PO TĖVYNĖS VELĖNA |
PILĖNAI Mamertas ir Bronius žuvo pokario metais netoli savo tėviškių. Iš laiško DIRVOŽEMIS IR DEBESYS Aš negaliu apkursti, Girdėdamas duslų gruodą Dundant į grabo dangtį — Į mano karstą. Aš negaliu užmigti, Kas vakarą jausdamas, Kaip sunkios, pavargę rankos Virsta dirvožemiu. Ir negaliu apakti, Regėdamas už metų, Kaip mažas kauburėlis Išsilygina pievoj Ir tik vieni, tik vieni Amžinieji debesys Plaukia per lygumas. ŽIEMA Tą baltą adventą, Kai sustojo upeliai, Ežerą nugrindę ledas, Atėjo žiema, Paskutinį girių atodūsį Paversdama šerkšnu. Tą šaltą vakarą, Kai nutilo miškai, Kritusius pridengėm drobe, Anklojom rudine. Taip sniegas apkloja lygumas, Taip debesys dangų — — — Ateik, pavasari, Ipūski gruodan šilumą Ir mirusius palaidok S enolių apeigom. Šilai, pušynai, Trakai, beržynai, Saldi šaknų žemelė — Ąžuolai garbuonėliai. Už girių laukai, Už sodų stogai, Tėvų tėvai kalnely — Saulelės dirvonėly. Į alką eini, Žolyną skini — Ant švento alko rankų Brolelių kraujas žydi. * Kalbinu, šnekinu žolę — Užkastus draugus. Grįžkit, grįžkit namole — Niaukiasi dangus. Pučia vėjas nuo marių, Nuo sūrių vandenų. Man žodžio nepratarę, Miegate ant kalnų. Po tėvynės velėna, Po smiltim nebyle — Dega, dega Pilėnai Pernykščiu žole. URNA Raudonam puodo moly Eglutės, paukštis ir balta gėlė. Supylėm kankinio pelenus Į tą paprastą indą, Uždengėm juoda žeme, Kad nieko nebijotų Eglutės, paukštis ir balta gėlė .. . |