EILĖRAŠČIAI |
GEGUTĖ Kantrus, o Viešpatie, esi Prie Nemuno pakrančhi — Gegutė per linksmai kvatojasi, Pamiršus tavo kančią. Kvatojas, aidi lyguma — Mes einam kryžiaus kelią — Kvatojas ji, gal nežinodama, Kaip tavo širdį gelia. Iš paupio ir lankose Linksma ji pasirodo — Visur, visur gegutė lankosi, Atnešdama paguodos. JĖGA Kokia jėga — Lengvai gali kas rytą Iškelti sunkią saulę virš kalnų. Kokia jėga — Lengvai gali atidaryti Dangaus žydruosius fontanus Ir lašą, lašą jų mažytį, Paversti dideliu tvanu — Kokia jėga! Tiktai pas mus Atrodai lyg bejėgis, Nors dangų, remdamas pečiais, laikai. Tiktai pas mus Vėliau ištirpsta snienas, Anksčiau nugelsta rudenį laukai, O mėnesienoje nemiega Žiogeliai ir sliekai — Tiktai vas mus . . . PABUDINIMAS Tylėjai vasarą, tylėjai rudenį — Daug sielvartingų šimtmečių praėjo, Kol mano nerimas Tave pabudino, Kaip liepos žiedą vėjas. To negalėjo padaryt perkūnijos Nei slinkdamos pro šalį vėlės — Giliai į mūsų buitį įsikūnijęs, Nesi lig šiol galvos pakėlęs. Nesi lig šiol skambėjęs žodyje, Nesi altoriuose jieškojęs vietos. Mes tarp nuliūdusio rudens melodijų Palikome Tave ilgėtis. Dabar gali prabilti mano lūpomis, Pavasariui dirvonuos pasirodžius. Prabils ir liepos žiedas, vėjo supamas, Pačiais meiliausiais žodžiais. VARPELIAI Ko kito čia skubėjome, Ko kito čia jieško^ome — Jei ne varpelių tolimo skambėjimo Ant vienišų koplytstulpių, Jei ne šviesos po tavo kojomis Rasotoj pievoje — Ko kito, Viešpatie. Tau mojant, vėjas keliasi Ir varpelius pajudina — Siūbuoja ežerai rasos lašeliuose, Išgarbinti legendomis, Sugaudžia gelmėje vidudienį Varpai prižadinti — Tau mojant, Viešpatie. |