APŽVALGA LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO IKI XVI-TO AMŽIAUS PABAIGOS Spausdinti
(Pabaiga)
 
Šiek tiek apie dvaro, sakytumėm, administracinę konstrukciją. Beveik visuomet jis turi po vieną ar net keletą priedvarių arba "folverkų" (nuo vok. Vorwerk — "priešakiniai kurio gamybinio junginio įrengimai"). Konst. Jablonskis (garsaus kalbininko sūnus) "Istorijos Archyve" (1934) su geriausių istorijos šaltinių leidėjų tikslumu ir kruopštumu paskelbęs Lietuvos dvarų inventorius, vis dėlto atskirų inventorių antraštėse priedvarį "folverką" stato gretomis su dvaru, nuo pastarojo teskirdamas jį dydžio atžvilgiu ir jį pavadindamas "dvareliu". Bet priedvaris arba "folverkas" (dokumentuose "dvorec", "dworzec", "folwerk") XVI-me amžiuje yra savarankiška sąvoka ir tam tyčia terminas dvaro padaliniui pažymėti. Štai ką skaitome 1557 m. valakų nuostatuose: "...norime turėti folverkus... prie kiekvienos mūsų pilies ir dvaro" (folvarki chočem meti... pri každych zamkoch i dvorech našych). Dalykas dar labiau išryškintas 1588 m. Lietuvos Statute (skyr. XI, posm. 1), kai kalbama apie užpuolimą bei grobimą. Girdi, "ne tik ant paties dvaro, bet ir ant kluono arba dvarelio, kur paprastai laikoma galvijai ir šiaip namų ūkio dalykai". Čia nebuvo visų šiaip dvare randamų pastatų ir įprastinio tėvūno - užvaizdo (apie dvaro pastatus žiūr. mano str. dienraštyje "Į Laisvę", 1942 m., nr. 236). Tai buvo dvaro padalinys bei atauga. Vietiniai žmonės iki paskutinių laikų jį vadindavo arba "folverku" arba "dvarčium", bet niekuomet ne dvareliu, kuris implikuoja savarankišką dvarą, tik mažesnio dydžio. Nors pagal rusų ir lietuvių kalbų dėsnius "dvorec" yra "dvarelis", bet pačios sąvokos ir reikšmės dėliai čia reikia imti "priedvarį" arba "folverką". Priedvario būdinguosius bruožus sudarė — galvijų ūkis su visa tai, kas jam reikalinga ir, antra, jo prižiūrėtoja, kuri visuomet vadinama "rikūne" (rykunja).

Grūdų kultūra, ypačiai valdovo dvaruose, klestėjo tik etnografinėje Lietuvoje (XVI amž. viduryje). Kitos, atseit, valstybės rusiškosios sritys šiuo atžvilgiu merdėjo. Tokios buvo Volinė, Podolė, Kijevo žemė, Vitebsko, Smolensko ir kitos smulkesnės sritys. Šį reiškinį jau pastebėjo Liubavskis ir Pičeta. Čia valdoviniai dvarai tik patys pramisdavo, o Vilniaus iždui nieko nelikdavo. Podolėje visiškai nebuvo valstybinių dvarų. Valdovų žemės ūkis tuose plotuose beveik visur ne tik ne kilo, bet smuko. Įvairiems viešiesiems reikalams priseidavo siųsti ten duonos iš lietuviškųjų sričių. Pvz., 1535 m. valdovas Įsako pasiųsti į Kijevą: iš Gardino — 500 statinių rugių, iš Brastos — 100 statinių, iš Kamenco — 100 ir iš Slanimo — 200.

Su javų auginimu yra natūraliai susijęs gyvulių ūkis. Kaip iš iškasenų matyti, priešistoriniais laikais arkliai naudota tik jojimui. Pirmoji istorinė žinia yra iš IX-to šimtmečio. Nors ji tiesiogiai liečia senprūsius, bet netiesiogiai ir jų gimines lietuvius. Čia anglosaksų keliautojas Wulfstanas rašo (viename iš vos keleto angliškų mūsų istorijos šaltinių), kad prūsai turį greitų žirgų ir laidotuvių proga ruošią kaip ir arklių lenktynes. Paskui keletą šimtmečių nieko negirdėti. Įdomus dokumentas yra popežiaus Inocento IV laiškas Eželio vyskupui iš 1248. X. 5, kuriuo draudžia iš Livonijos (vokiečių kryžiuočių valdomų Latvijos ir Estijos) gabenti nekrikščionims senprūsiams, be kitų reikmenų, ir arklius. Kadangi tas draudimas 1262 m. buvo išplėstas visam Pabaltijui nuo Dauguvos iki Vyslos, tad, atrodo, šioks toks arklių prekybinis importas galėjo eiti ir Į Lietuvą. Jei kalbėti apskritai apie užsieninių arklių patekimą į mūsų kraštą, tai jis turėjo, ir tai nemažu mastu, būti ypačiai XIII — XIV amžiais. Mat, karo būdu lietuviai susiduria su vokiečiais kardininkais Livonijoje ir jų broliais kryžiuočiais riteriais Prūsijoje, kurie abeji atėjo iš Vokietijos ir su ja palaikė nuolatinius glaudžius santykius. Į kryžiaus karus prieš lietuvius, kaip talkininkai, traukė taip pat didikai-riteriai iš visos Europos, išskyrus tik jos pačias pietines ir iš dalies šiaurines sritis. Nors istorijos šaltiniuose niekur neteko užtikti, kad, šių karų proga, būtų kalbama apie arklius, kaip lietuvių grobį (matomai, tai neleido kryžiuočių kronikininkų etika nekrikščionių atžvilgiu), — vis dėlto, pagal realaus gyvenimo ir istorijos faktų logiką, jų turėjo būti. Juk lietuviai, kiek tik siekia istorinės žinios, arklius labai mėgo ir buvo su jais supratę. Mėgiamieji žirgai buvo laidojami drauge su šeimininku nuo priešistorinių laikų iki pat krikščionybės Įvedimo.

Kaip jau minėjome, arkliai iš kryžiuočių valdomų kraštų (Estijos, Latvijos ir Prūsijos) į Lietuvą patekdavo ir prekybos keliu. Juk draudimas visur ir vsiuomet suponuoja priešingus faktus. O popiežiaus įsakmūs draudimai, kaip sakyta, buvo 1248-tais ir 1262-rais metais. Prūsijos kryžiuočiai nuo savęs buvo uždraudę eksportuoti arklius Į Lietuvą karo metu. Vadinasi, tokia prekyba taikos metu pačių tiesioginių krašto šeimininkų čia iš viso nebuvo užginta.

Nemaža arklių į Lietuvą, kaip karo grobis ir dovanos, patekdavo XIII — XV amžiais iš vakarinės Rusijos sričių. Nuo XIV-to amžiaus pabaigos prisidėjo ir Lenkija.

Lietuvių kariuomenė buvo beveik perdėm raita. Tai atitiko anų laikų kariavimo būdą, kelius, gyvenamosios erdvės reljefą ir gal visuomenės įpročius. Vis dėlto gana anksti arkliai pradėta kinkyti į vežimus. Praleidę dr. W. Gaertės spėjimą apie priešistorinius laikus, XIII-to amž. pradžioje randame jau neabejotinų žinių. 1205 m. lietuvių karo vadas Svelgaitis žygio metu prie Rygos pasirodo "vežime sėdėdamas". Panašių žinių išliko ir apie latvius (1226). Anot Henriko Latvio kronikos, lietuviai karo grobį iš Gaujos apylinkių susideda "į vežimus" (1207). Vadinasi, turime reikalo su gurguolės užuomazga. Panašūs santykiai, pagal Dusburgo kroniką, buvo ir pas senprūsius. XV-me šimtmetyje gurguoliniai vežimai, atrodo, pasidarė normaliniu bei pastoviu reiškiniu. Sakysime, 1426 m. Vytautas į Pskovą, be kitų karo reikmenų, imasi ir vežimus. Ilgainiui vežimas vis dažniau pradedama naudoti ir kaip susisiekimo priemonė (Yra pagrindo spėti, kad pirkliai Lietuvoje ją naudojo jau XIII-me šimtmetyje). Kęstučio sūnus Butautas nuo tėvo pabėga į Karaliaučių "su 15 vežimų" (1365). XV-to šimtm. pradžioje Vytautas savo svečiui kryžiuočių maršalui Holtui pasiunčia į Kauną "daug lietuviškų vežimų". Vyskupams reikėdavo parūpinti net "dvylika pastočių -vežimų". Tais laikais istorija jau kalba ir apie ūkininkų vežimus su prekėmis. XVI-to amž. viduryje arkliais arimas yra paprastas daiktas.

Dėl to bus suprantamas arklininkystės ūkio reikalas. Jis paliudytas jau nuo XIV-to amžiaus. Valdovo žirgynus (eąuiricia, stado kobylne) randame Naujajame Kaune — 50 arklių (1367 m.), Ašmenoje (ca. 1381 — 1403 m.) — 200. Anot Flandrijos diplomato-keliauninko Guilberto Lanoy (pranešimas yra vienas iš retų prancūziškų mūsų istorijos šaltinių) Vytautas Trakuose savo p.smens  gvardijoje  turėjęs  net   10,000  arklių ( 1414 m.). Žarėnų-Medingėnų žirgynas (1379 m.) bus buvęs privatinis — apie 400 arklių. Pagal įvairius kronikininkus (Eiliuotinės kronikos autorių, Dusburgą, Wartberg, Wyganda Marburgietį ir Posilgę) per XIII — XIV amžių karus iš Lietuvos į Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių valstybę išvesta 13,000 arklių. Tiek įsakmiai įvairiomis progomis paminėta. Tačiau daugumoje atvejų rašoma tik apie "raitelius" (équités) arba "daug arklių" (equis multis). Vadinasi, 13,000 skaitmenį tektų keliarigubai padidinti.

Nuo XVI-to amžiaus pradžios jau galime atkurti, palyginti, tikslų arklininkystės vaizdą. Pagal jų paskirtį, arkliai skirstoma trimis rūšimis. Viena jų yra veislei. Tai eržilai (žerebec, drygant) ir veislines kumeles (svirepa, kliača stadnaja). Antrąją sudarė važiuojamieji arkliai (koni jezdnye). Pagaliau trečiąją — darbo arkliai. Kastravimas, paliudytas XV-me amžiuje, šiuo metu yra paprastas daiktas (kaip, sakysime, avinų ir net gaidžių kastravimas — kaplun, kas angliškai capon). Kadangi ne čia vieta nagrinėti tuometinio arklio veislę, suminėsime nebent dokumentų užrašytą arklių plauką: juodas, sartas, baltas-šyvas, pelėsinis, vilko plauko, pelės plauko, blesas (baltakaktis), pagaliau — baltomis kojomis ir baltais karčiais. XVI-to amžiaus viduryje bene pirmą kartą užtinkame "palšus važiuojančius žemaitukus". Lietuvos Statute (1588) arkliams nustatyta tokios kainos: eržilui — 8 kapos grašių, veislinei kumelei — 4 kapos ir "treigiui eržilui nuo darbines kumeles" — 2.

Pagrindinį pašarą sudarė šienas, avižos ir žolė. Tų dalykų buvo nemaži kiekiai tuose pačiuose valdovo dvaruose, kame veisiama arkliai. Bet žymiai daugiau jų buvo gaunama iš šalies. Pirmiausia, ūkininkų — baudžiauninkų vadinami duokliniai mokesčiai. Pagal 1557 m. valakų nuostatus, avižų reikėjo statyti nuo valako — 1-2 statines ir 1 vežimas šieno. Tarpais buvo leidžiama natūralines duokles pakeisti pinigais (ypačiai prie Žygimanto I). Bet būdavo vėl, ypač karo metu, atmainoma, girdi, kaip valdovas rašo, "mums daug reikia avižų arkliams" (1558). Antrą arklių pašaro šaltinį sudarė natūralines pajamos iš valstybinių dvarų nuomos. Ana, užstatant - išnuomojant Daugus, kasmet gaunama po 60 statinių avižų ir tiek pat vežimų šieno. Maždaug tuo pat metu (1516) iš Anykščių dvaro gaunama dar daugiau — po 100. Tai tik pora pavyzdžių iš daugybes atsitikimų. Dobilai, kaip atskiras pašaras, iki XVI-to amž. pabaigos, atrodo, nepaliudyti (Prieš 1939 m. karą agronomas Mazversits mėgino įrodyti jų buvimą,Latvijoje, bet iis rėmėsi, daugiau ar mažiau*, loginiais samprotavimais ir latvių tautosaka).

Arklių priežiūra, aniems laikams, buvo labai rūpestinga. Ji buvo reguliuojama rašytinėmis instrukcijomis dvarų užvaizdams. Pagal 1529 m. instrukciją, jie turėjo kasmet centrinei vyresnybei duoti smulkią apyskaitą. Kumeles ir kumeliukus reikėjo surašyti vardais ir plauku; reikėjo žiūrėti, kad arkliai nekęstų alkio ir šalčio; atskirai apie eržilus — kad jie "būtų gerai laikomi" (dobrie chovany). Už kiekvieną nusikalstamai nugaišusį gyvulį turėdavo sumokėti patsai užvaizdas. Tokis pat rūpestis matyti 1557 m. valakų nuostatuose (jų papildymuose) ir 1558 m. dvarų instrukcijoje. Šioje ypatingas dėmesys kreipiama eržilams, girdi, jiems "kiekvienam atskirai duoti pakankamą davinį" ir stengtis įgyti gerų egzempliorių, apie ką reikia painformuoti patį valdovą. Nors kiekviename dvare būta specialaus arklių prižiūrėtojo, vis dėlto arklių reikalas įsakmiai pavedamas paties užvaizdo atsakomybei, kuris šioje srityje turi dar savo tarną - patikėtinį. Apie kumelingas kumeles — "užvaizdas privalo gerai žiūrėti, kad kumeliukai ar kumelės nenugaištų nuo alkio, ar šalčio ir kad neišsimestų..."

Arklininkystės reikalui būta ištisos eilės tarnautojų ir tarnų. "Maštaler" ir "koniušij", atrodo, buvo tas pats tarnautojas, mat, rusiški šaltiniai turi pirmąją, o lenkiškieji — antrąją lytį. Be to, ir pirmas ir antras pažymi, sakytumėm, vyresnį arklių prižiūrėtoją. Jį randame kiekviename valdoviniame dvare, kame yra arklių ūkis. Galima spėti, kad "voznica" ir "lejt" irgi žymėjo vienas pareigas. Apie "raitininko" reikšmę galima tik spėlioti. Ar nebus jis tas raitasis ant pakinkytų arklių, kai važiuota su ketvertu, šešetu, aštuonetu ar daugiau arklių? "Arklininkas" (koniuch) dirbo juodąjį darbą, susijusi su arklide ir arklių priežiūra. "Kumelninkas" (kobylnik) rūpinosi kumelingomis kumelėmis ir kumeliukais. Dar buvo "arklių šėrikų" institutas. Jie bus ėmę šėryboms valdovo arklius. Čia reikia pastebėti, jog mokslininkai, tyrinėję Lietuvos amatus ir apskritai medžiaginę kultūrą, yra vienu kitu atveju netiksliai išaiškinę senovinius terminus darbo procesui ir amatininkams-specialistams. Tai pastebima net pas geriausią tų dalykų žinovą — prof. M. Liubavskį. Mat, jie buvo bendrojo pobūdžio, o ne atitinkamo amato istorikai, t.y., to paties amato žmonės, ar bent nuodugniai susipažinę su tyrinėjamo darbo ar veikimo procesu. Mat, kurios specialios istorinės srities kuriam terminui identifikuoti nepakanka paties žodžio -vardo, — dar reikia jį gretinti su rusų, baltgudžių, lenkų, lietuvių, o kartais ir su lotynų ir vokiečių kalbomis. Be to, reikia turėti galvoje ir tą vietovę, apie kurią kalbama ir kur patsai šaltinis surašytas. Pagaliau aiškinamąjį dalyką sugretinti su jo bendrąja istorine plėtote, atseit, kaip tuo metu kuris amatas ar kultūrinė sritis išrodė didžiosiose kultūrinėse valstybėse.

Augščiausia arklininkystės priežiūros instancija buvo vadinamas dvaro arklininkas (koniušij dvornyj). Jis savo rankose turėjo visų valdovų dvarų žirgynų, atseit, jų sudėties sąrašus ir visą šį dalyką kontroliavo.

Taip valstybiniuose žirgynuose. Kaip išrodė gausingi privatiniai? — Apie tai istorinių žinių neišliko, bent pagal Lietuvos istorijos mokslo dabartinę padėtį. Beje, 1588 m. Lietuvos Statute (XIII, 2) yra nuostatas, kad "veislinių kumelių kaimenė" (stado sverepje) galinti vaikščioti be piemens tik nuo Visų Šventų iki Šv. Jurgio. Iš to yra pagrindo spręsti, kad privatiniai žirgynai daugumoje bus gyvavę primityviose gamtinėse, o ne kultūrinėse sąlygose.

Įdomu, kad jau nuo XVI amž. pradžios susiduriame su arklių kleimavimu. III-jo (1588) Lietuvos Statuto tekstas nepakankamai aiškus: galima jis suprasti, kad arkliams tik išpaišoma specialus ženklas (u šerst napisati). Tas pat ir su I-jo Statuto lenkiškuoju tekstu (1529). Tuo tarpu lotyniškas tos vietos tekstas nepalieka jokios abejonės. Jis skamba: "...Per (mobilizacinį) surašymą reikia įsakyti, kad būtų pažymėtas arklio plaukas ir įdegintasis ženklas nupieštas sąraše..." (skyr. II, str. 2). Tai vadinta "šienavimu". Tokis žymėjimas buvo daromas, kai būdavo vykdoma mobilizacija. Taigi nieko nėra bendra su (moderniųjų laikų) priklausymu vienam ar kitam žirgynui.

Yra išlikę skaitmenys iš 1528 m. apie paimtus į kariuomenę arklius. Bendroji suma — 6,858. įdomu, jog etnografinė Lietuva su vadinamąja "lietuviška Rusija", nors plotu keliarigubai mažesnė, davė daugiau nei pusę paminėto skaičiaus. Jei žiūrėti paskirų sričių, tai Žemaitija davė 1821 arklį, Palenkė — 1439, Volinė — 821, Polocko sritis — 721, Vitebskas — 91. Galima nupiešti vaizdą ir kai kuriems smulkesniems administraciniams vienetams.

Reikia pastebėti, kad didikai statė atskirai, t.y.., šiuo atžvilgiu neapimami vėliavininkijų ar pavietų.

Ee arklių, laikyta ir kitokių stambių ir smulkių gyvulių. Jau XI-to amžiaus kronikininkas Adomas Bremenietis mini galvijus. Nuo XIII-to amžiaus žinios pradeda gausėti. Dusburgas išskaito keletą gyvulių rūšių Žemaitijos pilies Oukaym apylinkėje (1328 m.). Patsai autorius lotyniškai parašė "stambūs ir smulkūs galvijai" (pecoribus et pecudibus), tuo tarpu Jerošinas, tą vietą vokiškai versdamas, gyvulius jau suskirstė j "kiaules, avis, ožkas arba galvijus (swin, schof, zigen odir ręint). 1370-1377 m. jaučiai ir karvės minimi šimtais (Upytė — 260, Drohičinas — 540). Anot Posilgės, livoniečiai netoli Gardino paėmę "3 kapas jaučių ir arklių" (III schok ochsin und pferd). XV-to amžiaus tos rūšies žinių dažnai užtinkame Žemaitijos bažnyčių steigimo dokumentuose. Pvz. Mikalojus Jaugėlaitis, apie Kurtuvėnus turįs keletą dvarų, užrašo Kurtuvėnų klebonui dešimtinę nuo smulkių galvijų ir "vieną jautį ir du nupenėtus meitėlius" (unum bo-vem et duos porcos impingvatos — 1498 m.).

Vis dėlto aiškų vaizdą teduoda XVI amžius. Galvijai teikė darbo jėgą, maistą ir odą. Ariama jaučiais. Apie veislę sunku ką pasakyti, nes istoriniai šaltiniai mini tik plauką — baltą, juodą, žalą-rausvą, margą, pilką, blesą. Tiesa, vieną kartą, pačioje amžiaus pabaigoje, minima "olandiška karvė" (Aunuvėnuose, Beržėnų vlsč.).

Nuo pat amžiaus pradžios šaltiniai mini sūrius ir sviestą. Betygalos bažnyčiai tos apylinkės dvarininkas 1504 m. užrašo kasmet duoti po 30 sūrių ir "pūdą" sviesto (triginta caseos, Butyri vero alias unum pud). Kelmės klebonas nuo savojo geradario gauna dar daugiau — po 60 sūrių ir pusantro pūdo sviesto (1512). Sviestui sudėti dirbdintasi tam tyčia dėžės ir statinės. Žarėnų dvaras tokioje statinėje laiko 3 akmenis sviesto (1599). Čia sūrių yra 42, o Kelmėje — net 80. Jie gaminta, mažiausia, dviejų rūšių—vieni kampuoti, kiti kitokie. Dažnai randame tam tyčia pastatus — sūrines, kame jie džiovinta. Kai kur, ana, Svisločėje net ūkininkai-baudžiauninkai dvarui duoda po 1 sūrį. Sūriai ir sviestas, matyt, buvo įprastinis maistas. Sakysim, kariuomenės gurguolininkai imasi po 10 sūrių. Vilniaus valdoviniai dvarai 1563 m. ruošia sviesto ir sūrio atsargas karo reikalams. Tų produktų gausumą krašte rodo jiems kainos, įtrauktos į Lietuvos Statutą: sviesto saikas (mednica) — 1 kapa gralių (lygu medui), sūris didelis kampuotas (uglastyj) — 2 grašiai, mažas arba "maldvikas" — 8 piniginėliai.

Sena koplytėlė

XV-toj o amžiaus antroje pusėje ir per visą XVI-tąjį galima kalbėti apie pieno ūkį. Ištisoje eilėje privatinių dvarų laikoma po keliolika, kartais ir keliasdešimt karvių. Ana, Raseiniai turi 15, Zariečė (Upytės pav.) — 24. Pieno ūkius užtinkame taip pat Šlėnavos ir Peštuvėnų dvaruose (ar tik Peštuvėnai ne vėlesnė suslavinta Pačtuva?). Pieną laikydavo medinėse statinaitėse. Jam ir visiems jo produktams yra "pieno pirkia" (izba mleczna). Valdovo dvarams įsakymu buvo nustatyta laikyti "mažiausia po 20 karvių".

Rūpintasi galvijais ir kaip mėsos tiekėjais. 1557 m. valakų nuostatai valdovo dvarams nustato po 12 penimių jaučių.

Buvo laikoma, palyginti, nemaža avių. Jos dažniausiai bus buvusios pilkšvos. Veislei netinkami  avinai būdavo kastruojami (skopy).

Valstiečiai mokėjo net tam tikrą duoklę — nuo 30 valakų kasmet po 2 avinus, kas vadinama "stacija" (siejama su valdovo ar jo įgaliotinio atsilankymu). Nuostabu, jog 1557 m. valakų nuostatai, šalia ožkų, mini ir "melžiamas avis" (dojnye ovcy i kozy). Ožka buvo ne taip jau retas gyvulys.

Vienur kitur (XVI amž. ) pasitaiko asilas, nors tai retenybė.

Penimas kiaules Wygandas Margurgietis mini 1361 m. ("12 nupenėtų meitėlių"). XV-me amžiuje žinių žymiai daugiau. 1558 m. valdovinių dvarų nuostatai mini, kaip taisyklę, kad tam tikras skaičius kiaulių turi būti paliekama penėjimui. 1564 m., karo ruošimosi proga, nustatoma tvirtos kainos: šiaip meitėliui — 16 grašių, penėtam meitėliui — 24. Kaip gausiai rūkyta kiauliena buvo vartojama maistui, rodo šaltinių minimi įvairiausi jos gaminiai. Tai — lašinių paltys, kumpiai, skilandžiai ("kindziukai"), krūtinės, šonines, taukines, dešros ir dar trejetas neaiškių vardų. Įdomu, kad slaviški-baltgudiški dokumentai tekste palieka grynai lietuviškus terminus — lašinius, paltis, kumpius, skilandžius... Matyt, turėta reikalo su Lietuvos kraštu suaugusiu ir čia labai įprastu dalyku, kuriam neturėta atitinkamų slaviškų žodžių. Mėsos gaminių produkciją šiek tiek apibūdina Kelmės dvaro inventorius (1574 m.): lašinių 14 palčių ir 20 kumpių. XVI-me amžiuje pasitaiko, tarp natūra mokamų mokesčių, ir kiaules.

Dabar ūkininko-baudžiauninko gyvulių banda. Joje yra arkliai, jaučiai, karves, avys, ožkos ir kiaules. Imkime vieną ūkinę-administracinę sritį ir žiūrėkime, kokis čia ūkininko gyvulių ūkis. 107-iuose ūkiuose arba "tarnybose" laikyta 206 arkliai, 144 jaučiai, 122 karves, 477 avys, 143 ožkos ir 265 kiaules. Viename ūkyje-"tarny-boje" (atrodo, lygu valakui) arklių pasitaikydavo nuo 1—15, jaučių 1—6, karvių 1—10, avių 1—30, ožkų 1—15 ir kiaulių 1—15. Tačiau vidutiniškai vienam ūkiui čia tekdavo po 2 arklius, l1/-» jaučio, maždaug po vieną karvę, po 4 avis, po 1 ožką ir maždaug po 2 kiaules. Būdavo išimčių, sakysime, vienas ūkininkas turi net 15 arklių, 3 poras jaučių, 4 karves, 20 avių, 5 ožkas ir 10 kiaulių. Bet reikia atsiminti, jog anuomet jau gerokai buvo pažengęs žemės smulkėjimas. Viena "tarnyba", atseit, pirmykštis apskritas ūkis šiuo metu kartais jau yra susiskaldęs į 4 sodybas arba, kaip tuomet sakydavo, "dūmus". Pasitaikydavo jau tokių mažažemių, kurie, pasak inventorių, "nei vištos neturėdavo". Tokį vaizdą sudarė užantalieptėnai XVI-to amž. pirmoje pusėje.

Bet reikia griežtai skirti valdovinių dvarų ūkininkus nuo privatinių dvarų ūkininkų. Pirmieji, daugiau ar mažiau, buvo globojami, dėl to turėjo geresnes gyvavimo sąlygas. Mat, centralinė valdžia kontroliavo dvarų užvaizdų arba tėvūnų veikimą. Štai ką randame valdovo 1529 m. jiems skirtuose nuostatuose: "...(Spaudžiate) sunkiais ir gausingais darbais, nežmoniškomis priverstinomis dovanomis ir lankymais, būtent, kai važinėjate pas juos posėdžių. Dėl to Žemaičių žemė, atseit, mūsų valdiniai baisiai nuskurdo, daug žmonių, palikę sodybas, pasišalino ir daug ūkių ištuštėjo". Tuo tarpu privatiniai dvarininkai, t.y., didikai, šiaip kilmingieji ir net bajorai, galima sakyti, buvo neaprėžtais šeimininkais. Tiesa, jie atvejų atvejais nusikratydavo čia viena, čia kita natūraline pareiga valdovui, bet nuo to gerėdavo tik jų dvarų, o ne ūkininkų-baudžiauninkų buitis.

Čia mes užkliudome jau žemės ūkio politiką. Tai sričiai priklauso ir įsakymai (XVI amž. viduryje) apie smuklių mažinimą, kuris motyvuojamas, be socialinių, ir krašto mitybiniais argumentais, girdi, eikvojama duoniniai grūdai. Maždaug tuo pat metu, besiruošiant vadinamajam Livonijos karui, buvo uždrausta eksportuoti į užsienį arklius ir grūdų produktus.

Pagaliau verta dėmesio valstybinių dvarų atskaitomybė. Pagal 1529 m. instrukciją, užvaizdai turėjo vesti tikslią atskaitomybę ir ją pateikti "raštininkams", t.y., revizoriams, kurie kasmet pavasarį ir rudenį dvarus aplankydavo. Žinoma, atskaitomybės būta ir anksčiau, tik ne tokios griežtos. Tai galima matyti pilių ir dvarų inventoriniuose sąrašuose jau nuo Kazimiero ir Aleksandro laikų (XV amž.). Juos paprastai surašydavo tam tikri valdininkai (dvoriane), kai jie tas nuosavybes perduodavo naujiems vietininkams. Sąrašai sudarė kontrolės pagrindą. Dėl to jie kai kuomet būdavo įtraukiama net į valstybinių dokumentinių nuorašų ir užrašų rinkinį, pavadintą "Lietuvos Metrika". Be to, minėtus inventorinius sąrašus turėjo pas save Vilniaus ir Trakų karvedžiai (vojevoda). Matyt, ir į jųdviejų pareigas įėjo rūpintis valdoviniu ūkiu. Jei kurį dvarą valdovas užstatydavo (už didesnę ar mažesnę paskolą, gautą iš kurio didiko bei augšto valdininko), tai visas inventorius būdavo surašomas ir, pagal tokį sąrašą, turtas paskui būdavo atgal perimamas.