BALTŲ VALSTYBIŲ ISTORIJA VOKIEČIŲ KALBA Spausdinti
Parašė Zenonas Ivinskis   
Prof. dr. Georg von Rauch pernai paskelbė veikalą Geschichte der baltischen Staaten (1970, Stuttgart - Berlin - Koln - Mainz, W. Kohlhammer Verlag, 224 psl.). Baltų tautų kultūriniame gyvenime reikia laikyti dideliu įvykiu, kad yra naujai išleista visų trijų Baltijos valstybių istorija drauge, šituo veikalu G. von Rauchas užpildo didelę spragą. Iki šiol daug rašyta kongresinėmis kalbomis atskirais Pabaltijo tautas ir valstybes liečiančiais klausimais, bet nebuvo vienos knygos, kurioje, šalia Estijos ir Latvijos valstybių istorijos, nuo 1918 metų sistemingai būtų apžvelgta ir Lietuvos istorija iki nepriklausomybės sutemų.

Naujausią baltų valstybių istoriją su dideliais trūkumais, pvz., tėra palietę C. A. Macartney ir A. W. Palmer knygoje "Indepen-dent Eastern Europe" (London 1982). Prof. M. Hellmann labai konspektyviai terašė apie Pabaltijo valstybes 1918-1940 savo straipsnyje "Baltische Lander" (Herders Staatslexikon, 6 leid.).

Smulkių bandymų yra buvę ir daugiau, tačiau G. v. Rauchas pirmasis išdrįso, šalia Latvijos ir Estijos istorijos, kaip ją yra drauge nagrinėję R. Wittram, J. von Hehn ir kiti autoriai, dar prijungti ir nepriklausomos Lietuvos istoriją.

Laimingu būdu autorius pasirinko sinchronistinį metodą. Iš tiesų, trijų Pabaltijo valstybių istorijoje nuo pat jų pirmųjų nepriklausomybės dienų (1918) iki pat jų valstybingumo suniokojimo (1940) buvo nuostabiai daug panašių momentų. Net ir Lietuva, kaip Magnus Ducatus Lithuaniae, per praeitus šimtmečius ėjusi visai skirtingu keliu negu abu šiaurės kaimynai, kaip jauna tautinė valstybė parodė su Latvija ir Estija daug paralelių, ar tai lietė užsienio, ar vidaus politiką, šitaip, nuolat lyginant tų pačių dalykų vystymąsi visose trijose valstybėse, jie gali būti vispusiškiau ir giliau nušviečiami.

šitos recenzijos kritiškos pastabos apie Lietuvą liečiančius knygos puslapius neturi tikslo sumažinti aplamai geros knygos vertę. Jeigu tačiau G. v. Raucho taip naudinga knyga susilauktų 2-ro leidimo, būtinai reikėtų eilę Lietuvos istoriją liečiančių dalykų patikslinti, pataisyti, papildyti. Jeigu šitos pastabos tokiam naujam leidimui naudingai patarnautų, recenzentas laikytų savo uždavinį atlikęs.

Nuo pirmo puslapio krinta į akį, kad autorius latvių, o ypač estų praeityje (jis pats iš Estijos kilęs) labiau "namie" jaučiasi negu Lietuvos istorijoje. Užtat eilė svarbių Lietuvos istorijos klausimų čia tik kaip trumpas "appendix" praeinami prie išsamiau paliestų tų temų Latvijoje ir Estijoje. Jau lietuvių tautinio atgimimo laikų aprašymas parodo, kad autorius apie tuos dešimtmečius teturi miglotas sąvokas (p. 27-29). O ir Lietuvos nepriklausomybės metai visais atžvilgiais daug trumpiau ir su didelėmis spragomis tepaliesti.

Pvz., Lietuvos žemės reforma, kuri jaunai Lietuvos valstybei buvo nė kiek nemažesnės svarbos kaip Estijai ir Latvijai, vos užsimenama. Autorius užmiršo, kad Lietuvoje žemės reforma, kuri lenkuojančius, resp. save lenkais laikančius kilminguosius - dvarininkus nuo 1919 pradėjo iš ūkinio gyvenimo išjungti, dar labiau apsunkino ir taip jau gana įtemptus lietuvių - lenkų santykius. Vertėjo užsiminti, kad 1919 metų vasarą P. O. W. ("peoviakai") Kaune Lietuvos vyriausybei nuversti buvo plačiu mastu suorganizavę sąmokslą. Jis tik paskutiniu momentu tebuvo susektas. Autorius nemini nei Curzono linijos, nei kitų svarbių faktų, kurie tada lietuvių - lenkų santykiams buvo charakteringi.

žemės reformos paliestųjų dvarininkų sūnūs paprastai būdavo Lenkijoje su dėmesiu priimami, pirmiausia į Pilsudskio legionierius, ar šiaip jau būdavo aprūpinami geromis vietomis. Pati žemės reforma ir Lietuvoje reiškė labai ryškų piūvį į tuometinius ūkinius irsocialinius santykius. Ji buvo glaudžiai susieta su krikščionių demokratų partijos lyderio Krupavičiaus (1885 - 1970) vardu, Nuo 1923.VI.19 būdamas žemės ūkio ministru, Krupavičius žemės reformą visu uolumu vykdė, kartais pradžioje turėdamas energingai kovoti ir su konservatyviai nusiteikusiais klerikaliniais sluogsniais. G. v. Raucho knygoje Krupavičius iš viso nė nepaminėtas, nes skyrelis apie lietuvių partijas yra, deja, labai menkutis (p. 88-89).

Apskritai apie krikščionių demokratų partiją, kuri nuo 1920 gegužės iki 1926 birželio vadovavo Lietuvos politikai, šioje knygoje mažai kas tepasakyta. Tos partijos vaidmuo tada buvo pirmaujantis. Jos vienos balsais 1922 buvo priimta Lietuvos valstybės konstitucija. Jos pastatytos vyriausybės į-vedė naują valiutą, įkūrė Lietuvos universitetą. Krikščionių demokratų blokui Steigiamajame seime turint daugumą, buvo priimti daugiau kaip 300 įstatymų. Tam blokui priklausė dar dvi katalikų politinės organizacijos, būtent ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija (ne "Darbininkų federacija", p. 88).

Visai nepaminėjęs tikrojo krikščionių demokratų lyderio, autorius prie jų vadų priskiria Stasį šilingą, šitas politikas ir juristas nedaug bendra tėra turėjęs su krikščionimis demokratais. Pirmiausia jis buvo vienas iš steigėjų liberalinės partijos "Santara", o paskui • 1922 - 26) priklausė ūkininkų sąjungai. Bet po perversmo jis buvo apie 7 metus tautininkų valdžios teisingumo ministru ir Valstybės Tarybos pirmininku.

ši recenzija neturi tikslo nurodyti visų G. v. Raucho knygos Lietuvą liečiančių klaidų, kurios kitame leidime lengvai galėtų ir turėtų būti išvengtos. Pvz., klaidingai autorius teigia, kad dešiniosios partijos nuo pat pradžios buvusios griežtai priešingos deryboms su Sovietų Sąjunga (p. 106). Istoriška tiesa tegali būti tik visai priešingame teigime. Kai vieni krikščionys demokratai buvo valdžioje, tuometinis užsienio reikalų ministras (vėliau arkiv.) M. Reinys jau 1925.XII.23 labai dėmesingai Kaune priėmė užsienio reikalų liaudies komisarą čičeriną. Tai įrodo ir M. Reinio kalba (Dokumenty vnešn. politiki SSSR, 8 t., p. 755). Vėliau ministras pirmininkas dr. L. Bistras rūpinosi, kad nepuolimo paktas neatidėliojant būtų sudarytas (autentiški šaltiniai randami tame pat tome).

Dėl 1926 gruodžio 17 perversmo vėl reikia porą faktų patikslinti. Iš nepriklausomybės karų prieš bolševikus pasižymėjęs generolas Ladiga perversmo dieną nevaidino jokios rolės. Kad jo vadovaujami karininkai išvaikę seimo posėdį (p. 106), žinoma, yra didelė klaida. Taip pat visai klaidingai teigia G. v. Rauchas, kad 1926 rugsėjo 28 M. Sleževičiaus valdžios pasirašytasis nepuolimo paktas su Sovietų Sąjunga davęs paskatinimą perversmui. Kaip tik seimo stenogramos rodo ką kitką. Smetona ir Voldemaras (1926.XI.5) ilgose kalbose seime įrodinėjo, jog tą sutartį seimas turi ratifikuoti. O po perversmo ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Voldemaras tuojau (1926.XII.21) paskubėjo Maskvai pranešti, kad toji sutartis pasilieka toliau galioje.

Jeigu autorius perversmui Lietuvoje nors trečdalį to dėmesio būtų skyręs, su kokiu jis gana plačiai po 7-8 metų aprašė parlamentarizmo krizes Estijoje ir Latvijoje (p. 126-136), jis būtų turėjęs dar paminėti eilę vardų ir faktų. Apskritai, palyginus su latviais ir estais, lietuvių politikų ir vadovaujančių asmenų šitoje knygoje randame keliskart mažiau arba jie netiksliai paminimi. Pvz., prie prof. J. Ambrazevičiaus pavardės pridėta, kad jis buvęs "Abgeordneter" (seimo narys, p. 191). Apie "iš Vilniaus krašto kilusį" A. Voldemarą pasakyta, kad jis nuo 1922 toliau buvęs socialinių mokslų fakulteto dekanas. Iš tikrųjų tai tebuvo poros mėnesių organizacinis epizodas, nes jau 1922 rudenį vietoje to socialinių mokslų fakulteto buvo į-kurtas humanitarinių mokslų fakultetas, kurio dekanu Voldemaras niekada nebuvo, nors ten kurį laiką abu su Smetona dėstė.

Kai autorius kitų dviejų tautų nepriklausomybės kovoms labai daug vietos skiria (p. 50-66), lietuvių tautos laisvės kovos pasilieka visai paraštėje, pasitenkinant kuo trumpiausiomis užuominomis (p. 52, 54). Kova prieš Bermond-to - Avalovo dalinius, o pačioje pradžioje prieš bolševikus reikalavo iš lietuvių daug pastangų. Bet reikia autoriui užskaityti dideliu pliusu, kad kariniai lietuvių veiksmai su lenkais yra, palyginti, gana objektyviai išdėstyti <p. 90-92».
Taip pat savo objektyvumą autorius parodo ir anuo neuralgišku, būtent Klaipėdos klausimu -p. 93 Pridėti dar reikėtų, kad lietuvių rūpestis gauti Klaipėdą ypač sustiprėjo, kai prancūzai režisavo "žaidimą" šitą vienintelį Lietuvai tinkamą uostą atiduoti į lenkų rankas.

Ryšium su Klaipėdos atėmimu (1939.111.22) prof. G. von Rauchas cituoja žinomus vokiečių užsienio reikalų ministerijos (valstybinio* sekretoriaus E. von Weizsackerio atsiminimus. Girdi, ministre Urbšys (rašo Weizsacker) išėjęs iš derybų kambario "palengvėjusia širdimi ir patenkintas" (erleich-tert und zufrieden). Su pagrindu kritiškai pastebi G. v. Rauchas, jog Weizsacker tikrai klaidingai čia pavaizdavo, ką Urbšys pergyveno »p. 167). Iš tiesų Urbšys tų ultimatyvių pokalbių taip buvo sukrėstas, kad jo sveikata pašlijo ir jis apsirgo.

Kaip žymus specialistas, G. v. Rauchas pažvelgia į užsienio politikos klausimus, ypač į santykius su Sovietų Sąjunga, (Jo keleto leidimų sulaukusi bolševizmo istorija Rusijoje yra išversta ir angliškai), čia autorius panaudoja naujausius šaltinių leidinius ir savo sprendimuose yra apdairus, baltų tautų atžvilgiu objektyvus. (Jis turi drąsos, remdamasis šaltiniais, pvz., pasakyti, kaip 1938 rytinės sritys latvių, kurie buvo labai an-tivokiškai nusistatę, raudonąją armiją greičiausiai išskėstomis rankomis būtų priėmusios, p. 170 >.

G. v. Rauchas paliečia ir ūkinį bei kultūrinį trijų Pabaltijo vals-tyvių vystymąsi. Lietuvą liečiančio-ji dalis, ypač kelios pastraipos apie jos kultūrinį gyvenimą (p. 112), yra spragotos ir netikslios. Pva vargu tiktų gydytoją J. Basanavičių, pas mus seniai gavusį tautinio atgimimo patriarcho vardą, pavadinti kalbininku šalia didžiojo tyrinėtojo K. Būgos. Dar būtų reikėję nors keletą nuo seniau pripažintų vardų paminėti (A. Salys. P. Skardžius, P. Jonikas, L. Damb-riūnas). Taip pat trūksta šalia V. Čepinskio (jis buvo, be kitko, ne matematikas, o fizikas) žinomojo matematiko Z. žemaičio (1884 -1969), kuris iki 1940 buvo gamtos-matematikos fakulteto dekanas. Autorius tepažymi vos mažytę dalį vardų, žinomų lietuvių moksle, mene, dailiojoje literatūroje. Antrame leidime šitas skyrius turėtų būti rūpestingos rankos išplėstas, visai perdirbtas.

Gana svarbus veiksnys ir nepriklausomoje Lietuvoje buvo Katalikų Bažnyčia. Ją autorius vos probėkšmiais tepaminėjo. Jis nepažymėjo nė svarbaus fakto, kad 1925.IV.4 bule "Lituanorum gente" senoji žemaičių (Medininkų) vyskupija buvo suskaldyta į tris vyskupijas. Iš viso Lietuva gavo 5 vyskupijas, Kaunui suteikiant arkivyskupijos poaukštį ir įkuriant Lietuvos bažnytinę provinciją. Ir pasaulinių dalykų istorijoje yra tai minėtini faktai. O mūsų autorius iš viso nepamini nei arkiv. Skvirecko, nei arkiv. Karevičiaus vardų, nekalbant jau apie kitus keturis vyskupus. Autorius tačiau trumpai sustojo prie tautininkų valdžios ir Bažnyčios konflikto, kurio svarbų punktą sudarė nuncijaus R, Bartoloni (ne Bartolini, p. 138) išvarymas.

Nebedėstydamas kitų dalykų, noriu sustoti prie bibliografinio priedo, čia autorius turėtų padaryti pagrindinę reviziją. Kai estų ir latvių skyriams G. v. Rauchas nurodo net smulkius periodikos (Baltische Briefe, Baltische Hefte) straipsnelius, Lietuvos istorijos skyriams trūksta visos eilės pagrindinių knygų. Kai kuriuose, palyginti, bibliografija gausiuose skyriuose, apie Lietuvą nėra nė vieno titulo, pvz., II, 1 (Santvarka); II, 3, žemės reforma); II. 4 (Partijos); IV, 6 (Baltų Entente).

čia pavyzdžiui bus paminėtas vienas kitas autorius, kurių G. v. Rauchas tikrai būtų neturėjęs praleisti. Bendrajai daliai labai rekomenduotina objektyvi ir gera plungiškio H. Rollniko disertacija, kurioje, be kitko, paduoti geri vokiški vertimai visų trijų valstybių konstitucijų: "Die baltischen Staa-ten Litauen, Lettland und Estland und ihr Verfassungsrecht" (Ab-handlungen des Instituts fūr po-lit. Auslandskunde d. Univ. Leip-zig, 1927). Taip pat svarbus yra iki šiol dar nenaudota archyvine medžiaga paremtas Alb. Tarulio darbas: "American - Baltic Relations
1918 - 1922: the struggle over re-cognition" (Vašingtonas 1965).

Specialiai apie Lietuvą reikėjo bibliografijon įtraukti prof. V. S. ardžio išleistą kolektyvinį rinkinį: "Lithuania under the Soviets. Portrait of a Nation" (1965). Toje knygoje autorius būtų galėjęs rasti patikimus duomenis apie vokiečių okupaciją ir apie iki 1952 m. nusitęsusį kruviną partizanų veikimą, kuris jo labai silpnai prabėgomis vos tepaminėtas. Apie Pabaltijo santarvę autoriui liko nežinomas pagrindinis šios srities lietuvių pusės darbas, būtent, B. Kazlausko "L'Entente Baltiąue" (disertacija štrasburge 1939).

Ir negriebdamas lietuviškų žurnalų straipsnių, kaip yra bibliografinėse nuorodose su estų ir latvių spauda, autorius būtų turėjęs suminėti apie Lietuvą bent gerą tuziną knygų, kurios jokiu būdu nepriklauso prie emigracinės propagandinės literatūros, ūkio problemoms pasigendame, pvz., su gausiomis statistikomis stambaus J. Krikščiūno veikalo "Die litaui-sche Landwirtschaft" (Kaunas 1933); D. Cesevičiaus "Das Finanz-wesen Litauens" fKolner Studien, Neue Folge, 1934, Heft 3), A. Simučio "The Economic Reconstruction of Lithuania after 1918" (Colum-bia Univ. 1942); A. Trimako "Le mouvement cooperatif en Lithua-nie" (Lille 1929) ir kt.

Apžvelgti kultūriniam Lietuvos gyvenimui, kuris čia labai apgraibomis tepaliestas, visada rekomenduotina prof. Viktoro Jungferio studija: "Litauen. Antlitz eines Volkes" (2. leid. Tūbingenas 1948). Reikia labai apgailestauti, kad kai kurie bibliografiniai titulai, ir taip jau labai šykščioje bibliografijoje apie Lietuvą, yra visai ne vietoje. Pvz., laisvės kovų skyriuje visai ne vietoje yra A. Smetonos "Pasakyta, parašyta" (1935), t. y. jo proginės kalbos, pradedant 1927. Dar mažiau čia reikalingas partijos istoriko šarmaičio rusų k. perdėm propagandinis straipsnis žurnale "Istorič. Zapiski" (45 t., 1954) "Intervencija anglo-amerikanskich im perialistov v Litve 1918-1920 gg." (p. 206). Tą patį reikia pasakyti ir apie Mickevičiaus - Kapsuko (ne Mickevičiaus) 'Vaizdus iš dabartinės Lietuvos" (p. 208). Ir toliau bibliografinės nuorodos apie Lietuvą gana netikslios. Pvz., skyriuje
"Lietuva Maskvos akiratyje nuo 1926 m." (III.3) yra paminėti buv. prezidento K. Griniaus atsiminimai (p. 208), kurie tačiau tesiekia iki 1905 metų(I). O tiems revoliucijos metams daug svarbiau būtų buvę suminėti plačius atsiminimus dviejų vadovaujančių socialdemokratų (St. Kairio, K. Bielinio), kuriuos G. v. Rauchas teisingai kaip lietuvių socialdemokratų vadus pamini (p. 28). Visiškai pasigendame, kokių paskutiniais metais naujų ir gerai šaltiniais paremtų tyrinėjimų yra paskelbę lenkai (pvz., Ochmahski, Lossowski).

Nebeliečiant smulkesnių dalykų, reikia apgailestauti, kad autoriui neteko pasinaudoti Lietuvių Enciklopedijos 15-tu tomu (1968). Tada jis būtų išvengęs klaidų Lietuvos ministrų pirmininkų sąraše (p. 216). šitame tome jis būtų apsčiai radęs duomenų ir iš politinio, ūkio, kultūrinio etc. gyvenimo visiems tiems klausimams, kur pas jį liko didelės spragos. Ten yra ir gana tikslus visų ministrų kabinetų sąrašas (1918-1940), kurį sustatė dr A. Gerutis (p. 353-356), o toliau specialistai yra apdairiai apžvelgę naujausią Lietuvos istoriją (p. 356-401).

.Manosios pastabos tačiau, kurios turi patarnauti pataisymams, neturi tikslo silpninti šiaip jau gero bendro įspūdžio. Reikia dėkoti prof. G. v. Rauchui, kad jis ryžosi visų trijų Pabaltijo valstybių istoriją drauge suimti. Jeigu lietuviškajai daliai jis būtų turėjęs apdairų ir informuotą patarėją, veikalas būtų išėjęs žymiai geresnis. Bet ir už tai lietuviai resp. baltai turi būti dėkingi, kad jų naujausios istorijos tiedu dešimtmečiai, kurie reiškė jų tautinių idealų realizavi-mąsi, yra kongresine kalba pavaizduoti. Lietuvis skaitytojas, žinoma, su širdgėla pajus, kad jo tautos istorija tarp dviejų pasaulinių karų, palyginus su Estija ir Latvija, palieka lyg ir "prieškambaryje". Suprantama, vienam autoriui sunku nuodugniau pažinti visų trijų valstybių istoriją. Ir mūsų daugelis, pvz., tiek maža težinome apie Estijos nepriklausomus laikus, kurie čia gana išsamiai pavaizduoti.
(šitoji recenzija kiek sutrumpintoje redakcijoje buvo išspausdinta vokiškai: Mitteilungen aus balti -
schem Leben, 1970, *Nr. 3 (Oktober).)
Zenonas Ivinskis