LIETUVIŲ MENO PARODA NIUJORKE Spausdinti
Šių metų rugpjūčio 23 - rugsėjo 21 New Yorko Riverside muziejuje įvykusi reprezentacine lietuvių meno paroda, kataloge vadinama First Lithuanian International Art Exhibition, suruošta PLB seimo proga, susilaukė gana palankaus amerikiečių meno kritikos dėmesio ir ypatingai gausių atsiliepimų lietuvių periodinėje spaudoje. Deja, lietuviškosios spaudos atsiliepimai su mažomis išimtimis neturėjo nieko bondro su meno kritika normalia šio žodžio prasme. Tie gausūs ir triukšmingi straipsniai, kuriuose ryškiai atsispindėjo tam tikros parodoje nedalyvavusių dailininkų grupes estetika, pagrįsti asmeninių sąskaitų suvedimu, politinės kompromitacijos bandymais ir įvairiomis insinuacijomis. Trumpai tariant, įspūdis buvo kraštutiniškai nemalonus, n;s aiškiai jautėsi, kad ne dėl mūsų čia taip narsiai kovojama.

Bet grįžkime prie pačios parodos. Pirmiausia norisi pastebėti, jog tai pirma tikrai švari kolektyvi lietuvių meno paroda paskutinių kelorių metų laikotarpyje. Jury komisija (Galdikas, Kašubą, Viesulas, Vizgirda ir Riverside muziejus), atrinkdama eksponatus, šį kartą padarė tikrai nepaprastai mažai tokių akivaizdžių ir jokiais motyvais nepateisinamų klaidų, kaip O. Dokalsky-Paškevičienės "Dukters portreto" arba A. Vitkauskaitės-Merker "Gėlių" aprobavimas lietuvių menui reprezentuoti. Tai aiškus nesusipratimas. Ticca. dar griežtesnė atranka, pvz., bent vienu trečdaliu sumažinant išstatytų darbų skaičių, būtų sustiprinusi įspūdį, bst sumažinusi gausos efektą, kuris grupinėse parodose irgi turi šiokios tokios, tegu ir ne meninės, reikšmės. Apskritai imant, ši paroda, tiek savo lygiu, tiek savo tendencijomis tikrai reprezentuoja emigracijoje gyvenančių lietuvių meną. Joje nebepastebime iki šiol mūsų parodose pasireiškusios pragaištingos tendencijos atstovauti ne tapytojams, skulptoriams ir grafikams, bot visiems tapantiems, lipdantiems ir raižantiems lietuviams, nesvarbu kokiais tikslais ir motyvais jie tatai darytų. Į akį krinta ir visiškai naujas pasiskirstymas meno krypčių bei tendencijų požiūriu, nebesutampantis su amžiaus grupėmis. Nepriklausomybės laikotarpio modernistai (Valcška, Vizgirda, Kiaulėnas, Petravičius, Kasiulis, Augius, Valius etc.), meniškai brendę impresionizmo, ekspresionizmo bei Paryžiaus mokyklos idėjų poveiky, šioje parodoje sudaro konservatyviųjų grupę. Visi jos atstovai pasiliko daugiau ar mažiau ištikimi ankstyvesniam savo keliui. J4 kūryba išsiskiria iš kitų savo estetinių bei formalinių tendencijų logika, istorinio fono solidumu ir epochine ištikimybe. Adolfas Valeška, kurio boveik visi šioje parodoje išstatyti darbai jan keliais atvejais matyti, iš kitų savo bcndralaikių išsiskiria klasicistiniais palinkimais. Tolydžio vis labiau ryškėja tendencija grįžti prie universlinių meno šaltinių ir savo pasaulį reikšti nebo kintančios meninės kalbos "ženklais", griežtai atmetant ekspresijos terminą. Viktoras Vizgirda savo esmėje tebėra impresionistas, aišku, ne mokykline prasme. Jo kūryboje neginčijamai viešpatauja gamta visoje savo brutalaus gyvastingumo didybėj. Vizgirdos tapybinio pasaulio objektų santykių ir ritmikos koncepcijoje pagrindinį vaidmenį vaidina tiesioginė patirtis. Visa tai, "ką jis žino", Vizgirda griežtai atmeta kaip neesmingus hiperstruktūrinius elementus. Vizgirdos paveikslai, sukonstruoti tiesiog kubistiniu solidumu (Autoportretas), pasižymi taip pat augšta spalvos kultūra. Jo peizažas "Slėnyje" yra vienas stipriausių paveikslų visoje parodoje. Petro Kiaulėno impresionizmas artimesnis tradicinei šio termino sąvokai. Jo tapyboje užfiksuoti prabėgančių nuotaikų momentai, išreikšti permatomais spalvinių niuansų sąskambiais, stebina savo nepaprastu subtilumu ir tonalinių verčių kultūra. Šia prasme ypač imponuoja "Gimtadienio puokštė' ir "nature-morte su baltomis gėlėmis". Viktoro Petravičiaus spontaniškai ir nerūpestingai (blogybine prasme) tapybai trūksta adekvatiškos technikos. Jo darbai nelygūs ne tik tarpusavy, bet ir kiekvienas dalimis. Geriausias, mūsų nuomone, jo darbas "Mano studijoje". Apskritai imant, ir tapyboje Petravičius pasilieka esmingai grafikas, nors toli gražu nepasiekia savo pagrindinio "amato" lygio. Vytauto Kasiulio šioje parodoje išstatyti darbai, surankioti iš įvairių kolekcijų, yra perdaug atsitiktiniai ir visiškai nereprezentuoja tikro šio tapytojo kūrybos lygio. Paulius Augius, vienas pačių stipriausių mūsų grafikų, šioje parodoje neduoda nieko naujo. Visi šį kartą išstatyti darbai nesiskiria nuo ankstyvesniųjų nei lygiu, nei' technika, nei tematika. Tuo tarpu visiškai kitoks pasirodo Telesforas Valius. Tematiškai taip pat mažai tepasikeitęs, įvesdamas spalvą ir kai kurių stilistinių innovacijų, Valius pasiekia naujumo efektą, bet praranda formalinį solidumą ir retai kur beprilygsta savo ankstyvesniems juoda-balta darbams. Alfonso Dargio grafika pasižymi elegancija ir gera technika, bet jai trūksta originalumo. Vytautas Ignas, Freiburgo kartos atstovas, imponuoja savo emocinių tyrumu ir paprastumu, bet užtat jam dar labai daug ko trūksta tapybinės technikos srityje. Įdomus šį kartą savo "Buffet" kolorito darbais Mykolas Paškevičius, šiai grupri taip pat priskirtini M.V. Dobužinskis, V. Ratas, V. Vilimas, R. Matuzonytė-lngelevičiene, J. Paukštienė, G. K. Račkus ir  A. Tamošaitienė.
Avangardistinėms tendencijoms šioje parodoje atstovavo tiek amžiumi,. tiek meninėmis tendencijomis labai įvairūs menininkai (Galdikas, Jonynas, Viesulas, Elskus, Kašubą, Šalkauskas, Balkus, šapkus, 2oromskis etc.) Avangardizmo terminas tikrąja šio žodžio prasme (šiuo atveju tetinka tik lietuvių meno plotmėje. Nė vienas iš šių dailininkų nėra visiškai atsižadėjęs savo "senojo" santykio su realybe. Dažno iš jų palinkimas j abstraktizmą bei nonobjektyvizmą yra dar labai sumariškas: ne meninės egzistencijos būdas, bet išorinė priemonė. Arčiausiai abstraktizmo šioje parodoje stovėjo Šalkauskas ir Meila Balkus. Atskirai vertinant pirmiausia minėtini Adomas Galdikas ir Vytautas K. Jonynas — abu vyresniosios kartos atstovai, neišvengę abstraktizmo pagundos. Galdikas, dar ns-priklausomoje Lietuvoje pasižymėjęs kaip lyrinio tempera pezažo meistras, savo maniera artimas Dunoyer de Segonzac tapybinei koncepcijai, šioje parodoje išstatė 4 daugiau ar mažiau abstraktinius peizažus. Tuojau pat tenka pastebėti, jog Galdiko abstraktizmas yra čia technikos, bet ne estetinės pasaulėžiūros dalykas. Jo santykis (emocinis) su tikrove nepasikeitęs; formą apsprendžia išimtinai temperamentas, ir spalvos vaidmuo tebėra lyrinis. Skirtingas tiktai (naujos technikos padiktuotas ) erdvinių santykių reprezentacijos problemų sprendimas. Susumuojant būtų galima pasakyti, jog tai tas pats senasis Galdikas, išreikštas vienu iš gausingų abstraktinės tapybos dialektų. Jonynas, atvirkščiai, prie abstraktizmo stengiasi eiti su didesniu tikėjimu bei sąmoningumu, tik palaipsniui reformuodamas išraiškos mediumą. Jo akvarelėse ir grafikos darbuose (Ruduo Long Islande, Seni parko medžiai, Penktoji Avenue) forma tebėra ištikima autoriaus meninės realybės prigimčiai. Romas Viesulas ir Albinas Elskus, Freiburgo Eccle des Arts et Mėtiers auklėtiniai, savo menines studijas gilinę Paryžiuje, šioje parodoje pasireiškia kaip ryškiausi jaunosios kartos atstovai. Viesulas imponuoja savo grafikos technika, profesionaliniu rimtumu ir maksimaliniu savo paties galimybių išnaudojimu. Tomis pačiomis dorybėmis pasižymi (tapyboje) ir Elskus. Rimčiausias pri kaistas jam būtų spalvinis inadekvatiškumas, t.y. šio mediumo (spalvos) sumariškai techniškas ir neindividualizuotas vartojimas. Abiejų šių dailininkų pozicija abstraktizmo bei nonobjektyvizmo požiūriu gana neaiški: ir vienas ir kitas tebestovi neoekspresionizmo tradicijoje. Kazimieras Zoromskis - tipingas formos ir technikos eklektikas: jo maniera kinta su kiekvienu paveikslu. Nėra nė vieno ryškesnio, indivudualybę akcentuojančio bruožo, kuris atskleistų šio tapytojo estetiką. Henriko Šalkausko grafika ir Jurgio šapkaus akvarelės duoda realių vilčių ateičiai, tuo tarpu kiti jaunesnieji (Ada Korsakaitė, Anelia Pagalys, Nijolė Vedegytė-Palubinskienė ir Julia Kiefer-šapkus) tebėra tipingi pradedantieji. Skulptūrai jšioje parodoje atstovavo Vytautas Kašubą ir Meila Balkus. Kašubos darbuose vis dar tebejaučiamas blaškymasis ir "savęs nesuradimas'. Šio skulptoriaus gana žymūs techniški sugebėjimai iki šiol vis dar nebuvo adekvatiškai panaudoti plastinės išraiškos tikslams. Visais atžvilgiais įdomus darbas — "Motina ir vaikas'. Nežinia kuriais sumetimais Išstatytas "Rūpintojėlis", kuris savo esme tėra (šiuo atveju kitaip ir negalėtų būti) paprastas liaudies skulptūūros pamėgdžiojijimas. Meila Ealkus, amerikoniškos mokyklos auklėtinė, išstatytais darbais liudija savo jieškojimų sąmoningumą, tačiau iš jų (du darbai) dar sunku ką nor3 apčiuopiamesnio pasakyti.

Ši paroda, be kita ko, įdomi dar vienu požiūriu, būtent, kaip tam tikro, greičiausia įgimto, istorinio abejingumo ir kartu bandymo iš jo išsimušti liudijimas. To abejingumo pėdsakai nepaprastai ryškiai tebejuntami, stebint parodą en bloc, kaip tam tikrą mūsų meno istorijos reiškinį. Ji liudija pirmiausia moderniųjų meno srovių nepilno išgyvenimo pragaištingumą, pasmerkusį mūsų meną karčiai atsilikimo arba fragmentiškumo patirčiai. Nei istorija, nei jos vyksmo patyrimas individo sąmonėje nepakenčia spragų. Todėl neišgyvenus pvz. kubizmo ar surrealizmo, neįmanoma suprasti šių dienų meno, nekalbant jau apie jo kūrimą. Todėl šioje parodoje pastebimas bandymas atstatyti santykius su istorinio vyksmo logika (aš čia turiu galvoj išimtinai meninę plotmę) yra vienas iš labiausiai džiuginančių reiškinių.

Pabaigai keletas žodžių dėl parodos katologo. Tas katalogas ir ypač jo įvadas neretais atvejais buvo dar žiauriau puolami (irgi būdinga menko profesinio bei moralinio lygio kritikai: nukreipti dėmesį į šalutinius dalykus), negu pati paroda, apie kurios meninį vertinimą, tarp kitko, dažnais atvejais nė neužsiminta. Mūsų nuomone, tas katalogas skoningai išleistas ir kultūringai suredaguotas. Jo įvadas, parašytas Aleksio Rannito, taip pat visiškai tinka savo paskirčiai: aiškus, kondensuotas ir nuosaikiai propagandiškas, kaip tokios rūšies leidiniuose įprasta. Priekaištas dėl Soutine etc. inkorporavimo į lietuvių meną taip pat niekuo nepagrįstas. Jei jį tokiu laiko visi šiandieniniai šaltiniai, kodėl mums būtinai jo kratytis. Be to, amerikiečių (kuriems buvo skiriamas šis katalogas) vistiek neperauklėsi. Jų sąvokomis, Soutine yra taip pat lietuvis, kaip pvz. Feininger amerikie tis. Buvo taip pat sakoma, jog tai esą nekuklu etc. Tam, kuris šiek tiek geriau susivokia laiko ir vietos situacijoje turėtų būti aišku jog perdėto kuklumo tyla bendro propagandinio riksmo fone šiuo atveju būtų buvusi neginčyjamas silpnybės ženklas.