MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE Spausdinti
Parašė Zenonas Ivinskis   

Štai turime stambų veikalą apie Marijos garbinimą Lietuvoje. Knygos gale pridėtoje bibliografijoje apie Mariją lietuvių kalba autorius mini 170 pozicijų. Tame sąraše nė iš tolo nerasime panašaus veikalo. Iki šiol teturėjome religinio ir pusiau istorinio turinio knygučių apie Marijos šventes, atskiras jos šventoves, gegužines pamaldas ir kt. Kun. dr. J. Vaišnoros knyga yra pirmoji, kurioje Marijos garbinimas Lietuvoje yra nagrinėjamas įvairiais atžvilgiais, paliečiant eilę iki šiol netirtų klausimų daug vietos užimtų išdėstyti knygos turiniui, čia turime tenkintis trumpute apžvalga ir keliomis pastabomis.

Po įvadinio istorinio žvilgsnio apie Marijos garbinimą Lietuvoje plačiai išdėstytas jos garbinimas liturginiu būdu (jos šventės, mažosios Marijos valandos, Marijos mėn. Dar daugiau vietos skirta bendruomeniniam Marijos garbinimui (brolijos, Marijos vardo vienuolijos, procesijos ir maldingos kelionės, Lietuvos pasiaukojimas Marijai). Autorius toliau nagrinėja liaudies pamaldumą į Mariją, pradėdamas nuo jai skirtų maldų ir giesmių, ir baigdamas apie Mariją liaudies mene. Visa tai užima pusę knygos (9-213). Antrojoje dalyje per 190 psl. (217-407) yra aprašytos Marijos garbei pašvęstos vietos, išaiškinant jos vardo bažnyčių kilmę, duodant stebuklingų Marijos paveikslų istoriją ir atskiromis vyskupijomis aprašant Marijos šventoves Lietuvoje. Paskirstydamas diecezijomis, Kauno metropolijoje autorius davė 34 Marijos šventovių aprašymus. Pirmoje vietoje yra aprašytos Vilniaus arkivyskupijos 18 šventovių, priklausančių į Lietuvos plotą 1920 m. sienose (pvz., įtraukta Barūnai, Brėslauja, Vyšniavas). Suimdamas tiek daug Marijos garbinimo klausimų, šis veikalas savo enciklopediniu pobūdžiu didele dalimi gali būti laikomas Lietuvos plotui Marija-nine enciklopedija, kokia, pvz., yra leidžiama vokiškos kultūros kraštams.
šalia istorinių duomenų, kurių čia, palyginti, yra gausu abiejose dalyse, autorius kalba, kaip kompetentingas specialistas (teologas), gerai pažįstąs liturgiją Marijos, kurios garbei savo gyvenimą paskyrė. Nuo mažens gerai pažindamas mūsų kaimo patriarchalinių santykių religinius papročius, eilę Marijos kulto dalykų ir jos garbei skirtų švenčių autorius aprašė su pagaunančia šilima. Skaitydamas apie rožančiaus kalbėjimą, apie rarotas, Viešpaties Angelą (apie varpo skambinimą išcituoti Kudirkos ir Vaičaičio posmai), gali atkurti ir savo asmeniškų  prisiminimų.

Bene vienas iš reikšmingesnių skyrių šioje knygoje yra apie giesmes. Lietuviškoji bažnytinė giesmė dar mažai tyrinėta. Autorius yra padaręs įdomių teigimų, kurie bus reikšmingi lietuvių bažnytinės giesmės tyrinėtojams. Gaila, kad Marija liaudies mene tėra, palyginti, gana trumpai apžvelgta (207-13). Skausmingoji Dievo Motina (su kalavijais širdyje) yra pagrindinis liaudies meno motyvas. Būtų buvę gera, jei čia autorius būtų turėjęs daugiau iliustracinės medžiagos (statulėlių,  raižinių).

Linkėdami autoriui pasilikti ir toliau prie šitos rūšies darbo, paruošiant iš lietuvių tautos religinio gyvenimo ir jo istorijos naujų studijų probėgšmiais čia pažymėsime vieną kitą pastabą. Kiekvienas rašantysis žino, kas turi reikalo su gausiu bibliografiniu aparatu, kad prie kiekvienos ir rimtos studijos vis galima surasti pastabų, padaryti patikslinimų ir papildymų. Ypač tai galima pasakyti apie studijas, liečiančias lietuvių tautos praeitį, kai ten tiek daug dirvonų dar reikia naujai   plėšti.

Autorius mini, kad 1413 m. Vytautas su Jogaila krikšto reikalais žemaičiuose buvę dvi savaiti (10 p.). Iš tikrųjų tai buvo daugiau tik simboliškas poros dienų atvykimas, nes, išplaukę į žemaičius per šv. Martyną (XI. 12), per šv. Elzbietą (XI.19) valdovai jau ilsėjosi Trakuose (Dlugošas III 159, Cod. epist. Vit. 271). Neaiški pasilieka skaitytojui žemaičių sukilimo eiga. Jis teprasidėjo 1418 m. gegužės mėn. Jo priežastys, kaip ir pati eiga, yra plačiai išaiškinta pagal XIX araž. gale paskelbtus šaltinius (paties Vytauto laiškai), kurių dar nežinojo Valančius. Apskritai autorius per dažnai remiasi "žemajtiu Wiskupiste" (1848) ten, kur per paskutinį šimtmetį yra paskelbta geros ir tikslesnės medžiagos, žinoma, 'žem. Wisk." mums yra virtusi brangiu šaltiniu daugeliu klausimų, ypač ten, kur apdairus Valančius naudojo šiandien nebeprieinamus originalus. Bet iš kitos pusės po 1848 m. žem. istorijai rašyti yra atsiradę daug naujos medžiagos, paskelbtos lengvai prieinamuose ir kritiškai išleistuose rinkiniuose, kurių pagrindą sudaro Lietuvos Metrikos, Karaliaučiaus, Vatikano ir Lenkijos archyvai. Tad ir autorius eilėje cituojamų vietų galėjo pasivaduoti autentiškais leidiniais.

Labai sunku yra su bažnyčių steigimo datomis. Jau prof. A. Salys teisingai yra savo disertacijoje pastebėjęs (die žemaitischen Mundarten, 1.1930), kad pas Valančių bažnyčių atnaujinimai, ar dotacijos, — klebonams neįsigilinus į dokumentus — buvo palaikyta bažnyčių steigimo metais. O dr. J. Ma-tusas, rankoje turėdamas žemaičių vyskupijos bažnyčių steigimo dokumentų nuorašų rinkinį (Babi-novskio kodeksą), faktais parodė, kaip bažnytinis kalendorius (Elen-chus), kuriuo plačiai kun. dr. J. Vaišnora remiasi, kaip bažnyčių steigimo datų šaltinis, yra žymiai nepatikimas (Senovė IV, 1938, 19 sač.). Daugeliu atvejų iš viso jau nebėra galimybės patikrinti, ką geri tėveliai, kaip Vaclovas (kapucinas) ir Friedrichas (jėzuitas) prieš pusšimtį apie Lietuvoje esančias Marijos šventoves yra pateikę. Daug ką ten reikėtų patikrinti ir patikslinti, bet tai tremtyje gali būti tik svajonė.

Pagrindinė, sakytume oficiali, Lietuvos šventovė XVII amž. buvo Trakai, su Vytauto įtaisytu Marijos paveikslu. Autorius yra plačiai atvaizdavęs tą stebuklingąją šventovę ir suminėjęs garsą apie eilę XVII amž. žinomų išgijimų. Trakų Dievo Motiną dažnai lankė procesijose vilniškiai, atvykdavo čia vyskupai, patys valdovai (1639 m. Vladislovas Vaza), nuncijai. Trakų paveikslas, pirmasis Lietuvoje, labai anksti buvo ir vainikuotas — 1718 (čenstakavos Marija vainikuota 1717). Trakų paveikslas skaitėsi "seniausias ir stebuklais garsiausias" (282). Istoriškai yra tai teisingai atvaizduota, išvadas paremiant ne kokiais neaiškiais samprotavimais, bet vertais dėmesio šaltiniais. Kol dar nebuvo Aušros Vartų Dievo Motinos kulto, Trakų Dievo Motina buvo ilgai centrinė. O vistik autorius,   priėjęs   prie   teisingų   išvadų.

nei įvade, nei knygos pabaigoje Trakų šventovės nebeužsimena, nuo pat pradžios žymiausią reikšmę skirdamas Šiluvai (29, 408) ir iškeldamas jos reikšmę tautai, "kai buvo  užėję  religinių  sutemų  dienos".

Ne mano uždavinys yra čia nagrinėti Šiluvos apsireiškimo istoriją ano meto versmių šviesoje. Pagal ano meto šaltinius XVII amž. pirmavo Trakų Dievo Motinos kultas, ir apie Šiluvos šv. Mariją nė iš tolo nėra tiek medžiagos. Pats Šiluvos paveikslas tebuvo karūnuotas 68 metams praėjus po Trakų Dievo Motinos karūnacijos (1786). Šiluvos apsireiškimą autorius paremia vėlybu užrašu, apie kurį išsitaria (348): "Seniausias ir patikimiausias dokumentas, rašytas greičiausia Šiluvos klebono Šveikausko tuoj po 1651 m. ..." Atrastas jis buvo keliolika metų prieš paveikslo vainikavimą, kai buvo griaunama senoji bažnyčia (apie 1770 m.). Būtų buvę svarbu, kad kritiškas autorius būtų davęs bent vieną antrą duomenį (iš teksto vidinės kritikos), leidžiančios daryti išvadą, kad anas dokumentas apie apsireiškimą yra rašytas XVII-jo amž. viduryje. Iš seno teksto susidaro įspūdis, kad užrašytojas, jeigu jis dokumentą ir surašė paskutiniojo Vazos laikais, jau nebesusivokė protestantizmo eigos istorijoje Lietuvoje. Todėl kalbėdami apie vėliau vis labiau garsėjančios Šiluvos šventovės istoriją, turime ją įstatyti į aiškiai žinomus bendruosius Lietuvos Bažnyčios istorijos rėmus.

Kiek autentiška medžiaga parodo, pati didžioji religinė krizė respublikoje praėjo dar prieš Zigmantui Augustui užmerkiant akis, kai į seimą ir senatą susirinkdavo tiek daug protestantų. Apie tai yra gausios ir įspūdingos medžiagos nuncijų reliacijose. Po Radvilos Juodojo mirties (1565) ir jo sūnaus Našlaitėlio grįžimo katalikybėn (1567), prasidėjęs didikų atvirtimas stipriai tęsėsi Stepono Batoro laikais (1576-86). XVII amž. pradžioje Lietuva jau buvo iš religinės krizės išėjusi. Nuostabiai daug žemaičiuose — savo iki tol negirdėtu apaštalavimu — atliko per 33 metus Merkelis Giedraitis (jis mirė 1609). šituos ir dar eilę kitų objektyvių duomenų reikia įderinti į Marijos šventovių aprašymus. Katalikybės restauracija Lietuvoje gavo didelį šuolį pirmyn nuo jėzuitų atvykimo. Tos restauracijos pagrindines priežastis, kaip jos prisistato iš versmių, esu nurodęs savo paskaitoje tarptautiniame istorikų kongrese Romoje 1955 m. (Laiškai Lietuv. 1955   Nr.   5,   11).

Autorius yra gana originalus, kur jis kalba kaip teologas (pvz., įdomiai ir pagrindinai išaiškintos mažosios   Marijos   valandos).   Apie cechus reikėjo daugiau pasakyti. Pagrindinis cechų miestas Lietuvoje tebuvo Vilnius, kuriame buvo kartais iki 50 įvairių cechų. Jeigu dar pridėti Mohilevą ir Liet. Brastą, tai būtų beveik viskas, nes kitų miestų cechai menkai teišsivys-tė. Naudinga būtų buvę, kad autorius būtų žvelgęs į Vilniaus cechų statutus (Akty Vilenskoj Komi-siji X). Iš jų būtų daugiau savo temai suradęs. Lygiai taip pat naudinga būtų buvę daugiau sunaudoti kritiškai išleistų Vilniaus vyskupijos kodeksų (1932-49). Nebuvo, žinoma, būtina, bet tikrai būtų buvusi graži puošmena šiai knygai, jeigu autorius dar nuo savęs būtų pasirausęs kiek Vatikano archyve laikuose, kurių dar, galima sakyti, niekas iš lietuvių sistemingai nežiūrėjo, būtent XVIII a. Būtų užtekę bent pažiūrėti kelių šventovių Marijos paveikslų vainikavimo dokumentų, šalia vyskupų reliacijų, iš XVIII a., kada Marijos garbinimas labai išsiplėtė, naudinga turėti par pildomos archyvinės medžiagos, žinant vainikavimo datas ir po ranka turint katalogus, būtų buvę nesunku surasti paveikslų vainikavimą liečiančią medžiagą. Tuo atžvilgiu daug entuziazmo parodė kun. prof. St. Yla, kuris, vos pėdas sušilęs Romoje, tuoj lėkė į Vatikano archyvą, ir ten kaip tik aptiko Šiluvos paveikslo vainikavimo dokumentų. Kaip autoriaus tekstai rodo, jis ir be to turėjo užtenkamai medžiagos. Bet, kas jau kartą iš archyvų tamsos yra švieson išvilkta, yra didelis laimėjimas.

Metodiškai žiūrint, negalima sutikti su autoriaus citavimu, kai jis, iš kitų autorių bei šaltinių imdamas medžiagą, tenurodo tik patį anų autorių cituojamą šaltinį, visai nepaminėdamas autoriaus, iš kurio paėmė. Kai, pvz., cituojamos Lietuvoje esančios archivalijos, ar knygos ir šaltiniai, kurių pats autorius negalėjo rankoje turėti, ne vienam sunku bus orientuotis, iš kur tai paimta, jeigu norės patikrinti. Kartais tokius pacitavimus betikrinant, paaiškėja, jog pirmasis autorius yra nurodęs klaidingą pusi. (ar kokia korektūros klaida), kurią antrasis savo atsakomybe kartoja. Be to, jeigu kokis autorius ką nors iš nežinomos medžiagos išvilko, ar paskelbė, jis neša atsakomybę už tokią citatą, ar išvadą, žodžiu, visa eilė priežasčių reikalauja, kad percituojant kokią medžiagą iš kitur, būtų norodytas ir antrasis autorius. Tai skrupulatiškai daroma moksliniuose darbuose. Nors autorius apie savo darbą, turintį Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinio Nr. 5 firmą, sako, kad jis "neturi pretenzijų būti mokslišku — istoriniu veikalu", tačiau šis darbas nėra kokia skubota ir paviršutiniška populiarizacija, o duoda daug nauja.

Prie rūpestingai sudarytų asmenvardžių ir vietovardžių rodyklių reikėjo duoti iliustracijų sąrašus ir, kur tik galima, pažymėti jų metriką, arba bent šaltinį— knygą, iš kurios paimta. Būtų buvę gera, jeigu autorius būtų davęs ir santrauką svetima kalba. Prel. Pr. Juras vėl parodė savo tradicinį mecenatinį užsimojimą, duodamas lėšas leidiniui, kuris, rodos, bus pats stambiausias savo apimtimi  iš  jo  išleistųjų  knygų.

J. Vaišnora, MIC: MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE. Lietuvių Kat. Mokslo Akademijos leidinys Nr. 5, Spaudė Fausto Failli. Tiražas 2500 egz. Lėšos Mons. Pr. Juro. 445 psl. (daug iliustracijų — nenumeruotos). Roma 1958. Kaina 5 dol.
Zenonas Ivinskis