ŠIRDIES GELMĖ Spausdinti


Bruno Markaitis: ŠIRDIES GELMĖ. Immaculata. 146 p. Kaina $2.00.

Pirmoje knygos dalyje autorius yra tikras dvasios archeologas. Jis kasasi iki širdies gelmių. Ir ką jis ten randa? Pirmiausia — gražių prisiminimų ir liūdnų. Blogis, atrodo, daugiau žymių palikęs kaip gėris. O pačioje širdies gilumoje autoriui mato Dievą, Jo malonę ir prirakintą velnią. Cia kryžkelė, kur susitinka mirtis, dangus ir pragaras. Sumechanintas technikos amžiaus žmogus, pasidaręs medžiagos garbintojas ir pinigo vergas, nebeįstengia surasti tiesos, nors siela vistiek turi nujautimą, jog reikia jieškoti tiesos, gėrio ir malonės. Taip žmogus, kaip paklydęs paukštis, klaidžioja tarp tiesos ir laimės, nežinodamas, kurios pirma siekti. Mėgindamas surasti tiesą per laimę, tampa žemiškų gėrybių, garbės ar kūrybos vergu, nusimena ir net prieš Dievą stoja. O tikroji tiesa — Dievo tiesa. Kas ją seka, jau čia žemėje ragauja laimės. Praradęs gi Dievą, žmogus praranda ir antrą atramos tašką — žmogų ir pasijunta pilnutinėje vienatvėje, kuri yra lyg bedugnė pelkė, kurioje jis ir skęsta. Taip atsiskyrusi nuo Dievo siela "miršta" ir jos laukia antroji mirtis — pragaras. Tik atgaila žmogų vėl į Taborą atveda.

Antroje dalyje, pavadintoje "Kristaus Veido šviesoje" autorius vaizduoja Kristaus gyvenimo kai kuriuos įvykius. Pradeda šv. Jono Evangelijos pradžia ir tikrai gražiai aiškina Dievo Žodį. kurio įsikūnijimo laukė žmonės, kurį pranašavo pranašai ir rašytojai. Įsikūnijęs Kristus tapo širdžių karaliumi. Gyvendamas šeimoje davė pavyzdį visoms šeimoms (Nazariečio Šeima — tai straipsnis, labai guodžias visas tremtinių šeimas). Apie Kristų pamokslauja šaukią tyruose balsas — Jonas. Pas Jį nakčia tiesos jieškoti ateina Nikodemas. Jo žodžio apie gyvąjį šaltinį klausos moteriškė prie šulinio, o nusidėjėlė gauna bausmės atleidimą ir malonę.

Paskutiniuose tos dalies trijuoss skyriuose autorius pakeičia stilių. Jis čia jau nebe pasakotojas, o nagrinėtojas, pritaikytojas, kaip kad pirmoje knygos dalyje. Cia pritaikomas palyginimas apie du sūnu, sprendžiama šventumo problema (Pasaulio nesuprastieji) ir gyvenimo prasmė (Gyvenimo išmintis). Šventasis — tai normalus žmogus, tik nepaprastoje vienybėje su Dievu gyvenąs. Šv. Agnietė pastatoma pavyzdžiu už Dievą apsisprendimo.

Trečioje knygos dalyje "Per Kryžių į Prisikėlimą" autorius pasakoja Paskutinės Vakarienės įvykį, vėliau dėsto, kaip žmonės Kristaus visada nesupratę (Kryžių šešėlyje). Kryžiaus gi nešėjus lydi Viešpaties akys, meilė ir palaima. Kristaus kapas ir Prisikėlimas — tai naujas gyvenimas su Kristumi. Toliau, sprendžiant religinės tolerancijos problemą, sakoma, kad religinė tolerancija per toli nuėjusi — Dievas ir religija visai ignoruojami. Tolerancijos mašina sumalanti viską į besvalvę masę. Mes   gyvename    visuotinio    chaoso ženkle, žmonės, pamiršę Dieve Apvaizdą, viskuo rūpinasi liguistai. Dievo gi Apvaizda veda kiekvieną atskiru keliu ir duoda suprasti, kas tikrai svarbu gyvenime. Baigiamajame skyriuje "Christe eleison" taip įtikinančiai dėstoma žmogaus gyvenimo išpažintis, jog norėtųsi tikėti, kad tai paties autoriaus pergyvenimai.

Širdies gelmė — tai trumpų straipsnių ar konferencijų rinkinys. Nauju stiliumi, įdomiais palyginimais, labai gyvais ir gražiais žodžiais autorius sprendžia žmogaus puolimo — nuodėmės ir prisikėlimo — atgailos, Kristaus sekimo ir Dievo malonės problemas. Ypatingai gražiu stiliumi rašo kai kuriuos Kristaus gyvenimo įvykius antroje knygos dalyje. Nors ir žinomus dalykus skaitai pasigėrėdamas. Ten, kur autorius dėsto, nagrinėja, pritaiko, jau ne toks vienodai lygus. Cia žymu besiblaškanti kūrėjo širdis.

Norisi pastebėti keletą vietų, kurios dar būtų galima išlyginti.

1.    Kalbėdamas apie žmogaus pilną vienatvę, tai yra žmogaus atsiskyrimą nuo Dievo ir žmogaus, autorius sako: "ši vienatvė yra tuo baisi, kad iš jos negalima sugrįžti" (29). O už poros sakinių sakoma: "Tik Dievas gali išgelbėti vienišą žmogų, jei jis apsispręstų prašyti pagalbos" (29). Išeina, kad žmogus, apsisprendęs prašyti Dievo pagalbos, gali iš tos vienatvės sugrįžti su Dievo pagalba.

2.    Palyginimas apie žmogaus gyvenimo rutulį, besisukantį tarp dviejų atramos taškų — Dievo ir žmogaus yra gražus (27). Sakoma, kad atitrūkimas nuo žmogaus yra antroji vienatvės kryžkelė (28). Išeitų, jog atitrūkus nuo žmogaus būtų jau ne-bepilnas sukimasis, o tik su vienu atramos tašku. Kiek toliau tame pačiame puslapyje jau sakoma, jog vienatvė su Dievu yra pilnutinė žmonių mokykla, žmogus išauga į milžinus. Taigi išeina, jog vienatvė su Dievu, tai yra tik su vienu atramos tašku, yra geriau. Taip palyginimas nustoja savo aiškumo.

3.    Teisingai tvirtinama, jog "Dideli žmonės Dievo vienatvėje išauga į milžinus" (29). Čia reiktų pridėti, jog dideli žmonės ir nevienatvėje, tai yra, gyvendami drauge su Dievu ir su žmogum, tampa milžinais. Juk daugelis šventųjų gyveno nevienatvės gyvenimą.

4.    Kalbėdamas apie nuodėmę, autorius sako: "Mūsų amžiaus mintytojai bando mus išvaduoti iš nuodėmės sąvokos, paprastai ir visiškai ją paneigdami. Toks nusistatymas mums atrodo esmiškai klaidingas" (34). Kodėl autorius čia sako "mums atrodo". Argi jis nėra visiškai tikras apie nuodėmės esimą?

5.    Labai gražiai rašoma apie atgailos rolę: "Atgailai tenka genialumo reikalaujanti pareiga: diriguoti visų galių orkestrą, leidžiant pasireikšti visiems instrumentams jiems skirtu laiku" (51). Paskui vaizdžiai aprašoma proto valios ir jausmų simfonija. Bet ar ta simfonija negalima ir be atgailos, tai yra, tada, kada žmogus yra Dievo malonėje ir nėra padaręs sunkios nuodėmės? Ar negeriau pasakyti, jog atgaila čia apsiima iš naujo diriguoti per nuodėmę pertrauktą simfoniją ?

6.    Kalbėdamas apie šventuosius, autorius sako, jog "jie retai kam krisdavo į akį" (90). Iš šventųjų gyvenimo žinome, jog daug jų savo dorybėmis "krisdavo į akį" minioms. Tiesa, pasaulis jų dažnai nesuprato, bet jie buvo pasaulio pastebėti.

7.    Būtų labai naudinga, jei autorius cituodamas tekstus, nurodytų autorius ir šaltinius.

Baigiant noriu dar kartą pasakyti, kad knyga pasigėrėtina. Ji paskaitytina kiekvienam, ištroškusiam naujo žodžio, naujo stiliaus ir dvasios peno. Svarbios gyvenimo problemos čia svarstomos taip lengvai ir patraukliai, jog norėtųsi, kad tokių knygų autorius daugiau parašytų.

Algirdo Kurausko pieštas aplankas labai vykusiai vaizduoja Kristaus veidą širdyje.