GEDULIŲ RAUDA |
(IŠ POEMOS "MEILĖ") Vos žengė ant žemės aušra Pirmaisiais dienos siuntiniais, Tuojau juodasparnė mirtis, Lyg dvasiu žaibinga audra, Apskelbia sielos griaustiniais, Jog numirė jis . . . Kur žengia nuliūdę kaimynai? Jie pylimo kalnan keliauna, Bevedini gedulo gando! Čia raudančią girdi šeimyną Ir mato nabašninką jauną . . . Veltui ramint bando . . . SESUO I Iš šlovingos giminėlės Likom dvi sesutės, Dvi sesutės-gedulėlės Prie senos močiutės. SESUO II Trys nendrelės-siūbuonėlės Be užstovo-užvėjėlės! MOTINA Iš visu šalm Kyla tamsūs debesėliai, Tai ant gedulių Kyla bėdos, rūpestėliai! Kas sunkiuos varguos Našlaites paguos? . . . SESUO II Kelkis, mielas brolužėlį, Nuo pilkos žemelės; Ant kojelių stok baltųjų, Prakalbėk žodelį! Prakalbėk žodelį, Suramink motinėlę: Kam sukniubus rauda, Kaip snieguota apušėlė! . . . Ji tave alkavo Ant rankelių — ant lengvųjų, Jauną pavadvo Nuo darbelių—nuo sunkiųjų. Ar ne motinėlė Naktimis rymojo, Naktimis rymojo, Anksti rytą kėlė? Ar ne sengalvėlė Vargus nesiliovė, Tau dalelę skyrė, Tau kraitelį krovė? Vai augino - užaugino Savo viekui paramėlę; Nūn sulaukei, motinėle, Ant senatvės bankietužį . .. MOTINA Kelk, paguosk, broluži, Gedulingas seserėles, Kad jos jaunos neliūdėtų, Kaip dvi žalios apušėlės. Žalios apušėlės Nuo vėjelio guodžias, dreba, Nuo lietučio gailiai verkia, Taip ir jaunos gedulėlės! ABI SESERYS Džiūsta, vysta gėlės Rūtelių daržely, Krinta, byra lapai Žaliajam sodely: Tai ne gėlės vysta, Tiktai jaunos mūsų dienos; Tai ne vėjas virkdin medį, Tik sesutės gedi! SESUO I Džiūsta vysta jaunos dienos Ne raselių apšlakstytos, Tik karčiųjų ašarėlių Laistomos kas rytas. Kaip ta vėtra medį purto, Skausmas juoba drasko širdį; O brolužis nebegirdi, O mieliausias it apkurto! SESUO II Likęs jaunas po tėtušio, Vai žinai, broleli, Pats kilnojai daug vargužio — Tai našlaičių dalį! Kad našlaitė sėda, Linksta suolai ąžuoliniai; Kad našlaitė žengia, Dreba žemė akmeninė. Tai suolužiai linksta Nuo sunkiųjų dūsimėlių, Tai žemužė dreba Nuo graudžiųjų dejonėlių. O našlaičių takas Tai erškėčiais klotas, O našlaitės žodis Griaudus ašarotas! Kelk, Jonuti, kelki mielas Ant baltų kojelių, Prakalbėk žodelį, Nuraminki mūsų sielas. MOTINA Tai įlinko gilūs kloniai Augštajam kalnely, Tai įdubo žiedrios akys Skaisčiajam veidely, O sūnelis mano miega Saldųjį miegelį . . . SESUO I Vai reikėjo paguldyti Savo vietoj ledo lytį, Tai lytis būt sutirpėjus Nuo gailiųjų ašarėlių. Vai reikėjo paguldyti Akmenėlio pilką lytį, Tai akmuo būt sutrupėjęs Nuo sunkiųjų atdūsėlių. O mieliausio mūs brolelio Tai kieta širdis! Tyli, tyli jis — Nekalba žodelio!. . . MOTINA Gal per rūstūs mūsų žodžiai, Gal negailios ašarėlės, Kad mieliausias brolužėlis Mūs našlaičių nepaguodžia? SESUO I Tai kad aš turėsiu Buvimėlį rūstų — Didelį vargelį, Bėgsiu pasiskųstų Augštajin kalneliu; Pas brolužio stosiu kapą Ties kamienu po pavėsiu Žaliojo berželio, Kad nepūstų žiaurūs vėjai, Kad nelytų skaudūs lietūs . . . SESUO II O vėjelis bepūtuoja, O berželis besiūbuoja, Ir siūbuodams-plėvesuodams, Atkalbinėja: "Traukis, traukis, gedulėle, "Iš po mano liemenėlio: "Nuo žodelių tavo "Žalios šakos sudejavo, "Nuo atdūsėlių "Vysta-krinto. lapai, "O nuo ašarėlių "Virsiu iš šaknelių! .. ." SESUO I Dievuliau mano, Kur aš pasidėsiu Tarp nelaimių tvano? Kas pasigailės Vargšės gedulėlės? |