SNIEGO PLATUMOS Spausdinti
Albinas Baranauskas: SNIEGO PLATUMOS. Noveles. Išleido Nida. Londonas. 273 p.

Tai pirma Albino Baranausko knyga. Joje randame dvidešimt su kaupu novelių. Jų veiksmas sukasi apie ne taip jau žymų Suvalkijos miestelį Vilkabalius. Savo ruožtu tai suteikia rinkiniui tam tikro vieningumo vietos atžvilgiu.

Vieningas jis ir kitomis savo savybėmis, pirmiausia — humoru. Autorius turi gabumų linksmesnėms padėtims, įvykiams, išraiškoms bei nusiteikimams. Tas humoras nėra trankus, o greičiau — santūrus ir epiškai ramus. Autorius jieško ne tiek juokingų žodžių, anekdotų (nors šiaip jo novelių turinys grindžiamas ir anekdotais), o savo humorą išugdo iš vaizduojamosios medžiagos, atsitikimų ir situacijų.

Kitas Albino Baranausko novelių bruožas — jų nuotaikingumas. Nuotaikingas jis gali būti ir vienu trumpu sakiniu, o kartais išsilieja ilgesniais posmais. Šalia to eina ir sugestyvių vaizdų kūrimas, kaip štai:

"Lauke buvo mėnesiena ir vėjas". 11 psl.

". . . pro langus ėjo liepžiedžių kvapas, drėgmė ir patvinusio upelio šnarėjimas". 25 p.

"Kitoj pusėj vieškelio nejudėdami stovi pabalę rugiai". 74 p.

"Krūmai aplink kvepėjo erškėtrožėmis: jų atidžiai ieškojo kelios triukšmingos kamanės". 121 p.

Kartais jo vaizdai įgauna subtilaus žaismingumo:
"Laikas nuo laiko pas ją atbėgdavo triušiai ir, atokiai susėdę, žiūrėjo, kaip eina darbas". 35 p.

Vietomis jo vaizdai turi retos precizijos, sugestyvumo ir, ,tariant jo paties žodžiais, stovi nejudėdami, lyg kokie rėman įdėti paveikslai, kaip šis vasaros kaitrų aprašymas:

"Sekančią savaitę apylinkes užgulė tvankus karštis be jokios atvangos, be menkiausio padvelkimo. Ežeras seko ir traukėsi iš nendrynų, palikdamas sraulei džiovinti garuojantį, dvokiantį dumblą. Skurdūs pakelių barkūnėliai apsiklojo dulkėmis; šmaukšterėjus botagu, grioviakrančio žolė rūko, kaip uždegtas kemsynas. Net vieškeliu kicenantį šunelį sekdavo karšta dulkių sruora". 258 p.

Kaip matyti iš pavyzdžių, Albinui Baranauskui savas ir tam tikras poetinis tonas, vietomis prieinąs ir prie lyrinio švelnumo.

"Prasidėjo suma. Lotyniškcs giesmės užplūdo šventorių ir senkapius, kur mirusiųjų poilsis niekad neatrodė toks gilus ir džiaugsmingas, kaip šį vešaus dvelkimo ir švelnios kaitros pilną rytą, kai miestelyje ūžia minia, o už akmenų tvoros miega rasoti kapai". 41 p.

Visos šios savybės Albino Baranausko novelėms teikia išvidinės šilumos, jaukumo ir artimumo. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie jo personažus. Tai pirmoj vietoj—tradiciniai ūkininkai, vienas kitas moksleivis ar pareigūnas. Tiesa, kartais jie atrodo ir truputį keistuoliai, kartais perdaug užkietėję savo tradicijoje, lyg įšalę joje, tačiau ryškesnieji iš jų pasilieka. O to ryškumo autoriui netrūksta: jis apsčiai jo pažeria savo veikėių išorei, judesiams, darbams, mintims ir nuotaikoms. Kartais jų figūras lyg skaptuote išskaptuoja lietuviškame peizaže ir apyvokoje, kaip tas senelis "Trijose kartose", jau įstrigęs praeityje ir besėdįs sau ant suolelio prie gulbino krūmo.

Tad tarpais pasivaidena, lyg laikas būtų sustojęs, štai paimkim "Vakarą prekyvietės pakraštyje", kur viešpatauja "vienuma ir tyla, tetrikdoma šulinio rato girgždėjimo" (222 p.). Čia nieko neatsitinka—iš trobelių iškišę galvas pasišneka du senukai, prabėga katinas, padvelkia paupio vėsuma. Tačiau iš viso to lieka kažkokio amžinumo ir ilgesio dvasia, kažkokis keistas žavesys, kažkoks nugrimzdimas laike. Savo nuotaikos išlaikymu, humoru, kuone egzotišku šio kampelio pavaizdavimu yra tai vienas iš išbaigčiausių dalykų visoje knygoje. Savo dvasia jis tartum primena kai kurias ispanų noveles, kur nors ir menka gyvenimo iškarpa tartum sustabdoma laike — meistriško pasakojimo preciziškumu.

Albino Baranausko novelėms pasitarnauja ir tai, kad ji"3 lengvai ir natūraliai valdo dialogus. Galima būtų nurodyti, kad esama jo novelių, pravestų ištisai pasikalbėjimo forma.

Apskritai paėmus, autoriaus kalba yra sklandi, įvairi, klasiška. Jo sakinyje žymu kultūra, išbaigimas, žodžio supratimas ir jo skoningas įrikiavimas. Albinas Baranauskas puikiai vartoja periodinį sakinį, ir čia gal žymu klasikinės kultūros patyrimas. Štai kodėl jame nesunku pastebėti ir įvairių klasikų humoristų pėdsakus. Todėl šia prasme jo humoras nėra tiek naujas, kiek tradicinis.

Iš čia galima būtų pereiti ir prie poros pastabų. Viena, šalia šios tradicijos knygai praverstų ir kiek naujesni vėjai. Antra, istorijose tarpais jaučiama kiek vienodumo, ypač jų pabaigime. Pasitaiko neišvystytų situacijų, dažniausiai istorijų pabaigoje, o poroj vietų esame ir nevykusių epizodų, kaip "Spiečiaus" gale.

Visa tai tačiau nenustelbia tikrai gražaus šios knygos įspūdžio, autoriaus kaip pasakotojo brandumo ir jo estetinio išprusimo, atsispindinčio šio rinkinio lapuose.