MANO BIČIULĖ SALOMĖJA NĖRIS Spausdinti
Mes — studentai
Susipažinome Kaune, kartu studijuodami Teolog. — Filosofijos fakultete filosofijos skyriuje. Buvome pasirinkę ir tas pačias studijų šakas, tik buvo susikeitę mūsų studijų pagrindai: Salės pagrindinė šaka buvo vokiečių literatūra, o šalutinės — pedagogika — psichologija ir lietuvių literatūra, o mano — atvirkščiai — pagrindinė šaka buvo pedagogika — psichologija. Taigi, klausydavome tų pačių profesorių, dalyvaudavome tose pačiose pratybose, susiremdavome tais pačiais klausimais diskusijose. Be to, abu priklausėme ir tai pačiai "Šatrijos" korporacijai. Tačiau net ir tų pačių sambūrių tarpe visada susidaro dar mažesni spontaniški būreliai, kurių natūralus pagrindas — artimesnė bičiulystė. Tikrosios bičiulystės pagrindu negalima laikyti nei charakterių bei temperamentų panašumo, nei jų skirtumo. Čia gal greičiau galima j ieškoti palinkimų panašumo, į vienokį ar kitokį gyvenimo stilių, kitaip sakant, gal tiksliau būtų bičiulystę matuoti daugiau ar mažiau bendra gyvenimožiūra. Šitai kaip tik mums buvo charakteringa.
Jau kiek anksčiau buvo užsimezgusi artima bičiulystė tarp Salomėjos Nėries ir Helės Vilčinskaitės. Kiek vėliau ėmėsi megztis ir vyriško vieneto bičiulystė tarp Vinco Ramono, Juozo Grušo ir Ign. Malinausko. Paglaudėjus ryšiams tarp šių dviejų grupių, savaime, nejučiomis susiformavo bičiuliškas "penketukas". Kaip "organizuotas vienetas" eidavome į kiną, teatrą, koncertą, balių, kuriame nereikėdavo šokiui jieškoti partnerio. Tiesa, ypatingai puiki šokėja buvo Helė, bet jau tikrai šokiui pramušta galva buvo Salė. Todėl, jos akimis žiūrint, bet koks koncertas — balius, kuriame tektų dalyvauti "neorganizuotai", būtų tapęs beprasmiu dalyku. Kartais mūsų "penketukas' pasipildydavo Mile Kvedaraite ir dviem jaunais profesoriais — J. Eretu, elegantišku šokėju, ir V. Mykolaičiu — Putinu, ramiu Observatorium, šitokiais atvejais būtinai "įsigydavome" savo žiniai atskirą staliuką, prie kurio išgerdavome puoduką kavos, bonką Sauterno ar Madeiros.

Kaip žinia, okupuotoje Lietuvoje komunistai kiekvieną rašytoją, kurio raštus leidžia spausdinti, stengiasi kuo nors susieti su kompartijos interesais bei ideologija. Jei koks nors rašytojas ar poetas yra dar bendradarbiavęs su komunistais, tokį jų propaganda stengiasi iškelti iki savotiško dievaičio. Panašiai jie elgiasi ir su Salomėja Nėris—Bačinskaitė-Bučienė (1904-1945). Pažinusi komunistinę tikrovę iš arčiau 1940-41 metais ir pamačiusi Lietuvoj nelaimes, nešamas sovietinio režimo, S. Nėris gailėjosi savo padarytos klaidos, tačiau nei jos viešai atšaukti, nei iš sovietinių pinklių išsipainioti ji nebepajėgė iki savo ankstybos mirties, nors Lietuvos žmonėse plačiai kalbama, kad prieš pat mirti S. Nėris visai atsimetu:! nuo komunistų.

Kadangi jos gerieji kūriniai (tokiais kaip tik yra eilėraščiai be politinių priemaišų) vistiek pasiliks lietuvių literatūroj, todėl reikalinga apie jų autorę duoti ir tokios medžiagos, kokios komunistai skelbti vengia. Šituo tikslu ir spausdinama čia Ign. Malėno atsiminimų žiupsnelis apie Salomėją Nėrį — Red.

Salė vaikiškai džiaugdavosi ir žavėte žavėdavosi gal ne tiek tuo vynu, kiek ypatingai vyno taurių muzika, kuri esti itin patraukli, kai taurės būna geros ir nevienodai pripiltos. Tada jomis susidaužus didesniame būryje, jos suskamba įvairiausiais tonais. Šitokiais atvejais Salė ypatingai mėgdavo susidaužti, iki pačios taurės subyrėdavo šukėmis. Šia kryptim Salė ypač greit įsisiūbuodavo, kai mūsų "vienetas" susimesdavo pas mane, o aš būdavau savo mamytės gerai aprūpintas jos puikaus darbo obuoliniu ar šermukšniniu vynu. Šitokiais atvejais pasidarydavome savus literatūrinius vakarus, kurie nebūdavo saistomi jokiais, oficialumais ir net nė iš anksto apgalvotomis programomis. Čia būdavo užkabinamos literatūros bei meno aktualijos, paskaitoma arba padeklamuojama kas nors iš savo kūrybos ir, vadovaujantis bohemišku šūkiu — nevalgome uknolių ir negeriame rašalo— viską suvalgydavome ir, džiaugdamiesi gausia taurių muzika, išgerdavome. Jeigu skambėdama taurė skirstėsi į dalis, dėl to niekas ašarų neliedavo.

Tačiau aš virsčiau tikru šmeižiku, jeigu šituo prisiminimu sudaryčiau įspūdį, kad mūsų kompanija buvusi palaida bohema, arba bent jai artima. Ir dabar, savo vaikų akivaizdoje, galiu nerausdamas, o pasididžiuodamas, pasakyti, kad tai buvo skaidri ir pavyzdinga studentiška bičiulystė, kokios kiekvienas tėvas-motina gali savo sūnui-dukrai tik pageidauti.

Turiu pripažinti, kad mūsų "vienetas" vebu-vo apšepusios dvasios. Mes visi būdavome savo rūšies aktyvistai ir mielai dalyvaudavome visame literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime, rašydami, skaitydami, deklamuodami. Salomėja Nėris ruošėsi išleisti arba buvo išleidusi į pasaulį savo pirmąjį eilėraščių rinkinį "Anksti Rytą", J. Grušas — paskelbęs "Ponią Bertulienę", V. Ramonas rekomendavosi patraukliomis novelėmis periodiniuose leidiniuose, H. Vilčinskaitė buvo puiki deklamatorė, o aš pats būdavau visur, kur tik būdavo reikalinga mano pagalba— kartais deklamuodavau, kartais skaitydavau, kartais ir savo rašydavau. Tačiau svarbiausia— mes visi buvome jauni, ryžtingi ir nepavargsta entuziastai. Tiesa, man buvo tekusi savaime ir tam tikra įsikarščiuojančių šaldytojo arba bent glaistytojo rolė. Nors mūsų tarpe jokių barnių niekada nebūdavo, bet nuomonės čia vienu čia antru klausimu kartais išsiskirdavo. Tai suprantama ir natūralu. Salė Bačinskaitė, iš vienos pusės, buvo mimoziškai švelni ir jautri, o iš antros — tikrai ambicinga ir greitai įsižiebianti. Todėl net studentiškai kolegiškuose pasišaipymuose ji greit su bet kuriuo užeidavo ant pačių ašmenų — įsižeisdavo. Tačiau ji buvo ir pakankamai inteligentinga suvokti, kad barniui, tuščiam užsipyrimui, kerštavimui kultūringo žmogaus sąmonėje neturi būti vietos. Ir antyje akmens ji prieš nieką nesinešiodavo. Čia pat užsidegdavo, čia pat atsileisdavo ir čia pat pamiršdavo. Trumpai tariant, jos temperamentinga ir staigi prigimtis buvo aptramdoma neabejotinai augštos kultūros, kurios pamatuose gulėjo ir neabejotinai didelė meilė pačiam žmogui. Ji mokėdavo su bičiuliais ir liūdėti ir džiaugtis. Kartais net labai nerafinuotai, vaikiškai.

Vieną vasarą, rodos 1927 m., pasitaikė kartu būti Palangoje. Mūsų "vienetas" buvo nepilnas (rodos, tik ketvertas). Nuėjome į vasarinį kurhauzą pasišokti. Su Hele šokome foks trotą. Nutilus muzikai ir poroms skirstantis į šalis, pastebėjome kad į mus tiesiai žingsniuoja (demonstruodamas plojimą rankomis) kažinkoks senyvas ponas. Ties mumis elegantiškai nusilenkęs, jis sako: "mūsų stalas išrinko tamstas fokstroto geriausiais šokėjais. Aš esu ponių įgaliotas paprašyti tamstas prie mūsų stalo stiklui arbatos". Ir jis kviečia mus gestu nurodyta kryptimi. Prie stalo prisistato pats ir supažindina mus su poniomis. Pasirodė, kad mus pakvietęs buvo senasis grafas Tiškevičius ir trejetas jau pagyvenusių ponių. Kviečiami sėsti prie jų staliuko pasisakėme, jog prie kito staliuko turime pora savo kolegų. Tada senojo grafo rūpesčiu stalas buvo beregint padvigubintas ir visa mūsų kompanija įjungta į jų draugiją. Tuojau pasirodė šampanas, ir grafas Tiškevičius pakėlė tostą už išrinktuosius bei už mūsų studentiškas dienas. Visa vyko gyvoje studentiškoje nuotaikoje. Šitai taip gerai paveikė mūsų Salę, kad vakarui pasibaigus, ji buvo be galo gerai nusiteikusi ir reiškė savo džiaugsmą kaip tik įmanydama įvairiausiais būdais: čia linksmai pastebėdama, kad ir grafai pripažįsta mūsų kompaniją neeiline, čia vėl   juokais   leptelėdama, kad grafas grafą mato iš tolo, čia vėl protarpiais apgailestaudama, kad šita proga nebuvo sumušta nė viena taurė. Jos nuomone, bent keturios turėjo skambėti gulbės giesme. Tai vis buvo Salės vaikiško džiaugsmo apraiškos.

Bet kokį artimojo ar bičiulio nepasisekimą ji išgyvendavo nė kiek nelengviau kaip savąjį. Ji negalėdavo paskaityti kai kurių eilėraščių net savo artimiesiems bičiuliams, jei vaizduojamas įvykis rišosi su tuo ar kitu jai gerai žinomu bei artimu vaizdu. Antai, temperamentingos, neramios ir klajokliškos prigimties Helė Vilčinskaitė apsisprendė už svetimus kraštus ir vyko į Urugvajų. Kauno geležinkelio stotyje ją išlydėjome, atsisveikinome. Buvo graudu, nes netekome tikrai geros bičiulės. Rytojaus dieną Salė man pranešė, kad, vos tik parėjusi namon, ji tuoj griebusi popieriaus lapą ir užrašiusi jau sąmonėje susiformavusį eilėraštį "Sudievu, Tėviškė žalia". Ištraukusi iš rankinuko lapą, ji pradėjo man tą eilėraštį skaityti. Bet čia pat spazmą ėmė spausti jos gerklę — užspringo... ir įbruko man į rankas lapą persiskaityt! pačiam — ji neįstengė. Ji negalėjo pati paskaityti kitiems savo "Elgetos" ir dar kitų savo eilėraščių. Tačiau labai mielai tų eilėraščių klausydavo, kai juos skaitydavo kiti, ypač gerai interpretuodami.

Kad ji vargšo žmogaus atžvilgiu tikrai jautri, suprantama savaime. Jei pakeliu sutikdavo kokį nors suvargusį žmogelį, savo studentiškais skatikais ji visada su juo pasidalindavo. Jei pati nieko "prie dūšios" neturėdavo, ji labai bičiuliškai paprašydavo: "Ignai, surask šitam senukui (ar senutei) dešimtuką". Ir būdavo itin patenkinta, jeigu pasisekdavo kišeniuje užgriebti didesnę monetėlę. Ypatingą pagarbą ji rodė tvarkingam vargšui. Valkataujančios išvaizdos tipo nemėgdavo, tokiam pagarbos nerodė. Ir priešingai, neapykantos turėjo ne pasiturinčiam, bet išnaudojančiam kitus.

Studentavimo dienos trumpos. Jos lekia risčia. Baigė trupėti ir mūsų penketukas. Salė išvyko mokytoja į Lazdijų gimnaziją.

Be bažnyčios, be altorių
Sutinku Salę jau vokiečių kalbos mokytoją Lazdijų "Žiburio gimnazijoje.

— Nu, kaip? Dar kalbi lietuviškai? — staiga paklausiau ją rimtu veidu.

— Kodėl? — praveria Salė burną ir išplečia akis.

— Girdėjau, kad ne tik Lazdijų gimnazija,, bet ir patsai miestelis jau kalba vien vokiškai. Lietuviškai jau visi baigia pamiršti. Sako, tai naujosios vokiečių kalbos mokytojos nuopelnas.

Salė supranta mane juokaujant, nušvinta visu veidu ir pradeda man pasakoti savo mokyklinius įspūdžius.


KAZIMIERAS ŽOROMSKIS  KRISTUS (Pranciškonų vienolyne Brooklyne) V. Maželio nuotrauka

— Vai, Ignai, kad tu žinotum, kaip keista mokyti tuos dzūkiukus. Jie daug kuo labai panašūs į tave. Yra net visiškai panašių savo balso tembru. Ir kokių juokingų pasitaiko, ypač tų berniukų tarpe. Jie baisiai stengiasi, kaip tik įmanydami, galimai aiškiau vokiškai ištarti, o rezultate — net ne kalba, tik vokiškos akėčios. Sunkiausias dalykas — tai sutvarkyti tą jų tarseną. Su savąja tai jie gali pradurti sieną. Tikrajam vokiečiui šitai gali atrodyti badymusi su rapytomis, o ne kalbėjimas vokiškai. Tačiau vaikai malonūs, uolūs, mokosi gerai. Jų pastangomis bei darbu skųstis negaliu.

Aš pritariu, pabrėždamas, kad tai yra svarbiausia.

Iš pradžių ji buvusi patenkinta ir mokytojais, ir vadovybe. Tik skundėsi lazdijiška vienuma, gerų bičiulių stoka. Ji nė vieno mokytojų neniekino, bet prikaišiojo neapsiskaitymą, siaurumą, dvasinės kultūros stoką. Sakėsi, nesą su kuo artimiau bendrauti — neįmanoma. Laukusi atostogų. Jau džiaugėsi numatyta ekskursija į užsienį.

Sutinku ją kitais metais, o Salė tiesiai ir sako:

— Lazdijuose pasidarė tvanku. Dūstu. Nežinau, kaip dar ilgai ten ištversiu!

Po metų besikalbėdamas patyriau, kad Salė jau turinti priešiško nusistatymo ne tik prieš savąjį kunigą direktorių, bet ir prieš "daugelį kunigų", nes "daugelis jų moko kitus ir tuo atveju, kai patys dalyko visiškai neišmano".

Iš viso tolimesnio pasikalbėjimo aiškiai mačiau, kad jos tikėjimas yra susvyravęs. Tačiau tas svyravimas buvęs ne pačia Dievybe, o vien kunigais. Kai 1932 m. ji man atsiuntė į Hamburgą (ten gilinančiam studijas) Putino "Altorių Šešėly", gerai atsimenu, kad laiške su aiškia simpatija Šlavantų seneliui ji kėlė apgailestaujantį klausimą: "bet kiek, Ignai, tų Šlavantų senelių turime?" Vadinasi, tas tikrasis kunigas, ta gyva krikščioniška dvasia jos vistiek dar buvo mėgstama.

Sugrįžęs į Kauną (rodos, 1933 m.), vėl susitikau su Sale. Ji tada skundėsi savo pavargusiu balsu.Sakėsi, jog kartais atsitinką taip, kad ji negalinti kalbėti net pusbalsiu — gydytojai pripažinę visišką balso stygų pavargimą. Kai plačiau išsikalbėjome apie gyvenimą ir nuotaikas, ji net pasisakė, kad "jau nustojusi vaikščioti į bažnyčią ir praktikuoti". Juokais, net su tam tikra vaidyba paklausiau, o žmonių ar dar neužmušinėjanti? Ji taip pat juokais atsakė, kad dar tokių "atbaigtų bjaurybių" ji vis dar nesutinkanti. Iš viso   pokalbio su ja   aš įsitikinau, kad jos santykiai yra nutrūkę tik su Bažnyčia, o tikėjimas Dievu esąs toks pat gyvas, kaip ir buvęs.

Neatsimenu kuria proga, ji vieną kartą man nusiskundė, kad ją skersomis sutinką ir nenoromis sveikinasi net kai kurie jos buvę artimi draugai — ateitininkai... Atsimenu, kad aš tai pajutau lyg klausimą, specialiai iškeltą mano draugystei patikrinti. Tada pareiškiau savo principinį nusistatymą, kad religinės praktikos klausimą laikau grynai žmogaus sąžinės dalyku ir tokį ar kitokį kišimąsi į šią sritį laikau kultūros stoka. Tada Salė, lyg pasiteisindama, bet atsiremdama į tą foną, kuriame ji šį klausimą buvo iškėlusi, ir kartu rodydama pasitenkinimo mano pažiūra ir mudviejų bičiuliškumu, pridūrė, jog dėl to ji man kalbamą dalyką ir pasakojusi, kad šitokia mano pažiūra jau tikėjusi.

Aš tada mačiau Salės asmenyje ir kitą lūžį — jos tam tikrą nusivylimą ir žmogumi, pirmon galvon, savaisiais pažįstamais, net kai kuriais savais buvusiais draugais.

Jieškant durpių.
Buvo 1940 m. ruduo. Žemė kiek įšalusi, lauke pūtė kietas, šaltas vėjas. Nekūrentuose kambariuose buvo taip pat šaltoka ir nejauku. O anglių centriniam šildymui visiškai neturėjau ir nebuvo kur jų pirkti. Pasitaręs su žmona, sėdau į traukinį ir nuriedėjau į Palemoną j ieškoti durpių.

Išlipęs stotyje, pasukau į kaimą per sodybas, teiraudamasis kiekvieną sutiktąjį, arba užeidamas į namus, kur galima gauti pirkti durpių. Atsakymas visur buvo tas pats: šiemet teprikasėm vos sau. Gerokai prisiplūšęs ir nieko nelaimėjęs, galop pasiteiravau tiesiausio kelio atgal į stotį. Ūkininkas man ėmė dėstyti kelią ir paminėjo Bučų sodybą. Patyręs, jog tai esanti sodyba mano tikrai geros bičiulės Salomėjos Nėries, labai nudžiugau ir kietai apsisprendžiau ją aplankyti, ypač kad nuo ankstyvos vasaros nebuvau jos matęs, o su Buču dar nebuvau turėjęs progos susitikti ir jo nepažinojau net iš matymo.

Bučuose sutikau Salę tik ką parvykusią iš Kauno ir dar nesuskubusią net sukabinti į spintą drabužių. Bičiuliškai pasikratėm vienas antram dešinę. Pora sakinių nubrėžiau savo netikėto atsiradimo aplinkybes bei savo 'durpinę' nesėkmę, o taip pat ir apie netikėtą jų sodybos suradimą. Ji tuojau supažindino mane su savo vyru ir parodė savo sūnelį, kuris tuo metu buvęs ar 2—3 metų. Žvilgterėjau į vaiką ir staiga prisiminiau jos eilėraštį "Mano vaikelis", pamačiau pralaužtus rugius ir šypsodamasis tariau į Salę:

Salė sujudo, raustelėjo ir kupina nustebimo džiugiu balsu šūktelėjo:

— Ignai, juk tai tikrai apie mano pupulį pasakyta. Tu permatai daiktus... Nu, kaip man gera, kad tu užėjai!

Iš karto pajutau, kad mudu seni bičiuliai, ir jokie nauji įvykiai mūsų bičiulystės nebuvo sugriovę. Salė tuo metu čiupo mano apsiausto apikaklę ir mane iš jo lupte išlupo.

Vos suskubome persimesti keliais bičiuliškai rėkte išrėktais sakiniais, Salė tuojau priminė p. Bučiui, jog mudu esava tikri draugai ir niekada nesava net mažiausiai susipykę. Po šio ji pasiūlė mudviem su Buču apžiūrėti jo skulptūrinę atelję, o pati pasisiūlė greitai parengti pietus, nes kitaip manęs neišleisianti.

Ateljė vyravo išimtinai molio ir gipso darbai. Tačiau su vienodu atidumu stebėjau tiek juos, tiek patį Bučą. Iš pat pradžių man krito į akis jo ramus, humaniškas ir patrauklus būdas bei jo plati erudicija. Iš karto pajutau jo dvasios spinduliuojančią šilumą ir jo gilų tikėjimą humaniškumu. Tarp mudviejų aiškiai formavosi abipusio pasitikėjimo bei atvirumo nuotaika.

Be visos eilės dažniausiai nebaigtų darbų, man krito į akis jo darbo "oficialioji" gipsinė Stalino figūrėlė "su pypkele".

—Tai mano duoklė,— pasakė Bučas, rodydamas pirštu į biustą.

Ši draugišku tonu pareikšta pastaba mudviejų ryšius darė savaime suprantamais, šiltais. Mačiau, jog skulptorius turi aštrią akį ir drąsų gestą. Buvo labai aišku, kad jo realizmas gana racionalus, be manieros, neišvargintas ir neperdaug rupus. Tik širdy paliko šiek tiek baimės, ar skulptoriaus nešaldys jo nuosakumas ir saikingumas.

Pagaliau apžiūrėję ateljė, radome pietus beverdančius. Salė čia pat pravertoje virtuvėje rengė salotas, 'šatkavojo' raudonuosius kopūstėlius, o Bučas buvo patelktas prie sūnelio. Mudu su Sale pradėjome kalbą apie jos santykius su lietuviškąja visuomene bei jos pačios nuotaikas. Ji tuojau nusiskundė, jog daugelis ją laiko dabar kažinkokia baidykle. Ji pastebinti, kad jos ėmę vengti net kai kurie buvę tikrai geri studijų draugai. Ji gaunanti daug anoniminių priekaištaujančių, smerkiančių, nelf grasinančių laiškų. Labai daug eilėraščių ateiną su parodijuotu jos pačios eilėraščiu "Sudeginkit mane kaip raganą", kurs dabar nukreiptas prieš ją pačią, kaip tėvynės išdavikę, vertą tikrosios raganos vardo ir tikro laužo. Ypatingai tie laiškai užplūdę, kai pasirodžiusi jos "Poema apie Staliną". Ir kas bjauriausia — skundėsi Salė toliau, — kad ta priekaištaujanti publika visiškai nenorinti suprasti jos dabartinės situacijos, vien ją puolanti, bet visiškai nepagalvojanti, kad daugelis, būdami jos vietoje ir jos sąlygose, būtų ne kitaip pasielgę. Ir ji paklausė mane, ar aš žinąs, kaip atsiradusi "Poema apie Staliną". Pasisakiau, kad niekas man to nepasakojo. Tada Salė panoro pati papasakoti, kad galėčiau pasidaryti išvadas, ar ta publika galinti ją beatodairiškai kaltinti ir smerkti. Ir Salė pradėjo:

— Tu gerai žinai, kad pastaruoju metu aš priklausiau Draugijai Sovietų Kultūrai pažinti. Taip pat gerai žinai, kad ši draugija, sudaryta beveik išimtinai iš rašytojų, posėdžiaudavo, tiksliau sakant, vakarodavo Sovietų S-gos atstovybės patalpose. Taigi su Pozdniakovu jau buvau pažįstama, jų atsovybės rūmuose jau buvau buvojusi. Ir štai, praslinkus kuriam laikui po to, kai sovietinė kariuomenė užėmė Lietuvą, prie mūsų namelio privažiavo puikus automobilius. Įėjęs žmogus padavė man laiškelį. Pozdniako-vas juo kvietė mane tuojau atvykti jo siunčiamu automobiliu į Sovietų atstovybę, nes esąs svarbus reikalas. To reikalo aš visiškai nenuvokiau ir nebuvo prasmės net jį spėlioti. Todėl nedelsdama apsirengiau, ir tuojau išvažiavome. Atstovybėje mane pasitiko Pozdniakovas ir pareiškė savąjį pasitenkinimą, kad aš tokia punktuali. Atstovybėje jau radau Petrą Cvirką, Liudą Girą ir...(man buvo paminėta dar keletas pavardžių, kurių dabar jau nebeatsimenu - Ig.M.). Atvyko ir Kazys Boruta.

Pozdniakovas tuojau paprašė visus prie kavos. Susėdome. Jau pačioje pokalbių pradžioje Pozdniakovas pasiėmė žodį ir tuojau išdėstė, kad šiandien esame pakviesti ypatingai svarbiam reikalui, būtent:

— Yra nutarta - 1. parašyti plačioms lietuvių masėms poemą apie Staliną ir 2. parašyti eilėraštį apie Lietuvą, kaip socialistinę respubliką. Aš įsitikinęs, kad rašyti apie asmenį yra daug patogiau moteriai, nes įžvalga į asmenį esanti artimesnė jos prigimčiai. Taigi, Salomėja parašysianti poemą apie Staliną, o eilėraštį apie Lietuvą, kaip socialistinių respublikų narį, parašysiąs poetas Kazys Boruta, nes jam, kaip vyrui, bus nesunku pagauti ir šitas apibendrintas, objektyvuotas Lietuvos gyventojų džiaugsmo bruožas. Aš manau, kad mano mintijimo eiga yra logiška.

Visi dalyviai Pozdniakovo pasiūlymą nuplojo, o šis pakėlė taurelę ir pasiūlė išgerti už būsimąją Salomėjos ir Kazio Borutos kūrybos sėkmę. Ir visi išgėrė.

— Tai aš dabar tavęs, Ignai, ir klausiu: ar bet kuris mano kaltintojų ir smerkėjų, būdamas mano sąlygose, būtų kitaip pasielgęs? Kodėl gi niekas nenori suprasti mano situacijos ir manęs pačios?

Aš tylėjau. Jai atsakyti aš taip pat nemokėjau. Tylėjo ir Salė. Pagaliau aš jutau, kad ta tyla mums abiem sunki, ir aš suspausta gerkle prakošiau:

ROMAS VIESULAS — H.  K. PORTRETAS Litografija, kurią įsigijo New Yorko Metropolitano Muziejus.
V. Maželio nuotrauka

— Aš visa tai, Sale, suprantu. Ypatingai susidėjusios sąlygos gali kartais versti žmogų veikti net prieš jo paties norą. Tu galėjai rašyti apie Staliną, ką tik jie nori. Bet kam tu kabinėjai net mūsų istoriją ir tuo pačiu tepliojai savus namus? Aš sunkiai pakeliu ypač tas vietas.

Ir nuleista galva pusbalsiu prakošiau pro dantis vieną šios rūšies sakinį:

Ją valdė šviesūs kunigaikščiai, Bet juodi buvo kaip smala.

Ir vėl nutilau. Tylėjo ir Salė. Ta tyla buvo nejauki ir sunki. Pakėliau akis ir pamačiau, kad Salė, stovėdama prie* maišomų kopūstėlių dubens, staiga pasuko galvą į šalį. Per jos skruostus riedėjo didžiulės ašaros. Ji nusisuko, kad jos neįkristų į kopūstėlius. Pajutau, kad šita tema kalbėti ilgiau mudviem per sunku, ir nuėjau prie lango. Stengiausi sudaryti sąlygas ir Salei vienai užbaigti šių minčių tėkmę.

Per pietus visi buvome įbridę į pasaulėžiūros problemą. Visi matėme didelių sunkumų, bandant suderinti krikščioniškąją pasaulėžiūrą su komunistine. Kad būtų aiškiau, krikščioniskąją pasaulėžiūrą suskirstėme į krikščioniškąją-bažnytinę (pagal oficialųjį krikščioniškų bažnyčių mokslą) ir bendrinę krikščioniškąją (kuri jau glūdi kiekvieno krikščionio pasąmonyje, nes pagal ją susiformavusi jos sąmonė). Pripažinę faktą, kad bendrinės krikščioniškos pasaulėžiūros mums nėra įmanoma atsisakyti, kaip nėra įmanoma" atsisakyti paties savęs (nes pagal tą pasaulėžiūrą yra susiformavusios mūsų asmenybės), visi priėjome išvadą, kad čia bus didžiausių sunkumų,  kiečiausių  susidūrimų.

Po pietų, atsisveikindamas aiškiai jaučiau, kad tarp manęs ir Salės vėl grįžo tasai tikras draugiškumas, kuris rišo mus nuo anksčiau ir kurs buvo naujų įvykių apgaubtas abejojimo skraiste. Grįžau į Kauną be durpių, bet širdyje vežiau naujos šilumos.

1941 metų viduržiemį.
Mano buvusiame darbo kambary buvo apsigyvenęs Alpas Liepsnonis (Kuchanka), tuometinio "Valstiečių Laikraščio" literatūrinės atkarpos redaktorius. Kai dar vasaros metu Liepsnonis pasirinko tą kambarį, jam pareiškiau, kad turime naujagimį ir nesame tikri dėl būsimos ramybės. Tačiau vaikas buvo pavyzdingai ramus ir jokių riksmo puotų neorganizuodavo. Liepsnonis buvo taip pat gana tylus ir korektiškas. Retkarčiais užkalbintas, jis gana keistai šyptelėdavo. Vieną kartą, pasidaręs matyt išvadą, kad namuose jokio vaiko nesama, o aš tik norėjęs jį vaiku atbaidyti nuo sekvestruoto kambario, net pasiteiravo manęs tuo pačiu šypsniu lūpose, kur dingęs tasai mūsų vaikas. Pajutęs tam tikrą įtarimą, čiupau Liepsnonį už rankos ir įvilkau į miegamąjį prie vaiko.

— A, tikrai vaiko esama,  — tarė nustebęs.

Šitai mudviejų tarpusavio pasitikėjimą kiek atstatė, bet ledų galutinai neištirpino, kol vieną šaltoką žiemos popietę Liepsnonis įėjo gerai nusiteikęs. Jis ką tik buvo grįžęs iš Zarasų. Pasipasakojo, kad ten važinėjęs su Salomėja Nėrim agituoti (mat, S. Nėris buvo išstatyta kandidate į Augšč. Sovietą iš Zarasų apskrities). Jis tuoj ėmė dėstyti, jog dabar apie mane "visa žinąs", nes apie mane jam viską išdėsčiusi Salė Nėris, kuri prašiusi man perduoti jos sveikinimus. Ką ji apie mane buvo dėsčiusi, neklausinėjau, tačiau viena buvo aišku, kad Liepsnonio santykiai su mano šeima po šio pakito, tapo daug šiltesni. Teko girdėti, kad tas pats Liepsnonis po kokių poros savaičių vienoje paskaitoje rašytojams pareiškęs, kad tokiems katalikams, kaip Ig. Malinauskas, J. Grušas, ir plaukas nuo galvos nenukrisiąs dėl jų katalikybės, nes jie esą žmoniški žmonės. Aš aiškiai jutau, kad jo išsireiškime buvo ir Salės žodžių atbalsio.

Ko turiu prašyti Staliną?
Laisvės Alėjoje buvo "Dirvos" knygynas. Dabar jis buvo valstybinis. Pavasarėjo, bet dar buvo šaltoka. Sustojau prie vitrinos ir, užpakaly sukabinęs rankas, žiūrinėjau naujuosius leidinius. Pasijutau sučiuptas už mažojo pirščiuko ir tempiamas. Už manęs stovėjo šypsodamosi Salė. Nusijuokiame abudu, pasisveikiname. Salė pasisako einanti į stotį, vykstanti į Palemoną. Tuojau pat pasukome stoties kryptimi. Kai priėjome Vytauto prospektą, Salė pasiūlė Trakų gatvę, pridurdama, kad ten mažiau vaikščiojančių. Pokalbis nukrypo į jos įspūdžius Maskvoje, nes žinojau, kad ji ten buvo nuvažiavusi.

Salė pasakojo, jog "Poema apie Staliną", kai tik buvo parašyta,Pozdniakovo rūpesčiu tuojau buvo atiduota versti į rusų kalbą. Išversta, jos žodžiais tariant, tikrai gerai. Kai vertimas buvęs baigtas, tada ir jai buvę pasakyta, kad vieną dieną pačiai teks važiuoti į Maskvą. Taip ir įvyko.

Stalino ji buvusi priimta Kremliuje. Ją lydėjęs rašytojų sąjungos primininkas Aleksiej Tolstoj. Pirmiausia Salė paskaičiusi savo poemos originalo ištrauką. Vertimą skaitęs vienas artistas, kurio pavardę pamiršau. Jo balsas ir interpretacija buvę geri. Salė susidariusi įspūdį, kad Stalinas visu kuo buvęs patenkintas.

Vakare Rašytojų Sąjungos rūmuose (Maskvoje) buvusios jai suruoštos vaišės. Stalinas su ja buvęs labai malonus ir draugiškas. Per pokalbį net jai pasakęs, kad ji kiekvienu metu galinti bet kuriuo savo reikalu į jį kreiptis, o jis visada pasirengęs jai padėti.

Tą vakarą ji turėjusi progos susipažinti su visa eile žymesniųjų rusų rašytojų. Tačiau jai ypatingą įspūdį palikęs Aleksiej Tolstojus. Tai tikrai didelio išsilavinimo, plačiai apsiskaitęs ir neabejotinai didelės kultūros vyras. Ir išvaizda jo labai kultūringa. Salė sakėsi, kad greta jo ji jautėsi esanti greta tėvo ir tikro draugo. Kai Stalinas jau buvo iš vaišių išvykęs, Al. Tolstojus jai aprodęs rašytojų rūmų dislokaciją. Namai - su daugybe kambarių įvairiems rašytojų reikalams. Tai pažiūrinėdami, jie keitęsi įvairiais literatūriniais - kultūriniais klausimais, informuo-damiesi vieni apie antrus. Viename nedideliame kambary jiedu prisėdę, o Aleksiej Tolstojus ramiu balsu jai sako:

— Salomėja, žalko mnie vas. Žalko, čto nie 30, a tol'ko 3 milijoną. Jesli by vas bylo by 30 milijonov, požalui vy by nam podnesli Evropu. No vas tolko 3 milijoną, i teper'my vam podnesli Evrazijų. )

Po mažos pauzelės Tolstojus ramiu, aiškiu, atseikėtu balsu pridūręs: — Salomėja, mes apie politiką ničnieko nekalbėjom. Mes kalbėjom apie literatūrą. Tai pasakęs, jis pakilo. Pakilau ir aš,- pasakojo man Salė, — ir staiga vienu momentu visa supratau. Net nebesuvokiau, kad tuo metu buvau rusų rašytojų namuose. Tolstojaus žodžiai ėmė aidėti mano galvoj, lyg baisus varpas. Aš visiškai nustojau girdėti, ką toliau man Tolstojus sakė. Net visiškai nežinau, ar jis man ką nors daugiau sakė iš viso. Aš pasijutau atsidūrusi didžiulėj prarajoj, neturinčioj jokio kelio pirmyn nė atgal. Tik kažinkokie siaubingi Tolstojaus žodžių tembro aidai daužė mano smilkinius, ir aš norėjau verkti, verkti... Bet jutau, kad ir to negaliu ir nemoku. Ir aš nežinau, ką aš toliau kalbėjau ir ką galvojau. Aš buvau pakvaišusi ir siaube laukiau galo. Man buvo ilga naktis. Tokia pat ilga buvo ir kelionė namon.

Tai pasakodama, Salė verkė. Verkė, kaip kūdikis, praradęs savo mieliausią žaislą. Jos nosinė jau buvo visiškai šlapia. Aš išėmiau iš kišeniaus savąją. Salė paėmė, ir pasukom nuo bažnyčios gatvės atgal. Mudu tylėjome.

— Ignai, aš dabar važiuosiu j Augščiausio Sovieto posėdį.Gal aš vėl pamatysiu Staliną? Sakyk, Ignai, — tu man visada geriausiai patardavai — ko aš galiu jį prašyti?

— Aš, Sale, dabar esu menkiausias patarėjas, nes gerai suprantu, jog jis tavęs nepaklausys ir tu jam negalėsi pasakyti net to:"Mes nieko nenorime! Tik atstokit, palikit mus! Mes norime gyventi be jūsų! Mes norime būti sau žmonėmis!"

Nutilau. Salė vis verkė, ir mes, lyg šešėliai, slinkome Trakų gatve atgal (Laisvės Al. kryptimi). Aš paėmiau iš Salės savąją sudrėkusią nosinę ir padaviau jai kitą.

—Ignai, politinėmis temomis raštų man jau gana. Tu atsiminsi mano žodį: keturių grenadierių poema niekada nebus baigta. Nebus nė visiškai naujų. Manoji kūrybos sritis bus "Eglės, žalčių karalienės" ir "Našlaitėlės" sritis. Štai mano kūrybos kelias. Mūsų liaudiniai turtai didžiuliai, neišsemiami. Man jų pakaks.

Salė kalbėjo pro ašaras ir vis šluostėsi sudrėkusius skruostus. Pasukome vėl Bažnyčios gatvės kryptimi. Palengva perėjome prie pasakų rinkinių. Ji pareiškė norą įsigyti nuosavas J. Basanavičiaus pasakas. Apgailestavo, kad anksčiau to nepadariusi, o dabar net nežinanti, kur ir kaip jų jieškoti.

Per Bažnyčios gatvę išėjome į Vytauto prospektą. Perėjome į antrą gatvės pusę. Užsukome į valstybinį knygyną. Salė paprašė dviejų egzempliorių "Eglės, žalčių karalienės" ir tiek pat "Našlaitėlės'. Ant vieno "Eglės" egzemplioriaus parašė: "Mano bičiuliui Ignui", o ant "Našlaitėlės" vieno egzemplioriaus užrašė: "Mielajai Ritelei — mano gero draugo Igno dukrelei. Paprašė visas keturias knygas suvynioti ir visas įteikė man. Kai pastebėjau, kodėl visas keturias, Salė pasakė, jog ji mananti, kad Ritelė greičiau už mane susirasianti, kam ji galinti antrąją padovanoti.

Čia pat jau stūksojo ir stotis. Pagreitinom žingsnius, nes jau turėjo ateiti ir traukinys. Stotyje atsisveikinom su viltimi, kad susitiksime Salei grįžus iš Augšč. Sovieto posėdžio.

Deja, susitikti nebeteko.