KŪRYBOS IR VEIKLOS METAI Spausdinti
Šį pavasarį dail. V. K. Jonynui suėjo 50 metų amžiaus. Lietuviškoji spauda tą mūsų žymaus grafiko sukaktį prisiminė straipsniais bei jo kūrinių iliustracijomis. Artimesnieji bičiuliai suruošė pagerbtuves Niujorke.

Žvelgiant į šio dailininko nužygiuotą kelią, kurio 25 metai yra skirti menui, pirmiausia pažymėtina, kad jis kūrė, nuolat veikdamas daugelyje sričių, čia ne tiek svarbu, ar ta veikla liete organizacinį dailininkų gyvenimą, ar mokymą, ar kitus darbus — užtenka atminti, kad jubiliatui teko abi sritis, kūrybos ir veiklos, tuo pačiu metu sumaniai derinti.

V. K. Jonynas, pasiruošęs dailininko pašaukimui Kaune ir Paryžiuje, visą laiką dėstė Kauno Meno Mokykloje, buvo Taikomosios Dailės Instituto direktorius bei dėstytojas, Lietuvos   kultūros paminklų apsaugos darbuotojas bei vadovas, parodų Lietuvoje ir užsienyje rengėjas, tremtyje Hanau stovyklos pabaltiečių dalies organizatorius ir pirmininkas, Taikomosios Dailės Instituto Freiburge kūrėjas, dėstytojas ir direktorius, prancūzų zonoje meno reikalų tarėjas augštajame komisariate, docentas Mainzo meno ir statybos mokykloje, pagaliau Amerikoje Caton-Koze meno institute bei Fordhamo universitete profesorius ir laikraščių bei žurnalų bendradarbis. Iš to jau matyti, kokiu keliu pe'r 25 metus žengė šis dailininkas. Tiesa, atsigavusios Lietuvos, tremties ir emigracijos kultūriniai reikalai ir kitus meno žmones dažnai atšaukė nuo grynosios kūrybos, bet kalbant apie V. K. Jonyno gyvenimą, ypatingai žymu organizacinis-visuomeninis momentas. Tad ir tenka džiaugtis, jog ta įvairi organizacinė bei pedagoginė veikla neužmušė dailininko kūrybinių polėkių; džiaugtis, kad jis tokių užsiėmimų gausoje galėjo išeiti ne tik nepažeidęs savęs, bet ir atsinaujinęs bei pakilęs.

Antras bruožas V. K. Jonyno kelyje yra jo ištikimybė grafikai, šis teigimas gali atrodyti savaime suvokiamas, kai žiūrima į dailininko pradinę kūrybą, atremtą liaudies menu ir į tolesnį jos vyksmą, įamžintą Donelaičio "Metų", Cvirkos "žemės maitintojos", Goethės "Jaunojo Verterlo kančių" ir Prosper Marimee "Lokio" medžio rėžinių iliustracijomis, čia puoselėjant buitį klasikinio meno dvasioje, akivaizdžiai iki viršūnių iškeliami esminiai grafikos bruožai — linijos, plėmai, kompozicija ir kt.

Iš to savo kelio lyg išklydęs, jis kai kam gali atrodyti trečiajame meninio darbo laikotarpyje, kai į piešinius (Mainzo apgulimas) įveda spalvą, kai spalvomis pradeda reikštis litografijoje, o labiausiai akvarelėje, ir kai pasuka į dekoravimo bei vitražų sritį. Tačiau tiesa yra tokia — V. K. Jonynas visuomet su spalva palaikė ryšį ir savo pasirinktas meno šakas suvokė grafiko pajautimais. Spalvą regime jau pirmajame jo kūrybos tarpsnyje (šv. Kazimieras). Jai pilniau išsiskleisti dalinai kliudė spalvotų darbų atspausdinimo sunkumai pagal užsakymą iliustruotose knygose. Vėliau savo grafinėje kūryboje, siekdamas didesnio laisvumo bei lengvumo, dailininkas vis daugiau ir daugiau dėmesio kreipia į spalvą, kuriai pradžioje piešiniuose buvo skiriama antraeilė vieta. Visa tai pamažu jį vedė į spalvotą litografiją bei įstangesnę akvarelinę tapybą.

V. K. Jonynas, akvarelę mėgęs ir anksčiau, Amerikoje sukuria daug šiol rūšies darbų ir 1954 m. Niujorke Weyhe galerijoje suruošia jų parodą. Žvelgiant į ją, pastebimas labai geras spalvų pajautimas. Tačiau ir akvarelėse daiktų kontūrinė sąranga išlieka grafiška. Spalva, dalyvaudama kontūriniuose telkiniuose linijomis bei plėmais, neretai pakenkiama grafiniams uždavin'ams. Ritminiu linijų ir brūkšnių žaismu išreikšti tik patys pagrindiniai daiktų bei gamtos elementai rodo tų akvarelių giminystę su ankstesniais spalvotais piešiniais bei litografiniais darbais.

Dar labiau nutolęs nuo grafikos kai kam V. K. Jonynas gali atrodyti naujausiuose savo užsimojimuose vitražų mene, kuriam šiuo metu, įsirengęs savo dirbtuvę, pašvenčia didžiąją laiko dalį. Jis jau yra padaręs vitražinius langus Čikagos Marquette Parko, St. Louis miesto lietuvių bažnyčioms ir pranciškonų koplyčiai Kennebunkporte. Dabar ruošia vitražus Maspethe statomai lietuvių bažnyčiai ir turi užsakymų iš svetimtaučių. Be to, tai pačiai Marquette Parko bažnyčiai yra suprojektavęs altorius ir paruošęs visą vidaus bareljefinę ornamentiką.

žinoma, nebūtų galima tarti, kad vitražai ir dekoravimas siejasi su V. K. Jonyno grafines kūrybos raida. Tai yra labiau laiko aplinkybių padiktuoti užsiėmimai. Lietuvoje arba kitokiose sąlygose užsienyje dailininkas vargu būtų nešęsis į vitražų ir dekoravimo sritį. Bet šiuo metu, kai pasiryžo ją puoselėti, išėjo ne tik nesuklupęs, o ir pasiekęs žymių laimėjimų. Cia, žinoma, padėjo ankstesnis jo pasiruošimas Paryžiuje, gilinimasis į šią naują meno šaką Niujorke, įgimti gabumai ir teorine bei praktinė patirtis grafikoje bei akvarelėje. V. K. Jonyno vitražai taip pat būdingi grafiniais elementais. Jie čia matomai ne tik fonų ornamentikoje, bet ir apgrindinių figūrų konstrukcijose. Galima spėti, kad jo vitražai būtų dar grafiškesni, jeigu dailininko nevaržytų užsakytojų pageidavimai, menkas bendrosios publikos skonis ir amžiais nusistovėjusios bažnytinės tradicijos.

V. K. Jonyno vitražai yra turtingi figūromis, spalvomis, lietuvių liaudies meno motyvais. Tačiau jie daugiausia tų grafinių elementų dėka yra laisvi, gyvi ir nauji, čia nemaža bus padėjęs pirmasis kūrybos tarpsnis, kai dailininkas dirbo liaudies meno nuotaikose. Jis nūnai tos tautodailinės dvasios įnešė ir į vitražus, o sienų ornamentikai medžiagą Marquette Parko bažnyčiai sėmė tiesiai iš įvairių liaudies meno šaltinių. Tie liaudies kūrybos elementai, savitai įjungti į vitražus, darniai laikosi ir šalia bendresnio pobūdžio figūrinių pavidalų bei jų grupių, pvz. ž. Kalvarijos Marijos vitraže žemutinėj daly geležinės kryžių bei koplytstulpių viršūnėlės, tulpes bei savitai suvoktos žvaigždutes "Šv. šeimos" vitraže.

Pabaigoje tenka pažymėti, kad V. K. Jonynas, nors dabar ir pasviręs į taikomąjį meną, kuriame jis sugeba išsilaikyti tinkamame augštyje, nėra užmetęs ir savo pamėgtos grynosios grafikos. Dailininkas ją puoselėja ir ne vien akvarelėmis, bet litografijomis, medžio rėžiniais ir piešiniais dalyvauja amerikiečių ir lietuvių dailininkų grupinėse parodose, gaudamas premijas bei atžymėjimus. Peržengęs 50 metų amžiaus slenkstį, V. K. Jonynas dar turi prieš save labai plačius kūrybai akiračius.