DIDŽIOSIOS ŠV. KAZIMIERO ŠVENTĖS VILNIUJE 1604 IR 1636 METAIS Spausdinti
Ligi šiol, kiek man žinoma, dar niekas lietuviškoje spaudoje nėra plačiau aprašęs šiaip dažnai minimas, įspūdingąsias Lietuvos šventajam Globėjui pagerbti iškilmes Vilniuje 1604 ir 1636 metais. Pirmosios šventės turime porą aprašymų kitomis kalbomis. Tai Romos Lenkų Istorinio Instituto žurnale "Antemurale" 1954 m. išspausdintas kun. dr. Jono Bičiūno straipsnelis prancūzų kalba1) ir gan išsamus šventės atvaizdavimas, kurį davė jau pereitame šimtmetyje Michal Balihski savo veikale lenkų kalba apie senąją Vilniaus Akademiją.2) Apie 1636 m. iškilmes platesnių aprašymų neteko užtikti, išskyrus šios šventės proga, kaip ir 1604 m., Vilniaus Akademijos spaustuvėje išleistas brošiūrėles.3) Tie aktyviųjų švenčių dalyvių rašyti ir pačių jų organizatorių išleisti veikalėliai būtų ir šiam straipsniui pats svarbiausias šaltinis, bet deja — jų čia Romoje nepavyko surasti. Ypač būtų pravertusios Knoglerio (1604) ir Rywockio (1636) knygelės, kuriose aprašoma pati tų metų iškilmių eiga. Teks pasitenkinti turimomis žiniomis, kurias randame Bollandistų Actą Sanctorum (Martii I, p. 337ss.l, Rostovskio bei Balinskio veikaluose, jas papildant ano meto Lietuvos jėzuitų į Romą siųstose metinėse jų veiklos apžvalgose (Litterae annuae), kur visuomet užsimenama, nors ir trumpai, apie tais metais įvykusias iškilmes. Viena kita smulkmena taip gal ir liks nepaminėta, bet bendras iškilmių vaizdas kiekvienam turėtų susidaryti toks, koks jis buvo prieš 300 su viršum metų.

Be čia aprašomų didžiųjų triumfo dienų, Lietuvoje be abejonės buvo įvairiomis kitomis progomis šv. Kazimiero garbei skirtų švenčių ir minėjimų. Ir jie dar tebelaukia nuodugnaus aprašymo ir įvertinimo, kurio čia dėl vietos ir laiko stokos negalime duoti. Pavyzdžio dėliai tebūna paminėti kai kurie tokių švenčių atvejai iš XVI a. pradžios, apie kuriuos duomens paimti iš Lietuvos jėzuitų metinių apžvalgų.

1609 m. vasarą karaliui Zigmantui III atvykstant į Vilnių. Akademijos auklėtiniai jį sutiko gražiai išpuoštuose vartuose su muzika, dainomis ir deklamacijomis. Praėjus kelioms dienoms, liepos mėn. 22 d., karaliui dalyvaujant, Akademijos salėje suvaidinta "tragikomedija", pavadinta "Kazimieras". Drauge su karaliumi vaidinimo žiūrėjo karalienė, karaliaus sesuo, karalaitis Vladislovas, Kuršo kunigaikštis ir nemažas skaičius didikų. Viskas užtruko šešias popietines valandas, "niekam nenuobodžiaujant, visiems besigėrint". Kai kuriuos aktorius, kurie ypatingai gerai vaidino, karalienė savo karališku dosnumu apdovanojo drabužiais.4) Tą pačią vasarą karalius aplankė ir Vilniaus jėzuitų profesų namų šv. Kazimiero koplyčią, kurioje išklausė dvejų šv. mišių ir "visų didžiausiam nustebimui" specialiai apdarytais laiptais užlipo ant baigiamos statyti bažnyčios, viską nuodugniai apžiūrėdamas."5) Kol buvo statoma bažnyčia, beveik kasmet pranešimuose Romon užsimenama, kaip praėjusi jo šventės diena. 1610 m. iškilmes padidino oktavos dienoje atsilankiusi karalienė su visu dvaru ir karališkuoju orkestru.6) O 1616 m. kovo mėn. 4 d. susirinko tiek daug žmonių, atkeliavusių net iš tolimų Lietuvos vietovių, kad ir į naująją, labai erdvią šv. Kazimiero bažnyčią negalėjo visi sutilpti. Daugelis turėjo lauke stovėdami melstis.7) Iš to laiko taip pat yra žinomas žemaičio jėzuito Zigmanto Liauksmino pamokslas,8) sakytas gal (šaltiniai to nemini) per naujosios šv. Kazimiero bažnyčios šventinimo iškilmes, kurios įvyko 1635 m. liepos mėn. 22 d.9)

Tai tik keli, tarp kitko jėzuitų šaltiniuose užtikti prisiminimai apie šv. Kazimiero šventes Vilniuje 1604-36 laikotarpyje. Nėra jokios abejonės, kad Vilniaus Akademijoje, Kražių, Nesvyžiaus ir kitose kolegijose šv. Kazimieras dažnai buvo minimas, ypač literatūriniuose pasirodymuose ir scenos vaizdeliuose. Būtų gera, kad mūsų literatūros ir teatro istorijos žinovai 500 metų nuo šv. Kazimiero gimimo jubilėjaus proga į tai atkreiptų savo dėmesį ir, kiek mūsų sąlygos tai leidžia, duotų tokių pasirodymų apžvalgą.

Visi tie minėjimai mokyklose ir bažnyčiose, nors ir kruopščiai paruošiami bei su dideliu pasisekimu atšvenčiami, teturėjo vietinės reikšmės; jų atgarsis pasilikdavo miesto, miestelio ir jų apylinkių ribose.   Dvi didžiosios iškilmės, prie kurių čia norime ilgėliau sustoti, buvo visos Lietuvos ir, galima sakyti, ištisos jungtinės Lenkijos-Lietuvos "Respublikos" šventės. Jos uždegė viso krašto tikinčiųjų širdis iš savo tarpo kilusiam šventajam ir turėjo "nemažos reikšmės religiniam Lietuvos gyvenimui, kuris po reformacijos atoslūgio reiškėsi nauju dvasios pakilimu."10)

1604 METŲ IŠKILMĖS

Ar galima jas vadinti kanonizacijos švente?
Beveik visi rašiusieji apie šv. Kazimierą ir jo 1604 m. triumfą sutartinai kalba apie šias iškilmes kaip apie šventojo kanonizacijos šventę. Vilniuje tais metais buvęs atšvęstas neseniai Romoje įvykęs kanonizacijos užbaigimas ir šv. Kazimiero šventuoju paskelbimas. Priėmus, kad Leonas X pradėtos kanonizacijos bylos neužbaigė, "Klemensas VIII 1602 XI 7 davė brevę ir paskelbė Kazimierą šventuoju" (Liet. Encikl. XI, 281). Kun. dr. J. Bičiūnas net iš kažkur atranda kanonizacijos ceremoniją, įvykusią 1602 m. liepos mėn. 7 d. šv. Petro bazilikoje, ir Vilniaus vyskupo ir kapitulos pasiuntiniui Romoje kan. G. Sviencickiui įduoda į rankas pačią kanonizacijos bulę.11) Apie visa tai, deja, nieko nesako istorijos šaltiniai. Popiežiaus Klemenso VIII duota 1602 m. lapkričio mėn. 7 d. brevė nieko daugiau nesuteikia, kaip tik šv. Kazimiero šventę pakelia visoje Lietuvoje ir Lenkijoje į augštesnį laipsnį, t. y. leidžia viešai ir privačiai laikyti šv. mišias sub ritu duplici, ir patvirtina šv. Kazimiero mišioms skirtas maldas ir brevijoriaus lekcijas. Kad tuo būdu atliekama kokia kanonizacija arba anksčiau įvykusios kanonizacijos patvirtinimas, nė žodeliu neužsimenama. Netgi aiškiai pasakoma, kad šv. Kazimieras jau Leono X įrašytas į šventųjų skaičių.12)

Romoje tuomet niekas neabejojo ir nė negalėjo abejoti apie šv. Kazimiero šventuoju paskelbimą. Jo vardą randame įrašytą į Romos martirologiją jau 1583 m., t. y. pačioje pirmoje oficialioje, popiežiaus Grigaliaus XIII liepimu išleistoje martirologijos laidoje13) (prieš 1583 m. martirologijos tebuvo vietinio pobūdžio ir teturėjo lokalinį autoritetą). Toje dabar jau visoje Vakarų Bažnyčioje galiojančioje šventųjų knygoje kovo mėn. 4 d. po visų kitų tos dienos šventųjų, paskutinėje vietoje skaitome: Vilnae in Lituania, natalis Sancti Casimir i, jilii Casimiri Regis, quem ob egregiam sanctitatem et certa miracula Leo decimus Romanus Pontifex in sanctorum numerum retulit (Vilniuje, Lietuvoje, mirties diena (tekstas sako "gimimo", suprask: dangui) šv. Kazimiero, karaliaus Kazimiero sūnaus, kurį dėl ypatingo šventumo ir įvykusių stebuklų Romos popiežius Leonas X įrašė į šventųjų skaičių). Nuo to laiko šv. Kazimiero vardas randamas kiekvienoje martirologijos laidoje; jis ten pasiliko ir po to, kai 1584-85 metais popiežiaus pavedimu visą martirologiją nuodugniai ir kritiškai peržiūrėjo garsusis Cesare Baronio. Savo pastabose, kurios vėliau buvo spausdinamos šalia martirologijos teksto, Baronijus pažymėjo, kad vysk. Z. Ferreri stropiai ir patikimai ("accurate") aprašęs šv. Kazimiero gyvenimą ir sustatęs jo šventės mišių ir brevijoriaus tekstus.14) Vadinasi, šv. Kazimiero vardas į Romos martirologiją pateko ir joje pasiliko ne vien tik dėl įvykusio ar tariamo kanonizacijos fakto iš Leono X laikų, bet ir gerai pažįstant šventojo asmenį iš patikimo jo gyvenimo, dorybių ir stebuklų aprašymo.

Taigi Romoje XVI a. gale niekam nė į galvą neatėjo abejoti dėl šv. Kazimiero prie šventųjų priskaitymo. Dėl to ir 1602 m. negalėjo būti kalbos apie naują kanonizaciją, nei apie kadaise buvusios kanonizacijos patvirtinimą, nes negalime prileisti, kad popiežius Klemensas VIII dar būtų abejojęs savo pirmatako Leono X, kaip augščiausiojo Bažnyčios autoriteto, dekreto tvirtumu. Žinoma, galėjo atsitikti, kad po visų įrašymų į martirologijas, sakysime, kai į Romą atvyko kan. Sviencickis, būtų paaiškėję, jog kanonizacija dar neužbaigta. Tą klaidą būtų reikėję kaip nors atitaisyti. Kad nesukėlus nereikalingo nusistebėjimo ir triukšmo, popiežius būtų galėjęs nuspręsti tai padaryti nežymiai, kokiu nors netiesiogiu aktu, pvz., iš naujo patvirtindamas šventojo garbinimą, ar pan. Tačiau viskas rodo, kad tokia prielaida 1602 m., ir gal niekados iki mūsų dienų, Romos kurijoje neegzistavo. 1602 m. duotoje brevė j e apie ką nors panašaus nė žodeliu neužsimenama. O kas svarbiausia, prieš bet kokį tariamos klaidos atitaisymą kalba tos pačios brevės žodžiai, kur popiežius aiškiai pabrėžia Leono X atliktą kanonizaciją, ir tuomet patvirtinta brevijoriaus 2-jo nokturno VI lekcija, kur tas pats iš naujo primenama, nors tą aplinkybę, reikalui esant, būtų buvę galima be jokio nuostolio nutylėti. Minėtoji lekcija užbaigiama žodžiais: Clemens vero octavus eitis memoriam duplicis celebritatis įreąuentandum praecepit; vadinas, Klemensui VIII priklauso tik tas nuopelnas, kad jis šv. Kazimiero šventę pakėlė į augštesnį laipsnį. Todėl objektyviai ir istoriškai nėra tikslu vienokiu ar kitokiu būdu tvirtinti, kad Klemensas VIII paskelbęs Kazimierą šventuoju.

Bet gal Vilniuje buvo įsitikinimas, kad tuomet švenčiama kanonizacijos šventė?   1604 m.
iškilmių proga pasirodžiusiuose leidiniuose pati šventė vadinama: Celebritas qua Imago s. Casimiri ex Urbe Vilnae illata est (Iškilmės, kuriose šv. Kazimiero paveikslas iš Romos įneštas į Vilnių) — taip išsireiškia J. Bojer savo poemos pavadinime; panašiai išsitaria J. Krajkovskis savo epo titule ir S. Rostovskis, aprašydamas gegužės 10 d. triumfą. Svarbiausias ir didžiausias tos šventės trofėjas buvo "labarum" — šv. Kazimiero vėliava, atvežta iš Romos. Nesu linkęs manyti, kad vėliavą būtų padovanojęs pats šv. Tėvas, tarsi atnaujintos kanonizacijos ženklan. Veikiausiai pats kan. Sviencickis ją parūpino ir gal prašė šv. Tėva, kad palaimintų. Kaip tik šiam reikalui, atrodo, buvo skirti anie 400 lenkiškų auksinų, kuriuos Vilniaus kapitula dar 1603 m. sausio mėn. 17 d., t. y. po to, kai jau buvo gauta onpiežiaus brevė, pasiuntė kan. Sviencickiul i Romą.,r') Už tuos pinigus jis išspausdindino liturginius tekstus, atskirai mišiolui ir atskirri brevijoriui, pas Karolį Vuillettą.16) Kiekvieno iš jų pirmame puslapyje įdėjo šv. Kazimiero paveikslą, kurį išgraviravo Jokūbas Lauro, vėl'au Romoje išleidęs dideli senųjų Romos paminklų graviūrų rinkinį, dedikuotą Lenkijos karaliui Zigmantui III. Pas kitą kurį menininką užsakė vėliavą su šv. Kazimiero atvaizdu ir. kai viskas buvo atlikta, 1603 m. vasarą sugrįžo į Vilnių.

Tokią "Romoje pašventintą vėliavą" (M. Ba-linski) pargabenus į Vilnių, buvo geriausia proga iš naujo pagyvinti neramių laikų bėgyje beveik užmirusį šv. Kazimiero kultą. Viskas daryta, kad šventė būtų kuo iškilmingiausia. "Tokių iškilmių Lietuva niekad nematė nuo pat krikščionybės į ją įvedimo pradžios" — skaitome Lietuvos jėzuitų į Romą pasiųstoje 1604 m. veiklos apžvalgoje.17) Kadangi niekas panagių šv. Kazimierui skirtų iškilmių l'gi tol nežiroio, dažnas galėjo jas palaikyti pačios kanonizacijos šventimu. Ir iš tikro randame jau ano meto iš Vilniaus paeinančiuose šaltiniuose išsireiškimų apie ką tik įvykusią kanonizaciją arba kanonizacijos atnaujinimą (bet, kaip matėme, apie tai Romoje 1602-03 m. nebuvo kalbama) ir to įvykio Vilniuje šventimą. Tai neabejotinai atsispindi ir pačiame iškilmių aprašyme. Bet kadangi tie patys šaltiniai nrisimena jau Leono X laikais atliktą Kazimiero šventuoju paskelbimą, toks šventės pavadinimas tegali turėti perkeltą prasmę: arba tuo norėta išreikšti iškilmių didingumą, kokiu kitur švenčiamas naujas šventasis, arba norėta papildyti tai. kas Vilniuje šv. Kazimiero atveju dėl kokių nors priežasčių dar nebuvo atlikta.

Bet kaip tuomet iš tikrųjų yra su šv. Kazimiero kanonizacija? Žinomi oficialūs liturginiai tekstai, popiežiaus Klemenso VIII brevė ir 1604 m. Vilniuje išleisti aprašymai sutartinai teigia, kad šv. Kazimierą į šventųjų sąrašą įrašė pop. Leonas X. Bet iš antros pusės yra rimtų abejonių, ar Leonas X besuspėjo tai prieš savo mirtį padaryti. Apie tai plačiai yra rašęs prof. Zenonas Ivinskis knygoje "Šv. Kazimieras". Pagal Z. Ivinskį, apie Leono X atliktą kanonizaciją nėra jokių žinių, kanonizacijos bulės nerandama jokių pėdsakų ir įvairūs kiti duomenys veikiau leidžia manyti, kad Leonui X dar gyvam esant šv. Kazimiero kanonizacijos visai nebuvo, o pačiame Vilniuje, atrodo, iki XVI a. galo buvo elgiamasi taip, lyg šventuoju skelbimo byla dar nebūtų buvusi baigta. Gali kas šias išdavas dar nelaikyti galutinėmis ir "tylos argumentais", kuriais remiasi didžioji sukeltų abejonių dalis, mažiau pasitikėti; gali taip pat šalia senos ir niekad nenutrūkusios liturginės tradicijos sau į pagalbą šaukti neginčijamą kard. C. Baronio autoritetą, turėjusį galimybės ("Annales Ecclesiastici" autoriui buvo atviri Vatikano bibliotekos ir archyvų šaltiniai) ir ex ojicio privalėjusį (jam buvo pavesta ištaisyti martirologiją, vėliau taip pat peržiūrėti mišiolą ir brevijorių) pasitikrinti, kokiu pagrindu remdamiesi liturginiai tekstai skelbia Leoną X atlikus šv. Kazimiero kanonizaciją, visvien prof. Ivinskio iškelta kanonizacijos problema lieka neišspręsta. Tik atradus kanonizacijos proceso aktus ir ją iškilmingai skelbiančią bulę, būtų galima galutinai išbraukti visą eilę ten iškeltų klausimų.

Bet jei vieną dieną pilnai išryškėtų, kad šv. Kazimiero šventuoju paskelbimo iškilmių Romos šv. Petro bazilikoje niekuomet nebuvo, kaip tada su mūsų šventojo Globėjo aureole? Amžinoje tikrovėje niekas nesikeičia; šv. Kazimieras yra ir lieka mūsų Globėjas ir Užtarėjas pas Viešpatį, nepriklausomai nuo žemėje ruoštų švenčių ir iškilmių. Tačiau ir žemėje jam. be jokios abejonės, pilnai ir teisėtai priklauso šventojo titulas ir viešas garbinimas, nes pati Bažnyčia jį laiko, skelbia ir garbina kaip šventąjį. Tai rodo neginčijami augščiausiojo Bažnyčios autoriteto veiksmai: šv. Kazimiero vardo į martirologiją įrašymas (čia prisimintinas Bažnyčioje galiojąs bendras dėsnis: kiekvienas kunigas, kai tai leidžia rubrikos, gali laikyti voty-vines šv. mišias bet kurio šventojo garbei, jei tik jo vardas įrašytas į Romos martirologiją), jo atskirų mišių maldų ir brevijoriaus lekcijų (proprium missae et officii) patvirtinimas, jo šventės visai Bažnyčiai išplėtimas, jo visam kraštui Globėju paskyrimas. Kiekvienas iš šių aktų šv. Kazimiero atžvilgiu yra neginčijamai dokumentuotas, kiekvienu iš jų Bažnyčia viešai pripažįsta ir išpažįsta, kad Kazimieras yra šventasis. O tai kaip tik yra svarbiausia. Todėl kanonizacijos šventės Romoje 1521 m. ir pačios kanonizacijos bulės problemas galime ramiai palikti istorikams, savo šventajam atiduodami privačią ir viešą pagarbą ir pagarbinimą su lygiu tikrumu, su kuriuo garbiname visus kitus šventuosius, nors didžiausioji jų dalis neturėjo jokių kanonizacijos iškilmių.

Vaizdai iš šv. Kazimiero gyvenimo. (Iliustracija iš Hiliarono knygelės).

Gegužės mėn. 10 dienos triumfas
1604 m. pavasaris buvo šaltas ir lietingas. Ypač besiartinant numatytai iškilmingosios procesijos dienai oras taip pablogėjo, kad lijo per ištisas dienas beveik be pertraukos. Ne tik ruošiamos šventės pasisekimas, bet ir ateinančios vasaros javų derlius ir viso krašto gerovė buvo pavojuje. Dievui permaldauti ir šv. Kazimiero užtarimo išmelsti Vilniuje buvo padaryta atgailos procesija. Šeštadienį, gegužės 8 d., didelis skaičius Akademijos studentų ir miesto gyventojų ėjo iš Akademijos bažnyčios melsdamiesi ir atgailą darydami į katedrą, prie šv. Kazimiero grabo. Nesimatant jokių oro pagerėjimo reiškinių, rašo jėzuitų provincijos apžvalgininkas, "eretikai jau pradėjo šaipydamiesi katalikus užkabinėti: Jei jūsų Kazimieras šventas, tegul išmeldžia giedrų orą. Ir štai gegužės 10 d. rytą dangus taip nušvito, kad nesimatė nė mažiausio debesėlio".18)

Šventei ruošėsi ir joje dalyvavo visas Vilniaus miestas ir, galima sakyti, visa Lietuva, nes daug tikinčiųjų ir dvasiškijos atvyko iš tolimų vietovių. O didžiulės Vilniaus vyskupijos kunigai buvo vyskupo specialiai paraginti dalyvauti didžioje šventėje. Ypatingu būdu prie iškilmių organizavimo ir jų pravedimo prisidėjo Vilniaus jėzuitai su visomis savo institucijomis. Tarp kitko, pavyzdžiui, yra išlikus žinutė, kad Vilniaus kapitula leido jėzuitams paimti iš kanauninkų nuosavybės 60 rąstų triumfo vartams pastatyti.19) Didelis skaičius Akademijos mokinių ir studentų (tais laikais jau siekdavo ir viršydavo 1000), jų gilus religingumas, platus senovės kalbų žinojimas, vadovaujant gabiems profesoriams, nemaža dalimi atvykusiems iš įvairių Europos kraštų ir davusiems geriausia, ką jie atsinešė kiekvienas iš savo šalies šventinių papročių, padarė šv. Kazimiero šventę nepaprastai iškilmingą ir nelauktai įspūdingą. Jie statė ir puošė iškilmingus vartus, jie deklamavo eiles, jie sudarė gyvuosius paveikslus, jie pagaliau aprašė ir savo spaustuvėje išleido šventės eigą ir jos proga sukurtus literatūros kūrinius.

Pati gegužės mėn. 10 dienos, kuri buvo pirmadienis, iškilmė prasidėjo katedroie prie šv. Kazimiero grabo,20) kur, susirinkus dvasiškijai ir augštiems miesto bei kunigaikštijos ponams, vyskupas Benediktas Vainius trumpoje prakalboje išaiškino šios šventės tikslą. Tada visi pajudėio iškilmingoje procesijoje iš katedros per pilies tiltą ir vartus į miestą; toliau procesija, eidama svarbiausiomis gatvėmis, pakrypo į Rūdninkų priemiesti. Ten šv. Stepono bažnyčioje buvo padėta iš Romos atgabentoji vėliava, kurios pasitikti ir ją į miestą palydėti buvo suruošta ši procesija.

Procesijos pradžioje ėjo atskiros miesto gyventojų grupės, kiekvienas cechas su savo ženklu ir savo vėliava; už jų jaunesnieji jėzuitų mokyklų mokiniai, kuriuos sekė įvairios bažnytinės brolijos, vadovaujamos miesto kunigų. Prie šių prisijungė Akademijos mokiniai, priklausą Marijos sodalicijai. Toliau ėjo keturių vienuolijų vienuoliai su jų vadovybėje esančiomis brolijomis; juos sekė katedros mokyklos jaunimas, pasipuošęs įvairiaspalviais rūbais, penkiomis bažnytinėmis vėliavomis nešinas. Dvasiškijos grupę sudarė: priekyje unitai kunigai su dviem archimandritais, už jų ilgos eilės pasauliečių kunigų, suvažiavusių iš Vilniaus vyskupijos ir viso krašto. Sekė didingas orkestras, grodamas giesmių melodijas. Gražiausią vaizdą teikė toliau ėjusi mokyklinio amžiaus vaikų grupė, kurių vieni vaizdavo šv. Kazimiero riterius, kiti savo aprėdais atrodė kaip angelėliai. Pagaliau pasirodė kapitula savo iškilmingomis togomis, du vyskupai sufraganai ir pats Vilniaus vyskupas, lydimas dviejų prelatų; už jų senatoriai, didikai ir galiausia ponios ir dukros; kai kurios iš šiųjų ėjo basomis kojomis ir veidą prisidengusios šydu. Šonuose šios tvarkingai žygiuojančios eisenos visą gatvės plotį užpildė nesuskaitomos žmonių minios, susirinkusios pagerbti savo šventojo ir Globėjo.

Atėjus į šv. Stepono bažnyčią, ten kiek pasimeldus ir pagiedojus, prabilo kanauninkas Grigalius Sviencickis. Jis kalbėjo apie šv. Kazimiero gyvenimą, apie jo užtarimu įvykusius stebuklus, apie savo kelionę į Romą ir ten gautą iš popiežiaus raštą ir malones. Užbaigdamas savo kalbą, kan. Sviencickis įteikė kunigaikščiui Leonui Sapiegai, Lietuvos kancleriui ir šioms iškilmėms įgaliotam karaliaus vietininkui, iš Romos atsivežtą popiežiaus brevę ir šv. Kazimiero vėliavą. Kancleriui į tai trumpai atsakius ir Vilniaus vyskupui padėkojus kan. Sviencickiui už visą vargą ir triūsą, procesija toje pačioje tvarkoje pradėjo judėti atgal, katedros link. Jos centre dabar plevėsavo didžiulė šv. Kazimiero vėliava, kurią nešė pats kancleris Leonas Sapiega, padedamas dviejų diakonų, o ją iš šalių lydėjo abu vyskupai sufraganai. Pirm vėliavos ėjo auksu žėrinčioje dalmatikoje kan. G. Sviencickis, nešdamas ant išdabintos pagalvėlės šv. Tėvo brevę.

Pirmas sustojimas buvo prie Rūdninkų vartų, įeinant į miestą. Didelis paukštis išskėstais sparnais puošė viršutinę vartų dalį. Prie jų stovėjo nuliūdusi, galvą šydu prisidengusi mergaitė (į mergaitę persirengęs Akademijos studentas), atvaizduojanti Vilniaus miestą. (NB. Miestų vardai lotynų kalba yra moteriškosios giminės, todėl ir Vilnių vaizduoti turėjo mergaitė). Atsistojusi prieš žmones, ji pradėjo lotynų kalba, eilėmis, dejuodama pasakoti visas nelaimes, kurias iškentėjo jos kraštas, drauge gailiai maldaudama šventojo karalaičio užtarimo ir globos Lietuvai. Taip jai besisielojant ir beliūdint, pasirodė angelai baltais rūbais, su rožėmis ir lelijomis rankose. Prislėgtai Vilniaus figūrai jie skelbė linksmą žinią: šv. Kazimieras iškeltas į šventųjų garbę. Suskambo džiaugsmo giesmės. Ligi tol skausmo prislėgta, Vilnių vaizduojanti mergaitė numetė liūdesio drabužius ir atsistojo prieš visus purpuriniais karalienės rūbais, su karališku vainiku ant galvos ir skeptru rankose. Sekė trumpi maldos ir padėkos žodžiai už malones, kurios plaukė visam kraštui per karalaičio išaugštinimą, ir karalienė — džiaugsmu nušvitęs Vilnius — pasodinta Į triumfo vežimą, įsijungė į per miesto gatves vingiuojančią procesiją.

Naujas sustojimas ties miesto rotuše. Ten buvo padaryti iškilmingi vartai su penkiais dailiais, į viršų besistiebiančiais bokštais, o pačių vartų šonus dengė brangūs kilimai. Šventųjų miesto globėjų: Jurgio, Kazimiero ir Kristoforo, paveikslai bei įvairios alegorinės figūros, kaip vienybė, geraširdingumas, malonė, erezija ir kt. puošė didingus vartus. Įvairios dorybės kovojo su ydomis, ir gausūs įrašai, paimti iš šv. Rašto, kabojo vartuose iš visų pusių. Atvykstančią šventojo vėliavą sutiko skambūs muzikos garsai. Tuo tarpu išėjo aštuonios naujos figūros, vaizduojančios keturias pagrindines dorybes: tvirtumą, nuosaikumą, išmintingumą ir teisingumą, ir keturis angelus. Prasidėjo šv. Kazimiero garbei dialogai, šį kartą lenkų kalba. Paskutiniuosius deklamuojančiųjų žodžius nuslopino būgnų garsai ir patrankų šūviai, įspūdingai pabrėžę šventės didingumą ir sutartinai kvietę visus į džiaugsmo triumfą.

Toliau eisena traukė Didžiąja gatve iki Akademijos vartų, prie šv. Jono bažnyčios. Nauja triumfo arka, ne mažiau iškilminga ir puošni, kaip anksčiau minėtosios. Pačioje viršūnėje žibėjo Lietuvos herbas, jo abiejose pusėse plevėsavo po dvispalvę, mėlynai-baltą vėliavą su auksu išsiuvinėta popiežiaus tijara. Ant arkos išgaubimo buvo nupiešti vyskupo ženklas ir herbas, o šalia jų Jėzaus Draugijos monograma. Abiejose vartų pusėse įtaisytos specialios vietos orchestrui ir chorui. Įvairios arkos nišose buvo matyti pieštos ir skaptuotos šventųjų krašto globėjų figūros: šv. Vaitiekaus, šv. Kazimiero, šv. Jurgio, šv. Martyno, šv. Jono Krikštytojo, šv. Jono Evangelisto ir kt. Ir čia vėl skambėjo dialogai, muzika, giesmės. Pasirodė taip pat ir alegorinės figūros, vaizduojančios Akademiją ir atskiras ios klases: teologiją, filosofiją, istoriją, iškalbą, poetiką, kalbas, gramatiką ir net graikų mūzas, kurios, palikusios savo senąją gimtinę, pasirinko sau naują buveinę Vilijos krantuose, žavinčiose jų kalvose ir gojeliuose. Kiekviena figūra turėjo savo ženklą ir savo būdu šlovino šv. Kazimierą: Akademija ėjo su skeptru rankose, istorija nešė rašomąją plunksną, teologija — kryžių ir blizgančią knygą, filosofija — fizikos instrumentus, filologija — šūkį, išrašytą trimis kalbomis, iškalba — kardą, poetika — erelį, gramatika — raktą; ir kiekviena vis keliomis eiliuotomis frazėmis garbino šv. Karalaitį. Graikų mūzos ėjo drauge su filologija; ir jos graikiškais ketureiliais atidavė savo garbę.

Pasibaigus šiems vaizdams ir deklamacijoms, procesija slinko katedros link. Paskutinieji iškilmingieji vartai buvo prie pilies. Tai Vilniaus kapitulos savo bažnyčios šventajam išreikšta pagarba. Vartų kampus sudarė keturios augštos piramidės, o ant arkos viršaus stiebėsi smailia viršūne penktoji. Labiausiai akį traukė daugybė paveikslų, atvaizduojančių šv. Kazimiero gyvenimą ir stebuklus. Jais buvo nuklotos visas arkos paviršius, tiek iš lauko, tiek iš vidaus. Šiuose vartuose pasirodė angelais persirengę jaunuoliai; 7 iš jų vaizdavo septynias anuometines Vilniaus bažnyčias: katedrą, Švč. Trejybės, Šv. Dvasios (domininkonų), šv. Kryžiaus, šv. Mergelės Marijos (pranciškonų), šv. Jono (jėzuitų) ir šv. Pranciškaus (bernardinų). Ir čia buvo kalbama, deklamuojama, viskas lotynų kalba.

Pagaliau iškilmingos muzikos, bažnyčių varpų gaudimo ir nesiliaujančių patrankų šūvių lydima, šv. Kazimiero vėliava įžengė į katedrą. Tarpduryje iš kanclerio rankų ją perėmė Vilniaus vyskupas ir nunešęs padėjo ant gėlėse paskendusio šventojo karsto. Po maldų ir giesmių į šventąjį Globėją karališkoje koplyčioje, vyskupas su asista nuėjo prie didžiojo altoriaus, kur visų iškilmių užbaigai iš dėkingų ir džiaugsmo sklidinų širdžių kilo į augštybes padėkos himnas: "Te Deum laudamus". Taip buvo vertai užbaigta svarbiausioji iškilmių dalis, užtrukusi apie šešias valandas, iškilmių, kurių, kas jose dalyvavo, niekuomet nebegalėjo pamiršti.

Bet to dar neužteko. Tos pačios dienos popiečio metu Akademijoje surengtas šv. Kazimiero garbei minėjimas. Įvairių tautų ir įvairaus amžiaus studentai skaitė savo sukurtas odes, eilėraščius, epigramas. Rostovskis, kuris duoda jų sąrašą,21) sumini 84 autorius, padeklamavusius 91 dalyką. Deklamuojančiųjų tarpe randame kunigaikštį Nikalojų Kristupą Radvilą, po keletą danų, škotų, švedų, švedų, norvegų, vokiečių, latvių, vengrų, italų ir didelį skaičių lietuvių, lenkų, gudų, ukrainiečių. Visi kūriniai Rostovskio suminėti ir, reikia manyti, buvo deklamuoti lotynų kalba.
Sekančią gegužės mėn. 11 dieną, kuri buvo antradienis, vyko iškilmingos pamaldos katedroje, apie kurias šaltiniai nieko ypatingo nepamini.

Šv. Kazimiero gatvė Vilniuje

Šv. Kazimiero bažnyčiai kertinio akmens šventinimas
Trečioji iškilmių diena, gegužės mėn. 12-toji, buvo skirta naujos šv. Kazimiero bažnyčios statybos pradėjimui arba, kaip anuo metu sakydavo, "pirmojo akmens padėjimui".22) Bažnyčiai vieta parinkta prie turgaus aikštės. Žmonių suplaukė didelė daugybė, ne tik katalikų, bet net ir kitatikių, kunigaikščių, didikų ir ponų, iš miesto ir iš apylinkės; netgi iš tolesnių vietovių ns-vienas buvo atvažiavęs. Pirmąjį akmenį į pamatams skirtą vietą nešė, nelaikydami tai sau negrrbingu dalyku. Nesvyžiaus kunigaikštis ir Vilniaus vaivada Nikalojus Kristupas Radvila drauge su Naugardo vaivada Teodoru Skuminu, Minsko vaivada Jonu Pacu, Didžiuoju Lietuvos kancleriu Leonu Sapiega ir kitais augšto rango vyrais. Vilniaus vyskupas Benediktas Vainius ten pat atlaikė šv. mišias. Mišių metu sakytame pamoksle vyskupas išaiškino pirmojo akmens pašventinimo apeigas ir jėzuitų ordino nuostatus apie neturtą: padariusieji iškilmingą profesiją, jei jie neturi kokių nors pareigų kolegijose, turi gyventi atskiruose, vadinamuose profesų namuose, kurie negali turėti pastovių pajamų ir yra išlaikomi geraširdžių tikinčiųjų dosnumo. Prie tokių Vilniaus jėzuitų profesų namų ir statoma naujoji bažnyčia. Po mišių vyskupas iškilmingai pašventino statybos pradžiai skirtąjį akmenį. Akademijos studentai vėl turėjo progos pasirodyti su savo eilėmis ir epigramomis, kurioms duotas bendras vardas: Lithotetica. Vieną iš tokių eulogijų, kurią parašė šias šventes aprašęs Ouirinus Cnoglerius, Rostovskis perspausdino priede prie savo veikalo apie Lietuvos jėzuitų provinciją.

Dar tą pačią dieną pradėjo plaukti gausios lėšų sumos naujosios bažnyčios statybai. Tų metų Lietuvos jėzuitų apžvalgininkas tai plačiai aprašo. Vilniaus vyskupas, kuris pamoksle su didele iškalba ir aiškumu supažindino klausytojus su jėzuitų profesų neturtu, pirmasis parodė savo dosnumą, pažadėdamas, kol statyba nebus užbaigta, kasmet duoti po 1000 auksinų Vilniaus vaivada davė 2000, Lietuvos kancleris—3000 ir kitas, kuris prašė, kad jo vardas nebūtų minimas, paaukojo 2000 auksinų. Didžiųjų ponų pavyzdžiu pasekė ir mažesnieji, net paprasti žmo-neliai davė, kiek kas galėjo. Dar ryškiau pasirodė žmonių prisišimas prie šv. Kazimiero, kai buvo pradėta pati statyba. Visi noriai teikė visokeriopą nagalba. Kai reikėjo suvežti statybos medžiagą, kas galėjo, atvyko su arklais ir vežimu; kiti prisidėjo savo rankų darbu. Įdomus iš statybos pradžios sekąs atvejis. Už miesto mūrų gulėję trys tokie dideli akmens, kad vienam iš jų atgabenti į statybos vietą nė šimto jaučių nebūtų užtekę. O jie buvo taip reikalingi pamatams. Ką daryti? Patys žmonės pasisiūlė pagelbėti. Ir vieną dieną su didžiausiu klegėjimu, juokavimu ir Įtempimu (magna alacritate et conamine) vienas nvlžiniškas akmua jau buvo velkamas per miesto gatves prie statomos bažnyčios. 700 žmonių, sukibę į virves, jį traukė. Visas miestas stebėjo, nes ligi tol niekas panašių dalykų nebuvo matęs. Vieną akmenį atvilkę, tuoj pat pažadėjo sekančiomis dienomis kitus du panašiai atgabenti. "Ir taip, — pastebi jėzuitų kronistas, — trumpu laiku buvo pasiekta, kad tie masyvai, kuriems atgabenti būtų prireikę didelių išlaidų ir sunkaus darbo, dabar veltui ir be jokio vargo buvo pristatyti, kur reikia."

Čia galime pridėti, kad iš to paties šaltinio paaiškėja, jog jau pirmąją vasarą buvo išmūryta didesnė pamatų dalis. Statybos darbus prižiūrėjo 4 jėzuitai: vienas kunigas, du broliukai mūrininkai ir vienas medžiagos parūpintojas; jie visi ten šalia ir gyveno. Bažnyčios sienos baigtos statyti 1609 metais. Bet pamaldos tais metais jo"'e dar nebuvo laikomos.2:!) 1616 m., kaip jau šio straipsnio pradžioje buvo minėta, kalbama apie šv. Kazimiero šventę pačioje bažnyčioje. 1635 m. Litterae annuae mini šv. Kazimiero bažnyčios konsekracija, kurios apeigas tų metų liepos 22 d. atlikęs Vilniaus vyskupas, dalyvaujant daugybei visokio luomo žmonių.24)

ŠV. KAZIMIERO RELIKVIJŲ PERKĖLIMAS 1636 METAIS

Vietos relikvijoms paruošimas
Gardine mirusiojo karalaičio Kazimiero kūnas buvo atvežtas į Lietuvos sostinę Vilnių ir palaidotas vienoje katedros koplyčioje, kuri tuomet buvo vadinama Švč. Marijos vardu. Vėliau galima užtikti tą koplyčią vadinant šv. Kazimiero koplyčia, o kai ten pat palaidojo karalių Aleksandrą (f 1506) ir dvi karalienes, Zigmanto Augusto žmonas, daugiau prigijo Karališkosios koplyčios vardas. Joje šv. Kazimiero palaikai pasiliko iki 1604 m. Atšventus didįjį triumfą, dar tą pačią vasarą, tiksliau, apie rugpjūčio mėn. vidurį kan. Sviencickio rūpesčiu, prie liudininkų buvo atidarytas šventojo karstas. Kapitulos notaro rašytame relikvijų patikrinimo dokumente rugpjūčio mėn. 16 d. (jį persispausdino bollandistai: Actą SS, Martii I, p. 347) skaitome, kad atidarius karstą, rastas tiek raudonas šilko rūbas, tiek visas karalaičio kūnas puvimo nepaliestas.   Tai ypačiai nuostabu, kad vieta buvusi drėgna, taip kad mūrininkai galėję ardyti karstą gaubusio mūro plytas plikomis rankomis be jokių instrumentų. Kol karstas buvęs atidarytas, visur sklidęs malonus kvapas. Du mūrininkai patvirtino, kad jie jaučią lygiai tą patį malonų kvapą, kaip ir anksčiau, kai prieš pusantrų metų (ante sesąui duos annos — galėtų taip pat reikšti: prieš dvejus su puse metų?), liepiant vietos ordinarui, buvo atidarę šventojo karstą.

Garsas apie šv. Kazimiero šventę Vilniuje, apie jo stebuklus, šiuo nauju nuostabiai gerai išsilaikiusių relikvijų stebuklu tarsi apčiuopiamai patvirtintas, nepaprastai greitai skleidė šv. Kazimiero garbinimą po visą kraštą ir tuo pačiu traukė minias maldininkų į Vilnių (plg. kelis šio straipsnio pradžioje trumpai suminėtus faktus iš šio laikotarpio). Tai atkreipė ir paties karaliaus dėmesį, ir Zigmantas Vaza nutarė šventojo giminaičio garbei pastatyti karališkos garbės ir dosnumo vertą paminklą — naują, didingą, puošnią šv. Kazimiero koplyčią. Vieta parinkta pietinėje katedros pusėje, kur pirma stovėjo Valavičių koplyčia. Valavičiams už tai mainais perleista Karališkoji koplyčia, o šv. Kazimiero relikvijos laikinai padėtos Goštautų-Chodkevičių koplyčioje. Milžiniškas statybos išlaidas padengė karaliai: Zigmantas Vaza ir Vladislovas IV. Vien tik altorius atsėjęs apie 100,000 imperialinių talerių. Koplyčia buvo baigta įrengti 1636 m. Ji visa tviskėjo marmuru, porfyru, auksu, sidabru, stiukais ir freskomis. Vertai galėjo lygintis su žyfniausiomis ir gražiausiomis Romos bazilikų koplyčiomis, kaip Paolina ir Sikstina koplyčios S. Maria Maggiore bazilikoje, į kurias vilniškė buvo panaši ir savo forma. "Išklota įvairiaspalviu Florencijos marmoru ji spindėjo kaip tyriausias veidrodis" — rašo Romon Vilniaus jėzuitai.25)

Koplyčios puošimui einant į galą ir artėjant numatytai šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo šventei, karalius Vladislovas jau ankstyvą 1636 m. pavasarį su visu savo dvaru persikėlė į Vilnių. Lietuvos jėzuitų 1636 m. apžvalgoje aprašoma, kaip karalius uoliai dalyvavęs Didžiosios savaitės pamaldose ir pamaldžiai lankęs Kristaus grabus įvairiose Vilniaus bažnyčiose.26) Pastebėtina, kad tais metais Velykos nepaprastai ankstyvos: kovo mėn. 23 d. Taip pat ir neseniai į Varšuvą atvykęs nuncijus arkiv. Marijus Philonardi užsimena savo pranešimuose į Romos Kuriją jau balandžio mėn. pradžioje, kad visas Varšuvos miestas lyg išmiręs, nes nesą karaliaus, o prieš kelias dienas į Vilnių iškeliavę ir orkestro likučiai.27) Jau šiame ir kituose pranešimuose pažymi, kad karalius Vilniuje ruošia dideles iškilmes šv. Kazimiero garbei ir išreiškia susirūpinimą, kaip reikės jam pačiam į ten persikelti ir ar gaus tinkamą butą, kurio j ieškoti jau pasiuntęs savo žmogų.28) Gegužės mėn. 15 d. paliko Varšuvą ir pats nuncijus, o gegužės 26 d. išsiruošė kelionėn į Vilnių karaliaus sesuo Ona Konstancija Katarina su didžiausia palyda. Vėliau iš Vilniaus nuncijus aprašo, kaip ji buvo sutikta Lietuvos sostinėje. Į miestą įvažiavo 44 vežimai, kiekvienas vis šešių arklių traukiamas, ir virš 1800 įjojo raiti, įskaitant ir kelis kavalerijos eskadronus, kurie buvo išjoję jos pasitikti. Vien tik tarnų ir pažų buvę apie 200. Suprantama, kad tokia "procesija" negalėjo greitai judėti, iš Varšuvos iki Vilniaus teko užtrukti kelionėje ištisas 24 dienas. Atvykusią į Vilnių garbingąją viešnią prie katedros durų sutiko visa kapitula. Būtų ją pasveikinęs ir pats vyskupas, bet dėl ligos negalėjo išeiti iš savo namų.29)

Karalius, jau nuo kovo mėn. Vilniuje, pats iš arti stebėjo koplyčios užbaigimo ir šventės ruošimo darbus. Kuriam laikui balandžio-gegužės mėn. buvo taip pat išvykęs po Gardino apylinkes pamedžioti; bet birželio mėn. jis vėl Vilniuje. Liepos mėn. gale tačiau dėl skausmų kojoje turėjo atsigulti į lovą, o liepos 30-sios naktį, prisidėjus inkstų negalavimams, sveikata taip pablogėjo, kad jau šaukėsi kunigo. Nors tuojau vėl pasitaisė, betgi visai nepagijo nei pačiai iškilmių dienai priartėjus.30)

Ir šį kartą visas miestas puošėsi: buvo statomi iškilmingi vartai, ruošiami chorai, deklamacijos, gyvieji paveikslai. Vilniaus kapitulos aktuose randame užrašyta, kad vyskupas tuomet davęs 60 auksinų, o kapitula prie to dar pridėjusi 40 auksinų triumfo vartams pastatyti. Didžiausioji darbo ir šventės organizavimo dalis teko vėl Vilniaus Akademijai, kurios rūpesčiu taip pat išleistas išsamus iškilmių aprašymas.31)

Relikvijų perkėlimo iškilmės
Pagaliau priartėjo iškilmėms skirtoji diena, rugpjūčio mėn. 14-toji, ketvirtadienis, Švč. Marijos Dangun Ėmimo šventės išvakarės.32) Jau dieną prieš tai, t. y. rugpjūčio mėn. 13 d., prieš mišparus, šventoio kūno relikvijos buvo išneštos iš Goštautų-Chodkevičių koplyčios ir padėtos katedros viduryje, ant augšto ir didingo pastovo, nesuskaitomų žvakių šviesoje žėrinčio aukso ir sidsbro spalvomis. Po iškilmingų mišparų, tą vakarą ir per visą naktį kunigai, vienuoliai, Akademijos studentai, parapijų brolijos ir daugvbė žmonių pasikeisdami meldėsi, giedojo, garbino šventąjį. O visame mieste tą naktį šventojo garbei buvo iliuminuoti didieji pastatai, nuolat kilo Į padanges dirbtinės šviesos.

Išaušus, prasidėjo šv. mišios, kurios iki pat vidudienio buvo laikomos be pertraukos prie visų katedros altorių. Paskutiniąsias, iškilmingąsias mišias atlaikė Vilniaus vyskupas Abraomas Vainius, o jų metu kitas vyskupas savo lenkiškai sakytame pamoksle skelbė šventojo Globėjo garbę gausioms, net iš tolimų Lietuvos vietovių atvykusioms, į katedrą susirinkusioms žmonių minioms.

Svarbiausiajai iškilmių daliai, triumfo procesijai, buvo skirtos popietinės tos dienos valandos. Prieš išeinant iš katedros, jėzuitas kun. Motiejus Kazimieras Sarbievijus, karaliaus pamokslininkas, apsisiautęs visai neseniai (liepos mėn. 5 d.) gauta teologijos daktaro toga, gražia ir širdis gaivinančia lotynų kalba paruošė dalyvių sielas vertai atiduoti savo Globėjui prideramą pagarbą.

Iškilmingoji procesija buvo kiek panaši į aną prieš 32 metus įvykusią. Priekyje drausmingai žygiavo ilgos eilės Akademijos jaunimo. Pakaitomis su orkestro grojama melodija visi giedojo šv. Kazimiero ypačiai brangintą Marijos garbei giesmę: "Omni die dic Mariae mea laudes anima". . . Už studentų ėjo daugybė vienuolių ir kunigų, tiek graikų, tiek lotynų apeigų. Toliau kapitulos nariai iškilmingais rūbais, keli su mitromis vyskupai ir galiausiai Šv. Sosto nuncijus arkiv. Marijus Philonardi, šios procesijos celebrantas. Nuncijus pavadavo Vilniaus vyskupą, dėl silpnos sveikatos nebegalėjusį dalyvauti ilgoje ir varginančioje eisenoje. Karališkojo orkestro ir choro lydimą, sekė didžioji šv. Kazimiero vėliava, 1603 m. atvežta iš Romos. Ją nešė vienas kapitulos kanauninkas, iš šalių ėjo Lietuvos kancleris Albertas Stanislovas Radvila ir prokancleris Steponas Pacas, palaikydami šilkinius vėliavos kaspinus. Pačias šv. Kazimiero relikvijas, įdėtas į labai gražų, brangakmeniais ir auksu išpuoštą gryno sidabro sarkofagą-relikvijorių, ant pečių nešė katedros kanauninkai, o didieji karalystės dignitoriai, eidami iš šalių, palaikė relikvijorių dengusio brangios medžiagos uždangalo kraštus. Tuojau po šventojo relikvijų keli senatoriai nešė ant paauksuotų pagalvėlių karališkuosius ženklus ir po jų sekė pats karalius su savo seserimi Ona Katarina ir kitais karališkosios šeimos nariais. Nevisai dar iš ligos pasveikusiam karaliui gydytojai nenorėjo leisti dalyvauti procesijoje, bet jo pamaldumas nugalėjo ligos kliūtis ir, specialioje kėdėje nešamas, galėjo drauge su visais pereiti visą procesijos kelią.

Miestas buvo tarsi pakeitęs savo veidą. Visa, kas jame gražiausia, buvo sunešta ir išstatyta šventajam pagerbti.  Triumfo vartai ir iškilmingos arkos puošė eisenos gatves. Vien tik Akademija prie savųjų rūmų įvairiose vietose pastatė tris tokias arkas. Šį kartą buvo einama be sustojimų. Pro Akademiją procesija praėjo du kartu ir abu kartu buvo sutikta būrių jaunuolių, savo apsirengimu vaizdavusių atskiras Lietuvos kunigaikštijos provincijas, deklamacijomis ir giesmėmis prie arkų sveikinusių pro šalį einantį jaunimo Globėją. Miesto valdyba prie rotušės taip pat pastatė puošnią ir ištaigingą arką. Neatsiliko nei pranciškonai, nei domininkonai, įrengę šalia savo namų esančiose aikštėse gražiai paruoštus ir papuoštus pastovus. Paskutinė ir už visas gražiausia konstrukcija priklausė D.L.K. notarui Kazimierui Sapiegai. Šio iškalbaus, gilios pagarbos ir meilės savo dangiškam Globėjui nepaprastumu visi buvo tiek sužavėti, kad jau praėję vis ir vis atsigręždavo dar sykį pasižiūrėti. Žmonių minios, sekusios ir stebėjusios šią nepaprastą eiseną, negalėjo nejausti jos įspūdingo veikimo; džiaugsmas ir gilaus prisirišimo jausmas užvaldė visų širdis ir lydėjo juos per tolimesnį kasdienos gyvenimą.

Apėjusi svarbiausias miesto gatves, eisena sugrįžo į katedrą. Šventas relikvijas nežančiųjų žingsniai dabar pakrypo į naująją marmuro koplyčią, didingą ir puošnią Lietuvos šventajam p2r šimtmečius ilsėtis skirtą buveinę. Vyskupų rankos dėžę su relikvijomis padėjo į tam parengia vietą po altoriumi. Šv. Ambrozijaus žodžiais tariant: Auka rado vietą ten, kur Kristus aukojasi; tik šis, kuris už visus kentėjo, ant altoriaus, anas gi, kuris Jo kančia buvo atpirktas, po altoriumi.

Šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo šventę, Vilniaus vysk. Jurgio Tiškevičiaus prašomas, popiežius Inocentas X leido švęsti sekmadienį po Švč. Marijos Dangun Ėmimo oktavos, t. y. sekmadienį po rugpjūčio mėn. 22 d. 1950 m. per Velykas Šv. Sosto apeigų kongregacija paskyrė šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo šventę (rugpjūčio mėn. 27 d.) viso bet kur esančio lietuvių tautos jaunimo švente.

Šv. Kazimiero koplyčios pirmasis altorius
Šia proga tenka keliais žodžiais paminėti pirmąjį naujai pastatytos koplyčios altorių, kuris buvo žymiai kitoks, negu mes jį pažįstame iš vėlesnių laikų. Pirmąjį altorių randame smulkiai aprašytą Lietuvos jėzuitų provincijos 1636 m. apžvalgoje.33)

Altoriaus apačioje (sub mensa) per paauksuotus pinučius buvo galima matyti reto juodmedžio šventojo grabą, į kurį buvo įdėtas per procesiją neštas sidabrinis sarkofagas-relikvijorius. Šis buvęs pagamintas iš gryno augsburginio sidabro. Iš visų pusių jį puošę meniškai išdirbti šventojo gyvenimo įvykių ir per jo užtarymą įvykusių stebuklų vaizdai. Visas kainavęs virš 70,000 imperialinių talerių. Ten pat altoriaus apačioje aplinkui buvę įtaisyta 10 sidabrinių statulų. Viršutinėje altoriaus dalyje stovėjo 4 išilgai išvagotos (striatae) kolonos, sidabro papuošimais apraizgytos, su gražaus meno kapiteliais. Tarp kolonų, ties altoriaus viduriu, virš sidabre išgraviruoto Jeruzalės vaizdo dominavo kryžius su iš šalių stovinčiais Sopulingąja Motina ir šv. Jonu apaštalu. Tarp dviejų kolonų vienoje pusėje stovėjo šv. Zigmantas, karalius ir kankinys, antroje — šv. Kazimieras, karalaitis ir išpažinėjas. Virš kolonų ir centrinio Nukryžiuotojo paveikslo buvo Šv. Dvasios atvaizdas, balandžio pavidale, su į visas puses sklindančiais spinduliais, o kampuose — šv. Petro ir šv. Povilo statulos. Pačioje altoriaus viršūnėje šį didingą meno kūrinį užbaigė triumfuojančiojo Kristaus paveikslas su dviem angelais iš šalių. Prieš altorių pakabinta auksinė lemputė buvusi 6000 lenkiškų auksinų vertės. Nė kiek neperdėti tie žodžiai, kuriuos kadaise pagal giesmės "Omni die . . ." ritmą sukūrė Bartolomaeus Lieszynskis:

Sumptuosum, pretiosum
Saccellum extruitur,
Et sepulchrum (o quam pulchrum!)
Ex auro conspicitur.

1.    Rev. J. Bičiūnas. "Commémoration de la fête célébrée à Wilno en 1604 à l'occasion de la canonization de St. Casimir," Antemurale, I (1954), 126-31.

2.    M. Balinski, "Dawna Akademia Wilenska," Petersburg 1862, 103-110.

3.    Jos sužymėtos pas Z. Ivinskį, "šv. Kazimieras", 186-198; ir. autorius: Bojer, Knogler, Kraikowski, (Lapis), Swiçcieki, ( Theatridum ), Rosenwald, Sarbiewski; reikėtų pridėti: Rywocki Joannes, "Triumphus quem Divo Casimiro Principi. . . Vladislaus IV . . . V^lnae exhibuit," Vilnae 1637.

4.    Romos Jëz. Arch., Lith. 38, f.33v.

5.    Ten pat, fol. 35.

6.    Ten pat, fol. 47.

7.    Ten pat, fol. 112.

8.    S. Lauxmin, "Oratio de S. Casimiro Regni Pol. et M. D.  Lit. Patrono," Vilnae 1635.

9.    Romos Jëz. Arch., Lith. 38, f.217.

10.    Z. Ivinskis, "Šv. Kazimieras," New York 1955, p. 108.

11.    Rev. J. Bičiūnas, cit. v., p. 127; prie straipsnio nepridėti jokie šaltinių nurodymai
12.    Brèves tekstą žr. "Acta Sanctorum", Martii I, p. 346.

13.    "Martyrologium Rcmanum ad novam Kalendarii rationem et ecclesiasticae historiae veritatem restitu-tum, Gregorii XIII Pont. Max. iussu editum, Romae, ex Typographia Dominici Basae, MDLXXXm." Pop. Grigaliaus XIII autentiškas patvirtinimas, pirmą kartą išspausdintas tik trečiojoje "Martyrol. Rom." laidoje 1584 m.

14.    Pvz. "Martyrologium Romanum. . cum nctationibus Caesaris Baronu," Venetiis 1611.

15.    Plg. Z. Ivinskis, "Šv. Kaz.," p. 101.

16.    In festo S. Casimiri Confessoris. . D. Gregorio Swiencicky canónico Vilnen, auctore, apud Carolum Vuillettum MDCIII. Officium S. Casimiri Confesoris per totum Poloniae Regnum et Magnum Lituaniae Ducatum ex decreto S. D. N. dementis VIII Pont. Max.... D. Gregorio Swiencicki Canónico Vilnen. auctore, apud Carolum Vuillettum MDCIII."

17.    Romos Jėz. Arch., Lith. 38, f.26v.

18.    Ten pat, fol. 26v.

19.    M. Baliñski, "Dawna Akad. Wil.," p. 103 n. 1.

20.    Nesant galimybės pasinaudoti Knoglerio, "Theatrum S. Casimiri. . .", procesija aprašoma pagal M. Balinskį, cit. v., p. 103-109, kuris remiasi pačiu Knogleriu.

21.    S. Rostowski, "Lituanicarum Soc Jesu hist....", Paris 1877. 439-40.

22.    žinios apie gegužės mėn. 12 dienos iškilmes paimtos iš Romos Jėz. Arch., Lith. 38, fol. 26-27.

23.    Romos Jėz. Arch., Lith. 38, f.251v; tačiau nei čia, nei kituose tuomet į Romą siųstuose jėzuitų šaltiniuose neteko užtikti koplyčią stačiusiųjų architektų nei jų puošusiųjų menininkų vardų.

24.    Ten pat, fol. 250.

25.    Arch. Vat., Nunz. di Polonia 47, f.275 — iš 1636. IV. 7.

26.    Ten pat, fol. 283 ir fol. 288.

27.    Ten pat, fol. 311.

28.    Ten pat, fol. 323.

29.    Acta Capit. Viln., 1636 maii 20, fol. 270 — plg. M. Balinski, cit. v., p. 131.

30.    J. Rywocki — plg. čia viršuje 3-čią išn. Pačia knygele šiuo momentu negalėjau pasinaudoti.

31.    Iškilmių eiga čia aprašoma pagal Romos Jėz. Arch., Lith. 38, fol. 250-251v, ir pagal Rostovskio knygoje 314 p. duodamas žinias.

32.    Romos Jėz.. Arch., Lith. 38, f. 251v.

33.    Plg. Acta Sanctorum, Martii I, p 345.

1953 m. gegužės mėn. šv. Kazimiero karstas pernešamas iš Katedros į šv. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje.