60 METŲ TĖVYNĖS SARGYBOJE Spausdinti
Nepavykusi misija
Lietuviška spauda turėjo lemiančios reikšmės lietuvių kovai su rusifikacija, ypač su spaudos draudimu, ir lietuvių tautiniam susipratimui. Šioje kovoje "Tėvynės Sargas", nuo kurio pirmo numerio pasirodymo pernai sausio mėn. sukako 60 metų, buvo vienas iš tvirčiausių ir energingiausių kovotojų. Jo gimimo priežasties reikia j ieškoti ano meto ideologiniame lietuvių inteligentų nesutarime, kuris pradėjo ryškėti jau "Aušroje", perėmus ją redaguoti pasireiškusiam priešreligine veikla J. Šliūpui. Tas nesutarimas dar labiau paaštrėjo "Varpo" ir "Apžvalgos" laikais.

Griežtas Žemaitijos kunigų leidžiamos "Apžvalgos" tonas prieš lietuvių liberalus nepatiko Seinų seminarijos klierikams. Jie j ieškojo naujų veiklių žmonių naujam nuosaikesniam laikraščiui leisti. 1893 m. pavasarį Seinų seminarijos klierikai Pranas Būčys (vėliau vyskupas) ir Andrius Dubinskas atvyko į Kauno seminariją pas J. Tumą ir J. Vizbarą pasitarti dėl naujo katalikiško laikraščio išleidimo. Jie aiškino netinkamą "Apžvalgos" kryptį ginče su pozityvistine inteligentija. Pr. Būčys ir A. Dubinskas buvo "Varpo" šalininkai, žinoma, nepagyrė kai kurių ir jo išsišokimų prieš katalikus. J. Tumas, buvęs vienas iš "Apžvalgos" iniciatorių, buvo pasiųstas į Mosėdį pas kun. K. Pakalniškį, laikraščio redaktorių, susitarti dėl švelnesnės "Apžvalgos" taktikos su "Varpu" bei "Ūkininku". Apie tą savo misiją kun. J. Tumas savo 1911 m. laiške, adresuotame Sofijai Čiurlionienei, taip rašo:
"Aš kalbėjau, keikiaus, karščiavaus, būdamas drąsus, nes mudu su P. buvova seminarijoje dideli prieteliai, nors jisai buvo 4, o aš tik 1 kurse; abudu dalyvavome ir "Apžvalgos" įsteigime. Tad klausėsi, šypsojosi, nieko nesakė, bet matėsi, kad nepritaria. Jis tada nieko nelaukė iš svietiškių-pozityvistų ir nesuprato, jog kunigas su "pozityvistu" galės kuomet nors iš vieno darbuotis arba kad pozityvistai pasidarytų aiškiais Katalikų Bažnyčios nariais. Taip mano misija ir neturėjo jokio vaisiaus. "Apžvalga" pasiliko tokia pat, kokia buvus, bet aš tiek įnirtau ir darbu pasiryžau, patapęs kunigu, ją paversti į B. ir D. nurodytąją pusę".1)

Iškilusi naujo laikraščio mintis buvo įgyvendinta tik po trejų metų; naujas laikraštis pasirodė 1896 m. sausio mėn.

Kretingos vienuolyne gime "Tėvynės Sargas"
1895 m. pabaigoje kun. J. Tumas iš Mintaujos buvo perkeltas vikaru į tą patį Mosėdį, kur anksčiau kun. K. Pakalniškis vikaravo. Čia jis atsidūrė tarp energingo spaudos platintojo kun. D. Tumėno Šatėse ir Kretingos vienuolyno, kur tuo metu už įvairius politinius nusikaltimus buvo ištremti veiklūs kunigai Felicijonas Lialis, Kazimieras Kazlauskis, Stasys Stakelė.

Kretingos vienuolyne rusų valdžios internuoti kunigai buvo atskirti nuo susisiekimo su žmonėmis, uždraustos visos kunigiškos pareigos, išskyrus anksti rytą atlaikyti mišias. Išeiti už vienuolyno ribų neleidžiama, tik Telšių apskrities viršininkas buvo leidęs vasarą nueiti pasimaudyti į netoliese tekantį upelį. Į tokias sąlygas patekęs kun. F. Lialis galvojo pradėti studijuoti, bet slaptosios šv. Kazimiero draugijos kasininkas atsiuntė jam visą kasą (215 rublių) ir paragino išleisti naują laikraštį vietoje "Apžvalgos". Kun. F. Lialis pasiūlymą priėmė. Tuoj pat atvyko rusų valdžiai nusikaltęs drąsus ir energingas kunigas K. Kazlauskis, kuris visomis jėgomis parėmė iškeltą mintį, ir abu kunigai ėmėsi darbo. Kun. F. Lialis išsiuntinėjo laiškus savo konfratrams: kun. A. Dambrauskui, tik ką grįžusiam iš penkerių metų ištrėmimo, ir kun. J. Tumui, prašydamas straipsnių, o iš kitų — laikraščiui paremti aukų po 10 rublių metams.2) Kun. J. Tumas, kaip jis pats prisipažįsta, belankydamas ligonius ir besėdėdamas Mosėdžio vikarijate, naują laikraštį pakrikštijo "Tėvynės Sargu".

Tuo metu užsuko į Kretingos vienuolyną šv. Kazimiero draugijos agentas, exklierikas Ložinskis, ir pasisiūlė su savo patarnavimu — važinėti po Lietuvą, ką jis ir anksčiau darė, ir rinkti naujo laikraščio prenumeratas. Kun. J. Tumui buvo pavesti redakciniai reikalai, o kun. F. Lialis su kun. K. Kazlauskiu apsiėmė administruoti laikraštį, vesti sąskaitybą ir varyti per sieną kontrabandą. Kun. F. Lialis ir kun. K. Kazlauskis, negalėdami išvykti iš vienuolyno į Prūsus, pasiuntė J. Ložinskį su J. Tumo įžanginiu straipsniu ir keliomis žinutėmis susitarti Tilžėje dėl laikraščio spausdinimo. J. Ložinskis nuvyko tiesiog pas M. Jankų, susitarė su juo ir paliko jam rankraščius. J. Ložinskio susitarimas kretingiškiams nepatiko, nes laikraščio korektūra turėjo būti taisoma Kretingoje, o ne spaustuvėje, kaip J. Ložinskis buvo sutaręs. M. Jankus, nelaukdamas daugiau medžiagos laikraščiui, atspausdino pirmą "Tėvynės Sargo" numerį tik iš įžanginio ir keleto žinučių. Tokio laikraščio D. Lietuvoje negalima buvo parodyti. Administratoriai atsidūrė keblioje padėtyje.

Kun. K. Kazlauskis slaptai išvyko iš vienuolyno, nuvyko į Prūsus, grąžino M. Jankui pirmąjį "T. S." numerį, sumokėdamas reikalaujamą sumą, ir Tilžėje, Schoenkės spaustuvėje, sutarė spausdinti "Tėvynės Sargą". Atsakomuoju redaktoriumi sutiko pasirašyti Jurgis Lapinas, kuris pasirašydavo ir po kitais lietuviškais laikraščiais. Spaustuvė sutiko laukti, kol Kretingoje bus ištaisyta korektūra. Atspausdinto laikraščio rankraščiai buvo siunčiami su laikraščiu į pasienį ir ten deginami, kad spaustuvėje nepaliktų, nes kartais rusų šnipai slankiodavo Tilžės spaustuvėse, stengdamiesi pačiupti rankraščius ir iššifruoti straipsnių autorius.

Rytojaus dieną, po kun. K. Kazlauskio išvykimo į Prūsus, vienuolyne pasirodė policijos viršininkas oficialiai apklausti kun. K. Kazlauskio. Kun. F. Lialis surado išeitį: jis paguldė į lovą kun. Gugį, taip pat rusų kalinamą, kuris turėjo apsimesti šiltine susirgusiu kun. K. Kazlauskui. Kambarį užrakino ir į jį leido įeiti tik kun. Lialiui ir tarnui, kuris atneša valgyti. Kun. F. Lialis pranešė policijos viršininkui, belaukiančiam pas vienuolyno gvardijoną, kad susitikti su kun. K. Kazlauskiu negalima, nes jis rimtai susirgęs užkrečiama liga, o atsakymai į policijos viršininko klausimus bus duoti raštu. Viršininkas ligonio netikrino, parašė klausimus, i kuriuos raštu atsakė ir pasirašė kun. Gugis Kazlauskio vardu. Tik po keleto dienų laimingai sugrįžo iš Prūsų ir pats kun. K. Kazlauskis. Vėliau už nesąžiningą prenumeratų rinkimą buvo pašalintas nuo jo apsiimtų pareigų ir J. Ložinskis.

Pradėtas darbas tęsiamas
Antrą kartą pirmo "Tėvynės Sargo" numerio išspausdinta 2000 egz. ir sėkmingai pergabenta per sieną. Ir toliau buvo spausdinama po 2000 egz. Lietuvių visuomenė palankiai sutiko naują laikraštį, ir mažai kas belikdavo iš dviejų tūkstančių. Daugiausia buvo siunčiama į Kauno, Kuršo, Vilniaus ir Vitebsko gubernijas. Pradėtas darbas toliau ėjo sėkmingiau, atsirado naujų pagelbininkų. Prieš vienuolyną gyvenusi pamaldi senutė Urbšalė buvo uoliausia kun. F. Lialio ryšininkė tarp užsienio pašto ir vienuolyno: išsiųsdavo rankraščius ir atgabendavo korektūrą. Laikraštį per sieną gabendavo samdyti nešikai, nekartą ir patys sargybiniai kareiviai, inteligentai ir ypač grafo Tiškevičiaus vežikas. Grafaitė Marija Tiškevičiūtė mėgdavo dažnai važinėti į Klaipėdą. Grįždamas vežikas prikraudavo pilną karietą knygų, kad vos būdavo vietos grafaitei atsisėsti. Ji, norėdama greičiau pravažiuoti pro sargybą, dažnai duodavo "dovanų" tikrintojui. Vienuolyno jaujoje buvo iškasta gili duobė ir ten įleista didelė medinė dėžė laikraščiams bei knygoms slapti. Iš Kretingos į Mosėdį, kur gyveno kun. J. Tumas, laikraščius veždavo mosėdiškis bajoras, lenkiškai visai nemokėjęs, Leonas Dambrauskis Mosėdžio klebonijos kieme buvo didelis rūsys, kurį globojo klebono tarnaitė Ona Končaitė ir ten slėpė lietuvišką spaudą.

Bet nevisada pasisekdavo laimingai per sieną pergabenti "Tėvynės Sargą". Ne vienas įkliuvo į žandarų rankas ir nukentėjo. Ir kun. J. Tumo brolis buvo sugautas ir ištremtas į Kišinevą. Pats kun. J. Tumas buvo įtartas, dažnai tardomas ir po naminiu areštu laikomas. Į žandarų rankas buvo pakliuvę pirmojo "T. S." numerio rankraščiai, atsiųsti iš M. Jankaus ir gabenami per sieną. Jais žandarai labai buvo susidomėję, tikėdami susekti straipsnių autorius. Kun. F. Lialis jau buvo besirengiąs bėgti į Ameriką, bet jo paties ir kun. K. Kazlauskio apsukrumu bei Kretingos muitinės valdininko Kurco rizika rankraščiai iš muitinės sandėlio buvo išvogti. Į jų vietą per vieną naktį buvo prirašyti visai nekalto turino atitinkamo svorio lapai ir ten padėti.

"T. S." ėjo iki spaudos laisvės atgavimo, t. y. daugiau kaip aštuonerius metus (1896-1904). Pradžioje (1896 m. Nr. 1 - 1897 m. Nr. 6) redagavo kun. F. Lialis, o jam atlikus bausmę ir išvykus iš vienuolyno, trumpą laiką (1897 m. Nr. 7-11) laikraščio redaktoriumi buvo Šačių vikaras kun. D. Tumėnas, 1897 m. Nr. 12 - 1902 m. Nr. 4-5 — kun. J. Tumas, o pastarajam išvykus iš Žemaitijos, toliau tęsė kun. A. Milukas. Ilgiausiai redagavo ir daugiausia rūpinosi laikraščio reikalais kun. J. Tumas. Jis įvairiais būdais surasdavo reikalingų lėšų laikraščio leidimui, organizavo laikraščio bendradarbius bei nlatintojus ir savo gausiais, aktualius dienos klausimus liečiančiais straipsniais užpildydavo laikraščio puslapius ir davė jam ideologinę kryptį. Jis pats apie "T. S." reikalus anksčiau minėtame laiške taip rašo:

"Man darbo padidėjo. Aš tapau šv. Kazimiero draugijos kasininku, kolektoriumi ir dažnai vienatiniu rašytoju, turinčiu pateikti kas mėnuo medžiagos 5 spaudos lakštams (80 puslapių). Trejus tad metus išbuvau vikrijate, nežinodamas, kas darosi lauke, net    visų gražiausiomis dienomis... Daug mano pinigų ir juodų plaukų prarijo" .3)

Be to, straipsniais, kaip kun. J. Tumas rašo, "T. S." rėme kun. D. Tumėnas ir kun. Al. Dambrauskas (A. Jakštas). Kai pasirodė "T. S.", 'Apžvalga" tuoj sustojo, jos redaktorius kun. K. Pakalniškis pradžioje labai pyko ant kun. J. Tumo už naujo laikraščio įsteigimą, bet vėliau perėjo į "T. S." bendradarbius, tik publicistikos jis daugiau nelietė, o davė ištisą eilę įdomių beletristikos dalykėlių, pasirašydamas Dėde Atanazu.

Apie "T. S." buvo susispietęs gausus svarbesniųjų katalikų rašytojų būrys: poetai Maironis, A. Jakštas, Margalis, Dagilėlis, M. Gustaitis, ir tuo metu buvęs katalikiškų pažiūrų L. Gira; beletristai — minėtas Dėdė Atanazas, V. Pietaris, M. Pečkauskaitė, kun. J. Lindė, kun. Sabaliauskas. Čia dar rašė J. Jablonskis, K. Būga, D. J. Basanavičius ir J. Šaulys.4)

Tautos vienybės keliu
"Tėvynės Sargas" gimė, turėdamas tikslą patraukti į bendrą darbą visas lietuvių inteligentines jėgas: dvasininkus ir pasauliečius. Šita kilnia lietuvių tautos vienybės idėja ypatingai sielojosi kun. J. Tumas. Todėl pradėjus eiti "Tėvynės Sargui", jis savo straipsniuose skleidė tautinės vienybės ir bendro darbo mintį. Jis, giliai pažindamas lietuvių tautos kultūrą, visuomenę, jos susiskaldymo priežastis ir būdamas didelis užsidegėlis tautiniais reikalais, pasižymėdamas nepaprasta tolerancija bei turėdamas daug simpatijų lietuvių visuomenėje, geriausiai ir tiko tautinės vienybės idėjoms skleisti. Kiekviena proga jis kvietė ir ragino visus lietuvius laikytis vienybės, nes "mūsų tvirtumas, tai vienybė. Iki Lietuva nepaliaus Dievą mylėti, iki užlaikys tarp savęs brolišką vienybę, tai neįveiks mūsij ir baisiausias priešas".5)

"T. S." buvo tolerantingas ir jieškojo bendro pagrindo veikti visiems lietuvių inteligentams. Savo recenzijose apie "Ūkininką" ir "Varpą" dažnai atsiliepdavo palankiai. Net J. Šliūpo "Lietuviškame Balse", "Apšvieto'e" ir "Naujoj Gadynėj" kartais rasdavo ką nors gero.6) Jo įsitikinimu, visi lietuviški laikraščiai siekia vieno bendro tikslo:

"Apie konkurenciją tarp lietuviškų laikraščių negali būti ir kalbos, ar jie ne vieną varo? Kiekvienas, žinoma, su kitokiomis jėgomis, didesnėmis ar mažesnėmis, bet visi stumia iš Lietuvos sunkų vežimą, atverdami saviesiems akis" 7)

Bet "T. S.", užėmęs "Apžvalgos" vjetą, pakeitė tik taktiką, o katalikiška idro^gija paliko ta pati. Kaip "Apžvalga", taip ir "T. S." tautiškumą siejo su tikyba. Lietuvybė ir katalikybė viena kitą remia, tik Bažnyčios reikalai esą statytini pirmoje vietoje. Jis katalikybe brangino ne tik kaip Dievo leistą ir įsakytą, bet ir kaip kultūros pagrindą. Katalikybė "T. S." buvo didžiausias ir plačiausias Lietuvos dvasios pasireiškimas. Didžiausias jo noras buvo kurti lietuvišką kultūrą ant tikybinių pamatų. Jis kreipė dėmesį į V. Europą ir nurodė, kad ten materializmas jau bankrutavęs, grįžtanti krikščionybė, ir tikėjosi, kad ne vienas lietuvis, paskaitęs jo žodžius, susimąstys ir susilaikys nuo paklydimo. Čia pasireiškė laikraščio noras patraukti kitų simpatijas, užkariauti širdis, sudominti katalikybės kilnumu.8)

Todėl laikydamasis katalikiškų pagrindų, "T. S." negalėjo išvengti ginčų su "Varpu", skelbiančiu pozityvistines mintis, o ypač su J. Šliūpo redaguojamų laikraščių antireligine ideologija.

Bet "Aušros" laikais prasidėjęs lietuvių inteligentų skilimas ir toliau tęsėsi ir didėjo, formuodamasis į atskirus politinius vienetus. Todėl "Tėvynės Sargo" metu tas suskilimas nė kiek nesumažėjo, bet dar labiau išryškėjo, ir "Tėvynės Sargo" pastangos sujungti bendram tautiniam darbui katalikus ir liberalus nepavyko. Šią nesėkmę kun. J. Tumas, pranešdamas skaitytojams, kad jis pasitraukia iš redaktoriaus pareigų, taip apibūdino:

". . . mes visi lietuviai dar tebesame atspindis svetimų idėjų, nuosavos tikrai lietuviškos idėjos sulig aguonos grūdo teturėdami. Dirbame ne dėl Lietuvos: vieni dirba dėl Rymo, kiti dėl Babelio, Markso, etc. Dabartinis redaktorius mėgino užimti vidurinį kelią... Bene pavyks suderinti du su kitom nuomonėm lietuvių būriu, išrandant bendrą grynai lietuvišką kultūrišką darbą, šešerius metus padirbėjus mato, jog pilna tautiška lietuvių, vienybė tai tik svajonė".9)

TELESFORAS VALIUS
ŽEMAITIJOJE (tipografija)

Už lietuvių tautos reikalus
Nors "T. S." nepavyko įgyvendinti tautinės vienybės ir suburti į bendrą lietuvišką darbą skirtingų ideologinių pažiūrų lietuvius, tačiau jo išvaryta tautinės kultūros dirvoje vaga yra gili ir plati. Užsibrėžęs "stovėti apšvietos, tikybos ir lietuvių kalbos sargyboje" ir rūpintis viskuo, kas tik gali padaryti, kad mūsų broliams būtų ir šviesu, ir puiku, ir sotu ir sveika", laikraštis apėmė visus to meto opiausius lietuvių reikalus: tikybinius, tautinius, švietimo ir ekonominius.

a. Lietuvybė. Jungdamas katalikybę su lietuvybe. "Tėvynės Sargas" daug pasitarnavo išugdyti kaimo ir miesto lietuvių aiškesnei tautinei sąmonei. Buvo sugriautas lenkų skelbiamas mitas, kad katalikas yra tik lenkas. Tai padėjo atsispirti ne tik prieš rusų, bet ir lenkų įtaką. Nuo lenkiškumo apvalyta, Katalikų Bažnyčia tapo stipriausiu lietuvybės pagrindu.10)

Teko susikirsti su sulenkėjusiais Lietuvos bajorais ir nutautinimo darbą varančiais kunigais, kurie šiaušėsi prieš tautinį lietuvių susipratimą. Laikraštis įspėjo bajorus:

"Laikas jau susiprasti mūsų bajorams ir pamislyti, kaip jau toli išklydo iš kelio savo prosenių tėvelių, kurie nežinojo ir nenešiojo lenkiško vardo "šlachcico" ir nešvorgotavo svetimomis kalbomis paniekinę savo, kaip dabar daro... Laikas jau būtų gydyties nuo lenkiškų ligų, kuriomis lig šiol serga ir kitus užkrečia".11)

Nutautusių kunigų "Tėvynės Sargas" perdaug nepuolė, bet kur buvo aiškus ir būtinas reikalas ginti lietuvybę, nesivaržė pasakyti griežtesnių žodžių net Žemaičių Vyskupijos Konsistorijai, kuri buvo išleidusi aplinkraštį, kad metrikuose lietuvių vardus ir pavardes rašytų su surusintomis galūnėmis. Tokį Konsistorijos reikalavimą "T. S." pavadino "sistematišku lietuvišku pavardžių rusinimu".

". . . toks rusinimas yra mums patiems, mūsų žmonėms kenksmingas... šeimos tradicijos yra ankštai surištos su pavarde... Suk nesukęs, bene Žemaičių Konsistorijos buvo motyvas — nežemaitiškumas ir stačiai neapykanta viso to, kas yra lietuviška..."

Ir dėl lietuviškų vardų aiškiai pasisako, kad kunigas "negali niekuomet tėvų priversti užrašyti tą arba kitą vardą, nes tam dalykui nėra paskirto Kanonų įstatymo. Juk ir seniau krikštydavo Fortūnatus, Prudencijas . .. Vylimės, kad Konsistorija nepriklauso prie eilės tų paradoksuotų lenkomanų, kurie lietuvių prisirišimą prie savo tėvynės vis dar "manija" tebevadina; nebetoli laikas, kada ir mūsų jausmai bus lygiai šventi, kaip ir kitų, nes teisingo Dievo, o ne interesuotų žmonių galioje yra sugrąžinti mums priklausomas teises. Fiat! fiat!12)

Patį lietuvių tautiškumą "T. S." daugiau instinktyviai jautė, karštai mylėjo savo tautą, uoliai dirbo jos gerovei, atkakliai kovojo už visus lietuvių tautą siejančius klausimus ir nematė reikalo tuo girtis' bei didžiuotis. Nesigilino ir į filosofinius tautiškumo klausimus. Visai nepagrįstas kai kieno daromas "T. S." priekaištas, kad sargiečiai neturėję tautinės ideologijos. Į tą priekaištą atsako laiške, rašytame A. Merkeliui, kun. J. Tumas. Jis taip rašo:

"Bet ir tu savo rašte klysti, kai sakai, sargiečiai neturėję tautinės ideologijos. Mes ją turėjome visi įgimtą ir sustiprintą, jai dirbome iš tikrųjų daugiau, kaip religinei. Dievui tarnavome per Tėvynę ir mielai ati-davinėjom jai, Tėvynei, visas savo pajėgas ir resursus, net laisvę. Jei būtų reikėję, būtume ir galvas dėję. Ar tokia sielos esmė ne idėja ? Kam ją sakyti ? Tai būtų buvę lygu, kaip sakytis esmi gyvas".13)

b. Tėvynės meilė. Tėvynės meilę erba patriotizmą "T. S." suprato pagal katalikų tikėjimo mokslą. Jis stengėsi atitaisyti "Varpo" mintis, kad tikėjimas yra toleruotinas Lietuvoje kaip gera priemonė lietuvybei išsaugoti. Nuo Nr. 10 padėjo savo šūkį: "Mylėk Viešpatį Dievą už visa labiaus, Artimą kaip pats save, o Tėvynę už save daugiaus". Tuo būdu Dievo, artimo ir tėvynės meilę suvedė į tam tikrą harmoniją, laikantis Dievo įsakymų, ir dėl to neteko ginčytis. Pati tėvynės meilė suprantama, kaip Dievo duota mūsų prigimčiai:

"Žmogus iš pat kūdikystės prisiriša prie tos žemės, kur gimė ir augo: jam meilesnė už kitas ta kalba, kuria ištarė pirmuosius žodžius, meilesni tie žmonės, tarp kurių užaugo, ta laisvė ir tie įstatymai, kuriais jo šalis tvarkosi, papročiai, tikėjimas — trumpai sakant, jis myli savo krašto dvasią, ne tiktai žemę. Toksai žmogaus prisirišimas prie savo krašto žemės ir dvasios tai ir vadinas tėvynės meilė. . . Tai prigimta meilė, kurią jaučiame visi, nors ne kiekvienas užklaustas mokėtų atsakyti — dėl ko jis myli. Ne tiktai tėvo ir motinos, bet ir tėvynės meilė yra mūsų prigimimui Sutvėrėjo duota... Negana tokios meilės, kokia myli apskritai visus žmones, reikia savo tėvynę mylėti daugiau, bet ne už visa labiau. Ir tiktai už tą vieną Augščiausią meilę temažesnė, o už kitą visa turi ji stovėti augščiau: ir už turtus, už sveikatą ir gyvastį".

Toliau nurodo, kaip praktiškame gyvenime turi pasireikšti tėvynės meilė.

"Be žemės ploto nėra tėvynės. Taigi tie visi lietuviai, kurie parduoda nors mažiausią žemės sklypelį rusui, vokiečiui, latviui ir t.t., nemyli tėvynės"...

"Nemyli tėvynės tie ūkininkai, kurie žemę drasko į dalis, tąsosi po teismus, sukišdami į advokato delmoną paskutinį savo turtą... Jei atsiranda nesutikimas tarp brolių ar kaimynų, neikite pas rusą, nei pas uredniką, nei pas asesorių, nei pas tarpininką, nei pas taikos teisėją: — vis tai rusai, Lietuvos priešai. Nesisakykite jiems savo vargų ir sielvartų — jiems tai visai nerūpi... Jie tą užtars, kurs duos daugiau pinigų, o tiesos nejieškos"...
Ir čia pat pataria kilusius ginčus spręsti savųjų tarpe.

Tėvynę mylintiems nepataria vykti į užsienį: Ameriką ir kitus kraštus.

". . . visi tie žmonės, kurie jieško uždarbio savo krašte, ar tai prekiaudami, ar amatu užsiimdami, ar žemę nuomodami, ir visi tie, kurie duoda uždarbio savo žmonėms, o ne atėjūnams svetimtaučiams — tai tėvynės sūnūs... Jei atėjūnai turi duonos ir gerą duoną Lietuvoje, tai patiems lietuviams taip pat galima gauti, jei tiktai gerai rūpintųsi ir jei visi lietuviai laikytųsi vienybėje: visus savo darbus ir reikalus atlikdamai tik su lietuviais...

"Tie tėvai gražiai myli tėvynę, kurie išmintingai auklėja savo vaikelius, mokydami juos gražiai lietuviškai skaityti ir rašyti, kurie nuperka jiems ne tiktai elementorių ir maldų knygelę, bet taip pat ir visokių knygų pasiskaityti... Atsiminkite, tėvai, kad nuo jūsų elgimosi ir vaikų auklėjimo priklauso Lietuvos ateitis!"

"Kas gali leisti savo vaikus į augštesnius mokslus, tas būtinai turi siųsti ne tiktai sūnus, bet ir dukteris, nes Lietuvai reikia šviesių vyrų ir šviesių moterų". . .

Čia pat primena, kad nebūtinai vaikus lei tl tik į kunigus, kaip ano meto ūkininkų dauguma buvo nusiteikusi. "Tegu jis išsirenka sau tinkamą mokslą, by tiktai būtų geras žmogus"...

"Tėvynės meilę minėdamas, nieko nesakau apie tai, kad būtinai reikia visiems pirkti ir skaityti lietuviškas knygas ir laikraščius".21)

Ar galima ką nors daugiau ir geriau pasakyti apie patriotizmą? Daugelis šių žodžių tinka ir mūsų laikams.

c. Tautinės kovos programa. Didžiausia lietuviams skriauda buvo spaudos uždraudimas. Vienintelė pasaulyje tauta, kuriai buvo atimta teisė naudotis savo spauda, buvo lietuviai. Tad "T. S." pirmuoju kovos tikslu buvo lietuviškos spaudos laisvės atgavimas. Jis daug rašė draudžiamos lietuviškos spaudos plausimu: riški o lietuviškos spaudos reikalingumą, nuroiinsjo būdus ir kelius, kuriais lietuviai privalo kovoti dėl spaudos laisvės ir kovoti su rusiškomis r^idėmn knygomis. Prof. V. Biržiška nurodo, kad "Tėvynės Sargo" akcija už spaudos laisvės atgavimą buvo žymiai didesnė negu "Varpe". Mat, kairioji spauda, pasitikėdama vien revoliucija, ne daug gero tikėjosi, jei spauda ir būtų lietuviams grąžinta, nes cenzūrai trukdant laisvą spaudą, revoliucinės idėjos daug sunkiau būtų platinamos lietuviškos spaudos klausimu: aiškino lietuviai "T. S." spaudos laisvės atgavimo kovą laikė vienu iš svarbiausių savo tikslų Skpdmdamas kovoti su spaudos draudimu, laikraštis atliko didelį lietuvių tautinio sąmoninimo darbą.15)

Nors ir svarbiausiu lietuvių klausimu laikė spaudos laisvę, bet vien tuo "Tėvynės Sargas" nesitenkino. "Spaudos atgavimas, tai tik pirmoji laimėta kova". . . Tas laimėjimas —
"tegu neapsvaigina. . . bet padrąsinęs veda toliau žingsnis po žingsnio atkariauti savo laisvę, teisę po teises atimdinėti nuo skriaudikų. Jei spaudą sugrąžins, tai dar neužlopys skyles mūsų gyvenime. Mūsų kalba iš visur išstumta, turės atgauti vėl tas pačias vietas: pradžios mokyklose ir vidurinėse (gimnazijose) ir augštosiose (universitetuose) gauti katedrą, dargi teismuose ir kitose valdžios įstaigose ... Reiks mums iškovoti, kad visi valdininkai Lietuvoje mokėtų vietinę kalbą, o mes tada be pasibjaurėjimo mokysimės rusiškos kaip viešpataujančios kalbos, kad galėtume netylėti, kitur nuvykę su savo reikalais, kad mūsų svetur neapgaudinėtų vertėjai. Reiks iškovoti katalikų lygybę su pravoslavais, teisę gauti vietas savo tėvynėje, o ne kur kitur Sibire ... Ir daug kitų teisių teks mums atgauti iš rusų, bet spaudos neturėdami, negalime nė pradėti karo: užtat spauda taip trokštama"...

Straipsnio pabaigoje aiškinama, kas reiktų daryti, jei nepavyktų atgauti spaudos:
". . . tai belieka mums tas pats elgimos būdas, koks ligi šiol buvo, tiktai dešimteriopai karštesnis . . . mes turime neduoti išeiti "lietuviškam klausimui" iš kasdieninių valdžios rūpesčių". . . Visus, ir carą, ir min'sterius, ir kitus augštus pareigūnus klabinti prašymais, visur ir savo spaudoje ir užsienio spaudoje, kur tik galima prieiti, kelti lietuvių kovos balsą ir rodyti lietuviams daromą skriaudą. . . "tegul visi žino, kad pasaulyje yra žmonių grupe, lietuviais vadinama, su nepatenkintais reikalavimais".20)

"Tėvynės Sargas" drąsino lietuvius, kad nebijotų rusų valdininkų ir perdaug nesilenktų prieš juos, o jaustųsi savo krašto šeimininkais:

"Bet atsiminkit tuos visus "ponus" esančius dvejiems, trejiems metams, paskui jūs patys turėsite al-mužna sušelpti. Jie ne ponai, jie tarnai; jūs patys ponai, nė nuo nieko nepriklausą, tik reikia protą turėti, ne labai išsigąsti . . . Tegu tie ponai žino, kad jie jums tarnauja, o ne jūs jiems".21)

Rūpindamasis bėgamaisiais lietuvių gyvenimo reikalais ir ragindamas lietuvius kovoti dėl savo teisių, "T. S." tačiau vengė griežtesnio pasisakymo už pašalinimą rusų valdžios ir Lietuvos išlaisvinimą, nes manė, kad lietuviai dar nėra pribrendę prie tokios laisvės ir tokia idėja yra per ankstyva. Ir kiti laikraščiai laikėsi panašios taktikos. Tada "T. S." atrodė, kad nykštukui beprasmis kovoti su milžinu, — kova vis viena bus pralaimėta ir ji pareikalaus daug aukų. Todėl "T. S." smerkė ir socialdemokratus, kurie platino neapgalvotai kurstančius sukilimus, žudančius daug taurių lietuvių:

"Lietuvai terūpi dabar tiktai užlaikyti savo dvasią, t. y. Šv. Katalikų Tikėjimą, savo kalbą ir papročius ir visa tai, ką gero ji gavo nuo savo senuolių. Lietuvos užduotis iš vienos pusės saugoti, idant nesiplatintų jos krašte gudiška dvasia ir kreivatikystė, o iš antros pusės, rūpintis idant žmonės taptų kaskart šviesesni mokslu, o per tai būtų tvirtesnio tikėjimo ir patogesnio gyvenimo ir gautų geresnį duonos kąsnį. Su ginklais rankose prieš gudų valdžią nesišiaušti, bet vienok nepasiduoti pavertimui į gudus ir kreivatikius, yra tai lietuvių tėvynainių pamatas, ant kurio stovi tikra tėvynės meilė".22)

Nors vengė griežčiau pasisakyti už ginkluotą kovą su rusais ir nepriklausomybės reikalavimą, tačiau yra tam tikrų, švelnesne forma pareikštų, pageidavimų Lietuvai laisvės. Jau minėto str. apie tėvynės meilę pabaigoje, rašo:

"Broliai lietuviai! mylėkime tėvynę ne žodžiais, bet darbais ir tiesa. Tada tai atgys ir atsikels mūsų mylima tėvynė Lietuva: atgys ir apdengs garbe mūsų kapus, o mūsų vaikams duos laimę ir laisvę".23)

Kitoje vietoje, kalbėdamas apie lietuviškų laikraščių atliekamą tautišką darbą, "T. S." nurodo, kad:

"Visi aiškina administracijos darbus, mokina vienybėje gyventi, laikytis savo tikėjimo, užlaikyti savo kalbą ir papročius ir laukti, kol Europos kardas pergalės Rusijos galybę".24)

d. Švietimas. Ypatingai daug dėmesio "T. S." kreipė i Lietuvos švietimo reikalus — mokyklas, kaip svarbiausią krašto kultūrinimo veiksnį. Rusų valdžia, uždariusi vyskupo M. Valančiaus įsteigtas parapines mokyklas, rusinimo tikslu pristeigė krašte rusiškų mokyklų, kuriose ne tik kad rusai, atkilę iš gilumos Rusijos, mokytojavo ir visus dalykus dėstė visai svetima ir nesuprantama lietuvių vaikams kalba, bet ir reikalavo rusiškai dėstyti tikybą ir rusiškai melstis mokykloje.

"T. S." mokyklų reikalui buvo atskiras skyrius "Mūsų mokslavietės", kur kiekviename numeryje buvo rašoma straipsniai, paremti prisiųstomis korespondencijomis. Įspėdavo lietuvius neleisti savo vaikų į rusiškas mokyklas, kol jose viešpatauja rusinimo dvasia. Kol nėra lietuviškų mokyklų, kur visi dalykai, išskyrus rusų kalbą, dėstomi lietuviškai, vaikus reikia namuose mokyti. Ragino tėvus savo vaikus mokyti lietuviškai skaityti ir rašyti ir liūdėjo dėl žmonių nesusipratimo ir negerbimo savo gimtosios kalbos.

"Broliai lietuviai. Būdami tikrais katalikais, neišvirskite iš lietuvių: kokią kalbą davė Dievas, tokią ir mylėkite ir toje kalboje mokykite savo vaikelius. Ta mūsų kalba yra Dievo skirta, lygiai kaip ir kitos visos, bet lietuviškoji kalba yra už kitas, kurios mūsų šalyse vartojamos, seniausia, taigi ir didesnės garbės verta, o mokyti vyrai pripažįsta, kad ji esanti ir dailiausia. Taip pat lietuvių kalba yra ir seniausia ir gražesnė už kitas ir lietuviams kaip gimtoji kalba meilesnė, bet ar visiems . . . Rodos, visi lietuviai turėtų tiktai savo kalba tekalbėti namuose, gatvėje, su vaikeliais ir su draugais, bet ne visi lietuviai taip elgiasi" . . .

"T. S." rašė apie piemenų auklėjimą, kad našlaičiai vaikai, ganydami pas ūkininkus, neliktų visai be auklėjamosios priežiūros, priminė šeimininkams pareigą šalia savo vaikų neužmiršti ir piemenų. Jaunimas buvo įpratęs rengti vakaruškas, su kuriomis kunigai labai griežtai kovojo. "T. S." aiškino, kad tai esanti bergždžia kova, jaunimas turi turėti kokias nors pramogas, jei jis neturi gerų, tai susiranda blogų. Tiek pačių kunigų, tiek tėvų pareiga prižiūrėti, jei nesurandama kitų kultūringesnių pramogų, kad tie jaunimo šokiai būtų padorūs.

Tautos moralė, švietimas, kultūriniai ir ekonominiai reikalai daug priklauso nuo jos blaivumo. Todėl sargiečiai uoliai kovojo su paplitusiu girtavimu.

e. Ekonominiai reikalai. Lietuvių tautinis judėjimas glaudžiai siejosi su ekonominiu gyvenimu. Geriau ekonomiškai pasiturį žmonės yra lengviau ir tautiškai sąmoninti. "T. S." rūpinosi, kad lietuvis nebūtų nuskuręs, kad geriau ekonomiškai gyventų ir jaustųsi šeimininku savo namuose. Ragino ūkių nedraskyti, nesibylinėti, žemės svetimtaučiams neparduoti, nebėgti į užsienį, mokytis įvairių amatų, užsiimti prekyba. Kadangi lietuviai daugiausia buvo ūkininkai ir dar gana primityviai dirbo žemę, tad daug dėmesio skyrė žemės bei gyvulių ūkio pagerinimui. Daug davė naudingų žinių ir iš smulkių ūkio šakų pagerinimo. Beveik kiekvieno numerio gale būdavo naudingų ir praktiškų patarimų iš įvairių sričių. Rašė apie pinigų taupymo naudą ir skatino nors ir po nedaug taupyti. Korespondencijose džiaugėsi kiekviena lietuvio isteig.a krautuve ar kokia maža dirbtuvėle ir kitiems pavyzdžiu rodė.

Laikraštis turėjo daug bendradarbių-korespondentų iš įvairių Lietuvos vietovių, todėl kiekviename numeryje iš miestų ir miestelių bei bažnytkaimių buvo gausu žinių, kurios nušviesdavo vietos lietuvių veikimą, jų kovas su rusų administracija ir niekšiškus rusų valdininkų darbus.

Prabėgomis apžvelgę ir vieną antrą vaizdą davę, bent apgraibomis galime suprasti, koks buvo "Tėvynės Sargas". Jis praskaidrino rusifikacijos aptemdytą Lietuvos padangę, kovojo už lietuvių teises, daug tautinės šviesos bei šilumos įnešė į apšarmojusias lietuvių širdis, praskaidrino lietuvių laisvės kovos kelius ir dideliu indėliu prisidėjo prie lietuvių tautos kovos dėl laisvės bei nepriklausomybės. "Tėvynės Sargo" pasirinktasis darbo kelias buvo tikras lietuviškas kelias, atitikęs lietuvių tautos ideologiją, paremtą tvirtu katalikų tikėjimu, kurio sultys per penkis šimtus metų jau giliai buvo įsigėrusios į tautos kūną.

Simboliška, kad šiandien, po 60 metų, po daugybės didelių ir svarbių įvykių lietuvių tautos gyvenime, "Tėvynės Sargas" ir jo oponentas bičiulis "Varpas", nors ne reguliariai, bet kartas nuo karto aplanko savo skaitytojus. Jų dvasia, jų ideologija palikusi ta pati, tik ^al daugiau politinių idėjų turi, negu tuo metu. Jiedu išeina ne laisvoje tėvynėje, ir ne Tilžėje, kurios grindinį mina to paties, tik daug žiauresnio masko-lio arklio kanopa, bet "Naujoje Tilžėje" — New Yorke.

Nepagrįsti kaltinimai
"Tėvynės Sargas" ir drauge su juo katalikiškoji lietuvių visuomenė, ypač kunigai, anais laikais ir dar dabar kaltinami už įdėtą vieną straipsnį, pripažįstantį Rusijos carą tikru Lietuvos valdovu. Šį klausimą smulkiai yra išaiškinęs prof. V. Biržiška savo str. "50 metų spaudos laimėjimo sukaktį minint" 1954 m. "Aidų" Nr. 6. Ir apie tai netektų daugiau kalbėti, jei tie kaltinimai nebūtų kartojami šiandieną. 1956 m. sausio mėn. "Sėjoj" J. Audėnas, rašydamas apie Didijį Vilniaus Seimą, "dėl tiesos" jieško "siūlo galo", kas pirmasis iškėlė Lietuvos nepriklausomybės ar autonomijos idėją. Jis išaiškina, kad varpininkai pirmieji buvę, nes 1896 m. sausio mėn. "Varpas" rašė: "kad virs kada nors laikas, kada Lietuva pati valdysis save išsiliuosavus nuo svetimtaučių jungo". Straipsnio pabaigoje dėl tos pačios "tiesos" J. Audėnas rašo:

"Tiesa, kai kuri spauda dar keleriais metais vėliau rašė kitaip negu "Varpas" ir barė socialdemokratus. Būtent, 1900 "Tėvynės Sargas" rašė: "Politišką Lietuvos neprigulmystę skaitome už tuščią svajonę ir prieš aną išreikštą neva lietuviškosios socialdemokratiškosios partijos išleidžiamosiose knygelėse atvirai protestuojame. Sargiečiai, o EU jais visa konservatyviška ligi kaulų smegenų Lietuva pripažįsta Rusijos ciesorių už savo tikrą valdovą".

Atrodytų, kad sargiečiai ne tik buvo patenkinti Rusijos caro valdžia, bet dar protestavo prieš kitų srovių keliamas tautos laisvės mintis. Bet ar iš tikrųjų taip buvo? Į tai atsako prof. V. Biržiška anksčiau minėtame straipsnyje, kurio suglaustas mintis čia pat pateikiame.

Tas posakis buvęs įdėtas i "T. S." redaktoriaus kun. J. Tumo straipsny be jokio ryšio su kitu to straipsnio turiniu ir iš dalies išskirtas riebiomis raidėmis. Prof. V. Biržiška nurodo, kokį įspūdį sudarė lietuviams tas posakis:

"To posakio kilmės nežinant, jau anais laikais, kada tas straipsnis buvo išspausdintas, šis iškilmingas ištikimybės carui pareiškimas daug kam atrodė latai keistas lūpose to redaktoriaus, kuris . . . per visus penkerius ravo redaktoriaus metus kiekvienu straispniu, korespondencija, eilėraščiu, net ir beletristika tik kurstė ir kurstė lietuvių kaimo visuomenę kovoti už savo tikybą, kalbą, mokyklas, ir už visas kitas teises, taigi prieš tą patį "valdoną", kuris ir slėgė per savo tarnus visą lietuvių tautą ir kurio vardo "Tėvynės Sargas" nei vienu geru žodžiu nebuvo paminėjęs . . . Tuo tarpu visas tas posakis neturėjo nieko bendro nei su J. Tumu, nei su "sargiečių" pozicija, bet iš tikrųjų tebuvo vienas kovo3 už lietuvių spaudą etapų".25)

O reikalas buvo štai koks. Kun. J. Ambraziejus, gyvendamas Vilniuje, turėjo progos sueiti su Vilniaus generclo gubernatoriaus valdininkais, kurių žinioje buvo visi lietuvių spaudos reikalai. Jis matė, kad Petrapilio sferose rors ir bir^o linkstama leisti lietuviams spauda, bet Vilniaus generolai gubernatoriai buvo tam priešingi. Tad kun. J. Ambraziejus, susitikęs kun. J. Tumą, ir prašė palankiai parašyti "T. S." apie carą, kad jis galėtų parodyti rusų valdininkams, jog lietuviai nėra prieš carą nusistatę ir nėra prasmės jiems drausti spaudą. Kun. J. Tumas sutiko, kaip jis vėliau išsireiškė, parašyti "tą durną straipsnį". Šią "T. S." istoriją prof. V. Biržiška taip baigia:

"Šitas 'Tėvynes Sargo' sakinys iš dalies ir nulėmė spaudos uždraudimo panaikinimo eigą, nes kun. J. Ambraziejui ši posaki aniems valdininkams išvertus, greitu laiku naujas (po Trockio) Vilniaus generolas gubernatorius Sviatopolk Mirskis savo pasiųstame į Petrapilį ir anų valdininkų parašytame atsiliepime pats patarė valdžiai kiek galima greičiau palankiai išspręsti lietuvių spaudcs uždraulimo klausimą".26)

Naudotų šaltinių ir literatūros sąrašas
1)    A. Merkelis. "Tėvynės Sargui" paminėti, Vairas, 1936 m., Nr. 1, 33-34 p.

2)    Petras Paistrietis, "Kun. F. Lialis—kamandiras ir "Tėvynės Sargo" pradžia", Mūsų Senovė, IV-V knygos 634-635 p.

3)    A. Merkelis, cp. ct. 34 p.

4)    A. Merkelis, op. ct. 34 p. )

5)    A. Merkelis, op. ct. 35 p.

6)    V. Mykolaitis-Putinas, Naujoji lietuvių literatūra, 187-188 p.

7)    "Tėvynės Sargas" 1896 m. Nr. 7.

8)    V. Mykolaitis, op. ct. 186 p.

9)    "T. S." 1896 m. Nr. 8.

10)    J. Ambrazevičius. "Ideologinių grupių santykiai "Aušros" ir "Varpo" gadynėje", Krikščionybe Lietuvoje, 239 p.

11)    "T. S." 1896 m. Nr. 12.

12)    "T. S." 1902 m. Nr. 1.

13)    V. Mykolaitis, op. ct. 186 p.

14)    "T. S." 1898 m. Nr. 3.

15)    "T. S." 1896 m. Nr. 3.

16)    A. Merkelis, Juozas Tumas-Vaižgantas, 64 p.

17)    "T. S." 1896 m. Nr. 10.

18)    V. Mykolaitis, op. ct. 187 p.

19)    "T. S." 1896 m. Nr. 11.

20)    "T. S." 1896 m. Nr. 8.

21)    "T. S." 1896 m. Nr. 10.

22)    "T. S." 1896 m. Nr. 10.

23)    "T. S." 1896 m. Nr. 6.

24)    "T. S." 1896 m. Nr. 7.

25)    V. Biržiška, "50 metų spaudos laimėjimo sukaktį minint", Aidai, 1954 m. 2fi) Ten pat.
 
TELESFORAS VALIUS ATSISVEIKINIMAS
(medžio rėžinys)