ARBIT BLATAS Spausdinti


GRENOBLIO MUZIEJAUS DIREKTORIUS
 
Prancūzų menas, tarsi skaidri žvaigždė, spindi neužtemdytas per šimtmečius. Per šimtmečius sužavėtos tautos prūpteli su kiekviena aušra, kurią jis uždega jų dvasiniuose horizontuose.

Pats gražiausias jo laikotarpis yra devyniolikto šimtmečio pradžia. Kaip švyturys Paryžius tuo metu sutraukia iš viso pasaulio kraštų pačius originaliausius, pačius drąsiausius, labiausiai naujumo ištroškusius menininkus. Prieš 50 metų prancūzų impresionizmas nuaidi užsienyje, sukeldamas pilnus entuziazmo, drąsinančius aidus. Ir dar iki vakar Paryžius su dvasine elegancija išlaiko meno pasaulyje maištininkų būrį, kurio neatsispiriami bruožai, išgirsti viso pasaulio dailininkų jaunimo, kasdieną jin šaukia geriausius "atžalininkus," pilnus dvasinių nuotykių troškimo, pamilusius laisvę galvoti, tapyti, skulptuoti ir rašyti, laisvę, kurios jų gimtieji kraštai dažnai netoleruoja.

Tuos pilnus polėkio svečius buvo įprasta per paskutinius penkiolika metų ) vadinti Paryžiaus Mokyklos vardu. Galima būtų pamanyti, jog šis vardas nusako svetimtaučius dailininkus, kurie dirba meno sostinėje. Tačiau anaiptol: ir tie,  kurie  iš  toli  ištikimai  seka  prancūzų estetikos direktyvas — iš toli gal dėl to, kad jie laukia tinkamos progos Prancūzijon atskubėti arba kad jie su apgailestavimu jau grįžo į savo gimtąjį kraštą, — tai šitie žmonės, ypačiai šiuo metu sudaro Paryžiaus Mokyklos pagrindą.

Jie neatsitiktinai atvažiuoja pas mus. Daugumas jų palieka artimuosius, šeimą, paaukoja karjeros privalumus ir atvyksta iš toli, nugalėdami tiek kliūčių, pergyvendami tiek nuotykių, tiek nepasisekimų, kad galima būtų patikėti, jog jų istorija panašesnė į pasaką nei į realybę.

Šalia normalaus kieto gyvenimo, kuris lydi kiekvieno menininko pirmuosius žingsnius, tiems žmonėms prisideda kiekvieno svetimtaučio skaudus vargas be savo tėvynės. Daugumas jų, kaip toks Modigliani, toks Soutine ) turi savo vargo legendą, praturtintą vaizdžių ir skaudžių pasakojimų, kuriuose skurdas, landynės, ligos, šaltis ir beveik visados alkis yra nuolatiniai jų kasdieninės aukos palydovai. Visa tai dėl to, kad atvykdami į Paryžių, jie paklusta ne tik begaliniam, neaiškiam troškimui, bet ir slaptam įsitikinimui, giliam ir nepalaužiamam,  jog  šitas   "klimatas"  yra  vienintelis palankus jų meno išsivystymui. Vos jiems atvykus, tuojau juos pagauna aistra atskleisti ir pasisavinti kiekvieną mažiausią naują išraišką tos dienos meno sąjūdyje. Ir visi karštligiški bangavimai meno j ieškojimuose neturi ištikimesnių ir atidesnių liudininkų, kaip šitie savanoriai tremtiniai iš išmėtytų vidurio Europos, Rusijos Lenkijos, Japonijos ar Balkanų miestelių.

Mes turėtume būti tiems žmonėms dėkingi, dėkingi už tai, kad, atvykę pas mus įgauti disciplinos, kuri yra sudaryta iš pusiausvyros ir atspalvio, jie nepraranda savito ir turtingo asmeniškumo. Modigliani, Pascin, Soutine, Picasso Chagall, Kisling savo keliu dovanojo prancūzų dailininkams tam tikras naujas formas, nepagaunamas mūsų jautrumui, kurias patys subtiliausieji mūsų dailininkai įjungė į svetingą prancūzų meno įpėdinystę.

Dar šiandieną, nežiūrint vis sunkėjančių gyvenimo sąlygų, šitas stebinantis svetimtaučių menininkų   egzodas   tebesitęsia.

Tarpe naujai atvykusių ir pačių jauniausiųjų, Arbit Blatas yra vienas tipingų Paryžiaus Mokyklos atstovų, tiek savo nuotykingu gyvenimu, tiek savo gaivia kūryba.

Jo gyvenimas? Koks vaikas turėjo nuotykingesnę dalią kaip jisai? Gimė jis Lietuvoje, Kaune, 1908 metų lapkričio 19 d., ir jau pirmieji jo gyvenimo metai yra pilni įvykių. Viena kitą pasekančios revoliucijos ir karas sutrukdo ramias ir nuskaidrintas jo vaikystės dienas. Bėgdami nuo karo, tėvai jį išsiveža, vos septynerių metų, į Ukrainą. Bet revoliucija pasiveja tremtinius; berniukas įgyja pirmąsias žinias jos metu — dailininkas yra jo pirmasis mokytojas. Šis rusų menininkas išsirenka keletą gabiausių paišybai vaikų ir nusiveža juos į Poltavą, kur buv. gubernatoriaus rūmuose yra įrengti vaikų namai. Tai tenai Arbit Blatas praleidžia septynetą tremties metų iki tos valandos, kada jau paauglys, jis keliauja atgal į savo gimtąjį kraštą, atgavusį per tą laiką Nepriklausomybę.

Laisvė! Gyvenimas pagaliau! Ir piešinys, džiaugsmas tapyti, besimokančio nerimas, vienatvė, per didelė vienatvė, be patarimo, be padrąsinimo.

Nerimas auga vis stipryn ir stipryn iš įsakmaus vidinio įsitikinimo, kad jis yra reikalingas vadovaujančios rankos. 1924 metais jis važiuoja į Berlyną pas profesorių Kornsansą tam, kad priartėtų prie savo tikrojo kelio ir išsklaidytų abejones, kilusias daugiausia iš per didelio jautrumo, bet ne valios stokos. Šitas jausminis temperamentas taip pat sunkiai prisitaiko prie sausos prūsiškos Berlyno mokyklos. Kaip ir visi estetai piligrimai, jis vėliau susigundo dideliu tada Dresdeno ir Miuncheno prestižu. Tai ten, anot jo, jis atlieka savo pirmąjį muziejų stažą. Paliestas jų kontakto, jis atsisako visų iš anksto sukirptų idėjų ir pagaliau įžiūri gilią Paryžiaus įtaka Vidurio Europos   intelektualiniams sluogsniams.

Mes pasiekėme 1925 metus. Jau sekančiais metais jis įvykdo savo naujai gimusį troškimą keliauti į Paryžių. Jis išj ieško karštligiškai tą nepaprastą miestą iki pačių pagrindų — Luvro muziejų, modernios tapybos parodas ir galerijas, tą kitą gyvenantį muziejų. Tokiu būdu jis mėgina nuraminti naujai sutiktų išraiškų sūkurį, iš pradžių jį apstulbinusį ir jam kliudantį aprėpti bei suprast daugialypes tendencijas, kurios susikerta, viena kitai prieštarauja ir tuo pačiu metu visos jį vilioja...

Kaip kiekvienas neofitas, iš pradžių patrauktas konstruktyvizmo, jis greitai susiranda savo kelią, nes įgimtas polinkis jį traukia prie instinktyviųjų dailininkų. Jis išsirenka Pissaro, Bonnard, Rouault, Utrillo, kaip savo dvasinius mokytojus. Čia Arbit Blatas pasirenka tarp širdies ir proto, ir išsivaduoja iš bet kokios formulės.

Jo Damasko kelias tokiu būdu eina per impresionizmą, kurio supratimą jam atneša Ilede-France šviesa ir subtilios, Paryžiaus sidabrinės miglos. Pirma ir nelengva pergalė! Nes didelis yra skirtumas tap judrių Paryžiaus apylinkių horizontų ir niūkios Lietuvos, kuri išskleidžia savo juodus miškus, savo nesibaigiančias, gedulingas lygumas, savo tamsių ryškių tonų dirvas po sunkiu, debesuotu dangumi, kartkartėmis sudraskomu staigių, trumpų prošvaisčių.

Sužavėtos ir apstulbusios jo akys po truputį atsimerkia naujo pasaulio subtilumui, sudarytam iš šviesių ir švelnių tonų, kuriame jis  be  pastangos  randa  atilsį.

Tuo pačiu metu jo paletė praskaidrėja. Ir kuo daugiau jis jaučia šiame keitimesi savo pažangą, tuo daugiau jis dirba: keisdamas temas, keisdamas vietas... Jis keliauja Viduržemio jūros pakrantėn patikrinti savo techniškų laimėjimų skirtingoje nuo Valois ir Normandijos šviesoje.


A. BLATAS    AUTOPORTRETAS

Jo gausios kasdieninės studijos greitai atneša pakankamai rimtų paveikslų, kad jis gailėtų leistis į savo pirmąją parodą 1933 metais Paryžiuje, Van Leer galerijoje, kurioje meno mėgėjai savo niekad neklystančia akim tuojau išskiria naujai atėjusio — jau subrendusio dailininko — kūrinius, pranašaujančius turtingą, gyvą, jautrų temperamentą, nešamą nepaprasto dinamizmo, pasireiškiantį neramioj, laisvoj, įvairumo pilnoj faktūroje ir aptarnaujamą subtilių ir gilių reto kilnumo, pilkų tonų paletės.

Su augančiu pasisekimu jis atidaro parodą Pierre Matisse galerijoje New Yorke 1935 metais; ir sekančiais metais Paryžiuje, Eliziejaus galerijoje, kur du jo paveikslai išrenkami Grenoblio ir Jeu de Paume muziejams. Subtilumas, sujungtas su įgimtu valingu, tačiau negrubiu ryžtu, tokia yra pati charakteringiausieji Arbit Blato ypatybė, kurią jis įgijo, bebendraudamas su prancūzų daile ir lengva, jai palankia Paryžiaus nuotaika.

Šio dailininko sugebėjimas išsirinkti nesunaikina jo įgimto gaivumo, kuris lieka nesuardytas, nežiūrint pavojingo santykio su tais, kurie vogčiomis prisigaudo išraiškos priemonių amato, griebdamiesi gudrių receptų, senų virvučių permezgimo, skolinių iš kitų žmonių atradimo ir net mažų sukčiavimų.

Taip pat jo paletė netarnauja abstrakčiom idėjom — literatūrinėm, socialinėm ar filosofinėm — Arbit Blatas išvengia šitų spąstų, į kuriuos tiek naujai atvykusių įkliūva iš nepajėgumo ar intereso.

Jo sugebėjimas yra visų pirma tapybinis. Jis galvoja kaip dailininkas ir išreiškia nepranykstančius, nuo vaikystės tebeputojančius momentus.

Perdavimas to, kas pasilieka, tiems, kurie praeina!

Jo spalva, jo grafiškumas, jo medžiaga glaudžiai bendradarbiauja su laisvės ir lengvumo troškimu šitos temos išraiškoje, laisvės, kurios jis niekados nesutapatina su fantazija. Jam nereikia šauktis spalvos sūkurių ar linijos keistenybių, ar faktūros apkrovimo, kad patrauktų žiūrovo akį. Išlavinta akis yra patraukiama — švelniai sulaikoma — spalvose arba greičiau atspalviuose, einančiuose nuo kurčių tonų iki gaiviausiu gaidų, niekados nepatenkant į pabrėžimus. Pilki spalviniai tonai, nepaprastai išsi j ieškoti — ir vien tik pilki! — susilieja pilni švelnumo, patvirtindami augščiausius dailininko koloristinius sugebėjimus.

Jo piešinys savo tolygiu įvairumu yra giminingas jo spalvai, kartais vien tyčiomis apsiribojantis kai kurių galimybių nurodymu šalia aiškiai išreikštų realių tiesų.

Jo nelauktai grafiška faktūra, stebinančiai turtinga savo išraiškos priemonėmis, sukelia įspūdį nuolatinio minties ir rankos stebuklo. Nėra nieko malonesnio kaip sekti šią greitą ir subtilią rašyseną, kuri, atrodo, yra kuriama tuo pačiu metu, kai gimsta kiekvienas jo tapybinės kalbos žodis. Tas sugebėjimas įvairume valdo ir jo medžiagą, greičiau medžiagas, jo stambius tepimus ir slystančius paviršius. Dosnios (dažų) dėmės staiga užleidžia vietą vos teptuko paliestiems paviršiams, kuriuos iškelia ir pabrėžia gyvi ir niekad nepasikartoj antys pabraukimai.

Arbit Blato kaip dailininko vertė glūdi jo retai apvaldytos formos atsiekime tokiomis priešingomis ir sunkiai tvarkomomis priemonėmis. Tačiau šitos drausmės dėka, gilaus savo tapybinių priemonių perpratimo dėka, jis užtikrina savojo žodyno turtingumą ir visam laikui išvengia pačio pavojingiausio dailėje elemento - monotonijos. Tokiu būdu savo drobėse jis gali sau leisti užsidaryti  tarsi tam tikroj   trapioj monochromijoje; kūrinys dėl to nesiliauja sruvenęs turtingais ir retais akordais, tarsi dailus agato akmuo. Rezultatas, kurio kiti nepajėgia atsiekti, net su įnirtimu daugindami triukšmingus spalvų fanfarus. Tokia atvirumo elegancija mus iškviečia kartu su juo į jo pavasario rytų gaivumą, dar drėgnų nuo nakties miglos ganyklų platumas, supančias šiltų tonų dirvas ir rasos pilnas pievas, besilsinčias po žydinčių obelų sodais — ir visa paskendę drėgnos, neraminančios žemės kvepėjime. Visa tai Arbit Blatas nusako visados savitu piešiniu, medžiaga ir faktūra — nesąmoningai jungdamas pasiilgimo pilnus savojo krašto atminimus su spindinčiu Prancūzijos aiškumu.

Visiškai savitas, jis tačiau turi tą patį išraiškos entuziazmą kaip ir didysis jo tautietis Soutine'as, bet prieš pastarojo genialią neviltį Arbit Blatas pastato šviesų ramumą. Neturėda-damas Soutine'o karštligiškos mistikos, jis atskleidžia daugiau švelnaus žmogiškumo. Jis tiki daugiau žemiškai. Jis dar tiki į žmones, į gyvenimo džiaugsmą, taip kad Pissaro ir Bonnard būtų atpažinę savo švelnumo brolį šitame jauname, neapkartusiame žmoguje, kurio besišys-santis optimizmas yra konkrečiausias jo meno atvaizdas.

Iš monografijos "Arbit  Blatas",
išleistos 1939 m. Paryžiuje, vertė
D. Jasaitytė


* * *

Arbit Blatas dabar gyvena New Yorke, kur turi savo studiją. Jis gyvai domisi lietuvių kultūriniu gyvenimu ir palaiko ryšius su mūsų menininkais. Dailininkas visur pažymi, kad yra gimęs bei augęs Lietuvoje. Jo meilę gimtajai žemei ypatingai liudija lietuvių liaudies dirbiniai, labiausiai skausmingos motinos, kurias jis, pasiėmęs atminimui iš Lietuvos, pagarbiai laiko savo studijoje. Arbit Blatas nuolat kuria ir ruošia savo kūrinių parodas Amerikoje bei Europoje. Jo paveikslų turi šie meno centrai — Moderniojo Meno Muziejus New Yorke, Metropolitano Meno Muziejus New Yorke, Wichita Meno Muziejus, Jeu de Paume Muziejus Paryžiuje, Moderniojo Meno Muziejus Paryžiuje, Carnegie Institutas, Providenco, Virginijos, Newarko, Brooklyno, Rochesterio, New Orleano, Grenoblio, Lozanos, Moutclairo, Jeruzalės muziejai, Whitney Muziejus New Yorke, Plader Digest Abot kolekcija ir daugelis privačių kolekcijų. Neseniai Prancūzijos vyriausybe nupirko jo tris paveikslus žymiesiems savo miestų muziejams. Apie dailininką yra išleistos šios monografijos: Andry Farcy — Arbit Blatas, Waldemar George — Art et Artistes, Pierre Desgargues — Portrait of the Artist. šis "Aidų" numeris iliustruojamas jo darbais 50 metų amžiaus sukakčiai paminėti.

L. A.