PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS SEIMAS Spausdinti


I. Istorinis posūkis lietuvybės kelyje

Mūsų išeivijos tautines salas be atvangos ir negailestingai skalauja svetimos aplinkos vandenys ir gairina svetimos kultūros bei dvasios vejai. Mūsų lietuvybės išsilaikymo teisė turi nuolatos rungtyniauti su jos, lietuvybės, išnykimo laisve. Šias lietuvybės rungtynes su nulietuvėjimu mūsų išeivija gali laimėti, tik išmokusi ir savo gyvenime vykdydama lietuvybės katekizmą — Lietuvių Chartą. Tai didžiausios tautinės svarbos ir nesenstančio turinio mūsų išeivijos tautinio susipratimo kodeksas. Tai tikras receptas lietuvio išeivio tautinei sveikatai bei gyvybei apsaugoti. Tai tikros tautinės gairės visuose pasaulio kontinentuose išsisklaidžiusių mūsų tautinių diasporų orientacijai, kaip savo tėvų bei protėvių tautinio palikimo paveldėjimą išlaikyti savyje ir perteikti ateities kartoms. Šį lietuvybės katekizmą, kaip geras krikščionis "Tėve Mūsų", kas rytas ir kas vakaras turėtų savo mintyse kartoti kiekvienas laisvojo pasaulio lietuvis.

Vienas pirmųjų ir pagrindinių Lietuvių Chartos nuostatų skelbia, kad "Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę". Pirmas įspūdis, kad tai tik raujas konstatavimas jau labai senos tautinio gyvenimo taisyklės. Knygose ir laikraščiuose dažnai aptinkame pasisakymus, koks didis malonumas pvz. kelionėje pabendrauti su svetimųjų aplinkoje netikėtai sutiktu tautiečiu, kad ir visai lig tol nepažįstamu, kad ir visai skirtingų įsitikinimų, įpročių ar išsilavinimo. Tatai savaime eina iš tautinio bendrumo, o tautinio bendrumo ryšys eina tiesiog iš pačios žmogaus prigimties. Ar yra tad kuri prasmė tą ryšį kanonizuoti, jį specialiai pabrėžti? Ar tai nėra tik tuščias iššūkis mūsų tautinei sąmonei? Tikrai, lietuvių vieningos bendruomenės deklaravimas Lietuvių Chartoje yra ne kas kita, kaip iššūkis mūsų tautinei sąmonei ir mūsų tautinio bendrumo ryšiui. Bet jis yra būtinas, nes lietuvį su lietuviu siejąs ryšys — lietuviškas būdas, papročiai, kalba, dvasia, galvojimas, giminystė, — svetimos aplinkos vandenų ir svetimos dvasios vėjų poveikyje gali atsipalaiduoti arba ir visai nutrūkti.

Pvz. Jungtinėse Valstybėse skaičiuojame esant apie visą trečdalį mūsų tautos. Didžiausia lietuvių aglomeracija savo metu buvo Pennsylvanijos valstybėje. Čia dar tebeturime visą trečdalį lietuvių parapijų (41 iš 123). Bet, per 30 su viršum metų aktyviai dalyvaudamas JV lietuvių gyvenime, diena dienon esu liudytojas, kaip atsipalaiduoja ir trūksta mūsų išeivijoje tautinio bendrumo ryšys ir kaip lietuvybės išsilaikymo teisės rungtynės su nulietuvėjimo laisve vis labiau ir labiau krypsta nulietuvėjimo naudai. Iki 1924 m. mūsų tautinio bendrumo gyvas ir tamprus ryšys JV lietuvių tautinį reiškimąsi įgalino augti ir plėstis. Nuo 1930 m. JV lietuvių bendruomenės gyvenime prasideda stagnacija ir regresas.

Iki 1930 m. lietuvių parapijų bažnyčiose anglų kalbos nebuvo girdėti. Katekizacija visur buvo lietuvių kalba. Amerikiečiai kunigai, norėdami, kad jų parapijiečiai lankytų tik savas bažnyčias, buvo įtaigoję vyskupus tautinėse parapi jose neleisti vartoti anglų kalbos. Ir vyskupai lietuvių bažnyčiose anglų kalbos vartoti neleisdavo. Bet nuo 1930-35 m. padėtis ima radikaliai keistis. Pagrindinė to priežastis — lig tol buvusių kompaktinių lietuvių kolonijų išskidimas.

Pradinės lietuvių kolonijos kūrėsi darbininkų gyvenamuose rajonuose, arti savo darboviečių. Ten steigėsi ir lietuvių parapija su bažnyčia ir mokykla. Tačiau, lietuviams prasisiekus, prasidėjo jų "emigracija" į gyventi patogesnius rajonus. Dėl to bažnyčios ėmė netekti lietuvių lankytojų, mokyklos — mokinių. Nuo 1935 m. didžioji lietuvių parapijų dalis jau įsivedė anglų kalbą. Šeimai įsitaisius toli nuo lietuvių mokyklos, vaikai buvo priversti pasirinkti artimą ne lietuvių mokyklą. Savo ruožtu parapinė lietuvių mokykla, netekusi didelės dalies lietuviukų mokinių, kad išsilaikytų, pradėjo priiminėti ne lietuvių vaikus. Daugelis mokyklų buvo priverstos siaurinti, o kai kurios ir visai uždaryti lietuvių kalbos klases. Ir vaikų katekizacija buvo pradėta anglų kalba.

Kartu su lietuvių kompaktinių kolonijų skidimu po priemiesčius išaugo ir pats didysis tautinio ryšio priešas — mišrios šeimos. JV lietuviuose mišrios vedybos ypač pagausėjo nuo 1940 metų. Kai kuriose parapijose mišrios vedybos siekia iki 90% visų lietuvių vedybų.

Tuo būdu mūsų šeimose, mūsų tautinėse parapijose ir mokyklose, mūsų laikraščiuose ir apskritai mūsų tautinėje bendruomenėje lietuvybės išsilaikymo rungtynės su nulietuvėjimo laisve atsidūrė gana akivaizdžioje lietuvybės pralaimėjimo grėsmėje. Toji grėsmė buvo ir tebėra tiesiog proporcinga lietuvių tarpusavinio bendravimo silpnėjimui. Juo tautinis bendravimas silpnėja, juo nutautimo grėsmė didėja. Išskidus pradinėms kompaktinėms lietuvių kolonijoms, lietuvis su ne lietuviu turi bendrauti ir vaiku žaisdamas, ir mokykloje, ir darbovietėje, ir bažnyčioje, ir pasilinksminime, ir kine, ir krautuvėje, ir su kaimynais susitikdamas, ir televizijos aparatan spoksodamas. Kad šiokiomis sąlygomis savo tautinį bendravimą pajėgtume išlaikyti gyvą; privalome specialių priemonių. Šių priemonių atžvilgiu istorinį posūkį padarė Lietuvių Charta, padėdama naują pagrindą tautinės bendruomenės organizaciiai. Tai pats vertingasis tremtinių atsineštas kraitis.

II. Kvietimas Amerikos lietuviams
1951 m., lapkričio 18 d. New Yorke Statler viešbučio patalpose susirinkę per tūkstantis lietuvių, "prisiminę savo pavergtosios tėvynės trar gingą dabarties padėtį ir savo anapus geležinės uždangos' esančiųjų tų brolių kančias ir aukas; jausdamiesi netrūkstamo ryšio susieti su visais pasaulio lietuviais, ypatingai su visais šio krašto lietuviais; turėdami galvoje kiekvieno žmogaus prigimtą teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę; siekdami, kad lietuvis visur ir visada liktų lietuviu ir kad savo tėvų išlaikytąją lietuvių tautos gyvybę galėtų perduoti ateities kartoms, kurdamas lietuvišką šeimą ir turėdamas savo tautinės dvasios židinį mokykloje; pareikšdami savo didelę pagarbą ir lojalumą šiam laisvės ir žmoniškumo principais vairuojamam kraštuo, — kviečia visus Amerikos lietuvius, be skirtumo lyties, amžiaus, užsiėmimo, tikybos ir politinio nusistatymo, veiksmingai prisidėti prie Amerikos Lietuvių Bendruomenės organizacijos sudarymo ir jos uždavinių vykdymo". Tokia buvo Amerikos Lietuvių Bendruomenės organizacijos steigiamojo akto dalyvių rezoliucija.

Jau 6 metai praėjo nuo JV Lietuvių Bendruomenės organizacijos steigiamojo akto, tačiau jo dalyvių kvietimas visiems Amerikos lietuviams lig šiol atgarsio rado, palyginti, tik nedidelėje bendruomenės dalyje. Kaip dažnai gyvenime nutinka, taip nutiko ir bendruomenės organizacijos idėjai JV lietuviuose: dėl istorinių ir psichologinių sąlygų ji daug kam čia pasirodė ne tik svetima, bet ir įtartina. Net ir JV lietuvių bendruomenės viršūnėje stovinčiam kai kam ji atrodė tiesiog pavojinga ir smerktina. J V lietuviai naujajai visuotinei bendruomenės organizacijos idėjai dar nebuvo priaugę, nes visas čionykštis lietuvių tautinis reiškimasis per dešimtmečius susidarė visai priešingo pobūdžio tradicijas ir praktiką.


VIKTORAS PETRAVIČIUS PUOTA (Lino raižinys)

Kai 1922 m. dar klieriku sugrįžau iš Lietuvos į J V, čionykštę lietuvių bendruomenę radau išsirikiavusią atskirais ideologinės kovos frontais, kurių viename ir aš pats netrukau užimti aiškias pozicijas. Tų frontų tarpusavio santykiai buvo grubiai kovingi. Apie visų lietuvių bendras pastangas ir vieningą organizaciją savai lietuvybei išlaikyti bei ugdyti niekas ir svajoti negalėjo išdrįsti. Savo išlikimą lietuviais buvome atidavę Dievo valiai, ir tik skaičiavome metus, kaip ilgai. . . Atsikvošėjimas iš tų brutalių, tiesiog barbariškų tarpusaviu kovų tvaiko atėjo tik su Lietuvą ištikusiomis nelaimėmis. Lenkijos ultimatumas, Klaipėdos krašto nuo Lietuvos atplėšimas, pagaliau, Sovietų Sąjungos agresija ir Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymas visus patriotiškai nusiteikusius frontus skatino j ieškoti bendro kelio bent į tuos tikslus, kurie stovi šalia ir augščiau atskirų frontų ideologinių ir kitokių skirtybių. Savo laiku buvęs vienas iš didžiausių klerikalų ir priešingas bet kuriam bendradarbiavimui su ideologiniais priešininkais, tapau i vienu iš pirmųjų ir griežtųjų visų lietuvių bendro darbo apaštalu. 1940 m. lietuvių kunigų seime tik vieno balso persvara pravedžiau bendrojo Lietuvos Gelbėjimo Komiteto organizavimo rezoliuciją. Tai buvo lemiamas žingsnis Amerikos Lietuvių Tarybai sudaryti. Man todėl ir bendruomenės idėja iš karto buvo aiški ir vykdytina. Tačiau kartaus patyrimo palikę nuosėdos ir po šiai dienai nemaža ir veiklių lietuvių kunigų baimina bendrojo darbo pavojais ir stumia i izoliaciją, o tuo pačiu ir į rezignaciją tautinio bendravimo atžvilgiu. Būdamas Kunigų Vienybės valdybose, nekartą turėjau atlaikyti vienybės pozicijas. Kai 1955 m., vykstant rinkimams į J V lietuvių bendruomenės I-ją tarybą, kaip bendruomenės organizacinio komiteto pirmininkas kreipiausi į visus JV lietuvius kunigus talkos ir paramos bendruomenės organizacijai sukurti, atsiliepė, palyginti, labai nedaug kas. O vienos valstybės lietuvių kunigų susirinkimas į tą mano kreipimąsi atsakė bendru nutarimu: "Pritariame Lietuvių Bendruomenės idėjai palaikyti ir stiprinti lietuvių kultūrą, kalbą ir dvasią, bet, įžiūrėdami besislepiantį Lietuvių Bendruomenėje liberalizmo pavojų, susilaikome nuo jos skyrių steigimo". Atrodo, kad toks lietuvių kunigų nusistatymas anoje valstybėje tebegalioja, nes lietuvių bendruomenės organizacija ten labai sunkiai leidžia šaknis. Šiuo prisiminimu aš anaiptol neturiu nė mažiausios minties kam nors priekaištauti. Aš neabejoju anų lietuvių kunigų baiminimosi nuoširdumu. Aš tatai cituoju tik kaip akivaizdų liudijimą apie J V lietuvių bendruomenės istorinių sąlygų ir tautinio bendravimo praktikos suformuotus nusiteikimus bei įsitikinimus, diametraliai priešingus bendruomenės organizacijos visuotinumo idėjai. Tų bendruomenei nepalankių nusiteikimų junti visuose JV lietuvių ideologiniuose frontuose. Nuo pat pirmųjų bendruomenės organizavimo dienų man teko įtikinėti Altas LB organizavimo būtinumu. Su teisininkais ir be teisininkų Altas tą idėją nenoromis svarstė dvejus metus, kol jai principiškai pritarė. O kai kuri lietuvių spauda prieš bendruomenės organizavimo idėją skelbė, kad ta "idėja atvežta iš užjūrio pačiame savo kevale yra totalitarinės sistemos atspindys"... ir kad tokį "totalitarinės re<nmentacijos planą nubraižė ir dabar bando prastumti užsienio partijų pasiskelbę vadai, kurių ambicija yra paimti savo kontrolėn milijoninę Amerikos lietuviu išeiviją ir perdirbti ją ant savo kurpalio". ("Sandara", 1951/17). Ogi kai kuri JV lietuvių spauda dar ir šiandieną itaigoia mūsų išeiviią. kad "bendra, visus lietuvius apiuneianti organizacija (atseit, bendruomenės organizacija) vra neįmanoma". ("Vienybė." 1957. 2. 13.). Su poetu Maironiu betariant, "idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės, nors neina ramiai, be karionės". Ne be karionės buvo ir tebėra ir LB idėjos kelias JV lietuviuose.

Tačiau, nors ir pamažu, per pastaruosius kelerius metus LB vardas J V lietuviuose jau prigijo. Ogi LB vardu suorganizuoti J V lietuvių arba JV ir Kanados lietuvių drauge masiniai kultūriniai pasirodymai — kultūros kongresas, dainų šventė, jaunimo kongresas, tautinių šokių šventė, — ir LB vadovybės nuoširdus rūpestis per kultūros fondą sudaryti materialių sąlygų mūsų išeivijos tautinei kultūrai paremti, taip pat pastangos parapinėse ir šeštadieninėse mokyklose sukurti tautinės dvasios židinius jaunimui jau ir daugelį skeptikų bus palenkę LB idėjai. Nepaisant sunkumų, ir LB organizacinis tinklas jau yra spėjęs užgriebti nemaža lietuvių kolonijų nuo New Yorko iki Los Angeles, kaip amerikiečiai sako, "from coast to coast". Tegu šis tinklas dar nėra užgriebęs nė pusės visų kolonijų, dar nėra pakankamai tankus, o ir šiame tinkle esančios kolonijos anaiptol nevisos vienodai pajėgiai sugeba tautinį bendravimą plėtoti, tai vis dėlto visai bešališkai galima konstatuoti LB organizacijos bendrosios pažangos įspūdingumas. Suprantama, tuose kraštuose, kur LB idėjai neteko susidurti su jai priešingomis išeivijos visuomeninėmis tradicijomis bei nuotaikomis, LB organizacijos visuotinumas yra, nepalyginti, paveikesnis. Tačiau turint galvoje, kad JV lietuviai ir savo kiekiu ir savo medžiaginėmis bei dvasinėmis galimybėmis neabejotinai yra pirmaujančioje padėtyje kitų kraštų LB atžvilgiu, suprantama, kodėl Vliko Lietuvybės Išlaikymo Tarnyba pavedė suorganizuoti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimą kaip tiktai JV ir Kanados LB vadovybėms. Tas pavedimas sykiu yra ir pakartotinas Amerikos lietuviams kvietimas veiksmingai prisidėti prie LB organizacijos ir jos uždavinių vykdymo.

III. PLB Seimo turinys
Nors jau daugiau kaip metai kaip sudarytas PLB Seimo organizacinis komitetas ir pradėti parengiamieji darbai, bet lig šiol daug kas pasigenda aiškumo, koks gi būsiąs PLB Seimo turinys. Iš šalies kai kam atrodo tą turini galint būti nevertą padarytų kaštų ir įdėto darbo. Vėl gi kai kas vaizduojasi, kad PLB Seimas galėtų būti kažkoks superveiksnys su ypatingomis prerogatyvomis. Faktiškai PLB Seimui galutinį turinį galės suteikti tik pats seimas. Kiekvienas bandvmas jau dabar tą turinį precizuoti nėra apsaugotas nuo paklydimo. Savo pasisakymą tuo klausimu suprantu tik kaip preliminarų. Pirmiausia turime skirti PLB Seimo formalųjį, konstitucinį, reprezentacinį turinį nuo jo dekoratyvinio, manifestacinio fasado.

Pirmuoju atžvilgiu tą turinį randame principiškai nusakytą Laik. PLB Seimo konstitucijoje.  Štai jis:

"1. Atskirų kraštų lietuvių bendruomenių tarpusaviniams santykiams ir bendradarbiavimui ugdyti bei stiprinti šaukiamas PLB Seimas.

"2. PLB Seimas: a. nustato PLB konstituciją; b. sudaro PLB Sekretoriatą; c. nustato PLB Sekretoriato būstinę ir veiklos gaires; d. taria atskirų kraštų LB valdybų ir PLB Seimo atstovų pateiktus klausimus".

Šių klausimų apimtis iš anksto konkretizuoti neįmanoma. Viena tik aišku, ji negales prašokti Lietuvių Chartos rėmų. Bet L. Chartos rėmuose telpa ne tik išeivijos tautinio bendravimo visuotinumas, — "Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę (1), — ir ne tik lietuvybės išsilaikymo pagrindinės prielaidos — kalba, šeima, mokykla, draugija, spauda, tautinis solidarumas ir kt., — bet ir nuostatas, kad "Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę (6)."

Šioje klausimų apimtyje Amerikos lietuviai nuo pat pirmųjų bendruomenės organizacijos žingsnių daug jautrumo yra rodę dviem klausimams: bendruomenės organizacijos visuotinumo principui ir bendruomenės organizacijos vaidmeniui Lietuvos laisvinimo kovoje.

Bendruomenės organizacijos visuotinumo principas čia kai kieno norimas interpretuoti kaip tam tikra prievarta tiems lietuviams, kurie mano esą ar norėtų būti bendruomenės organizacijos nepriklausomi. Faktiškai tokia interpretacija absoliučiai be pagrindo, nes bendruomenės organizacija neturi prievartai priemorių. Kaip negalėčiau laikyti prievarta sau, jei kas mane laikytų kunigu, nes kunigu esu ir priklausau dvasininkų bendruomenei, kaip negal'ma laikyti prievarta žmogui, kad jis žmogum laikomas, žmonių bendruomenės nariu, taip lygiai lietuvis negali laikyti prievarta, kad jis laikomas lietuviu, Tetuvių bendruomenės nariu. Tai yra tik konstatavimas to, kas yra. O ar tos ar kitos bendruomenės narys — kunigas, žmogus, lietuvis ir 1.1. — bus veiklus, pareigingas, ar pasyvus ir abejingas, ar net savo bendruomenei ir jos organizacijai priešiškai nusiteikęs, — tai jo sąžinės dalykas. Pasitaiko, kad kunigas meta kunigystę, lietuvis atsižada lietuvybės ir Lietuvą išduoda, žmogus elgiasi kaip ne žmogus. Tokiais atvejais kiekviena bendruomenė griebiasi savisaugos priemonių ir tokiam nariui taiko savo kompetencijos sankcijas.  Tautinė bendruomenė tokiais atvejais daugiausia ką gali, tai tokį narį išjungti iš bendruomenės vadovavimo. Kaip Amerikos LB įstatai sako: "Ir 18 metų sulaukęs lietuvis neturi balsavimo teisės, jeigu jis (a) nėra lojalus JAV santvarkai ir savo veiksmais joms (JV) kenkia; (b) kenkia lietuvių tautai ir yra priešingas Lietuvos nepriklausomybei arba pritaria sovietinei ar kitokiai Lietuvos okupacijai" (4 str.). Prof. J. Kaminskas, sveikindamas Amerikos LB organizacijos steigiamojo akto dalyvius, 1951. XI. 18. teisingai pastebėjo, kad "kiekvieno lietuvio pareigos bendruomenei tėra moralinio pobūdžio ir kad apie kitokią prievartą negali būti kalbos". ("Draugas" 1951. XI. 22.). Tačiau šios rūšies "prievartą" paprastai savo įstatuose turi kiekviena draugija savo nariams. Ji yra neišvengiama ir LB organizacijoje. Šia prasme bendruomenės organai yra kampetentingi tarti, kad toks ir toks lietuvis nėra pilnateisis bendruomenės organizacijoje.

Bendruomenės vaidmuo Lietuvos laisvės kovoje kai kieno norimas gretinti su bendruomenės, taip sakant, pašaukimui svetima politikos sritimi. Kaip minėjau, bendruomenės vaidmuo Lietuvos laisvės kovoje yra įsakmiai deklaruotas pačioje L. Chartoje: "Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę". Buv. Lietuvybės Išlaikymo Tarnybos valdytojas prel. M. Krupavičius savo 1950. V. 30. aplinkraštyje LB klausimais be ko kita rašo: "PLB turi du tikslus — pagrindinį ir atsitiktinį. Pagrindinis — išlaikyti išeiviuose lietuvybę. Atsitiktinis — atkovoti Lietuvai laisvę ... Lietuva rūpintis jai (LB) tenka atsitiktinai, kai ją (Lietuvą) prislėgė didžiosios nelaimės ir baisūs pavojai. Pašalinus tuos pavojus ir nelaimes, Lietuva pradės rūpintis Pasaulio Lietuvių Bendruomene, kaip motina rūpinasi savo vaikais, kad ir į žentus ar į marčias išleistais". (PLB Keliu, 19 psl.). Ir prof. J. Kaminskas jau minėtame savo sveikinime Amerikos LB organizacijos steigiamojo akto dalyviams teisingai pabrėžė, kad, "nors Amerikos lietuvių bendruomenės organizacija yra nepolitinė, bet ji bus didelė atrama Lietuvos laisvinimo darbams" (Draugas 1951. XI. 22).


VIKTORAS PETRAVIČIUS JAUNAVEDŽIŲ LAIMĖ (Lino raižinys)

Konkrečiai bendruomenės organizacija savo vaidmenį Lietuvos laisvės kovoje atlieka dvejopu būdu: aktyviai vykdydama laisvės kovai reikalingų lėšų mobilizavimą (pastaraisiais metais ir pačioje Amerikoje Vasario 16-sios minėjimą ir ta proga Alto vajaus vykdymą žymia dalimi organizuoja LB apylinkės) ir organizuodama tautinių kultūrinių vertybių demonstracijas. Tokie įvykiai kaip dainų ar tautinių šokių šventės Lietuvos laisvės kovai gali atnešti reikšmingesnių rezultatų, nekaip politikų teikiami memorandumai ar leidžiamos propagandines brošiūros. Šiuo atžvilgiu bendruomenės vaidmeniui pasireikšti Lietuvos laisvės kovoje yra tikrai plačios ir Įvairiopos galimybės, kurios tačiau nesikerti su politinių ar rezistencinių organizacijų veiklos galimybėmis ir pastarųjų nekonkuruoja.

LB visuotinumo principas ir jos vaidmuo Lietuvos laisvės kovoje todėl natūraliai turas atsispindėti ir PLB Seimo turinyje. Svarstydamas PLB Seimo darbotvarkės metmenis, organizacinis komitetas be grynai organizacinių bendruomenes klausimų yra numatęs paruosti ir pasiūlyti seimo darbotvarkėn ir šias problemas:

(a) Lietuvių tautos padėtis laisvajame pasaulyje. Ši problema įvairiais aspektais apimtų galimai visų mūsų tautos diasporų lai:vaJame pasaulyje padėtį. Šios padėties vaizdas turėtų susidaryti iš duomenų, kiek kuriame krašte turime lietuvių; kiek ir kurių savo kultūrinių, religinių, karitatyvinių, ekonominių, švietimo, auklėjimo, sporto, jaunimo, studentų ir kt. orgnizacijų bei įstaigų kurio krašto lietuviai turi ir koks jų praktinis poveikis tautiniam tarpusavio bendravimui ir lietuvybei; kokios bendros medžiaginės ir moralinės gyvenimo sąlygos; koks procentas mišrių šeimų; ir t.t. Tam reikalui organizacinis komitetas ruošia specialią anketą visų kraštų LB vadovybėms. Iš gautų atsakymų duomenų bus sudaryta tam tikra suvestinė, kuri PLB Seimui suteiks konkretų esamos padėties vaizdą ir įgalins seimą vienu ar kitu dalyku padaryti reikalingų išvadų.

V. PETRAVIČIUS PRIE GIRNIŲ Detalė iš ciklo "Mano tėviškė" (Lino raižinys)

(b) Lietuvių tautos padėtis okupacijoje ir Lietuvos tarptautinė teisinė ir politinė padėtis yra antroji problema, kurią organizacinis komitetas yra numatęs paruošti ir pasiūlyti PLB Seimo dienotvarkėn. Išeivijos tautinei individualybei gyvai išlikti yra du mirtini pavojai: nutrūkimas tautinio bendrumo ryšio savo tarpe ir nutrūkimas ryšio su tautos kamienu, su metropolija. Pirmuoju atžvilgiu pavojui įveikti ar bent jam sumažinti ir atitolinti mes sudarome bendruomenės organizaciją. Antruoju atžvilgiu pavojui išvengti ar bent jam sumažinti mes, dėl sovietinės okupacijos sudarytų užtvarų negalėdami turėti normalių, glaudžių ryšių su Lietuva, turime bent turėti aiškų ir tikrą jos dabartinės padėties vaizdą. Tik turėdamas konkrečius duomenis apie tautos padėtį okupacijoje ir apie okupuotosios Lietuvos valstybės tarptautinę teisinę ir politinę padėtį, PLB Seimas gali prieiti praktiškų realių išvadų dėl mūsų išeivijai tenkančių tos padėties diktuojamų tautinių ir valstybinių uždavinių vykdymo laisvajame pasaulyje.

PLB Seimo konstitucinę reprezentaciją sudaro 112 atstovų. Tas atstovų kiekis nustatytas Lietuvos Steigiamojo Seimo garbei. Lietuvos Steigiamajame Seime taip pat buvo 112 tautos atstovų. Atsižvelgdamas į atskiruose kraštuose gyvenančių lietuvių kiekį ir susitaręs su bendruomenių vadovybėmis, organizacinis komitetas PLB Seimo mandatus yra šiaip paskirstęs: Argentinos lietuviams — 8, Australijos lietuviams — 6, Austrijos — 1, Belgijos — 1, Brazilijos — 10, Britanijos — 7, Chilės — 1, Danijos — 1, Italijos — 1, J V — 41, Kanados — 14, Kolumbijos — 2, Prancūzijos — 2, Švedijos — 1, Šveicarijos — 1, Urugvajaus — 6, Venezuelos — 2, Vokietijos — 6, Zelandijos — 1.

Laik. PLB Seimo konstitucija buvo nustačiusi, kad tuose kraštuose, kuriuose veikia bendruomenės taryba—parlamentas, jis ir PLB Seimo atstovus išrinktų. Tačiau atsižvelgdamas į kai kurių bendruomenių pageidavimus, organizacinis komitetas drauge su JV ir Kanados LB pirmininkais tą konstitucijos nuostatą per s varstė ir pakeitė, įgalindamas atskirų kraštų bendruomenių tarybas pačias nustatyti PLB Seimo atstovams rinkti tvarką, kokią jos randa savo bendruomenei tinkamą.

PLB Seimo atstovas, dėl ligos ar kitos nenugalimos kliūties negalėdamas seimo sesijoje dalyvauti, savo mandatą tai sesijai gali perduoti savo pasirinktam antrininkui. Seimo atstovu ar jo antrininku gali būti kiekvienas LB pilnateisis lietuvis, ne jaunesnis kaip 21 metų amžiaus ir susimokėjęs tautinio solidarumo įnašus.

Tačiau šalia PLB Seimo konstitucinio, reprezentacinio ir probleminio turinio ne mažiau svarbus vaidmuo tenka skirti ir seimo dekoratyviniam, manifestaciniam fasadui. Šį fasadą organizacinis komitetas pasiryžęs panaudoti išeivijos tautinių kūrybinių polėkių, kūrybinio įnašo į savo tautos ir žmonijos kultūrinį lobyną manifestacijai. Jos programoje yra tapybos ir skulptūros paroda, spaudos paroda, muzikos ir dainos vakaras, kamerinės muzikos koncertas, filatelijos paroda, sporto žaidynės. Ši manifestacija turėtų būti verta svetimųjų dėmesio ir pasigėrėjimo ir mūsų pačių pagarbaus pasididžiavimo.

IV. Aš esu tavo tauta
Lenkų kilmės Jungtinių Valstybių kongresmanas A. N. Sadlakas atstovų rūmų posėdžiuose Vašingtone savo kalbą nekartą yra baigęs šūkiu: "Tegyvuoja Lenkija!" Pajutęs kai kieno dėl to reiškiamą nepasitenkinimą, Sadlakas paaiškinęs: "Ar negeriau palikti tuo, kuo esi, kuo niekada nepaliausi buvęs?" Lenkų išeivija juo didžiuojasi. Iš tikrųjų, tautybės žymė žmoguje neištrinama. Ir Lietuvių Charta teisingai skelbia, kad "Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada". O kad tas lietuviu išlikimas būtų lengvesnis, tam yra gyveniman pašaukta bendruomenės organizacija. Jos uždavinys yra trejopas: stiprinti ir puoselėti lietuvybė tuose, kurie ją turi; gaivinti ir ugdyti lietuvybė tuose, kuriuose ji jau prigesusi, ir sudaryti medžiaginių bei moralinių sąlygų tiems, kurie apdovanoti kūrybiniu talentu, kad tą savo talentą galėtų panaudoti tautinės kultūros vertybėm kurti. Ir PLB Seimas esmėje yra ne kas kita, kaip mūsų išeivijos tautinės bendruomenės minties ir valios susitelkimas ties išeiviios tautinės gyvybės problemomis, ne kas kita, kaip išeivijos tautinės gyvybės prasiveržimas savo kultūrinės kūrybos manifestacija.

PLB Seimo uždaviniai, turinys ir programa telpa trumpame aforizme: aš esu tavo tauta!