Eilėraščiai

Parašė BALYS AUGINAS

NENUGALĖTIEJI       APKLOSTYTI Gerosios Žemės miline, Jūs miegat mano tėviškės kalneliuos ir arimuos, Sugulę poilsiui blindažuos juodžemio smaluoto — —      Ant kauburių užkopę, žvalgosi dangaus line, Nepavargsta ir budrūs jūs saugai — mediniai kryžiai ramūs. Ir už vijoklių ir erškėtrožių vielų spygliuotų ploto — Sapnuoja kario mieganti širdis.      Už jūsų apkasų — pavasario žvalgai, Keliaudami laukais, aguonų žydinčių šūsnis sukrauja, Ir jos — liepsnodamos Gyvenimu — jums šviečia lyg raketos—        Ir džiūdami dienovidžio dangaus langai Sudrumsčia jūs sapnus    — Tada išvystat savo karštą kraują, Pasruvusį žiedais, vilnijantį daubom ir dirvomis iš lėto — — Ir džiaugiatės brandžios Aukos grūdais — — — Ir jau šaltais suakmenėjusiais delnais Žegnojote mane — sužiedusio jūs Kūno mažą sėklą — Ir aš jaučiu laimingo žemdirbio žemėtą saują,      Sugrįžusią žydėt į savo žemę pelenais — — — Jūs vėl sapnuojate brangius žaislus: skylėtą šalmą, - ir šaudyklę, Ir arklą, ir trimitą — — — Kvepiančioj vagoj kariaujat Ir mirštate kasnakt už žydinčius laukus.      Jūs nieks nenugalės! Ir laiko pusnyse Joks priešas nepaims tvirtovės jūsų ir tranšėjų! — Tai vakaro saulėlydžių įkaitę kalavijai     Rūdija lūždami kareivių širdyse — Nei niekas niekada jų Dvasios dar nenugalėjo — Ir ji šviesi skraidys, kaip mėnesienos naktį vėjai, O tie Nežinomi  Kariai sapnuos — —    VIENATVĖS OBUOLIAI Ir taip praeis Didžioji mano nebaigtų darbų Diena: — Su sambrėškio melsva skara ant kaulėtų pečių, Artėjanti Naktis — lyg Motina — užklos pavargusias blakstienas — Kurčiu balsu ji man dainuos nutilusią Lopšinę, Ir mano vizijų sapne raudos vaškinė šiaurės saulė — — — Ir mano akyse miegos šios Žemės abejingi sodai, Ir mylimų veidai — nublukę, tolimi ir brangūs obeliskai — — Tuščia našlaujanti namų širdis Žėruos nuodėguliu — lyg tyrumoj sušalęs laužas, Ir auksaplaukę galvą verkiančios purienos apkabinę, Užsnūs suplėšytais sparnais Manų svajonių mėlyni drugiai — — — Ir  vėl  dundės per  Žemę  Amžinybės  Žingsniai  — Skubės aušros rožinės pėdos per pavasario aksomą. Auksiniai vasaros paveikslai švies viliojančiais miražais — — Ir kruvinais rudens varsų natiurmortais Viendieniai žemės vabalai nerūpestingai lėbaus ir puotaus. Ir vėl žiemos speiguos įšals jų gyvos viltys, Ir žalią paukščio giesmę užpustys Baltų žarijų pusnys — — — Ir  aš  gulėsiu šnabždančių žiedų  šilkiniam guoly  — Ramybės smiltys   —lyg geltonas šydas — dengs akių išsekusį šaltinį, Iš mano pėdų paukštės troškulį ramins — — Ir tik keliaujančių bastūnų vėjų besidriekiantys skvernai Nutrins kadais ant vieškelio žydėjusį žmogaus likimą. Ir ant nutilusios širdies, Padėjęs kvepiantį sakais ir vėju skruostą — Sapnuos apverks ir savo nukirstą jaunystę karsto medis — — Ir mūs — nerūpestingai miegančių ir pamirštų — Atbėgusi atkalnėn aplankyt laukinė obelis — Numes ant vienišos krūtinės saują išnokintų obuolių — — — AKMENĖJANTI ŽEMĖ Ruduo dainuoja skynime Ir vėjo kirviais tašo skroblo virpančias lentas. Banguojančios raudonos skiedros — vaiduokliški laivai — Nusiiria vaidentis į mirties ledinį uostą — — Rytoj bus mūsų žemės šermenys: — Ji merdi lūpom suaižėjusiom — išdžiūvus upių šnaranti vaga. Dumblėtose jos akyse įšalę gervių tirpstantys šešėliai, Nublukę ir suplyšę skiautės debesų drėgnų, Ir paskutinis lašas saulės — lyg saulėgrąžos nuvytęs žiedas — — — Laukų voratinklių šilkai Skausmingu šydu akmenėjantį jos veidą dengia. Tik medžiai — tarsi šonkauliai kančios atodūsy sustyrę — Nebealsuoja dvelkdami žaliais garais gyvybės — — Ir tuščiose šaltų arimų įsčiose, Rudens žudiko pirštų nužudyti — Sustingę miega neužgimę vaisiai — — —