EILĖRAŠČIAI |
SKALBĖJOS Kadais prie jauno Ir amžino šaltinio Vasaros vakarą Velėdavo laumės. Susėsdavom priešpiliuos Pasiklausyti, Kaip gražiausios dainos, Ritmingo vandens teliūškavimo. Paskui jau seserys Ištiesė upėje Daugianytį rietimą. Sustodavo mėnuo ir žvaigždės Šiaurės padangėje Ir prieš drobių baltumą Nublanko. Dabar ten tik motina Skalbia, skalbia ir skalbia Kultuve klevo Sūrų nuo ašarų vandenį, Nužudytų sūnų Kruvinus marškinius. Ir nei laumės, Nei drobių audėjos Neateina talkon. ŠVENTOJI KELIONĖ Atsisėdu Šiluvos pakelėje Į dulkėtą, sausą žolę. Kyla juodas debesėlis... Ir laimingas klausaus Dievo balso šiluos, Ir sausoji žolė Klausydamos drėksta. Saulelė raudona — Vakaras netoli... Tada atsikeliu Ir einu į miestelį. Galvoju tik apie duoną Ir šaltą šulinio vandenį. VASAROS NAKTYS Koks dieviškai paprastas Visas gyvenimas, Kaip ši daina Vasaros naktį Praskambanti vieškeliu — Augštas dangus Šviesios žvaigždės Didelės ir mažos Švieskit kelią Man berneliui Joti pas mergelę... Tai žmogiškai trumpas Mūs liūdesys ir džiaugsmas Drauge su raiteliu Jau tolsta tolumon... POEZIJAI Tu būki žodžių Žodžio sakytoja Iš kopom užnešto kaimo. Kalbėk ir taryki Seno giesmyno lapais, Kad smiltynai suprastų. Tu būk sutartinių Sutartinės rinkėja Šaltame linarūty. Tatatuok ir laluoki Burto melogiją, Kad klausydami šiltume Kraujo bičiulyste. Tu būki raudų Raudos raudotoja Sukilėlių girioj. Giedok ir garbstyki pro ašaras, Ka mirusieji tikėtų Nemarumu. Tu būki ir mano, Tu būk mano džiaugsmas, Kokiu gal džiaugiasi Tiktai dievai. |