EILĖRAŠČIAI |
V. Petravičius — Našlaitė (lino raižinys) EMIGRANTAS Emigrantas didmiesčiu eina, Kurį tėvo - pastogėj sapnavo. Emigrantas dainuoja dainą, Kurią motina jam dainavo. Emigrantas armoniką girdi Ir svirti, girgždančią svirti. Žydi pievoj ramunė ir spaudžia jam širdį Ir neleidžia ramiai numirti. Emigrantui kepurė netinka prie veido. Jisai nepažįsta nei erdvės, nei laiko. Į platų pasauli jį Dievas išleido Ir neleidžia keliauti ir laiko Prie tų durų, kurių jau nė slenksčio nėr likę (Liko tik uosiai, audroj nepalūžę). Ten pempės vis klykia ir klykia. Ten nirios ūžia ir ūžia. VAIDUOKLIS Aš atsivežiau kaimo vaiduoklį Į dangoraižių miestą. Kaip elgeta jaujoj lindėjęs, Tesijaučia dabar kaip karalius. Vaiduoklis prie stalo sėdi. Vaiduoklis valgo ir geria. Vaiduoklis juokias ir šoka. Ir verkia. Jam gaila jaujos. Vaiduokliui nėra kur vaidentis. Jis kelio į žmogų neranda. Erdviažmogis naktį ateina Pas miegantį vaiką. Erdviažmogis — kūnas be dvasios, O vaiduoklis — dvasia poeto. Erdviažmogis gatvėje gimęs, O vaiduoklis — erdvių platybėj. |