)

B.  Objektyvioji dvasia
Kai individualinė savimonė save atpažįsta kaip universalinę savimonę, prasideda josios antroji kelionė, kuri jau turi grynai istorinį charakterį. Visa tai, kas pirmosios kelionės metu buvo šešėliu ir paslaptimi pridengta, dabar pasirodo kaip dvasios universalinio subjekto konkretus apsireiškimas. Istorija nebėra čia kažkoks aklas likimas, bet suišorėjusios dvasios visuotinė patirtis. Istorijoje apsire;škiančioji dvasia, tai šimtmečių subrandintasis "Mes", josios savižinojimas laike. Žodžiu, savo antrosios kelionės metu individualinė savimonė turi reikalo su tikrąja pasaulio istorij i. Tačiau ji yra atpasakota ne ištisai, bet tik savo lemtingose kryžkelėse. Dvasios dialektinio judesio tris momentus atitinka trys pasaulinės istorijos epochos: betarpišką dvasią — antikinis pasaulis (Graikija ir Roma), suišorėiuią dvasią — modernusis pasaulis (nuo feodalizmo iki Prancūzų revoliucijos) ir savim tikrąją dvasią — dabartinis pasaulis, t. y. Napoleono Europa ir Hėgelio laikų Vokietija.

Žmonijos istorijos pasaulyje dvasia egzistuoja pirmiausia betarpiškai kaip paprastas istorinis faktas. Ji sutampa su antikinės Graikijos arba heleniškojo pasaulio gyvenimu bei aspiracijomis. Šito laikotarpio dvasios pagrindinė žymė yra betarpinis doroviškumas. Ką tai reiškia? Faktą, kad žmogiškasis įstatymas atitinka valstybės įstatymus, socialinį ir politinį gyvenimą, o dieviškasis įstatymas — namų dievų įstatymus, šeimos papročius. Graikų valstybės įstatymas yra Graikijos piliečių valios išraiška. "Antigonoje" yra pasakyta: "Tai žmogus, kuris davė valstybei įstatymus". Hegeliui tai yra šventa tiesa. Heleniškasis pasaulis yra jam betarpiškai egzistuojančios dvasios įsikūnijimas. Jojo dvasia kyla iš individo ir šeimos gelmių arba, jo žodžiais tariant, iš gamtos gilumų. Helados žmogus gyvena gamtos gyvenimą. Jis dar nėra iškreiptas civilizacijos. Tarp dvasios ir gamtos nėra jokio skirtumo. • Heleniškojo pasaulio dvasia jaučiasi esanti gamta. Šitoje vietoje aiškiai matyti Rousseau įtaka. Jo skelbtasis gamtos ir kultūros prieštariškumas stipriai veikė ano meto galvoseną. Apšvietos žmonėms tai buvo neginčytina tiesa. Štai kodėl Hėgelio bendralaikiai, kaip ir jis pats, žiūrėjo į Graikiją kaip į prarastą rojų, kur dvasia ir gamta išlaikė nuostabią harminiją. Jų sielos būseną galima nusakvti Goethės "Ifigenijos" žodžiais: "Jieškojo Helados žemės visa siela". Deja, istorijos ratas sukasi. Laikas nusineša amžinybėn ir aukso amžių. Dvasia pakeičia savo istorinį rūbą. Betarpiškasis Graikijos doroviškumas užleidžia vietą romėnų *eisės formalizmui. Įstatyme suišorėjucią dvasią įkūnija "pasaulio viešpats" — Romos imperijos paveikslas. Hėgelis jį vaizduoja kaip tipišką despotą: "Pasaulio viešpats yra pilnai įsisąmoninęs i tai, kas jis yra, į tikrovės bendrąją galią, į griaunančiąja prievartą, kurią jis mudoia pr'eš sivo pačio valdinius".18)

Dvasios dialektinio judesio antrasis momentas yra josios suišorėjimas bei susvetimėjimas kultūros arba civilizacijos pasaulyje. Hėgelis jam duoda "Bildung" vardą. Šito žodžio prasmė sutampa šičia su prancūziškąja civilizacijos sąvoka ir reiškia ne tik intelektualinę, bet kartu politinę ir ekonominę kultūrą. Bet kodėl kultūra yra žmogaus suišorėjimo forma? Atsakymą randame Hėgelio žmogiškosios kultūros sampratoje. Lavintis ir kultūrėti jam nereiškia harmoningai vystytis, bet priešintis sau pačiam, save neigti, savęs j ieškoti socialinių konfliktų sudraskytame pasaulyje. Ko siekia žmogus savo veikla? Kultūros, t. y. mokslo ir medžiaginių gėrybių. Tačiau vienas jų įsigyti nepajėgia. Jam reikia kitų pagalbos. Jam ji yra suteikiama, bet tik mainų keliu. Jis turi prisidėti prie "substancijos" gaminimo kitiems. O tai reiškia atsisakyti nuo savojo "aš" ir pasidaryti civilizacijos mašinos vienu rateliu, atsižadėti savo natūralinių teisių bendruomenės labui. Feodalizmui galutinai sugriuvus ir pasirodžius kapitalizmui, moderniojo gyvenimo mašina pradeda dirbti dar didesniu tempu. Gėrybės daugėja ir kapitalas auga, bet tuo pačiu žmogus nuasmenėja. o žmogiškoji individualybė suišorėja. Savo darbu jis save sudaiktina. Gyvenimo kasdienybėje .jis išvysta save kaip daiktą, o ekonominėje plotmėje — kaip pinigą. Skyrelyje "Apšvietos tiesa" Hėgelis lakoniškai nusako žmogiškosios būties suišorėjimo procesą objektyvinėje plotmėje: "Mąstymas yra daiktybė, ir daiktybė yra mąstymas". O šitai kaip tik ir yra augščiausias suišorėjimo laipsnis. Kapitalistinė bendruomenė pasidaro daikto ir subjekto, prekės ir asmens pasikeitimo perpetuum mobile.

Suišorėjusiai civilizacijoje dvasiai prieštarauja esmės arba tikėjimo pasaulis. Tačiau tikėjimas irgi nėra laisvas nuo suišorėjimo, nes jis reiškia bėgimą iš tikrovės. Kultūros pasaulyje suišorėjusi žmogiškoji būtis jieško užuovėjos transcendantalinėje Būtyje, t. y. objekte, kuris, tiesa, sutaiko visa tai, kas prieštaraujasi tikrovės pasaulyje, bet kuris pats, deja, yra už tikrovės pasaulio ir dargi jam prieštarauja. Taigi, tikėjimas lyg ir suplėšo sąmonę į dvi dalis — baigtinę ir begalinę. Šitas sąmonės suskaldymas kaip tik ir yra tikėjimo klaida. Ji yra ištaisoma tik proto triumfo dėka prieš tikėjimą. O tai įvyksta absoliutiniame žinojime, kur protas įveda Į savo pasauli tikėjimą, bet aju naujoje ir sukilnintoje formoje.

Kai antrosios istorinės kelionės metu sąmonė atsiduria prie paskutiniojo posūkio, dvasia pasijaučia esanti tikra savimi. Ji yra paVkel'isi virš objektyvinės arba substancialinės dvasios, ir jos pagrindinė žymė yra savižinojimas. Dvasia atsižino save pačią ir atsižinojimas sudaro josios esmę. Dvasiai pasikėlus virš objektyvinio pasaulio, savimonė pasidaro gyvenimo žinojimu. Tokiu būdu savim tikroje dvasioje lyg ir realizuojasi žinojimo ir jojo objekto tapatybė. Tuo metu, kai kultūros ir religijos pasaulyje dvasia, kaip pavieni sąmonė, turi savo substanciją už savęs, tai dabar suima ją savin. Substancija nebėra jai svetima tikrovė, kaip kad valstybės galia ir turtas civilizacijos ribose ar dangus tikėjimo plotmėje, bet yra grynoji prievolė. Šitoje vietoje susiduriame su Hėgelio moralės samprata, kuri yra nauja vokiečių klasikinėje filosofijoje. Kantui ir Fichtei moralinė tvarka ir gėris yra anapus mūsų pasaulio. Atrodo, kad pagal juos moralės esmė glūdi ne mūsų veiksmuose, bet mūsų intencijose. Kiekvienu atveju, tokia yra Lessingo galvosena. Jo manymu, ne tiesos turėjimas, bet tiesos jieškojimas yra esminis ir svarbiausias dalykas. Hegeliui tačiau būtis ir jos etinė paskirtis yra neatskiriami. Antigonos moteriškumas buvo gamtos dovana ir turėjo dorinę prasmę. Jis buvo jokiu pasipriešinimu neišvengiamas josios pašaukimas. Hėgelis tuo nori pasakyti, kad prievolė, kurią savimonė vykdo ir žino ir kuri yra josios absoliutinis tikslas, nėra jzi svetima tikrovė, bet priklauso jai kaip josios prigimtis. Vykdyti prievolę reiškia norėti savęs, realizuoti savąjį "aš". O norėti savęs paties — tai laisvė ir moralybė. Šitoji laisvė yra savo esmėje išlaisvinimas iš nežinojimo esant laisvu. O žinojimas esant laisvu kaip tik ir yra individualinės sąmonės laisvės pagrindas. Hėgelis pabrėžia, kad savimonė yra laisva jau tuo pačiu faktu, kad ji žinosi esanti laisva, ir šitas savos laisvės žinojimas, kuris sudaro josios substanciją, yra josios tikslas ir vienintelis turinys. Grynoji prievolė, kaip sąmonės objektas, išreiškia kartu ir tai, kas esu, ir tai, kuo aš turiu būti. Prievclę atpažinti kaip žmogiškosios egzistencijos pašaukimą, arba kaip "moralinės savimonės substanciją", reiškia paneigti neigiamybę. Neigiamybės pozityvinis suvokimas atitinka šičia objektyvinės dvasios dialektinio judesio trečiąjį momentą. Iš tikrųjų, betarpiškosios dvasios, gamtos dvasios ir civilizacijoje suišorėjusios dvasios sintezė realizuojasi savimonės žinojime esant laisva. Taifji, jei pirmosios kelionės pabaigoje savimonė nugali dvasios suišorėjimą, pasikeldama iki universalinio "aš", save suvokdama kaip gyvenimo totalybės dalį, tai antrosios kelionės t4kslas yra pasiektas, kai ji prievolę ir įstatymą atpažįsta '<-iip savo prigimties balsą.

16) Pažinimo galią, kuri suvokia dialektinio judesio triadą, Hėgelis vadina protu (Vernunft), o visose kitose funkcijose, k. a. abstrakcijoje, protavime, ji vadinasi "Verstand", kurį verčiame žodžiu "samprotis".

17) G. W. F. Hegel, Phaenomenologie des Geistes. Leipzig 1928, Herausg. von Gecrg Lasson, S. W. II, p. 257.

18) C. W. F. Hegel, ten pat, p. 354.

(Bus daugiau)