VĖJAS GLUOSNIUOSE |
DVIEJŲ VEIKSMŲ DRAMATINĖ POEMA VEIKĖJAI KAZIMIERAS ANGELAS KARALIUS EUGENIJUS KUREVIČIUS — Didikas KRISTUPAS VYŠNIAUSKAS — Plikbajoris PETRAS JASAITIS — Žemdirbys ALDONA — Pilaites vietininko žmona KUNIGUNDA — Pilaites virėja ONUTE — Kunigundos globotinė VAIDINIMAS vyksta antroje 16 amžiaus pusėje, Lietuvai-Lenkijai kariaujant su Maskva dėl Livonijos LAIKAS: nuo valandos prieš vidunaktį iki aušros. VIETA: prie pilaitės vartų Lietuvos-Livonijos pasienio srityje (išskyrus pora minučių dangaus erdvėje). TĄSA Dvi valandos. PIRMAS VEIKSMAS 1 SCENA Uždangai pakilus, scena visai tamsi. Dangaus erdvė, netoli žemės rutulio. Žvaigždžių spinksėjimas. ANGELAS Kazimierai! Kazimierai! KAZIMIERAS Mano angele! ANGELAS Ar tu leidiesi žemėn? KAZIMIERAS Taip, angele. ANGELAS Bet, Kazimierai, mums reikia laukti aušros. KAZIMIERAS Aš žinau. ANGELAS Tavo stebuklas įvyks rytoj rytą — toks Dievo įsakymas. KAZIMIERAS Aš paklusnus jam. ANGELAS Kazimierai, žemė jau čia pat. Vejas jau kitoks — dejuojantis vėjas. KAZIMIERAS Neatsilik nuo manęs, angele. Mes paliesim žemę tik vienam žvilgsniui. ANGELAS Kazimierai, aš niekad nesu lankęs žemės. Aš dar per jaunas būti angelu sargu. KAZIMIERAS Niekas tenai nepažins mūsų. Tik akimirkai. (Tyliai) Žemė tokia maža. (Žvaigždžių spinksėjimas nutyla. Vietoj jo pasigirsta vėjas. Siauras šviesos ratas kairėje išskiria Kazimierą ir Angelą, stovinčius prie gluosnio. Kazimieras apsirengęs studento rūbais, Angelas — jėzuito. Likusi scenos dalis palieka neįžiūrima). ANGELAS (Nusivylęs) Ir tai yra žemė? KAZIMIERAS Taip, angele. (Angelas atsargiai mėgina statyti koją tolyn ir atitraukia ją atgal). ANGELAS Purvas . . . šaltis . .. Todėl tu taip skubėjai palikti ją? KAZIMIERAS Ne, angele. Todėl, kad jos grožis leido man pažinti jos Kūrėjo begalinį grožį. (Angelas apžiūri savo rankas). ANGELAS Šitie nerangiai sunarstyti sąnariai? KAZIMIERAS Tavo laikinas kūnas. ANGELAS Šitie apdarai? KAZIMIERAS Aš dėviu studento rūbus, o tu apsirengęs kaip jėzuitas. ANGELAS Prašau, Kazimierai, gal kurio nors kito ordino . . . KAZIMIERAS Mano angele, jie visi — savaip — tarnauja Dievui. ANGELAS Bet ar mums dera taip apsimest? Ar tai ne melagystė? KAZIMIERAS Mielasai angele, nuo neatmenamų laikų dangaus gyventojai nusileisdavo žemėn ir žemiškuose apdaruose tirdavo žmonių gerumą ir tikėjimą. ANGELAS Dabar aš atmenu — aš tai girdėjau savo pradinėse pamokose. Mes stovime prie Livonijos pasienio, ar ne, Kazimierai? KAZIMIERAS Aplink mus budi lietuvių-lenkų armija su savo karaliumi. Netoli — už vieno tavo sparno suplasnojimo — rusų kariauna driekiasi ant Livonijos arimų, kaip jų vado didžiulė barzda ant jo randuotos krūtinės. ANGELAS Ir jie rytoj susigrums dėl gabalėlio šitos žemės? KAZIMIERAS Tokia Dievo valia. ANGELAS Ką tu darysi čia? KAZIMIERAS Aš noriu pamatyt bent vieną vilnietį ir išgirst jį kalbant apie mano numylėtąjį miestą. ANGELAS Nepamiršk — tik akimirkai. KAZIMIERAS Aš stengsiuos nesikišt į jų reikalus. Aš tik klausysiuos. Žmonių kalba pat ks ir tau. Ji neprilygsta angelų liežuviams, bet ji tokia graži savo laikinume, kaip vėjas gluosniuose. ANGELAS Žiūrėk tenai! 2 SCENA (Visa scena pamažu išryškėja. Pilaitės bokštelis su karališka vėliava, gabalas tvoros, vartai. Vartų dešinėje tvoros nėra, ir ten matosi Pilaitės kiemas. Šalia vartų rusena lauželis, prie kurio sėdi Petras Jasaitis ir Kristupas Vyšniauskas). KAZIMIERAS Klausykis. VYŠNIAUSKAS Velniai raupuoti! Rupūžės, šeškai, nevidonai! Grikių košė vidudienį, medžio žievė vakarienei. Ir saugok karalių, jei nori. ANGELAS Vėjas gluosniuose . . . KAZIMIERAS Kažin, ar jie vilniečiai . . . VYŠNIAUSKAS O, jei aš dabar būčiau namie, savo Vilniuj... Dabar ten Viršupio žvėryne rudi lapai krinta ant juodų meškų. Pirklių rūmuose storuliai krištolo taures daužia, langai sudreba. Vengrų vynas, pagoniški kailiai ... Už septynių girių mano Vilnius . . . Kad nors arčiau virtuvės, prie savo buiniosios virėjėlės .. . Kad ir kokiam kaimely arčiau rusų, taip kokį paršėką nutvėrus . . . (Karingai) Kad ir mūšio lauke! JASAITIS Kodėl gi, Kristupėli, tu taip paknopstom kūrei iš to mūšio lauko? VYŠNIAUSKAS Nustok, Petrai! Septynis sykius aš tau dovanojau, aštuntą perkūnas trenks! Ar tu neatsimeni? Kai tu stengeis apsaugot karalių, aš atmušiau penkis maskolius. Žnekt, žnekt, žnekt. JASAITIS Vakar tu sakei aštuonis. VYŠNIAUSKAS Penki, aštuoni. . . Kas turi laiko skaičiuot mūšio lauke? Šarvai blizga, kraujas švirkščia, ūsai svyla. Ten galėjo būt visas pulkas. Jie nebegyvi, nebepasakys. Kodėl, tu manai, jie paskyrė mane karaliaus sargybon? JASAITIS Tu jiems taip išporinai. VYŠNIAUSKAS Išporinau, o tu buvai toks geras ir nepaneigei. JASAITIS Ar man gaila? Sušalčiau aš čia be tavo zaunijimo. VYŠNIAUSKAS Pats karalius paplojo man per petį. Mums abiem sakė: prašykit iš manęs, ko norit. Būkit mano sargyboj. Jau man tada akyse vaidenosi koks riebus dvarelis. Arba kašteliono apsiaustas . .. Nors duonos raikytojo! (Graudžiai) O jis kaip i vandenį. JASAITIS Aš daug neprašysiu. Tik priklaupsiu ir pasakysiu: šviesiausias karaliau, leisk man išsikelt iš bajoro žemės. Perdaug, perdaug sunku gyvent juodų jaučių mindomam. Leisk, šviesiausias, persikelt į didžiojo kunigaikščio žemę, ir aš amžinai dėkosiu. Karaliui nesunku, tik ranką reikia ištiest. O dabar jau dvi nedėlios, o jo nėra. Tik lange šešėlis pasirodo. Pamiršo mus žemiškas karalius; melskimės, kad dangiškasai neužmirštų mūsų. VYŠNIAUSKAS Dievas augštai, o karalius toli. KAZIMIERAS Kaip jis klysta savo nuovargy. Jam reikia pagalbos. ANGELAS Kazimierai, tu žadėjai... KAZIMIERAS Gal tik vieną žodį. . . JASAITIS Bet karalius buvo arti. Aš apglėbiau ji ir jaučiau jo prakaitą. Jis bijojo, kaip mes visi. Jo akys buvo geros. Aš netikiu, kad jis galėtų pamiršt. Juk jis karalius. Jo žodis kaip auksas, kaip — marmuras. VYŠNIAUSKAS Jis išbarstė visą savo auksą ir marmurą, kaip sėjikas pavasarį. Jam užderėjo mauriški arkliai, lenkiškos damos, itališki teplioriai. O dabar jis sėdi užsidaręs savo kambarėly, kaip elgeta, rauda savo Radvilaitės ir negali atsikratyti savo austriškos pačios. ANGELAS Eime, Kazimierai. KAZIMIERAS Bet dabar iie kalba apie mano žemiškojo brolio sūnų. Vakar naktį jis minėjo mane maldoje. VYŠNIAUSKA O mes stimpam čia, grikių košė šala viduriuos. Didieji ponai niurna, o jis graužia vištieną ir būrimais užsiiminėja. Tas liuterių kunigas, kur šiandien atidulkėjo iš tolimųjų Prūsų . . . Tu tiki. kad jis kumgas? Šiaudai! (Paslaotingai) Jis burtininkas, pašauktas iškviest mirusios karalienės dvasią. (Abu instinktyviai sužiūri pilies pusėn ir persižegnoja). JASAITIS Juodi laikai. VYŠNIAUSKAS Vakar toks gusaras sakė matęs žvaigždę su raudona uodega. JASAITIS Dievo galybė už vi^ką didesnė. Mano amžinatilsis tėvas pasakodavo, kaip blogai jų armijai buvo nrie Polocko. Dievas nepamiršo ju. Baltas jaunikaitis pasirodė ant arklio ir pervedė juos per tvinstančią Dauguvą. (Jasaitis pakelia akis į dangų). Atsimink mus, šventas Kazimierai. ANGELAS Dabar jie kalba apie tave. Mes niekad neišeisim. VYŠNIAUSKAS Kas mes šventiesiems? Nerūpi jiems mūsų vargšė žemelė. Jie pabėga iš jos, kad lengviau gyventų. Jei jam tikrai mano nelaimės prie širdies, tepadeda jis man kaip nors prie virtuvės prisigretint, prie savo plačiažandės bobelės. KAZIMIERAS Ar aš galiu palikt jį tokiame nežinojime? Šventojo dalia — kaip sunku ją suprasti. Jei mes dabar prieisime prie jų, kada nors jie supras, kad mes jais rūpinamės. Sakyk — taip — angele. Tik porai žodžių, tik akimirkai šilumos. Tu sutinki? Aš parašysiu lotynišką raštą, kad jie mus prisileistų. (Kazimieras išsitraukia iš už apsiausto plunksną, popieriaus tūtelę, ištiesia ją ir rašo padėjęs Angelui ant nugaros). JASAITIS Niekus tu tauški apie šventąjį karalaitį. Mano tėvas per visą savo amželį nesumelavo — jis matė jį prie Dauguvos. Jis rūpinas mumis. VYŠNIAUSKAS Ką tu, mužikėli, bajorui aiškini. JASAITIS Koks iš tavęs, prieteliau, bajoras. Gal ir buvai kada, bet nieko neturi parodyt. Sykį prie mūsų kaimynų toks apsigyveno. Nėjo jis jokių pareigų, jo bajorystę pamiršo, ir vieną dieną ponija pareikalavo iš jo valstiečio duoklės. Ir spardėsi jis, ir purkštė, nebegalėjo savo bajorystės irodyt ir turėjo su mumis visam amželiui žemėn įsiknisti. (Sunervintas Vyšniauskas šluostosi prakaitą). VYŠNIAUSKAS Atsitinka taip, teisybė. Ir aš ne iš turtingųjų. Bet tu galėsi paliudyt. Juk mes keturi plikbajoriai susidėję tave karan išruošėm. Nuo tavo bajoro bato paliuosavom. Čia, man padedant, karalių išgelbėjai. Dabar protingo žmogaus bendrėje šildais. O valstiečiui sunku taip iškilt — bajorai jiems visai ginklų nenori duot. Dėkot man turėtumei, kloniotis. JASAITIS (Erzinančiai) Kožnas bajoras — velnio tavoras. VYŠNIAUSKAS Na, koks jau iš manęs velnio tavoras. Aš iš tų gerųjų bajorėlių. Apie miestą aš mėgau sukinėtis, apie savo Vilnių. Mano širdį taip traukė prekiaut, bet aš — gink die — susilaikiau: prekiausi, bajorystės nustosi. Oi, sunku būdavo susilaikyt. Po nosim alaus statinės ritasi, gelumbė krebžda. Aš užsimerkiu ir svajoju, kaip aš Krymo pirklių kilimus glostau ir už desėtką vilyčių iš totorių druskos vežimą parsivelku. (Akimirkai tyla) O tu žinai, kokie mano pirmieji žodžiai bus Vilniun grįžus? Ogi: alaus Kristupui ir midaus Vyšniauskui! JASAITIS Kas tau duos, Kristupai Vyšniauskai? Tie tavo trys plikbajoriai — amžinatilsį jiems — sakė, kad tu dėl skolų išbėgai vaiskan. VYŠNIAUSKAS Melas! Dabar aš tave persmeigsiu, kai o karalius kurapką. (Vyšniauskas ima keltis ir Jasaitis keliasi kartu. Tada Vyšniauskas taikiai atsisėda). VYŠNIAUSKAS Per gera mano širdis — aš tau vėl dovanoju. Bet tu pamėgink suprast. Mano kraujas mėlynas. JASAITIS Man niekad neteks pamatyt. Tu greitesnis už rusų vilyčias. (Kazimierrs baigia savo raštą, suvynioja jį, įsikiša kišenėn. Jis ir Angelas pajuda sargybinių linkui). VYŠNIAUSKAS Po kipšais! Aš moku lotyniškai! (Jasaitis pastebi Kazimierą su Angelu ir Etsistoja). Ką tu į tai, a? Nieko nebesakai?! Užteko?! (Kazimieras su Angelu prieina prie sargybinių. Vyšniauskas pašoka ant kojų). JASAITIS Stokit, karaliaus vardu! VYŠNIAUSKAS Karaliaus vardu . . . JASAITIS Kas jūs? KAZIMIERAS Dievo pasiuntiniai. (Jis paduoda raštą Jasaičiui). Aš esu studentas šito garbaus tėvo jėzuito palydoje. Mes keliaujam po karo lauką atgailaudami. Mes dalijamės visais kareivių vargais ir stengiamės suteikt jiems dvasinės stiprybės. JASAITIS (Pavarto raštą). Ne man jį perprasti. Te, Kristupai. (Vyšniauskas paima raštą). KAZIMIERAS Jis parašytas lotyniškai ir pagerbtas Krokuvos arkivyskupo antspaudu. VYŠNIAUSKAS Lotyniškai, hm. (Jis apverčia raštą, pažiūri į jį iš arti, iš tolo). Hm ... Ri . . . gyystrr . . . ooo. Yjūs . . . Nous . . . (Jasaičiui, tyliai) Tikra pagonių kalba. Čia kas nors užkerėta. Jie šnipai, Petreli. Suimkim mes juos už pažastų, o raštą į lauželį. JASAITIS (Ištraukia iš jo raštą). Palauk, Kristupai, nesiskubink. (Žvilgteri vartų pusėn). Ten ponas Kurevičius eina, tas kur žvaigždes skaičiuoja. Jis žinos ką daryt. Ponas Kurevičiau! Oooo! 3 SCENA (Pro vartus įeina Eugenijus Kurevičius. Jasaitis ir Vyšniauskas atiduoda jam pagarbą su savo alebardomis). KUREVIČIUS Kas atsitiko? Svečiai? JASAITIS (Atiduoda jam raštą). Taip, pone. Čia jų raštas. Vyšniauskas sako, kad jis pagoniškai parašytas. VYŠNIAUSKAS Bloga lotynų kalba, e, pone . . . KUREVIČIUS (Skaito raštą, šypsosi ir linksi galba). Bloga lotynų kalba! Dangaus galybės! Vienintelis jos trūkumas yra, kad ji per gera. Aš nemaniau, kad mūsų karalijoje kas nors dar galėtų rašyti tokiu puikiu stiliumi. (Švelniau). Ji man primena Koperniko raštus. (Negalėdamas atsigerėti) Tikrai, parašyta kaip angelo akivaizdoje. (Pagaliau užbaigia žavėjęsis raštu). Tai, judu atgailaujate. Norite padėti mums kareiviams. (Tyliau). Kas mums gali padėti? (Garsiai) Ir tėvas jėzuitas! Matyti jus mums garbė ir malonumas. (Kurevičius ir Angelas pasikeičia nusilenkimais). Tėvas jėzuitas . . . Puiku! Kokia idėja! mūsų riteriai menėje pradeda nuobodžiaut. Net ir gėrimas nebedomina jų. Greitai jie užmigs — kas gali būt blogesnio priešo pašonėje? Ir niekas jiems greičiau neįkvėps gyvybės, kaip mokslingas, audringas teologinis disputas. Tėve, mūsų menėje svečiuojasi šiandien atvykęs liuteronų dvasininkas. Jis atvežė karaliui Martyno Liuterio dovaną, naują biblijos vertimą. Mes žinome, kad jūsų ordinas niekad nesitraukia iš tokios kovos. Aš kviečiu jus, tėve. Po pusvalandžio mūsų menė vėl skambės ir klegės! ANGELAS Bet aš . . . (Angelas maldaujančiai žiūri į Kazimierą, kuris rankos mostu parodo esąs bejėgis sutrukdyti tai. Kazimierui, priekaištingai). Ar aš nesakiau? Dabar mes užtruksim visą naktį. Šv. Kazimieras (V. K. Jonyno medžio raižinys) KAZIMIERAS Su tavo žinojimu tau niekas nebaisu. Tu gali laimėt bet kokią diskusiją per penkias minutes. KUREVIČIUS (Vyšniauskui) Kareivi, palydėk tėvą jėzuitą į didžiąją menę. (Kazimierui) Jūs eisit kartu? KAZIMIERAS Dėkui, ne. Aš palausksiu čia. VYŠNIAUSKAS (Jasaičiui) Į menę! Iš menės yra durys į virtuvę! Aš tuoj pradėsiu garbint tavo Kazimierą. (Pasiunčia bučkį pilies link). Balandėli, aš ateinu! (Vyšniauskas ir Angelas įeina pro vartus į pilies kiemą). 4 SCENA KUREVIČIUS (Kazimierui, draugiškai). Studentas . . . Vienintelis studentas visoj šitoj kariaunoj, kaip knyga senos geležies krūvoj. Aš žinau Krokuvos universitetą. Didysis Kopernikas mokėsi ten. Ką tu studijuoji, jaunuoli? KAZIMIERAS Teologiją. KUREVIČIUS Bent truputėlį astronomijos? KAZIMIERAS Labai daug astronomijos. KUREVIČIUS Aš pavydžiu tau. KAZIMIERAS Man? Mano amžiaus studentai svajoja tapti riteriais, kaip jūs. KUREVIČIUS Tau bus nesunku suprast mano jausmą — širdy mes abu mokslininkai. Aš labai vienišas šitoje pilyje. Tarp mūšių kareivos suglemba girti, lyg lokiai žiemą. Bajorai teskaičiuoja, kiek jiems ta iškyla kaštuos. Su kuo aš kalbėsiu apie astronomiją? Su lavonais? Su jais varnai tesusikalba. KAZIMIERAS Jei jums tai teikia džiaugsmo, naudokitės mano kukliu astronominiu žinojimu. KUREVIČIUS Sakyk, ar Koperniko teorijos dar nepradėjo megzt žiedų Krokuvoj? KAZIMIERAS Dar ne. KUREVIČIUS Dar ne. . . (Apsižvalgo). Bet čia ne vieta kalbėt apie Koperniką. Mums reikia būt arčiau žvaigždžių. Gal metai praeis, kol aš pamatysiu kitą astronomijos studentą. Eime Į bokštelį. JASAITIS (Kurevičiui). Pone — jūs buvot man geras — leiskit man įspėti jus. Saugokitės skaičiuot danguj žvaigždes: savąją suskaičiavus, reikia mirt. KUREVIČIUS Ačiū, kareivi, bet aš neturiu savo žvaigždės. Eime, studente. (Kurevičius ir Kazimieras įeina pro vartus į kiemą. Netrukus jie pasirodo ant bokštelio. Kurevičius rodo ranka į dangų). Plejados . . . Orionas . . . Ursa Major. Nei vienas žmogus neturi savo žvaigždės. Niekas erdvėse nežino apie žmogų. Aš neprisiverčiau šito pasakyt sargybiniui: jis taip saugiai gyvena savo prietaruose. KAZIMIERAS Jis turi daug daugiau negu prietarus: tikėjimą erdvių Viešpačiu ir pagarbą giliausiems jų slėpiniams. KUREVIČIUS Laimingi tie, kurie nemėgina žiūrėt į slėpinius. Bet neeiliniai žmonės negali to išvengt. (Jis parodo ranka pilies pusėn). Žvelk, tenai, karalius žiūri pro langą. Ir jis j ieško atsakymo žvaigždėse. Jis tikisi rasti tarp jų karalienės Barboros akis. KAZIMIERAS Ir karalienė dabar žiūri į jį, ir jos akys daug gražesnės negu bet kada gyvenime. KUREVIČIUS (Juokiasi). Man patinka tavo poetinė visata. KAZIMIERAS Tokia ji yra — tobulas e;lėraštis. KUREVIČIUS Gaila, kad rytoj mums jau gali nebetekt diskutuot apie ją. Rusai gali užplūst mus kiekvieną minutę. Karalius nesivijo jų po pirmo sėkmingo mūšio , ir per dvi savaites jų čia prigužėjo eibės. Yra gandų, kad karalius nori trauktis, bet aš tuo netikiu. KAZIMIERAS Jis nesitrauks! Jis turi būt čia rytoj rytą! KUREVIČIUS Bijai, kad nepaliktų tavęs rusams? Jau ne-pirmą sykį jis įpuola į tokį pavojingą sustingimą. Po Radvilaitės mirties panašūs priepuoliai surakina jį porą sykių per metus. Ar tu kada liūdėjai dėl moters? KAZIMIERAS Aš niekad taip neliūdėjau dėl moters. Bet aš galiu suprast jį. KUREVIČIUS Šitame šaltame pasauly moterys yra kaip pagalviai: tol reikalingi, kol mes šiltai ilsimės. Aš augau panašiai, kaip karalius: dvaro panų sijonų šiugždėjime. Bet jį aplankė vadinamoji didžioji meilė. Mane ji aplenkė. Gal ir geriau — mano akių aiškumo dabar neužtemdo sentimentalios ašaros. KAZIMIERAS Ar jūs bet kada mylėjote visa širdimi? KUREVIČIUS Ne. Aš niekad nesugebėsiu mylėt moters, o žvaigždynais aš tik pagarbiai stebiuosi. KAZIMIERAS Tada, garbusai pone, pro savo ašarų miglą karalius mato turtingesni ir aiškesnį pasaulį, negu jūs savo sausomis akimis. KUREVIČIUS Bravo už atvirumą Kadais aš mylėjau — r s mylėjau mokslą. Dar išplėstaakis devyniolikmetis aš klausiausi Koperniko Frauenburge. Aš tikėjau juo, aš garbinau jį. Aš vaizdavausi sau mokslininko ateitį. Bet mano tėvai privertė mane pasirinkti dvariškio gyvenimą — pareiga šeimos tradicijai. Aš buvau jų vienatinis. Čia aš stoviu po penkiolikos metų. Dvariškis, kariaująs nuoboduliui numalšinti ir tebegrimstąs dvariškoie nuobodybėje. Isistebėięs į žvaigždynus, nes žemėje nebėra nieko įdomaus. KAZIMIERAS Nieko įdomaus? Rudens spalvų gaisras rytoj primins auksą liepsnoje. Netrukus žiema apklos viską skaistybės apsiaustu, kurį stebint jaunon sielon nusileidžia pirmoji mintis siekti šventumo. Kaip galima nesidžiaugti matant pavasari krykščiant maudomo kūdikio linksmumu? Vasaros vaisiai trauks jūsų akis savo prisirpusiu tobulumu: maži pasaulėliai nei kiek nemen-kesni už žvaigždes. Nejaugi žemės grožis pajuntamas tiktai palikus ją?! KUREVIČIUS Aš dar nesiruošiu palikt jos, jaunuoli. Ne, aš dar nepasidaviau. Aš girdėjau apie vamzdį su stiklais, kuris priartina žvaigždes. Aš bandysiu įsigyt jį, daryt apskaičiavimus. Rytoj. (Trumpa tyla). Rytoj? Anoj pusėj upės styro rusų jieeių miškas. Vienos jų smaigalys yra mano likiminė žvaigždė. Galbūt, rytoj. KAZIMIERAS Rytdienos mūšio pabaidytas žvirblis pames plunksną — su Dievo valia. Kodėl jūs turėtumėt žūti rytoj, kai viltis atgyja jūsų akyse? Didžiosios armijos nesykį bėgo nuo mažųjų. Prisiminkite Polocko mūšį. KUREVIČIUS O, šventieji. . . Ankstyvoje jaunystėje ir mano tikėjimas buvo uolus kaip tavasai. Bet vieną dieną aš dūriau pirštu į savo tikėtąjį dangų, ir jis plyšo kaip popierius. Ir už jo buvo tikroji, tuščioj i visata. KAZIMIERAS Visi mūsų vaizduotės dangūs turi suplyšti, kol mes prieinam prie tikrojo. KUREVIČIUS Mielas jaunikaiti, kodėl tu sutikai mane? Dar valanda mano draugėje, ir tavo pasaulėžiūra pradės tirpt. Klausyk, aš ilgus metus rezgiau Koperniko studijų siūlus. Aš tikiu juo. (Garsiai ir iškilmingai). Žemė nėra visatos centras. Planetos nesisuka apie ją. KAZIMIERAS (Labai ramiai). Aš žinau tai. Ir kas? KUREVIČIUS Kaip tu gali žinot?! Ir jei tu žinotum, ar tu sugebėtum ištart tuos žodžius, kaip laiko paklaustas. Jei jie, ten žemai, žinotų . . . Dabar jie gyvena patogioje senoviškoje visatoje. Jų žemė nejuda, ir visi dangiški kūnai ir saulė sukasi aplink ją. Ir tos skruzdės, tie bajorėliai nutriušusiom barzdom, yra tos žemės centras, tobulos būtybės, nedaug žemesnės už angelus. Jiems aštuonios dangaus sferos groja amžiną muziką . . . Jei jie žinotų, kad tos visatos nėra! Kad mažytė žemė tirti užkampyje, kurin krinta žvaigždžių išmatos . . . KAZIMIERAS Žemė spindi Dievo visatoje, kaip vertingiausias brangakmenis — Jo sūnaus kojų pėdos amžinai liks joje. KUREVIČIUS Taip man byloja tavo naivus tikėjimas. Pažvelk į visatą. Ji tyli. KAZIMIERAS Ne, ji skamba! Visi žvaigždynai gieda didžiojoj sandaroj, kaip koplyčios vaikų choras. Visatos viršūnėje tarp tikėjimo ir mokslo nebėra skirtumo. KUREVIČIUS Niekas negali žinot tų dalykų. Su savo vaizduote tu turėtumei rašyt sonetus dvaro damoms. Man, mokslininkui, tai tik dūmai. Aš turiu paskutinį smūgį tavo visatai. Jei Dievas ir yra, jis daug blogesnis už mus. Aš niekad netarnausiu jam! KAZIMIERAS Ne! KUREVIČIUS Iki pasimatymo, jaunuoli. (Jis išeina). 5 SCENA KAZIMIERAS (Žengia prie bokšto krašto). Pone Kurevičiau! (Išgirdęs Kazimiero balsą, Jasaitis sužiūra augštyn). JASAITIS (Garsiai). Oo! Ponaiti! Ooo! Sietynas vidury dangaus, vidunaktis jau! Laikas pasilsėt iš po kelionės. KAZIMIERAS (Garsiai). Dėkui už rūpestį, kareivi! Nėra kada ilsėtis! Turiu laukt savo bendrakeleivio! (Sau). Du žmonės, toliau nuo vienas kito kaip du žvaigždynai. Ir. tasai, kur arčiau žemės, taip pat arčiau dangaus. 6 SCENA (Tarpuvartėje pasirodo Onutė. Ji pliaukšteri rankom ir pasislepia už vartų. Jasaitis žengia vartų pusėn. Ji išnyra užpakaly jo. ONUTE Geras vakaras, Petrai. (Petras apsisuka, pastebi ją ir nutveria ją už rankų). JASAITIS Geras vakaras, Onyt. Vaje, kokia tu įraudus. Kuo prauseis — ar šaltinio vandenėliu ar žaliu vyneliu? ONUTE (Ištraukia savo rankas). Vynelis teka tik menėj. Virtuvės garai nuraudino man skruostus. JASAITIS Ar nematei virtuvėj mano bajoro Kristupo? ONUTE Jo tai nemačiau, tik daug jaunų bajorėlių menėje. JASAITIS Ko gi jie ten sugužėjo, gal tavęs pažiūrėt? ONUTE Kam jie žiūrės į mane? Klausosi, kaip liuterių kunigas su jėzuitu ginčijasi. JASAITIS Ir anei vienas nepažiūrėjo į tave? Akli tie bajorėliai, nežino kur dailumą rast. ONUTE Jei tu jau taip sakai, tai vienas pažiūrėjo. Kad tu žinotum, kokios jo baltos rankos. Kaip panelės. JASAITIS Bajorėlio baltos rankos — juoda duona. ONUTE Jis man kalbėjo aukso pily gyvenąs. JASAITIS (Pikčiau). Aukso pilys ašarom numazgotos. ONUTE O kitas, netikėsi, ką man čiulbėjo. Žadėjo Rygą užkariaut, kad tenykščius karolius galėtų ant mano kaklo užmaut. JASAITIS Aš jam ašutinę virvę ant kaklo . . . ONUTE Vai, koks tu susiraukęs, Petreli. Aš tų bajorėlių visai nesiklausiau ir tau užpečky vaistus priruošiau. Kad tavo petis greičiau užgytų. JASAITIS Tokia ten žaizda, būtų pati sugijus. ONUTE O vaistus bedarydama, tavo alkį atsiminiau. (Ji išima iš po savo apsiausto vištos koją ir paduoda jam. Jasaitis griebia ją). JASAITIS Dabar tai mano petis bematant sugis. Tegul Dievas duoda tau sveikatos. VYTAUTAS IGNAS PROCESIJA ONUTE Prieš valgydamas, vaistus užsidėk. Aš tas šakneles gavau iš vienaakės elgetos, išmirkiau jas gyvatės piene ir degtinėje. JASAITIS Nepabus jos ant manęs. Kristupas užuos ir nulaižys degtinę man miegant. ONUTĖ Dėk netauškęs, kol mėnulis iš už debesų neišlindo. Mėnulio šviesoj jas reikia pridengt. JASAITIS O gal... tu man uždėsi? ONUTE Kaip aš .. . Gerai, tik pažadėk nežiūrėt man į akis. JASAITIS Prižadu. (Jis padeda vištienos gabalą šalia savęs ant malkos. Ji atsargiai atsega jo apikaklę ir paliečia jo petį. Jasaitis išsišiepia iš skausmo. Ji išsiima iš sijono kišenės žolių gniužulėlį, uždeda jam ant skaudamos vietos ir laiko prispaudusi prie peties su ranka). JASAITIS Oi, geriau . .. daug geriau. ONUTE Dabar pats palaikyk valandėlę ir nejudink peties. (Ji pradeda ištraukti savo ranką). JASAITIS Oi, skauda. Oi, vėl blogai. (Onutė vėl sugrąžina savo ranką). JASAITIS Geriau, iš karto geriau. Oi, gera. ONUTE Šidiji tu mane . . . JASAITIS Palik savo rankutę ten visam amžiui ir man visad bus gera, aš niekuo nesiskųsiu. ONUTE (Žiūri į dangų, niūniuoja): Nuo pazarėlio, nuo vėjužėlio Koki raudoni debesėliai. JASAITIS Sakyk, nekankinus, ar tu paliksi man savo rankelę? ONUTE (Staigiau). Jaunas mėnuo! O aš dar nebuvau mačius . . . (Kalbėdama, ji ištraukia savo ranką, užsega Petro marškinius ir atsistoja). Dabar nei žingsnio toliau, nei žodžio daugiau. (Nusiima skarelę, pasilenkia, paima žiupsnelį žemės iš po savo kojų, įberia savo skarelėn ir užriša ją). JASAITIS (Niūriai). Aha, jaunas mėnuo žemė skarelėn. Dabar tu nieko nekalbėsi, atsigulsi, padėsi skarelę po galvą ir savo būsimąjį susapnuosi. (Onutė linksi galva). (Jasaitis, pamėgdžiodamas moterišką balsą): Jaunas mėnuli, leisk man susapnuoti su kuo reiks gyventi. (Onutė tebelinksi pritardama). Gal dar bajorą susapnuosi: rudais ūsais, aukso žiedais ant storų pirštų? (Onutė tebelinksi, stengdamasi sulaikyt juoką. Jasaitis pažiūri į mėnulį). (Piktai). Jaunas mėnuo, tau sudilti, o man pražilti! ONUTE (Onutė ima juoktis. Ji atriša skarelę, išberia žemes ir niūniuoja, žiūrėdama į jį: Ei liūliuoj, liūliuoj juods vandenėlis, Už vandenėlio aug man bernelis, Aug man bernelis, kaip parašytas. JASAITIS Onut. . . (Jie' susiima rankom). Kai karas baigsis, lauk manęs dieną ir naktį. Vos tik iš to jauno mėnesio pasidarys pilnatis, kaip turtingo malūno ratas, aš ateisiu tavęs paimt. ONUTE (Ištraukia savo rankas). O kur mes eisim tada? Tavo bajoras juodas ir piktas. Tu vienas kareivėlis, neįprastoj vietelėj. Aš jauna be motulės, kaip lazdynas be riešuto. Neišleis manęs globėja. O ką aš tau atnešiu? Nėra kam man kraiteli duoti, dalelės skirti. Kas palydės mane per pievą? (Kazimieras, klausęsis jų pokalbio, nulipa nuo bokšto). JASAITIS Sietynas brolelis palydės mus abu. Abu mes našlaičiai, abu tuščiarankiai. Onyt, mieliausioji. Tuojau aš pamatysiu karalių, jis išleis mane į savo žemę, ir mes abu ten laimingai amželį nu- gyvensim. ONUTE Neateina pas tave karalius. Karas greit baigsis, ir tu jo niekad neberegėsi. Kas mes jam, Petreli? JASAITIS Nesakyk taip, Onyt. Jo gyvastis buvo mano rankose, ir aš jį apgyniau. Dabar jis laiko mano gyvastį. Karalius, Onyt, turi ilgas rankas, ir jo atmintis karališka. ONUTE Kodėl tu negimei aukso pily ir nesutikai manęs baltom rankom? Jei ir atsimins karalius, ar ne tas pat vargas jo žemėj? JASAITIS Šimtą syk lengviau jo žemėj. Nevienas pabėgo ten nuo bajorų, aš savo ausim girdėjau juos pasakojant. Nedelsk, Onyt, ištrūkt iš savo globėjos prieglobsčio. Šiltas jis, bet ir marina. (Kazimieras pasirodo vartuose ir lėtai pasuka dešinėn). ONUTE Aš užgimiau našlaitėle ir nugyvensiu nabagėle. JASAITIS Tikėk man,Onyt. Anava, tas ponaitis paliudys, kad aš teisybę sakau. Jis žino, kaip karaliaus žemėj gyvena. (Kazimierui). Ponaiti, mums labai reikia jūsų protingo žodžio. KAZIMIERAS Klauskit manęs visa ko. Man nebus didesnės laimės, kaip padėt jums. JASAITIS Gal vištienos kąsnį? KAZIMIERAS Ačiū, aš nealkanas. JASAITIS Jūs nepriklausot jokiam bajorui. Kokioj žemėj jūs gyvenat? KAZIMIERAS Didžiausiojo karaliaus. JASAITIS (Onutei). Matai, mūsų karaliaus! (Kazimierui). Pasakykit jai, koks gyvenimas jo žemėj. Ji netiki, kad ten lengviau. KAZIMIERAS Mano karaliaus žemėje yra vietos visiems nuskriaustiesiems. Jos pievos priglaudžia visus pavargusius. Visi pažemintieji keliasi jos saulėj. JASAITIS Girdi, Onyt? O ar žemė ten derlinga? KAZIMIERAS Tenai nėra nei vargo nei alkio. ONUTE Kad Dievas išgirstų jūsų žodžius. (Už scenos girdisi Vyšniausko dainavimas). VYŠNIAUSKAS Padariau alų, Gražų geltoną, Užgėriau mergelę Baltai raudoną. (Onutė sužiūri išsigandusi. Jasaitis paima savo nugraužtą vištos koją nuo malkos ir paslepia po savo apsiaustu). JASAITIS Nebijok, Onyt. ONUTE Jis pasakys globėjai. Sudievu. (Onutė pasisuka išbėgti ir tarpuvartėje vos nesusiduria su Vyšniausku). 7 SCENA (Vyšniauskas įeina, viena ranka kažką pasikišęs po apsiaustu. Jis dar pažiūri Onutės pusėn ir tyliai švilpteri). JASAITIS Sudiev, Onyte. VYŠNIAUSKAS Matai, kas daros vyresniems išėjus. Burkavimas, čiulbėjimas. JASAITIS O iš kurgi pats ateini, širdžių rijike? (Vyšniauskas, už Kazimiero nugaros, ženklais rodo Jasaičiui į savo apsiaustą ir į Kazimierą). KAZIMIERAS Jums tikrai bus įdomu išgirsti, ką aš neseniai Krokuvoje skaičiau .apie karalaitį Kazimierą. VYŠNIAUSKAS (Rąžosi). Vaje, koks aš pavargęs. KAZIMIERAS Beskaitant man pasidarė aiškiau, kas yra šventumas . . . (Vyšniauskas demonstratyviai žiovauja. Jo užkrėstas, nusižiovauja ir Jasaitis). VYŠNIAUSKAS Tai vėlu jau, ponaitėli. Ar negeriau būtų nusnūst? JASAITIS Geriau kur prieangy prisiglaustum. Naktys čia vėsios. (Kazimieras pastebi Vyšniausko ženklus). KAZIMIERAS (Liūdnai). Tikrai, laikas ilsėtis ... Aš prisiglausiu prie tvoros. (Kazimieras eina dešinėn, atsisėda scenos gale ir įkniaubia galvą tarp kelių. Vyšniauskas seka jį akimis). VYŠNIAUSKAS Pagaliau nuėjo. Turbūt, buvo užuodęs ką nors gero pas mus. Apsieis. Atgailauja — tepaalksta. JASAITIS Ką jis čia gali užuost — nuodėgulius? Verčiau būtum pasiklausęs, kaip gražiai jis kalba. VYŠNIAUSKAS (Iškilmingai). Jei tu prižadėsi būt geras: klausyt kilmingo, prityrusio žmogaus patarimų, padėt man tokioj zbitkoj . . . (Vyšniauskas ištraukia iš po apsiausto vištos koją ir iškelia augštyn). . . . Tada aš tau duosiu pusę šitos grožybės. JASAITIS (Ištraukia iš apsiausto savo vištos koją). Griebi tu lašinėlius, griebsiu aš taukelius. (Vyšniauskas apstulbsta ir teprabyla po trumpos pertraukos). VYŠNIAUSKAS Tai bobų galybė . . . (Abu įninka valgyt. Kazimieras stebi juos). (Tarp kąsnių). Klausyk seno kareivio. Karo metas, tai bobinėjimo metas, tai poravimosi laikas. Giltinė sau su dalgiu renka jaunuosius. Kareivėliai, pražygiuodami, mergas akim valgo, kaip vilkai. O mergos pro kamarų langelius juos blakstienom glamonėja — kaip šviežias oras joms papučia. Jų vyreliai nieko naujo joms nebežada: tik taukais apsidengs, susiraukšlės kaip seni obuoliai. O kareivėlių dantys blizga, brukąs po kojom dainuoja . .. Pasibaigia karas, nuvysta ir trumpos meilės, nuvogti bučkiai. Tik mergos dar trejus metus tirti prisiminusios, į pagalvius dūsauja. ANGELAS Ne viskas nuvysta karui pasibaigus. Eglė žaliuoja per karo žiemą ir taikos pavasarį. VYŠNIAUSKAS Taigi, eglaitės tos lieknosios. Aš jom neužsiimu. Man tokie medžiai, kur vaisius neša, tokios plačios obelys. Su viena aš tuoj pasimatymą turiu. Jei tu padėsi man, aš tau auksiną delnam. JASAITIS Iš kur tu gausi? VYŠNIAUSKAS Ji turi visą maišelį prisiraugusi. Aš myliu virėjas. JASAITIS (Šypsodamasis). Auksinas man dabar praverstų. O ką aš turiu daryt? VYŠNIAUSKAS Jei ta virėja — Kunigunda — tavęs klaustų apie mane, nepagailėk man garbės ir turto. Matai, aš turiu dvarą. JASAITIS Žemai kloniojuos, pone dvarininke. VYŠNIAUSKAS Duok die, kad tas pilaitės vietininkas parsikapstytų iš mūšio lauko. Jis žadėjo mano balandėlei penkis auksinus, jei ji užkluptų jo žmoną neištikimybe verčiantis. (Jis apsižvalgo). (Tyliau). Penki auksinai jau lenda į mūsų maišelį. Ponas Kurevičius apie vietininkienę sukas, o ji apie jį sparneliais plazda. JASAITIS Jo pėdsakų aš nei už dešimt auksinų ne-šniukštinėsiu. Aš netikiu, kad jis koks nedorėlis būtų. VYŠNIAUSKAS Ha, nepažįsti tu mūsų bajorų. Tie jaunieji pily, kaip sąrančiai paskui kiekvieną sijoną dūzgia. Tu, klausyk. Mano storiukė sakė, kad jos globotinė — toji Onytė — visam tuzinui akis užbūrė. Jei nebus kvaila, ji gali sau krūvelę žvangučių susikraut. Tu nepaleisk jos. JASAITIS Nutilk, seni! Aš tau tavo auksiną atgal per gerklę sugrūsiu! VYŠNIAUSKAS A, tai ta eglelė, kur amžinai žaliuoja. Aš tau tik gero norėdamas. Ar tu buvai menėj, ar matei? JASAITIS (Karčiai). Aukso pilys jai... Teisybė, aš nemačiau. VYŠNIAUSKAS Pst. (Klausosi). Taip tik ji tegali šlepsėt. Pasaugok už mane, aš tuoj grįšiu. 9 SCENA (Kunigunda ateina kiemu iš dešinės. Pro vartus prie jos atskuba Vyšniauskas). KUNIGUNDA Mano ritieri! VYŠNIAUSKAS (Ženklu rodo jai tylėt. Tyliai ir piktai). Mus gali išgirst. (Labai švelniai). Mano gyvenimo saldybe. KUNIGUNDA Niekas manęs nematė. Aš prasmukau greičiau, negu jie spėjo blakstienas pakelt. VYŠNIAUSKAS Tik šakaliai gali taip prasmukt, išdžiūvėlės kokios. Gražiosios moterys — tos kurių yra ko apimt — jos niekur neprasmunka nepastebėtos. Ir istorija taip išrodo, kad tas gražiąsias, storąsias visad pagaudavo bebėgant ir galvas nukirsdavo, ar ant jiešmo pamaudavo. KUNIGUNDA Kaip baisiai tu kalbi. Ir kaip gražiai. Aš myliu istorijas. Pasakyk man dar ką nors. VYŠNIAUSKAS Volunge, lakštingala, laukine antele ... Ar atnešei maišelį? KUNIGUNDA Oi gerai, kad priminei. Man reikia rytdienai paukštienos paruošt. VYŠNIAUSKAS Mus užklups čia. Maišelį? KUNIGUNDA Kristupai Vyšniauskai, ar tu tikrai esi bajoras? Aš tikiu tau, tik man pasigirdo, kad vienas bajorėlis tave šaukė kareiviu. VYŠNIAUSKAS Kad ir nesupratlyva tu. Mes, bajorai, tokius juokus tarp savęs darom. Jis man — kareivi, aš jam — kazoke. Turke. Maure. Kur būtų linksmybė, jei ponai vienas kitą ponais vadintų. Įprasi ir tu prie poniškų baikų, kai aš tave nusivešiu į savo dvarą, balandėle. KUNIGUNDA Papasakok man dar apie savo dvarą. VYŠNIAUSKAS Bet, mieliausia . . . Gerai, trumpai. Liūtai prie vartų. Kolonos. Palivarkas. Tvartai. KUNIGUNDA (Susižavėjusiai). Liūtai. . . VYŠNIAUSKAS Sakyk, brangiausia, ar tu atnešei maišelį? KUNIGUNDA Žinai, Kristupėli. Aš galvojau, galvojau ir sugalvojau. Tu toks narsus, tu vis švaistais pirmose eilėse, ir man prisiminė, kad per visus tuos kartus vis tuos narsiuosius ant lentų skylėtus parnešdavo. Jei tu, gink Dieve, pražūtum pirmose eilėse, pražūtų ir mūsų maišelis. Nebenuneštum tu jo į Rygą tų gerųjų mainų su savo prietelium pirkliu padaryt. O jeigu aš pasilaikyčiau maišelį, tada aš su juo į mūsų dvarą nuvažiuočiau, kaip našlė . . . Tu užrašei man jau? VYŠNIAUSKAS Taip, kaipgi, užrašiau. KUNIGUNDA Tai aš nuvažiuočiau ten tavo senųjų tėvelių karšint ir už savo maišelį tuziną jaučių nusipirkčiau. Ir tau būtų geriau grabe, žinant apie tai. Ir aš, kada tik tuos jaučius pamačius, vis graudžiai apie tave mąstyčiau. VYŠNIAUSKAS Palauk, Kunigunda, aš dar ne grabe. Tu netaip mano narsumą supratai. KUNIGUNDA Vai, kažkas krapštelėjo. Bėgsiu aš jau, prigąsdinai tu mane. VYŠNIAUSKAS Kas čia mus matys? Kam čia rūpi? Klausvk, aš narsus, bet aš nekišu galvos pavojun. Tai jau nebe narsumas, tai akiplėšiškumas. Tikrai narsūs žmonės laikosi nuošaliai Kodėl? Jais remias seimeliai, valstybė, viskas. Kas bus, jei jie lįs j mūšio vidurį? Man saugiau čia mūšy, kaip namie medžioklėj. KUNIGUNDA Vaje, mano galva. O aš visai kitaip perpratau. Tai aš bėgsiu. VYŠNIAUSKAS Palauk. Mes abu tam tuzinui jaučių nugaras glostysim ir taip susidursim rankom. Kada tu atneši maišelį? Rytoj gali būti pervėlu. KUNIGUNDA O kaip tu atsiimsi mane iš čia? VYŠNIAUSKAS Kai tu p:matysi karietą, kurios arkliai atrodys kaip lekajai, kurios lekajai atrodys kaip bajorai ir kurių bajoras, kaip aš ir ant kurios bus herbas ... su višta ir dviem bokštais, tada pamesk viską ką darius ... KUNIGUNDA O, kaip man tada nepliš širdis iš džiaugsmo. VYŠNIAUSKAS Kada atneši? KUNIGUNDA Tu pasek mano ponią, dar penki auksinai įkris. Už valandos. VYŠNIAUSKAS Gerai, balandėle. Už valandos. Dabar eik. KUNIGUNDA Kad man dar norisi tavo bajoriško saldžialiežuvavimo ... VYŠNIAUSKAS Mus gali išgirst. Sudiev, kurapkėle. KUNIGUNDA Sudiev, manasai. (Kunigunda išeina). 10 SCENA (Vyšniauskas pasilieka stovėti vietoje. Pilnas pasitenkinimo, šypsodamasis, jis žiūri į žvaigždes. Jo lūpos kruta, ir jo pirštai juda be perstojo skaičiuodami. Iš kiemo vidaus ateina Kurevičius). KUREVIČIUS Oo, kareivi! (Vyšniauskas krūpteli ir atsisuka). Kodėl ne sargybos vietoj? KUREVIČIUS Pone Kurevičiau, aš . . . išgirdau įtartinus žingsnius. KUREVIČIUS Kieme? VYŠNIAUSKAS Taip! Geroms ausims, šnipų žingsniai turi tokį ypatingą garsą. T. VALIUS NAKTIS (pastelė) KUREVIČIUS Ir? VYŠNIAUSKAS Nieko. KUREVIČIUS Kareivi, tavo tėvai davė tau geras ausis, bet pagailėjo akių. Kaip tu galėjai nepastebšt tokios didžiulės būtybės, kuri ką tik prariedėjo pro mane. Mažiausiai trys šnipai po vienos moters apsiaustu. VYŠNIAUSKAS Pone, jei aš praleidau tą būtybę, ji turi būti moteris. Žinote, ne visos jos tokios lieknos, kaip mūsų ponia vietininkienė. KUREVIČIUS Palik ponią vietininkienę ramybėj! VYŠNIAUSKAS (Labai nuolankiai). Mano pareiga saugot visus pilies gyventojus. KUREVIČIUS (Pasižiūri bokštelio pusėn). Kur tas jaunas studentas? VYŠNIAUSKAS Miega anoj tvoros pusėj, mylista. Ar jam pasakyt, kad jūs norit kalbėt su juo? KUREVIČIUS Temiega. Jeigu jis norės mane pamatyt, jis pats ateis. Aš būsiu bokštely. VYŠNIAUSKAS Klausau, mylista. (Vyšniauskas žemai nusilenkia ir grįžta į savo vietą šalia Jasaičio. Kurevičius pasirodo bokštelyje. Jis glaudžiau apsisupa savo apsiaustą ir žiūri į žvaigždes). 11 SCENA (Iš kairės, pro vartus, įeina Angelas. Jis rankove šluostosi prakaitą ir giliai įkvepia orą. Jis pažiūri į sargybinius. Vyšniauskas pirštu parodo Kazimiero pusėn. Angelas eina prie Kazimiero, kuris pamato jį ir atsikelia). ANGELAS O, Kazimierai, pirmą sykį aš jaučiu koks gaivus yra grynas oras. KAZIMIERAS Kas atsitiko, angele? Tu išbuvai ten visą valandą. ANGELAS Mielas Kazimierai. Aš žinau visus jėzuitų argumentus, visus protestantų argumentus. Aš žinau klausimus ir atsakymus į visas filosofines ir teologines sistemas. Bet aš nežinojau, ką reiškia diskutuoti su žmonėmis. Jie neklauso tiesos, logikos, įrodymų. Jie klausosi tik savo balso skambėjimo ir nenustoja žavėjęsi juo. Mūsų diskusija baigėsi be pasekmių, ir jie atidėjo ją rytdienai . . . Niekadai. (Po tylos akimirkos, skausmingai). Kazimierai, sakyk, kodėl aš negalėjau rasti žodžių didžiajai tiesai išreikšti? KAZIMIERAS Tokia yra žmonių kalba, angele. Tokia graži ir tokia ribota. Kol mes būsime čia, mus tesupras dalinai, arba visai nesupras. ANGELAS Tu taip pat mėginai aiškinti? KAZIMIERAS Ir turėjau tiek pat laimės. ANGELAS Kokia nevaisinga valanda. KAZIMIERAS Anaiptol, kokia turtinga. Aš stebėjau tris žemiškus gyvenimus. (Kazimieras parodo į Kurevičių, Vyšniauską ir Jasaitį). Mes galime matyti juos iš dangaus, kada tik panorime. Bet žiūrint į juos iš čia, jie darosi suprantamesni. Per tą valandą aš daugiau su jų vargais ir kančiomis. Aš pamilau juos su visomis jų svajonėmis ir silpnybėmis. (Kazimieras nutyla staigios minties pertrauktas. Jis pastveria Angelą už rankos). Angele, tu žinai protestantų ir jėzuitų argumentus, tu permatai visų filosofų ir teologų protus. Tau duota ir ateities žinojimo dovana. Sakyk man, ar jie išeis sveiki iš rytdienos mūšio? (Angelas apžvelgia tris vyrus ir atsisuka į Kazimierą). ANGELAS (Liūdnai). Jie žus. KAZIMIERAS Visi trys?! ANGELAS Taip, ši trijulė žus rytoj rytą. (Kazimieras žiūri į juos). KAZIMIERAS Žvaigždės . . . karaliaus žemės . . . Vilniaus kalvos . . . (Jis puola ant kelių) Viešpatie, išklausyk mano maldos. Mane apėmė nauja meilė tavo tvariniams, leiažianti man ger.au pažinti tavąsias gelmes. O, mano Dieve, ankstyvoje jaunystėje aš veržiausi kovoti su netikėliais turkais. Dabar aš supratau, kad didžiausioji kova vyksta žmonių širdyse. Trys širdys, taip artimos man šią naktį, nustos plakusios rytoj rytą, kai aš nu-švitusiame danguje vykdysiu Tavo valios stebuklą. Trys kareiviai gulės pasliki tarp daugelio. Vienas jų dabar stebisi Tavo visatos tobulybe. Ir aš kadais žiūrėjau į dangų, pasiaukodamas tau, ir žemiškas ūžimas man buvo tolimas. Kiek užtvenktos išminties, kiek užsklęsto gerumo užges kartu su juo! Jis žus kaip netikėlis, paženklintas didžiąja nuodėme. Kitas yra artimas man, nes jis nuoširdžiai mylį mano brangiausiąjį miestą. Kokia laki jo vaizduotė, nors ir naudojama trupiniams ir dulkėms. Aš žinau, jis nesiklausė mano aiškinimo, bet jis buvo toks alkanas. Dieve, koks didelis yra alkis ir kiek maža duonos. Jis žus rytoj rytą, kaip menkysta ir apgavikas. Tik trečiasai yra pasiruošęs mirčiai. Jis kentėjo tiek daug ir taip nuolankiai. Jame aš regiu sukauptą visą Lietuvos gėlą, jos aimanos skaudų mėlynumą. Jo mirtis nulems jaunos, silpnos mergaitės likimą — be jo ji nuslys pigios meilės taku. Jis žus rytoj rytą, tiek maža teprašęs ir niekad nesulaukęs išsipildymo. Mano Dieve, aš neabejoju Tavo sprendimo išmintimi. Tačiau Tu turi šį pasaulį be perstojo, tavo rankose yra visa jūra galimybių, ir todėl aš drįstu melsti mažos Tavo malonės. Nukelk stebuklą į kitą dieną. Kiek daug reiškia viena diena! Paklydusieji gali sugrįžt ir teisingieji sutvirtėt. Ir jeigu mūšis įvyks viena diena vėliau, jis bus kitoks. Jietys j ieškos kitų krūtinių ir patrankų sviediniai išraus kitas duobes. Suteik man atsakymą, o, Dieve. (Staigiai ir skausmingai). Atimk rytdienos taurę nuo manęs. Uždanga |