ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS Spausdinti


Palangoj. — Jau Žemaičių vyskupas. — Lanko Žemaičius. — Vyskupas liūto urve. — Kaune. — Karevičius kalbėtojas. — Karevičius ir Skvireckas. — Karevičius ir Ratti. — Vyskupas Pranciškus atsistatydina. — Karevičius kritikas. — Karevičius Marijampolėj.

Palangoj
Pirmą kartą savo gyvenime pamačiau Pranciškų Karevičių mūsų neužmirštamoj Palangoj, vasarą, bene 1896 m. Grįžtu iš miestelio namo pro senosios klebonijos sodą, ten dalgiu bežybčiojąs po žolę kažkoks kunigas-ne-kunigas, be sutono, vien lengvu pussutoniu (be rankovių) apsivilkęs, baltų marškinių rankovių neatsiraitojęs. Taip, kunigas, pusamžis, išblyškusiu liesu veidu, ryškiais bruožais, ilgoka smaila nosim, plonas lūpas ryžtingai sučiaupęs, į savo darbą įsimiręs... Savo amžiuje to dar nebuvau regėjęs-kad kunigas dirbtų tokį prastą darbą, ir tai viešai, ir tai dar toj poniškoj Palangoj, kur dailūs lenkų kunigėliai vaikštinėja, kaip puošnios lėlės, mandagiai šnekučiuodami su gražiomis varšaviankomis ir saikingai juokauja su elegantiškais jaunuoliais. Papasakojęs apie tą dyvą saviškiams, sužinojau, jog tai esąs Karevičius, augštas ir mokytas kunigas iš pat Peterburgo, kunigų seminarijos profesorius, netgi inspektorius! Mat, dėl sveikatos taip besimankštinąs. Keleri metai vėliau dar vieną kartą mačiau jį bepjaunantį šieną toje pat Palangoj, tik kitoje vietoje. Bet niekuomet daugiau Palangoj nebemačiau nė vieno kito kunigo   taip   besimankštinančio.

Iš anų laikų dar vienas vaizdas su Karevičium man įstrigo vaizduotėj: toj pat Palangoj vasaros atostogose, dar būdamas gimnazistas, nuėjau vieną rytą į bažnyčią. Presbitorijos klauptuose, kairėj didžioje altoriaus pusėj, beklūpą po mišių bei komunijos, paskendę mąstyme, Karevičius ir nepažįstamas jaunutis klierikas (dėl ko pasiliko man atminty, kad tai, būtent, klierikas ir tai Peterburgo seminarijos, dabar nebeatsimenu). Taip gražiai besimeldžiančių kitų žmonių nei prieš tai, nei vėliau savo gyvenime nėra tekę matyti. Ilgai veizdėjau ir grožėjaus... Tas Karevičiaus veidas, anuomet dar jaunas, tiesiog lyg kokio senovinio Romos senatoriaus ar konsulo, ar imperatoriaus, vyriškai gražus, ryškiabruožis, asketiškai liesas, išblyškęs, dabar paskendęs kontempliacinėj maldoj, toks lyg iš vidaus peršviestas, toks skaisčiai dvasiškas. Ir to klierikėlio jaunutis, labai gražus, neprasčiokiškais bruožais veidas, tartum Aloyzo Gonzagos arba Stanislovo Kostkos, švyti amžinybės saulėj. Iš tikrųjų, tai buvo, anot šv. Pranciškaus Asyžiečio, nebylys pamokslas, pavyzdžiu bylojąs ir žavėte žavįs...

Na, betgi tas kanauninko Karevičiaus pavyzdys ir traukė savęspi maldingesniąsias dūšias! — suprantama, pirmiausia ir ypač moteris maldininkes. Į tą šventąjį varpetą pateko ir mano sesė Barbora, kur buvo šeimininkė mano tėvo laikomojo mokiniams buto Palangoje. O ši kaipgi ištūrės nepapasakojusi savo dvasios tėveliui apie savo broliuką kur, girdi, norįs eiti į kunigus! Ir kaipgi nepaprašys užeiti pas mus! O populiarusis kanauninkas profesorius, žinoma, nepasididžiavo ir užėjo. Tuokart saviškiai ir mane jam pristatė. Kiek atmenu, šneka nebuvo ilga. Labiausiai man paliko atminty mano tėvelio klausimai, be nebus kokių kliūčių man į kunigų seminariją priimti (nors tas stojimas į seminariją buvo dar labai toli). Ir tėvelis papasakojo tam didžiajam žinovui savo abejojimus. Kaip šiandien atsimenu Karevičiaus išvaizdą, kai jis trumpai drūtai pateigė, jog mano tėvo abejojimai neturį pagrindo: jis tai pasakė kažkaip savotiškai sudarydamas iš savo burnos pailgą statmeninj "O", betgi tuoj pat jį iškraipydamas, lyg turėtų burnoj karštą bulvę ar ką. Ir sakė tai kažkaip linksmai, nors stengdamasis būti orus. Pasiliko man bendras įspūdis - tas kunigas visai nebaisus, dargi jaukus!.. Tas įspūdis paliko ir per visą gyvenimą: net ir arkivyskupu likęs, Karevičius pasiliko visai nebaisus - toks paprastas, populiarus, pilnas humoro, savas.

Jau Žemaičių vyskupas
Ir vėl praėjo ilgokas tarpas, iki vėl teko susitikti Karevičių, šį sykį jau nebe kanauninką bei profesorių, o jau kaip tik tą, kurio niekas nė tikėte nesitikėjome — kaip Žemaičių vyskupijos vyskupą! Buvau jau palikęs Peterburgą, pasisukinėjęs po Vakarų Europa, ketverius metus pasidarbavęs Telšiuose kapelionu ir galop nutūpęs Kaune 1913 metais.

Tų metų rudeniop mirė šventasis vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas. Iškilo klausimas, kas užims jo paliktąjį Žemaičių vyskupijos sostą. Įvairiai spėliota. Ne vienas lietuvis patriotas būtų norėjęs, kad Žemaičių vyskupu liktų visų branginamasis poetas Maironis; jei jau ne jis, tai bent kanauninkas Kazimieras Prapuolenis, kelių Mohilevo metropolijos arkivyskupų metropolitų sekretorius, vyras praktikas, diplomatas, turįs nemažų gabumų bei gerą liežuvį, didelis patriotas, kokių anais laikais mums taip reikėjo. Kai kas manė anuomet, jog galįs būti paskirtas ir kitas didelis patriotas bei visuomenės veikėjas kun. Konstantinas Olšauskis. Kai kas, kas geriau pažinojo a.a. vyskupą Cirtautą, galėjo mėklintis, jog jis bus jau pristatęs Romai savo kandidatą kanauninką Juozapą Skvirecką, Š. Rašto vertėją, Žemaičių seminarijos profesorių, uolų bei prityrusį dvasinės Žemaičių konsistorijos darbuotoją. Paskiau iš tikro šaltinio sužinojau, jog taip ir būta: jog Cirtautas pristatęs Š. Sostui kandidatu į savo įpėdinius savo mylimąjį kanauninką Skvirecką. Bet mūsų veikėjų vilniečių dalis šio kaip tik nenorėjo, o norėjo vieno iš anų ir ėmės žygių, kad Skvirecko kandidatūra nepraeitų per Rusų vyriausybės rankas, kadangi šioji, pagal konkordatą^ turėjo teisę statyti savo kontrakandidatus, jei Š. Sosto kandidatai buvo jai dėl kokios priežasties nepriimtini. Nepriimtinas jai atrodė kam Juozapas Skvireckas, o Š. Sostui nepriimtini atrodė Rusų vyriausybės kandidatai. Tad, po tam tikrų derybų, liko priimtas kompromisinis kandidatas, tylus, kuklus, doras kunigas, Rusų vyriausybei neįtartinas, o Š. Sosto gerbiamas ir branginamas — būtent, kanauninkas profesorius Pranciškus Karevičius. Tai buvo 1914 metų pavasaris.

Dar ne visam teapsistojęs Kaune, Karevičius jau atliko vieną svarbų bažnytišką, o vienkart patriotišką žygį — paskyrė (net neatsiklausęs Žemaičių vyskupijos kapitulos pritarimo) tris prelatus ir vieną kanauninką: prelatais — Maironį-Mačiulį, Jakštą-Dambrauską ir Gražbylį-Januševičių, o kanauninku — Konstantiną 01-šauskį, kurs anuomet buvo labai gražiai pasižymėjęs savo nuopelnais "Saulės" draugijai (jos įkūrėjas, sumanus bei veiklus jos vedėjas-pirmininkas ir "Saulės" rūmų pastatytojas). Nors tas naujojo vyskupo žygis iššaukė kapitulos protestą, ir klausimas atsidūrė Romoj, tačiau Lietuvos visuomenė jį sutiko labai palankiai ir buvo vyskupui dėkinga.

Vyskupas Karevičius atvyko į savo sostinę Kauną, kaip tikras vyskupas — jau pakonsek-ruotas bene buvusioje savo darbovietėje Peterburge savo buvusioje viršininko Mohilevo metropolito-arkivyskupo. Savo ingresą (iškilmingą įžengimą) į senelę katedrą vyskupas atliko (toliau teikiu monsinjoro Kazimiero Šaulio laiško dalį) "1914 metais, vieną gražų vasaros sekmadienį ar šventadienį. Ingreso ceremonija buvo ruošiama labai iškilminga. Žmonių buvo labai daug: netilpo katedroje, daug kam teko stovėti ore. Į ingreso iškilmes buvo atvykę ir diduomenės, t.y., stambesniosios dvarininkijos atstovų, tituluotų ir netituluotų. Ingresas prasidėjo naujojo vyskupo inauguracijos pamokslu. Savo pamokslą vysk. Karevičius pasakė žemaitiškai aug-štaitiška lietuvių kalba. Lenkiškai nė žodžio. Pamoksle "ištvojo" reikalą kelti švietimą, rūpintis visuomenės bei liaudies padėties pagerinimu. Kai kuriuos veikėjus (dar gyvus) paminėjo — pagarbino vardais — pavardėmis. Ypač pagyrė kun. Olšauskį už jo veikimą per "Saulės" draugiją.

"Seniau buvo įprasta, kad po ingresinio pamokslo naujas vyskupas priimdavo iškilmingai susirinkusių atstovų sveikinimus. Taip buvo numatyta ir ŠĮ kartą. Po to būdavo visi atstovai kviečiami į vaišes. Ponijos atstovai, išgirdę, kas buvo ištvota bažnyčios sakykloje ir iš viso padarę išvadas iš naujojo vyskupo elgesio, tarė, kad tai ne jų, o "mūsų" (litvomanų) luomo žmogus, ir jį suboikotavo. Pagal buvusią anuomet tradiciją, vyskupas buvo laikomas pakeltu ir priimtu į obivatelių luomą (stan obywatelski). Stambiesiems dvarininkams pasirodė, kad vyskupas Karevičius į tą obivatelių luomą netinkąs."

Ligi čia monsinjoras Šaulys. Labai ačiū jam už suteiktąsias man žinias, kurios arba patvirtino, ką pats atsiminiau, arba papildė, ko negalėjau žinoti. Pats monsinjoras buvo daug geriau už mane informuotas, kadangi juk buvo buvęs jau a.a. vysk. Cirtauto sekretorium, o po šio gyvos galvos ėjo tas pat pareigas ir po kapitulos vikaru kan. Barausku, ir perėmus vyskupiją valdyti vyskupui Karevičiui.

Arkivysk. Pranciškus Karevičius

Anuomet tie vysk. Karevičiaus pirmieji "pasmarkavimai" patiko, turbūt, visiems lietuviams patriotams (lenkuojantiesiems, žinoma, baisiai nepatiko). Be abejo, būta ir lietuvių patriotų, ypač vyresniųjų tarpe, kurie ne visai tesutiko su ta radikalia bei ūmia tvorų vertimo taktika — nes juk būtų buvę galima tai pat pasiekti ir gudriai diplomatiškai, palaipsniui bei švelniai, nedaužant buože kaktų. Bet juk vysk. Karevičius nebuvo gimęs politiku, juoba diplomatu: jis buvo nuoširdus, tiesus, drąsus kunigas-ganytojas, kurs visa širdim veržės į tiesą bei teisingumą. Mes jaunieji (anuometiniai), nors kartais teorijoj ir paabejodavome naujojo vyskupo taktikos tobulumu, tačiau, kaip paprastai jaunimas, vistiek džiaugėmės jo radikalumu, jo patriotizmu, jo bažnytišku uolumu. Dabar, atrodė mums, galėsim išsijuosę pasidarbuoti ne vien Bažnyčios, o ir Tėvynės labui, eidami tobulai išvien su savo dvasiniu Ganytoju, o ne taip, kaip kartais būdavo ligšiol.

Naujasis vyskupas nebuvo užsidarėlis, kurį susitikti galima vien jo rūmuose, priimamajame kambary: jis ėmė be ceremonijų, vienas pats, pėsčias (ne kaip seniau vyskupai) rodytis viešai, tai pasivaikščiodamas, tai kurį nors kunigą netikėtai aplankydamas, ypač sergantį. Toks populiarumas mums jauniesiems labai patikdavo, nors kartais kiek ir varžydavo — kadangi nežinojom dienos nei valandos, kada gali užgriūti kaip Perkūnas pats didysis viešpats! Tik nereikia manyti, kad jis būtų norėjęs mus sekioti ir ką nors tinkama ar netinkama susekti: ne, jis vien mėgo savo žmones ir jų pasiilgdavo. Vienkart, žinoma, ir apie gražius bei naudingus dalykus pasikalbėdavo, taip paprastai, visai tėviškai, netgi draugiškai.

Vyskupas lanko Žemaičius po karo
Banguote bangavo žinios, koks yra tas žemaitis vyskupas kaip vizitatorius, ko reikalauja iš klebono ir parapijos. Žinios buvo įdomios, nes vyskupas vedąs naują liniją parapijų tvarkyme: klebonas turįs būti uolus socialinis veikėjas, kurti įvairias katalikiškas organizacijas ir joms vadovauti; turįs būti didesnis demokratas santykiuose su parapijiečiais; privaląs įkurti parapijinius komitetus, kurie turėtų įtakos parapijos kultūriniame bei ekonominiame vystymesi. Vyskupas apsilankymų metu stengiąsis susitikti su žmonėmis, juos klausinėjas apie visokeriopus parapijos reikalus, klausias jų nuomonės apie kunigų veikimą; parapijos atstovus per klebonijos pietus sodinąsis šalia savęs garbės vietose; net šiems girdint, kritikuojąs vietinių kunigų veikimą...

Tai nugirdę, kunigai subruzdo ruoštis vyskupo modernius reikalavimus patenkinti, ypač draugijas kurti — net dulkės rūksta!

Buvau tą vasarą apsistojęs savo mieloje tėviškėje, Gargžduose, netol Klaipėdos. Klebonu buvo tuomet kun. Baltramiejus Baltrėnas, vabal-ninkiškis. Buvo tai labai įdomus žmogus. Kuniginius mokslus ėjęs Kaune, Žemaičių seminarijoj, vienkart su Jakštu bei Maironiu. Kiek girdėjau iš jo vienmečių, mokęsis neblizgančiai. Bet pakalbėk su juo nors ir apie mokslingus dalykus! Jis tylės, klausydamasis, o galop kad ims tave klausinėti, kritikuoti, reikalauti tikslesnių įrodymų! Net į devintus prakaitus įvarys. O tikrai pasakius — ne ką tuose dalykuose apsitryniojęs. Betgi iš viso to elgesio buvo numanu jį turint aiškų, aštrų protą, ypač puikiai pasireiškiantį praktiniuose dalykuose. Buvo labai geras bažnytinės žemės ūkvedys. Autoritetingo, griežto būdo. Žmonės jo prisibijojo. Ponas ir gana! Ir savo išvaizda jis imponavo: veidas Romos senatoriaus ar Lietuvos senovės etmono. Kas esate matę a.a. kun. Vladą Mironą, lengvai įsivaizduosite kun. Baltrėną. Tik Baltrėnas gal dar narsesnis atrodė. Buvo estetas, gražiai giedojo ir šiek tiek smuiku grojo. Nemėgo didžponių ir paniekiamai juos kritikuodavo.

Betgi vyskupo privengė. Tad kai pasigirdo vyskupėlį Karevičių beatsiartinant (jau bene kažkur ten apie Salantus besisukinėjant), mano narsusis klebonas ėmė mane prašyti, kad patarčiau, kas daryti, kad vyskupas nebartų už socialinį neveiklumą. Patariau tuoj įkurti visas vyskupo mėgstamąsias draugijas. Klebonas paabejojo, begu tai begalima: juk tiek maža laiko beliko lig vyskupui apsilankant. Aš klebonėlį nuraminau: nieko nesą lengvesnio, kaip taip padaryti. Tasgatės, kaipgi tai padaryti? Juk net vieną draugiją įkurti — tai ne švilptelte švilptelti! O ką jau bekalbėt apie kelias! — O vis tik! atkirtau aš. Ir išdėsčiau aiškutį, lengvutį planą (manau jį buvus šitokį): kurių draugijų reikia? Nagi, Blaivybės, Pavasarininkų, Moterų, Labdarybės (juk špitolė yra su keliais senukais, argi ne?), Knygos Mylėtojų! Vadinas, nupirkti penkias nariams įrašyti knygas, surašyti numatomus tinkamus kandidatus nariais, paskirti valdybas, pranešti draugijų bei valdybų nariams, ką tai visa reiškia ir ką turės daryti. O daryti labai maža: prieš vyskupui atvykstant, visiems susirinkti į kleboniją (būrys ne būtinai turi būti didelis, kadangi juk tie pat asmens gali būti įvairių draugijų bei valdybų nariais) ir susitarti: kas įeis į delegaciją nuo įvairių draugijų, kas ir kokią kalbelę pateigs vyskupėliui (klebonėlis pats bus kalbeles sukūręs), kas nuo kurios draugijos įteiks vyskupėliui kokią mažutę dovanėlę (kad ir gėlių, pavyzdžiui). Parapijos mokykla jau gana seniai veikia. Parapijos knygynėlį galima tuoj pat sudaryti: klebonas bei vikaras juk turi atliekamų, o ir neatliekamų,knygelių bei laikraščių (galima ir iš mokyklėlės tam kartui pasiskolinti). Na, ko gi daugiau bereikia? Juk po karo dar tik pradedama atkusti! Draugijų įkūrimo formalumų dar nesuskubta dėl tos pat priežasties atlikti. Valdybų posėdžių irgi negalėjo būti daugiau negu vienas ar du (argi sunku surašyti šiokį tokį protokolėlį?). Tik drąsiai sulošti vaidinimą — ir visa!

Man pačiam nebeteko matyti, kaip klebonas tai atliko, nes turėjau iš Gargždų išvykti. Bet vėliau iš paties vyskupo sužinojau: jau esant Kaune, ekscelencija man, kaip gargždiškiui, papasakojo malonų faktą: šalia Salantų kun. Urbonavičiaus, gražiausiai suorganizuota esanti Gargždų Baltrėno parapija, kiek jam, vyskupui, tekę, vizituojant Žemaitiją, matyti!. Atsargiai nusišypsojau (žinoma, ne dėl Salantų: ten būsimasis prelatas Kazimieras Urbonavičius tikrai puikiai tvarkėsi)). Kaip ten toliau tos naujai įkurtosios Gargždų draugijos veikė, man nebeteko girdėti.

Betgi vėl apie vyskupą Karevičių.

Vyskupas liūto urve
Kaip jis lanko parapijas, teko man dar 1918 metų vasarą pačiam matyti. Buvo tai Jokūbavo bažnytkaimy, 14 kilometrų nuo Gargždų, važiuojant į Kretingą. Gargždiškiai kunigai, žinoma, turėjo dalyvauti. Nebeatsimenu, kaip ir su kuo ten nuvykau; turbūt, su savo ponu klebonu Baltrėnu ir vikaru Bielazaravičium, tokiu stambiu, šviesiaveidžiu, platakiu, lėtu kunigu, mano jaunesniu seminarijos draugu. Klebonu Jobūbave anuomet buvo kun. Tadas Urbonas, pumpėnietis, buvęs Gargždų vikaras — tad mums artimas vyras. Buvo tai nedidukas, bet gana apskritas, gyvas, linksmas vyrukas, juodplaukis, juodbruvis, gyvom juodvabalio akutėm, maža, beveik moteriška burnike, bet ne į užpakalį spiriamas. Kunigas jis buvo labai padorus ir pakankamai veiklus net šalia bažnyčios — tad jam nebuvo reikalo būgštauti apsilankančiojo vyskupėlio. Bet nei "patriūbočių" vyskupui sutikti, nei raitų vaikinų su kaspinais prie krūtinės (ką vyskupas taip mėgdavo — nesgi nuo senovės Žemaičiuose taip būdavo, vyskupui apsilankant), nei organizacijų pasirodymo. Tad vyskupas nei žodžių, nei darbu klebonėlio-filialisto akivaizdžiai nepaglostė. Bet ir priekaištų viešai ar pusiau viešai nepadarė (kas kitur pasitaikydavo)...

Iškilmingos vakarienės metu, kur būta daug kunigų, vyskupas papasakojo labai įdomų savo žygį pas anuometinės Vokietijos galiūnus dėl Lietuvo nepriklausomybės pripažinimo. Tą vyskupo Karevičiaus pasakojimą būtinai noriu čia sužymėti, kad paliktų mūsų istorikams gabalas įdomios medžiagos. Jau keturios dešimtys metų po to praėjo — tad kai ką gal nebetiksliai prisiminsiu; betgi svarbesnieji dalykai yra tikri — juos gerai atsimenu.

Ilgas stalas. Sėdi kunigas prie kunigo. O garbės gale — pats ekscelencija. Mūsų visų akys susmigę į jį kaip į saulę, kur neakina, o vien gera akims daro. O ekscelencija neskubomis valgo sau bene rūgusį pieną su spirgintom bulvėm, pasitepdamas nešykščiai šviežiu klebonišku sviestuku (ką jis vizitacijų metu taip demokratiškai mėgo valgyti), ir kalba, gana skubiai, kartais pagromulodamas žodžius, lūpas palaimingai patampydamas tai apvaliai aplink dantis tai patimpčiodamas į šalis, ir vis taip stebuklingai žemaičiuodamas (juk mosėdiškis!):

Sugalvojom, tasgatės : reik man vykti pas Vokiečių galvas prašyti, kad paskelbtų nepriklausomą Lietuvos valstybę, o vienkart ir pasiskųsti vietinių vokiečių viršininkų mums daromomis skriaudomis. Tad susirinkau pluoštą gerai paliudytų skundų bei šiaipjau dokumentų ir išvažiavau, gavęs reikiamus leidimus.

Dabar — pas kurį galiūną pirmiausia vykti? Pas patį kaizerį? Ir per augštas paukštis, ir, nenuteikus pirma mažesniųjų, galėtume visą reikalą prakišti. Yra dar trys dideli viešpačiai: vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Hinden-burgas, visų vokiečių dievaitis, ir jo štabo viršininkas, generalkvartirmeisteris, generolas Liudendorfas, kuris, kaip buvo girdėti, ir patį aną dievaitį pasukinėjąs, kai reikia. O dar buvo vienas įžymus Vokietijoj vyras, valstybės kancleris grafas Hertlingas, katalikas. Tad ar ne į jį pirmiausia kreiptis? Juk katalikas katalikui vis tik artimesnis, nei anuodu liuterionu. Tasgatės, pirma vyksiu pas Hertlingą.

Šis priėmė mandagiai, bet santūriai. Užsiminus apie Lietuvos nepriklausomybę, jis iš karto stačiai ir atvirai pareiškė kad jis pats esąs ir būsiąs tam priešingas, kadangi juk karas baigsis, Rusija vėl bus stipri valsybė, ir Vokietijai teks su ja skaitytis. Tad negalima jos padaryti savo priešu, pripažįstant Lietuvą nepriklausomą. Tad jis čia nieko vyskupui padėti negalįs, nebent patarti važiuoti į generalinį štabą — pas Hindenburgą ir Liudendorfą — juodu daug daugiau galį tame reikale nusverti.

Vyskupui nelikę nieko kito, kaip vykti pas Hindenburgą. Ką jis ir padarė.

Nuvyko, gavo audienciją. Kadangi tuo laiku, kai mes to pasakojimo klausėmės, Hindenburgas buvo pasauliui dar lyg koks legendinis didvyris, ir vyskupas Karevičius mums jį kiek gyviau apibrėžė:

Generolas Hindenburgas mane priėmė visai žmoniškai. Besąs nebaugus. Toks augštas, dručkis, plaukai šepečiuku, veidas didelis, platus, apdribęs, akys truputį užgriuvusios, ūsai vešlūs ir ilgoki, visas veidas labai rimtas, o visas stotas stambus — galingas, betgi gerokai mums žemaičiams primena visų mūsų matytąjį Prūsų kiaulių kupčių, kur lioub švaistytis Žemaičių paru-bežiais. Tad didesnės, baimės man neįpūtė, ir pa-sirokavova itin įmanomai. Bet dėl Lietuvos nepriklausomybės jis ėmė išsisukinėti: girdi, jis esąs vien kareiva, ne politikas; politinius klausimus savo žinioj turįs generolas Liudendorfas, generalkvartirmeisteris: tad aš turįs nepriklausomybės reikalu į jį kreiptis. Taip ir teko atsisveikinti, mažne musę kandus. Beje, pirma su juo papietavome.

Nuo to generolo nuvykau pas tą tatai Ludendorfą. Priėmė kariškai prūsiškai. Irgi nemažas vyras, tik nestoras, kaip Hindenburgas; blyškiu pailgu veidu, kietai sučiauptomis lūpomis, mažais ūsiukais. Stotas tiesus, styri, kaip baslį prarijęs. O tos akys, tos akys! Tokių nebuvau savo amžiuj matęs! Nedidukės, ale kaip grąžtas gręžias į tavo vydžius. O šaltos, nors žaižaruote žaižaruoja.... Tikrai, dega, kaip vilko naktį, nors dabar ir diena... Tasgatės, pasisodino mane priešais save, prieš šviesą ir įsmeigė savo tuos grąžtus man stačiai į pat akių dugną — ir gręžia, ir spigina, ir šaldo...

A-a! manau sau: tu nori mane palaužti, pasismeigęs it vabalą ant spilgų! Tikies, kad neištūrėjęs tavo vilko vydžių, nuleisiu akis, sumišiu ir tavo valiai pasiduosiu, kaip, turbūt, kiti daro?.. Kad tu, prūse, nesulauktum!.... Paveizėsim, katras pirmas nuleis ar nukreips akis!

A. BLASTAS
LIETUVIŠKOS ŠVENTŲJŲ STATULĖLĖS

Tad taip, vadinas, spoksova į viens antrą: jis, kaip vilkas, į mane o aš — į jį. Praėjo minutė, kita... dar ir dar... Tikrai nebežinau, kaip ilgai truko ta mudviejų dvikovė. Gal penkiolika minučių.... Spoksova nemirkčiodamu: jis — nugalėti, aš — ištūrėti...

Ant galo pagalės — vilko generolas nebeištūrėjo — nukreipė į šalį akis ir po valandėlės, į mane atsikreipęs, prabilo:

— Vadinas, atvykote prašyti, kad paskelbtume nepriklausomą Lietuvą? Nieko sau! drąsus užsimojimas! O ar žinote, ką tai reiškia sukurti naują vastybę, tikrai sukurti, nes mažne iš nieko! Juk jūs lietuviai neturite būtiniausiųjų dalykų, iš kurių kuriama valstybė: nei reikiamų žinių, nei reikiamos medžiagos — administratorių-valdininkų, karininkų, juristų, mokytojų, profesorių, finansininkų, industrialistų, nei pakankamai mokyklų, nei galų gale pinigų visam tam įsigyti. O priešų kiek! Tad argi tai ne tuščios svajonės tuoj kurtis nepriklausomą valstybę! Argi pirma nereikia susikurti bent šiokią tokią nepriklausomą kultūrą, pasiliekant po kieno nors kultūrine bei šiaipjau valstybine globa?

Tos išdidžios kalbos klausantis, man ėmė kraujas virte virti. Matau, nieko iš to kalakuto nepešiąs — tad tegu žūna mano ratai su visais tekiniais, o aš bent iškirsiu jam visą tiesą! Todėl, šiaip taip ramdydamasis, gana mandagiai sakau jam:

— Taip, taip, žinoma! Mes lietuviai — vargšų ir nemokšų tauta, nieko neturinti, netgi nei šiokios tokios kultūros! Žinoma, tai ne vokiečių tauta, tokia turtinga, tokia galinga, tokia kultūringa! Bet štai tie jūsų kultūringieji tautos atstovai-kareiviai bei karininkai ar valdininkai-kaip jie jūsų garbingąją kultūrą mums nekultūringiesiems demonstruoja!

— Ir aš ėmiau generolui pasakoti ryškiausiuosius vokiečių prasilenkimus, švelniai kalbant, su teise bei teisybe. Liudendorfas iš pradžių klausos, klausos, apsiniaukęs, kaip perkūno debesys. Galų gale nebeištvėręs sako:

— Negali būti! negalimas dalykas! Vokiečių kariuomenė tokių dalykų negali daryti!

— Gali, nesgi padarė. Štai čia bent dalis tų darbelių jdokumentuotų ir labai tiksliai paliudytų!—

Čia išsitraukiau iš ančio pluoštą, ir tai storą, tų popierių ir rodau. Jis papuškavo, papuškavo, apsivaldė ir, atlyžęs, niūriai tarė:

— Na, gerai. Pažiūrėsiu, kas galima padaryti. Vykite pas kanclerį poną grafą Hertlingą. Tuo tarpu aš apsisvarstysiu, kur reikiant atsiklausiu ir ten jums pranešiu telefonu.

Jis stojos, tuo rodydamas audienciją esant baigtą. Atsisveikinęs išėjau ir negaišuodamas išvykau pas Hertlingą.

Šis vėl žmoniškai mane priėmė. Paprašė papietauti. Pietaujam, tasgatės, ir šnekam apie šį, apie tą. Man dingtelėjo: o dabar būtų pati geroji proga įteikti kancleriui mūsų skundus ant vokietalių; nemandagu tai būtų, nemandagu, bet ką veiksi? Juk eiti išmintuoju taku neįmanoma: popieriai tuoj pateks į "tarnybines" rankas ir veikiausiai bus laidote palaidoti; tad užvesiu su kancleriu šneką apie vokiečių žygius Lietuvoj ir kyštelsiu jam pačiam į rankas atsivežtuosius dokumentus. Ir pavedžiau šneką į tą pusę ir po reikiamos įžangos kyšt ranką į antį, čiupt popierius ir brūkšt kancleriui, saldžiai atsiprašydamas, kad taip nelaiku bei ne vietoj tai darau; bet reikalas toks svarbus, ir būtinai reikia, kad jūs pats ir kuo greičiausiai su juo apsipažintumėt.

Čia netoli sėdėjęs sekretorius šoko prie manęs, prašydamas, kad popierius jam įteikčiau, nes tokia čia tvarka. O aš, apsimetęs prasčiokėliu, jam atsikertu: O, ne, ne! verčiau juos įteiksiu tiesiai pačiam ekscelencijai! Ir įteikiau, kaip sakęs. Hertlingas priėmė ir pažadėjo su dalyku susipažinsiąs.

Pietums besibaigiant ar tuoj po, pranešta kancleriui, jog su juo per telefoną norįs kalbėti generalinis štabas. Pats Liudendorfas! Kanclerį sujungė. Pasikalėjimas nebuvo ilgas. Padėjęs klausiklį, grafas kreipės į mane:

— Turėjau garbės kalbėtis su ekscelencija generalkvartirmeisteriu Jūsų, Ekscelencija, reikalu: ponas generolas Liudendorfas sutinkąs, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma. Na, tad man nieko kito nelieka (nors pats, kaip sakiaus, esu tam priešingas), vien paruošti reikiamą dokumentą ir nuvežti Jo Didenybei Kaizeriui-Karaliui pasirašyti.

Tuo mano žygis baigės, ir grįžau į Kauną, bylą laimėjęs, bent nepriklausomybės klausimu.
Vyskupas baigė savo žygio istoriją, o mes tik veizdim į jį, stebėdamies: vadinas, šis vyras, kur ten gale stalo sėdi, taip kukliai šypsodamas ir ne be apetito valgydamas, šis asmuo, kurį mes kaip vyskupą labai gerbiame ir netgi kiekprisibijome, bet gerai jaučiame esant toj pasaulio politikoj vien šapelį audroj, taigi šis žmogus turėjo tiek drąsos vykti į aną liūtų olą ir ten spyriuotis net su pačiu Liudendorfu!.. Ir mūsų jam pagarba, dėkingumas ir meilė lyg ant mielių auga. Juk jauste jaučiame jį atlikus istorinį mums žygį: Lietuvos nepriklausomybės klausimas liko iškeltas pasaulio galiūnų plotmėj, ir nūn nei prancūzams, nei rusams, nei juoba lenkams nebebus lengva jį užslopinti.

Ryto dieną, po iškilmingų šv. mišių bei sutvirtinimo, vyskupas taikingai baigė Jobūbavo vizitaciją ir išvyko toliau Žemaičių lankyti. Besusitikau jį vėlai rudenį Kaune, kai jau įstojau darbuotis Dambrausko-Jakšto vadovaujamoj šv. Kazimiero draugijoj.

Vyskupas Kaune
Vyskupas Karevičius ir keletu metų už jį vyresnis prelatas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas beregint susidraugavo bei susibičiuliavo. Kai nūn save klausiu, kodėl būtent juodu taip neatskiriamai sukibo, savaime kyla man šis atsakas: tie vyrai buvo labai panašūs keliais pagrindiniais atžvilgiais: abu buvo idealistai, abu kilnūs kunigai, abu mėgę intelektualinį pasaulį bei jo išraišką — spausdintą žodį; o be to — abu buvo tos pat kartos žmonės, augę panašioj atmosferoj, ėję mokslus tose pat ar panašiose mokyklose, įsigiję tuos pat papročius bei pamėgimus. Tad visas Kauno senamiestis, net visa senoji pusė Kauno veikiai pastebėjo ir ėmė džiugiai grožėtis gana originaliu fenomenu: bene kasdien siaurais apirusiais laikinės sostinės šaligatviais eina vaikščiojamai du vyrai, abu nuo skrybėlės iki batų juodi — vienas augalotas ir stambus, antras mažas, o apvalus; vienas ilgu mikalojišku apsiaustu apsisiautęs, antras apyilgiu paltu apsivilkęs; vienas plačia rymiška skrybėle apsimovęs, antras apvalia kieta skrybėlaite; vienas ant rymiškos didokos nosies auksarėmius akinius glaudžiai prie akių prisitaikęs, antras ant lygiai stambios rymiškos nosies, tik kiek kum-pesnės, irgi auksarėmius akinius užsidėjęs, tik laisviau, taip jog jie paprastai gana žemai nusmukę, ir savininkas dažnai žiūri į jus per jų viršų; eina juodu gana lėtai ir karštai kalbas, tartum ginčijas (tiesą pasakius, karščiuojas vienas tas mažiukas, o didysis kalba visai santūriai, tik kartais, norėdamas savo nuomonę tvirčiau pabrėžti, kiečiau sučiaupia lūpas); tik žiūrėk — mažiukas jau bus užbėgęs didžiajam už akių ir jį sustabdęs; tuokart juodu diskutuoja sustoję, nepaisydami, kaip praeiviai į tą netikėtą kliūtį žiūri; mažiukas kažką karštai — skubiai kalba, ne vien nusmukusiais akiniais, o ir pačiom akim per jų viršų blikčiodamas, abiem rankom skėčiodama-sis (o juk dešinėj lazda!), balsą pakėlęs beveik į augštesnę oktavą — na, rods, tuoj ims ir pradės didžiajam savo nuomonę lazda kalte kalti; betgi šis nepraranda savo mosėdiškės rimties (o, jis pakankamai pažįsta savo aukso oponentą ir žino, kad šis jūrių marelių savo ugnim neuždegs!). Pasikarščiavęs valandėlę, bet greit perdegęs, it fejerverkas, mažiukas vėl rikiuojas į gretą ir atsipūtęs bei vėl nušvitęs, ima ramiau kalbėtis, savo mažučiais žingsniukais stengdamasis prisitaikyti prie ilgų vyskupėlio žingsnių.

Ypačiai sukibęs su prelatu Dambrausku, vyskupas tačiau nepamiršta aplankyti ir mūsų mažiukų (kaip jau buvo prieš karą pratęs), kartais ne visai patogiu mums laiku. O kadangi aš apsigyvenau šv. Kazimiero d-jos rūmuose, vis-a-vis prelato Dambrausko, o turėjau laikyti nemaža įvairių laikraščių bei knygų (nesgi de f acto redagavau "Ganytoją" ir "Žvaigždę), vyskupėliui būdavo nemaža pagunda, apsilankius pas prelatą, paskiau netikėtai užklupti ir jaunąjį kunigėlį, pasižiūrėti naujausiųjų laikraščių bei knygų įvairiomis kalbomis (ne vieną jis pažinojo). Tad žiūrėk kurį vakarą, ar ir anksčiau, nežinai dienos nei valandos, jis ir bus jau prie tavo durų (gerai, kad visuomet pasibelsdavo). Tu bėgi paveizdėti, kas čia, visuomet nuogąstaudamas, bene čia vyskupėlis. Atidarai — ogi jis pats! Tas asketiškas romėnų senatoriaus veidas, tos pat plonos lūpos gana maloniai šypsą, su krisleliu jumoro, kai pastebi tave iškaitus ir susivaržius. Jei išgirsta tavo bute linksmų balsų, ypač plonučių, toliau nebeina, o tik atsiprašo: netrukdysiu, ir mandagiai pasitraukia. O jei nieko negirdėti ar vien koks pažįstamas balsas (sakysim, kan. Bylos visiems savas baritonas), tai ekscelencija jau be ceremonijų eina stačiai į mano dirbamąjį, kurs vienkart buvo ir miegamasis, ir valgomasis, stačiausiai prie rašomojo, vienkart valgomojo staliuko ir, nesisėsdamas (ir taip priversdamas ir mane stovėti) tuoj ima knistis po laik-raščius.popierius ir knygas, o suradęs ką sau nauja, tuoj dui skaityti, komentuoti, kitus autorius bei raštus prisiminti — ir galo nėra! Be galo gyvas protas, plati bei laki atmintis ir šnekutis liežuvis!.. Laikas bėga, o jis nė nepastebi nei nepavargsta. O juk nebejaunam žmogui jau vien pas mane patekti buvo šioks toks uždavinys: mat, gyvenau anuomet trečiam augšte (lipant iš kiemo) dviejuose mažuose kambariuose su mažute priemenėle — virtuvėle priešaky, su ne vienu vikriu prūsokėliu, atbėgančiu iš priešpriešinio butuko (kur veisės kelios šventos senmergėlės), su siaurais mediniais suktais laiptais, vedančiais į lygiai siaurą kiemą, su trimis iš viso langais, žiūrinčiais į kiemo daubą, o reginčiais vien prelato Dambrausko stogą bei kaminus, o pro juos — šv. Trejybės bažnyčios kryžių galūnes... Beje, kartais paįvairindavo tą vaizdą kokia gailestinga varna (tikra, ne perkeltine prasme), nutūpus ant kurio kamino ar ką.

Mielas, mielas žmogus tas vyskupas, toks neišdidus, toks paprastutis, toks prie visų prieinąs ir pats visų prieinamas.

Kas matė seniau, kad ekscelencija Žemaičių vyskupas ne važiuotas, o pėsčias ir tai dar vienas pats be palydovų eitų kur nors skurdžia Senkaunio gatve! Paliulionis mieste pasirodydavo tik gražioj savo karietoj, pakinkytoj dviem puikiais žirgais, su savo Jonuku prieky, šalia vežėjo, ir su kuriuo rimtu dvasininku ar savo kun. sekretorium kaip palydovu. Cirtautas, kiek atsimenu, jau daug mažiau bepasirodydavo kur važiuotas savo važiuojamais padargais (nes jau buvo labai liguistas), o Karevičius bene iš viso nebeturėjo savo vežimuko ar arkliukų. Tad, kai turėdavo kur nueiti, eidavo per pedes apostolorum — apaštalų kojomis: įsisupęs į savo ilgąjį juodąjį apsiaustą, užsimovęs platųjį "brylių", eina sau šaligatviu savo plačiais žingsniais, truputį palinkęs ir kiek galvą nuleidęs. Vieną kartą einu nuo šv. Kaz. draugijos į katedros pusę — eina ir Ganytojas savo Valančiaus gatve (iš vyskupo rūmų) į Vilniaus gatvės kampą, kur sustodavo konkė, tas antikinis arklinis tramvajus. Betgi šis, nors ir apgriuvęs, o jo žirgas nors jau labiau panašus į kuiną, tačiau dar juda — ir, kol vyskupėlis prižygiavo arčiau, konkė jau pajudėjo tolyn nuo sustojamosios vietos. Ką dabar darys ekscelencija? O ką kita gali daryti Karevičius? — jis, pasikėlęs skvernus, ėmė konkę vytis!.. Kol mes nustebę veizdėjom į tą fenomenalųjį vaizdą, atkaklusis žemaičių ekscelencija jau pasiekė nenuoramą konkę, nusitvėrė už turėklų ir įsliuogė į judamąją Nojaus arką. Gerai, kad jam neatsitiko, kaip man vieną sykį, bandant pasiekti konkę vyskupo pavyzdžiu: paslydau, ir gerai, kad nepatekau po ratais, nes gailestinga kieno ten ranka(bene amžinatilsio Igno Skrupskelio) įtempė mane į išganomąjį saugumą.

(b. d.)