TREMTINIŲ OPEROS TOLIMESNI ŽYGIAI ("FAUSTAS") Spausdinti
Nepriklausomos Lietuvos atminimai, taip glaudžiai surišti su valstybinės operos vyraujančia role, mūsų muzikiniame gyvenime tebejaučiami ir tremties sąlygomis. Sėkmingai pernai įvykdytas "Rigoletto" pastatymas Chicagoje nepasiliko vienkartiniu, izoliuotu įvykiu. Chicagos vyrų choras, dirigento VI. Baltrušaičio ir choro valdybos pirmininko V. Radžiaus vadovybėje, tuojau griebėsi vykdyti sekančio sumanymo: "Fausto" pastatymo. Tai buvo surišta su naujomis problemomis. Kaip žinoma, opera "Rigoletto" reikalauja tiktai vyrų choro; tuo tarpu "Faustui" reikalingas įprastas mišrus sąstatas. Iš Chicagos operą mėgstančių mergaičių pavyko sudaryti specialų "operos chorą", kuris drauge su senuoju vyrų choro sąstatu sėkmingai išmoko ne taip jau mažą "Fausto" chore partiją. "Fausto" spektakliai buvo užplanuoti kovo mėn., bet repeticijos prasidėjo jau ankstyvą rudenį, pradžioje tik su choru, VI. Baltrušaičio ir jo pavaduotojo A. Gečo vadovybėje, o nuo gruodžio mėn. — dirigento A. Kučiūno.

Spektakliai įvyko numatytu laiku, kovo mėn. 15, 16 ir 22 d. Maria High School salėje. Ir šį kartą visuomenės susidomėjimas buvo didžiausias; visi trys spektakliai buvo išparduoti; atvyko nemažai žiūrovų ir iš kitų lietuviškų kolonijų. Jie praėjo gražiu sklandumu; pasitaikiusių netikslumų kiekis galėtų pasitaikyti ir profesiniame teatre. Choras, nors kai kur ir įstojo nelaiku, bet visumoje buvo gerai išmokytas, su gryna intonacija, aiškia dikcija ir (su mažomis išimtimis) — tiksliu ritmu. Taip pat daug buvo padaryta tiek faktinio režisieriaus Vlado Baltrušaičio, tiek jo labai aktingo padėjėjo Kazio Oželio spektaklio eigai pagyvinti ir suįdominti.

Kalbant apie visumos įspūdį, reikia atminti, kad "Faustas" buvo jau antras Chicagos tremties operos pastatymas; po pirmojo vykusio "Rigoletto" pastatymo iš "Fausto" visuomenės buvo ypač daug (gal ir perdaug) laukiama. Gal todėl šalia entuziastingo publikos priėmimo buvo girdėti ir kiek nusivylusių balsų. Tam tikra mūsų publikos dalis laukė, kad antras mūsų operos pastatymas bus žymiai pranašesnis ir pasieks ar "Metropolitan" ar bent stipresnių Kauno operos pastatymų lygio. Tie, kurie taip galvojo ir tuo rėmė savo nusivylimą, buvo neteisūs. Visų pirma, pastatyti operą mūsų dabartinėmis sąlygomis, kai tam naudojamos mėgėjų laisvalaikio valandos, yra sunkus uždavinys ir ir kiekvienai naujai operai atskira problema. Sėkmingas vienos operos įvykdymas kiek palengvina sekantį žygį, jei veikiama su tuo pačiu sąstatu ir jei neiškyla kokių nors naujų problemų. Toli gražu nereiškia tačiau, kad sėkmingai pastačius vieną operą, susidaręs sambūris pastoviai kops meno viršūnėsna ir pasieks profesinio teatro lygį.

Objektyvaus žinovo akimis yra aišku, kad "Faustui" pastatyti buvo įvykdytas didesnis darbas ir išspręsta sunkesnė problema, negu kad "Rigoletto" ir pasiektą spektaklio lygį ir bendrą sklandumą reikia laikyti daugiau, negu patenkinamu. Tačiau, kartu tenka pripažinti, kad "Rigoletto" įspūdis buvo stipresnis žiūrovui. Kodėl? čia yra daug priežasčių, kurios nepriklausė nuo rengėjų bei vadovų ir kurių jokios pastangos nebūtų galėjusios pakeisti.

"Rigoletto" operoj svarbiausias roles vežė profesinės jėgos: VI. Baltrušaitis ir A. Brazis kaip Rigoletto abu itin stiprūs. Latvių tenoras A. Šalna, nors ir apystoris, pilvotas, vis dėlto pajėgė sukurti įtikinamą vidutinio amžiaus "bon vivant" tipo hercogą; scenoje, tiek vokališkai tiek vaidybiškai jis darė profesinio įspūdžio. M. Kripkauskienė Džildos rolėje puikiai dainavo, gražiai atrodė, o vaidybos toje rolėje daug nereikėjo. J. Krištolaitytė (Džilda) turi profesinio teatro praeitį. Visumoje, "Rigoletto spektaklis, dėl tam tikrų specifinių vienkartinių aplinkybių, dvelkė profesijonalizmu ir vertė užmiršti tikrąsias operos dalyvių gyvenimo sąlygas.

"Faustas" ypač daug reikalauja iš svarbiųjų solistų; puikaus dainavimo ir laisvos vaidybos; kitaip jo ilgos, keliais solistais paremtos scenos gali nublukti. Mūsų "Fausto" spektaklį vedė gabūs debiutantai, kurių pirmus nedrąsius žingsnius scenoje trukdė reikalas primygtinai žiūrėti į dirigentą (A. Kučiūną), o šis sąžiningai rodė visiems visus įstojimus ir pusiau įstojimus. Spektaklis tuo būdu ėjo sklandžiai, beveik be netikslumų, bet jame trūko professional touch", kuris daugelyje scenų jautėsi "Rigoletto" pastatyme. Dėl to niekas nėra kaltas. Ir Kaune debiutantai pažiūrėdavo į dirigentą ir net su koja taktą pamušdavo (šį kartą Chicagoje to beveik nebuvo!) Yra išimtinai retas dalykas, kad dainininkas, vokališkai subrendęs, įžengęs operos scenon, būtų jau anksčiau kitu būdu įgijęs vaidybinio prityrimo ir per pirmą debiutą atrodytų, kaip tikras artistas, šio straipsnio autoriui dar gimnazijos suole teko matyti pirmuosius mūsų didžiosios primadonos VI. Grigaitienės debiutus. Jos vaidybiniai sugebėjimai (tebūnie man atleista!) tada buvo lygūs kone nuliui. Apdovanota didele energija, patvarumu ir augšta inteligencija, VI.  Grigaitienė greit pagerino šią sritį, o vėlesniais laikais jos vaidyba, nors kiek šalta, buvo tiek įtikinama, kad vargu ar kas galėjo įsivaizduoti jos pradinius sunkumus. Jos sukurti didžiųjų rolių tipai paliko mūsų atmintyje, ne tik iš puikaus dainavimo, bet ir gražaus scenovaizdžio pusės. VI. Grigaitienės nueitas sceniškos plėtotės kelias gali būti pavyzdžiu daugeliui mūsų jaunųjų dainininkų.

Taigi, kas laukė užbaigto, profesinio sceniškai-vokališko pasirodymo iš mūsų nors gabiausių debiutantų ir pagal tai derino savo kritikas, buvo neteisus. "Faustas" visumoje vertintinas palankiai, kaip stambus mūsų kultūrinių pastangų pasiekimas.

Pagrindinėje paties Fausto rolėje girdėjome latvių tenorą V. Šalną ir mūsų žymų tenorą St. Baranauską, rudenį sugrįžusį iš studijų Italijoje. V. Šalna pasirodė gerai; vokališkai ir muzikališkai tvirtas, vaidybiškai drąsus. Gaila, kad jo išvaizda išimtinai netiko atjauninto Fausto vaizdui.

St. Baranausko išvaizda buvo visai patenkinama, net gera. Bendrai paėmus, jis dainavo gerai; buvo tikslus muzikališkai, tvirtas vokališkai (vienas "gaidukas" čia padėties nepakeičia), žmonės, juo žavėjęsi koncertuose, kiek pasigedo jo balso stiprumo (būta lyg susilaikymo dainuojant) ir scenos elgesio laisvumo. Bet tai natūralu: pirmas žygis su tokia milžiniška role, kaip "Faustas", tikrai nėra lengvas. Nepaisant kai kurių debiutantiškų ypatybių, St. Baranauskas parodė, kad jo balsas ir visa asmenybė tinka operos scenai. Jo koncertiniai pasirodymai, tikrai, kol kas įspūdingesni, bet įgijus daugiau sceniško prityrimo, jis tikrai gali turėti ateitį operos srityje.

Mefisto rolėje išgirdome St. Citvarą (per pirmą spektaklį) ir J. Vaznelį (per antrą ir trečią). St. Citvaras, atvykęs prieš porą metų iš Brazilijos, talentingai pasirodė koncertuose ir įgijo, tarp kitko, vardą ir tarp Chicagos švedų ir vokiečių (taip pat ir vokiečių organizacijose Milwaukee, Wise). Operos srityje jis nėra naujokas, du sezonus dainavęs vidutiniško dydžio roles Rio de Janeiro operos teatre. Pagal šį savo patyrimo laipsnį, jis Mefisto rolėje negavo pilnai pasirodyti. Jo Mefisto buvo gerai sugalvotas sceniškai, su įdomiais vaidybiniais momentais. Jis nesijautė tačiau tikras savo tik ką išmoktoje rolėje, turėjo atidžiai sekti dirigentą; visumos vaizdui trūko aiškumo. Jo Mefisto atrodė lyg gabaus dailininko užbrėžtas, bet neužbaigtas paveikslas. Vėlesniuose veiksmuose jo šiaip gražaus tembro ir gero išlavinimo balsas rodė nuovargio žymių. Vis dėlto atrodo, kad prie kitokių sąlygų jam rolę iš anksto išmokus ir nepersivarginus, iš jo galima laukti itin įdomaus Mefisto.

Jonas Vaznelis buvo gerokai drąsesnis ir tvirtesnis. Jo malonaus tembro, skambus balsas ir dėkinga sceniška išvaizda laimėjo publikos pritarimą. Jo vaidybinės priemonės buvo tačiau gan primityvios, paremtos keletu pozų; muzikinis ir vaidybinis atskirų frazių apipavidalinimas (kas ypač svarbu Mefisto rolėje) — korektiška, bet ne daugiau. Ir jam reikėjo gerokai akimis sekti dirigentą. Visumos įspūdis buvo simpatingas; jo operos scenos galimumai yra aiškūs. Jonas Vaznelis jau keletą sezonų yra Chicagos Lyric Opera choro narys ir gauna padainuoti atskiras mažesnes solo partijas; jis su gražiu pasisekimu rodosi lietuvių koncertuose.

Margaritos rolėje su susidomėjimu buvo laukiama specialiai iš Italijos studjų atvykusios viešnios — Janinos Liustikaitės pasirodymo. Ji dainavo pirmą ir antrą spektaklį. Jos dainavimas balso išlavinimo ir bendro muzikalumo atžvilgiu daro gan profesinio įspūdžio. Jos rolės mokėjimas buvo vienas iš geriausių visoje trupėje. Sprendžiant pagal šį pasirodymą, jos įgimti scenos galimumai yra kiek riboti, nors jos savijauta scenoje buvo drąsi ir gan laisva. Jos dainavimas, prie geros vokalinės technikos, turi keletą defektų: per didelę vibraciją viduriniame registre šalia stipraus ir šviesaus augštojo registro; "piano" vietose kai kuriose vidurinio registro gaidose pasitaiko nevisai gryna intonacija. Ji turi imponuojantį koncertinį repertuarą ir muzikinio išpildymo tikslumą. Atrodo, kad nuo minėtų defektų pašalinimo priklausys jos platesnės karjeros galimumai, kaip dainininkės, ko jai galima visu nuoširdumu linkėti.

Trečiame spektaklyje išgirdome Margaritos rolėje mūsų operos veteranę Juzę Augaitytę (gyvenančią Philadelphijoje). Jos sukurtas Margaritos vaidmuo turėjo visas patyrusios, užbaigtos artistės savybes, su viena svarbia išimtim: nors ji išdainavo visą partiją be kliūčių, tik su kai kuriais ritminiais netikrumais, bet jos balsas viduriniame ir žemutiniame registre buvo sunkiai girdimas net pro "piano" orkestrą. Gal tai 1 ges pasekmė (ji esą dainavo sirgdama), gal karo ir tremties pergyvenimų išdava, bet sprendžiant pagal šį spektaklį, šiai mūsų populiariai solistei šiuo metu geriau tiktų koncertiniai pasirodymai, kuriuose mes ją nekartą girdėjome (ir dar girdėsime!) Chicagos lietuvių koncertuose.

Įdomu, kad kaip tik antraeilių rolių išpildytojų tarpe buvo visai profesinio lygic pasirodymų. Tikrai sužavėjo Valentino rolėje buvęs Metropolitan dainininkas Algirdas Brazis, šalia gražaus dainavimo pateikęs ypač koncentruotą ir įspūdingą vaidybinį vaizdą. Kiek jį yra tekę matyt operos scenoje, tai bus bene gražiausias jo pasirodymas. Charakteringą užbaigtą vaizdą davė S. Va-liukienė komiškosios našles Martos vaidmenyje. Gaila, kad nedalyvavo programoje tai rolei pažymėta mums dar iš Lietuvos dažnai pažįstama S. Adomaitiene. Labai gero įspūdžio padare mūsų žymi dainininke Aid. Stempužienė Siebelio rolėje, tiek balso, tiek scenovaizdžio atžvilgiu. Įdomu, kad ne daug silpnesne buvo toje pačioje rolėje debiutavusi Roma Mastienė. Ji yra A. Dičiūtės mokine vokalinėje srityje ir kasmet dirba Lyric Opera teatre kaip choro narė. Mūsų koncertų rengėjai turėtų atkreipti dėmesį į šią gabią, gražiu balsu apdovanotą dainininkę, kuri tebėra beveik nepažįstama mūsų publikai. Simpatingą studentą Vagnerį davė mums jau iš ankstyvesnių pasirodymų žinomas V. Liorentas.

Dirigentas A. Kučiūnas mums yra žinomas iš ankstyvesnių pasirodymų kaip patikimas operinis dirigentas. Ir šį kartą jis parode tobulą veikalo žinojimą, mažai žvelgdamas į partitūrą. Jam reikėjo ypač atidžiai sekti debiutantus solistus, ką jis įvykdė sąžiningai ir kruopščiai. Palyginus su jo ankstyvesniais pasirodymais, šį kartą prie jo tikslių dirigavimo mostų prisidėjo nemažas kiekis dekoratyvinio pobūdžio judesių, kurie, ypač dinaminėse vietose, kiek primine televizijose matomus lengvos muzikos dirigentus. Tai nekenkė spektaklio eigai ir nemažino jo įnašo į pastatymo tikslumą, bet kai kur prieštaravo "Fausto" muzikos rimčiai. Atrodo, kad turint tiek precizišką dirigavimo techniką ir "Lyric Opera Assistant Conductor" prestižą, A. Kučiūnui nebūtų reikalo griebtis pigių priemonių publikos dėmesiui pritraukti, tuo labiau, kad net šiame išorinius efektus mėgstančiame krašte žymūs dirigentai, kaip Fritz Reiner, ar Lyric Opera korifėjus Tullio Serafín rodo judesių koncentruotumo bei susilaikymo pavyzdį.

Ir "Faustui" buvo gautas specialus aranžementas mažam kameriniam  orkestrui, išnuomojant partitūrą ir balsus. Orkestracija buvo gerai atlikta, didele dalimi išlaikant primykštį Gounod orkestro skambesį. Gaila, kad dėl mažo stygininkų skaičiaus dinaminėse vietose jų buvo mažai girdėti: kad ir negausūs pučiamieji juos slopindavo. Bet dėl to niekas nėra kaltas: pasamdyti daugiau stygininkų reikėtų daugiau finansų ir... daugiau vietos salėje Šiaip orkestro skambesys buvo geras ir preciziškas; buvo tai Lyric Opera (nenuolatinio) orkestro nariai.

Tuojau po paskutinio "Fausto" spektaklio Chicagcs vyrų choro dirigentas ir abiejų pastatymų režisorius VI. Baltrušaitis persikėlė gyventi Brooklynan, vargoninko tarnybon. Prieš keletą metų persikėlęs Chicagon iš Los Angeles vargoninkauti Šv. Jurgio parapijoje ir paėmęs Chicagos vyrų choro dirigento vietą, VI. Baltrušaitis buvo tremtinių operos sumanytojas, jos talentingas režisorius ir susidariusio sambūrio tikrasis "spiritus movens". Statydamas bendrą tikslą augščiau už asmens prestižą, jis mokėjo išlyginti nuomonių skirtumus atskirų sričių vadovų ir solistų tarpe; sau nesiekdamas nei pelno, nei garbės, jis negailėjo darbo pastatymams įvykdyti. Jo išvykimas bus neabejotinai jaučiamas. VI. Baltrušaitis buvo ne tik gabus vyrų choro dirigentas; nepretenduodamas pats į operos dirigentus, jis buvo faktinis operinio sambūrio vadovas. Jam išvykus, susidarė kartu dvi problemos: naujo dirigento Chicagos vyrų chorui suradimas ir tolimesnio operos sambūrio gyvavimas. Operos srityje esama naujų planų. Šiuo metu energingam vyrų choro valdybos pirmininkui V. Radžiui administruojant, chorvedys — asistentas Alfonsas Gečas, su pagalba muziko Jono švedo jau pradėjo repetuoti operą "Carmen", numatytą kaip sekantį pastatymą. Šis darbas vyksta dirigento A. Kučiūno muzikinėje priežiūroje, ši padėtis gali būti patenkinama kaip laikinas technikinis sprendimas, bet vargu ar ji galės pasilikti pastoviai. Chicagos vyrų choras įgijo nemažo prestižo kaip nepriklausomas vienetas, kuris šalia gausių koncertinių pasirodymų galėjo imtis net tokių didelių žygių, kaip operos pastatymai. Esamai pereinamai padėčiai užsitęsus ilgiau, šis aktingas sambūris gali pasijausti lyg degraduotas į pagelbinį "operos chorą"; naujo pastovaus dirigento klausimas turės iškilti visoje pilnumoje, šiaip "Carmen" operos pasisekimas žymia dalimi priklauso nuo pačios Carmen vaidmenio; veikalas stato nemažus reikalavimus ir chorui bei smulkių rolių atlikėjams. Daug reikalaujama taip pat iš režisoriaus  tiek   masinėms,  tiek   individualioms scenoms išryškinti. Kaip visa tai pavyks išspręsti, parodys ateitis. Mūsų visuomenė, kaip atrodo, ir toliau masiškai palaikys savuosius operos pastatymus; tie gi, kas linkę kritikuoti ir lyginti su didžiosiom pasaulio operos scenomis teneužmiršta, kokiomis sąlygomis mes gyvename ir kaip sunku yra laisvalaikio valandomis repetuojant įgyvendinti scenoje pasaulinius operinius šedevrus.

Malonu pažymėti, kad bestatant pasaulinių kompozitorių eperas, Chicagos vyrų choras neužmiršta ir savo originalios kūrybos operų, kiek tai galima tremties sąlygomis. "Kastyčio ir Birutės" autoriui prof. K.V. Banaičiui buvo paaukotos iš operos biudžeto nedidelės sumos tos operos užbaigimui palengvinti. Tos operos pastatymas nėra rytdienos dalykas, bet gražu, kad tas reikalas neužmirštamas ir autoriui teikiama nors simbolinė parama. Sunkiose sąlygose gyvenančiam, menkos sveikatos mūsų kūrėjui reikėtų, tiesa, žymiai esmingesnės ir pastovesnės paramos.

Chicagos muzikos padangėje atsirado naujas veiksnys, kuris gal bus reikšmingas mūsų chorų ir operos pastatymų bei simfoninių koncertų raidoje. Kompozitorius ir dirigentas Jeronimas Kačinskas, iki šiol vargonininkavęs South Boston Mass. lietuviškoje parapijoje, dabar persikėlė tokiom pat pareigoms į nelietuvišką didelę parapiją į Whiting Ind., pramonės miestuką prie pat Chicagos miesto sienos. Jeronimas Kačinskas, nors pagal savo pagrindines aspiracijas yra naujoviškos krypties kompozitorius, Lietuvoje yra išvaręs gilią ir reikšmingą vagą kaip simfoninis, o vokiečių okupacijos metu ir kaip Vilniaus operos dirigentas. 1938 metais paskirtas vyriausiu dirigentu į valstybės radiofoną, jis iš B. Dvariono perėmė tik nesenai susidariusį mokiniško sąstato orkestrą ir per porą metų iš jo padarė augšto lygio ansamblį. Šis orkestras, pavirtęs į Vilniaus Filarmoniją, vokiečių okupacijos metu kas savaitę žavėjo puikiais koncertais vilniečius. Koncertus, šalia svečių dirigentų, pastoviai dirigavo Jeronimas Kačinskas. J. Kačinskas yra taip pat įvairiomis progomis pasirodęs kaip kruopštus choro dirigentas, mokąs išreikalauti nepaprastai darnų skambesį. Neturėdamas specialaus susidomėjimo operos sritim, J. Kačinskas tačiau pastatė Klaipėdoje "Traviatą" ir "Faustą"; negavus vyriausybės paramos, ši opera tada pastoviai neišsilaikė. Vokiečių okupacijos metu jis Vilniuje sėkmingai pastatė ir dirigavo keletą operų; iš jo bendradarbių solistų dainininkų teko girdėti apie jį geriausių atsiliepimų.

Baigiant — pora liūdnesnių, nors ir giedriai rezignuotų minčių iš lietuviško kompozitoriaus taško. Chicagos vyrų choro aktyvumą paskutiniuoju laiku absorbavo operų statymas; ta proga jis faktinai bus pavirtęs į augšto lygio mišrų chorą. Praeityje Chicagcs vyrų choras užsiėmė plačia koncertine veikla; jis pastatydavo ir gan komplikuotus lietuvių kompozitorių kūrinius. Nemažinant stambių kultūrinių pasiekimų vykdant operinius pastatymus, galima būtų paklausti, ar ir toliau to choro pastangos bus išsemtos "Carmen" bestatant ir "Rigoleto" bei "Faustą" kartojant? O kaip su kitais Chicagos chorais? "Dainava" savo veiklą padalina maždaug lygiomis tarp mišrių vaidybinių — muzikalinių spektaklių, tarp didelių religinių koncertų su pasaulinių oratorijos pastatymų ir tarp grynai lietuviškai dainai pašvęstų koncertų (šiemet religiniame koncerte išgirdome kun. Br. Markaičio stambų veikalą — religinę poemą). "Pirmyn" choras savo darbą daugiausiai koncentruoja operečių statymui. Ar atsirastų bent vienas choras, kuris duotų įžadą apsiriboti koncertine veikla ir visas savo jėgas pašvęsti lietuviškam   choriniam   repertuarui ?

Paliekant nuošaliai šiuos kuklius pageidavimus, tenka prisiminti kitą svarbią tiesą: nereikia trukdyti tam, kas jau yra sėkmingai dirbama! Sugriauti yra visuomet lengviau negu sukurti. Chicagos vyrų choro įvykdyti operų pastatymai susitiko su tokia plačia visuomenės parama ir buvo vykdomi tokiu užsimojimu, kad vien jau tai sudaro stambų kultūrinį laimėjimą. Netrukdykime jiems veikti ir remkime jų užsimojimus. O pats gyvenimas bei sveika lietuviška sąmonė savaime iškristalizuos teisingą kelią ir išryškins kiekvienam sambūriui jam geriausiai tinkamą sritį.

Pagaliau dar pridurkim, kad rugsėjo 13 d. "Faustas" buvo pastatytas Clevelande. Dainavo — St. Baranauskas, J. Vaznelis, M. Kripkauskienė (Margarita), A. Brazis, A. Stempužienė, V. Licrentas, S. Valiukienė. Dirigavo — Al. Kučiūnas, režisierius — K. Oželis, chormeisteris — A. Gečas.

Programos angliškoje dalyje pažymėta, kad muzikinis paruošimas — Jeronimo Kačinsko, šį "Fausto"
pastatymą Clevelande dienraštis "Plain Dealer" įvertino    labai palankiai.