KANADOS LIETUVIAI Spausdinti
Parašė Pranys Alšėnas   
1957 m. pabaigoje "Aiduose" šia tema jau esu rašęs. Tačiau, savaime suprantama, viename reportaže, nors jis būtų ir kiek ilgėlesnis, Kanados lietuvių gyvenimo ir jų veiklos negalima aprėpti. Apie tai būtų galima šį tą apčiuopiamiau pasakyti gal tik knygą parašius.
Dėl to ryžtuosi "Aidams" ir dar kai ką parašyti apie Kanados lietuvius, stengdamasis nebeliesti to, kas buvo aname reportaže, o — jeigu ir liesdamas — tai tik papildymo tikslu.

Organizacinis gyvenimas
Bendru mastu imant Kanados lietuvių organizuotumą, reikia pripažinti, jog jie — gal vieni iš pirmųjų — išgirdo Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto, anuomet vadovaujamo mūsų įvairios veiklos veterano prel. M. Krupavičiaus, šaukimą organizuotis ir jungtis į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės šeimą. Jie gana gerai perprato Lietuvių Chartos mintis ir vieni iš pirmųjų susiorganizavo į bendrą ir visus lietuvius Kanadoje apjungiančią organizaciją — Kanados Lietuvių Bendruomenę. Bendruomenes įsteigimas Kanadoje buvo tarytum pabaigtuvių vainikas ant organizacinio šiame krašte gyvenančių lietuvių namo.

Įsisteigus Kanados Lietuvių Bendruomenei, visos kitos krašte veikusios organizacijos labai nuoširdžiai subordinavosi bendrinei organizacijai, nors šiaip jos savo veiklą ir toliau tebetęsia. Tik šiuo metu Kanadoje visi svarbiausieji lietuviški įvykiai: įvairios sukaktys, tautinės šventės, visokiausi minėjimai, Lietuvių dienos ir kitos yra ruošiamos tik KLB-nės centro arba apylinkių   valdybų   vardu.
Dabar — kiek smulkiau apie šio krašto lietuvių susiorganizavi-mą į bendrą ir visus jungiančią organizaciją.

KLB steigimasis ir veikla
Kanados Lietuvių Bendruomenė savo darbą pradėjo 1952 m. Šiandieną toji organizacija jau turi visiškai atbaigtą ir gana gražiai veikiantį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės padalinį. Centriniai Bendruomenės organai — krašto taryba ir krašto valdyba. Gi paskirose vietovėse —  apylinkių  valdybos.

Kaip jau minėta, pirmoji krašto taryba buvo išrinkta 1952 m. suvažiavime, įvykusiam Montrea-lyje. Po to — suvažiavimų būta jau ne vieno, ir jie yra buvę atskirose didesnėse lietuvių kolonijose, kaip Toronte, Hamiltone. Kalbant apie pirmąją krašto tarybą, per dvejus metus ji turėjo dvi sesijas: 1952 ir 1953 m. Pirmąją — Montrealyje,  antrąją — Toronte.

Pirmojoje sesijoje buvo priimtas Kanados Lietuvių Bendruomenės statutas, nustatytos veikimo gairės ir išrinkti reikalingi organai: krašto valdyba, kontrolės komisija, nesusipratimams ir skundams spręsti komisija (vietoj garbės teismo) ir švietimo komisijos branduolys.
Antrojoje sesijoje krašto taryba jau susidūrė su konkrečiais darbais, kuriuos paruošė vienerius metus egzistavusi ir labai intensyviai dirbusi (posėdžiaudavo kiekvieną savaitę po du ilgus vakarus) krašto valdyba. Buvo paruošti ir priimti šalpos fondo, švietimo komisijos ir kitų padalinių statutai, priimtas nutarimas dėl politinio komiteto steigimo ir numatyta jam darbo sritis. Tenai pat buvo išsiaiškinta visų metų veikimo tvarka, priimta eilė pasiūlymų ir nutarimų ir išrinkti sekantiems metams vykdomieji   organai.

Krašto taryba Kanados Lietuvių Bendruomenės sistemoje yra kaip bet kokios kitos organizacijos metinis visuotinis susirinkimas arba — plačiau apibūdinant — kaip ir lietuviškojo   gyvenimo   parlamentas.

Krašto valdyba — vykdomasis organas, kuris veikia per ištisus metus. Jos uždaviniai: vykdyti KLB-nės ir PLB-nės statutus, vykdyti krašto tarybos nutarimus ir apskritai vadovauti visam lietuviškajam Bendruomenės  gyvenimui.

Patys pirmieji Bendruomenės gyvavimo metai, žinoma, buvo nelengvi, nes tai buvo kūrimosi ir tarytum organizacijos bandymų metai, lyg ir egzaminai. Tačiau tenka pasidžiaugti, tie egzaminai sėkmingai buvo išlaikyti, ir Kanados Lietuvių Bendruomenė yra įvykęs faktas ir itin stiprus veiksnys visame  Kanados lietuvių  gyvenime.

Ligi Bendruomenės įsisteigimo Kanados lietuvių gyvenimas turėjo spragų. Svarbiausia, kad jie neturėjo vieno organizacinio jungiamojo organo, neturėjo ir kitokių institucijų, kurias turėjo lietuvių kolonijos kituose kraštuose. Kaip jau pradžioje buvo minėta, atskirų paskirčių organizacijų čia buvo nemaža, tačiau jos veikė kiekviena sau. Tokiu būdu pradžioje krašto valdybai, be Bendruomenės apylinkių, teko steigti eilę pagalbinių institucijų, kurios šiandien jau galutinai įsitraukusios į veiklą ir atlieka  nemažos   reikšmės   darbą.

šiuo metu Kanadoje jau gana gražiai veikia kultūros ir šalpos fondai, politinis komitetas, tautos fondas su lokalinėmis atstovybėmis, siunčiami atstovai į Baltų Federaciją, kur kasmet pirmininkauja atskiros  tautybės  pirmininkas  ir t.t.
Pirmiau sunkiai ėjosi su Bendruomenės solidarumo mokesčio surinkimu, šiuo gi metu KLB-nės organai įgavo patyrimo šios veiklos srityje ir, suorganizavus platesnius rinkimo kadrus, to mokesčio išrinkimas eina visiškai patenkinamu keliu.

Pereitais metais įvykusiam pasaulio lietuvių seime, tarytum atsidėkojant Kanados lietuviams už jų uolumą toj srity, išrinkta Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba su buveine Kanadoj. Valdybai pirmininkauja torontietis J. Matulionis, kuris pirmininkavo ir pirmajai KLB krašto  valdybai.

Lietuviškasis   švietimas   Kanadoje
žinomojo mūsų pedagogo A. Rinkūno žodžiais tariant, kada pirmasis lietuvis išsikėlė Kanados žemėje, jis atsivežė su savimi ir toli likusios tėvynės ilgesį, šitokio ilgesio vedami, pirmieji emigrantai, vos šiaip taip aptvarkę kasdieninius reikalus, ėmė kurti lietuvybės židinius — parapijas ir organizacijas. Vienok tas darbas Kanadoje neįgavo tokių plačių vėžių, kaip JAV-bėse. Tam buvo daug priežasčių. Į Kanadą pradžioje atvyko, palyginti, nedaug lietuvių, nes pagrindinė ano meto emigrantų srovė nukrypo į JAV. Antra — atvykusieji išsisklaidė labai dideliuose Kanados plotuose. Gi kai apie 1930' m. atsirado daugiau lietuvių — Kanadoje tuo metu siautė didelė krizė.

Dėl šių ir kitų priežasčių senoji Kanados lietuvių imigracija įstengė įsteigti dvi lietuviškas parapijas: šv. Kazimiero Montrealyje ir šv. Jono Krikštytojo Toronte. Kartu buvo įsigytos ir toms parapijoms bažnyčios: didesnė Montrealyje ir mažesnė Toronte. Vienok anuomet nei prie vienos parapijos nebuvo įsteigtos lietuviškos mokyklos. Svarbiausioji priežastis — Kanados švietimo įstatymai, numatą atskiras   mokyklas   ne   tautybėmis, bet tikybomis. Lietuviai, kaip katalikai, gavo įsimaišyti į bendrąsias katalikų  mokyklas.

Vis dėlto senieji imigrantai Kanadoje nepaliko savo vaikų visai be lietuviško švietimo. Normalios parapijinės mokyklos vietą užėmė šeštadieninė mokykla. Kur ir kiek sekėsi, klausimas tebelaukia istoriko rankos, bet jos visos išvarė didelį lietuviškojo švietimo darbą, išsaugodamos antrąją mūsų emigrantų kartą Lietuvai.

Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai lietuvių skaičių Kanadoje padvigubino. Naujai atvykusieji atsivežė su savimi ir naujas kultūrinio gyvenimo tradicijas, ypatingai tas, kurias buvo susidarę tremtinių stovyklose. Tos tradicijos rėmėsi bendruomenine dvasia ir lietuvių sugyvenimu. Todėl ir pradėjo sparčiau kurtis kaip visokiausios kultūrinės įstaigos, taip mokyklos, vaikų darželiai   ir   t.t.

Taigi, švietimo darbas buvo varomas pirmyn. Ir kai visuomeninis Kanados lietuvių gyvenimas rado savo formas Kanados Lietuvių Bendruomenės rėmuose, rado ten pat savąją vietą ir lietuviškas švietimas.

Iš pradžių, pagal KLB švietimo komisijos statutą, priimtą KLB tarybos suvažiavimo, į švietimo komisijos darbo sritį buvo įrašyti reikalai: šeštadieninės lietuviškos mokyklos, augštesnieji lituanistikos kursai, vasaros stovyklos, fizinis lavinimas, lietuviškos bibliotekos ir t. t.
Tiesą sakant, šeštadieninės mokyklos panašiu principu Kanadoje veikė ir tebeveikia jau daugiau kaip dešimtmetis. KLB švietimo komisija tą darbą tik dar daugiau išryškino, jį išplėtė, įsteigdama lituanistinius kursus augštesniam lietuviškam   švietimuisi  ir  t.t.

1958 m. panašiu principu veikiančių šeštadieninių mokyklų Kanadoje buvo skaitoma dešimtmetis. 1948 m. Toronte, šv. Jono Krikštytojo parapijos namuose, pradėjo veikti pirmoji dabartinio tipo šeštadieninė lietuviškoji mokykla. Tai, anot KLB kultūros fondo švietimo komisijos įvadinių minčių į neseniai išleistą Kanados lietuvių mokyklų programą, tuomet ir buvęs pradėtas antrasis Kanados lietuviškųjų mokyklų etapas, perėmęs tęsti Kanados lietuviškojo švietimo tradicijas, sukurtas ankstyvesniosios mūsų   imigracijos   švietėjų.

— Per prabėgusį dešimtmetį — kaip tame pačiame įvade sakoma — Kanados lietuvių šeštadieninė mokykla išaugo ir sutvirtėjo tiek kokybės, tiek kiekybės atžvilgiais. Ji atsirado visur, kur tik buvo bent nedidelis būrelis lietuvių vaikų. Ji subūrė apie save grą būrį pasišventusių mokytojų ir mokslo rėmėjų. Ji gavo programas, vadovėlius, geras, kad ir nuomojamas, patalpas. Ji, remiama parapijų ir kapelionų, įsirikiavo į KLB eiles, tapdama vienu iš svarbiausiųjų bendruomeninės   veiklos   padalinių.

Vienok Kanados lietuvių mokytojų konferencija, įvykusi Toronte 1958 m. balandžio mėn., pasisakė už ligšiolinės lietuviškosios mokyklos Kanadoje reformą. Kodėl taip? Vėl takalba KLB kultūros fondo švietimo  komisija:
— Jeigu šiandien, po dešimties metų, kalbame apie tos mokyklos reformą, apie reikalą ją pastiprinti, tai ne dėl to, kad toji mokykla būtų pasirodžiusi neatliekanti savo paskirties. Ne, kalbame apie tai tik dėl to, kad naujai susidariusios aplinkybės pradėjo vis daugiau trukdyti mokyklos darbą. Kadangi mes negalime tų kliudančių įtakų pašalinti, nes tai ne nuo mūsų priklauso, tai mums ir tenka galvoti apie mokyklos reformą, po kurios mokykla galėtų lengviau prieš tas nelemtąsias įtakas spirtis.

Kokios tos dešimtmečio kelyje sutiktos kliūtys? — Pirmoji ir didžiausia — mažėjantis mūsiškių vaikų lietuviškumas. Per dešimtmetį lietuviška šeštadieninė mokykla turėjo mokinius, kurie buvo ilgiau ar trumpiau lankę tremties mokyklas Vokietijoje. Nors anos mokyklos toli gražu nesiekė laisvosios Lietuvos mokyklų lygio, vis dėlto jos buvo nepalyginamai stipresnės už šeštadienines, nors ir šių dienų prasme. Ateinantieji į vyresnius skyrius daug geriau lietuviškai skaitė ir rašė, o visi — didesni ir mažesni — nepalyginamai geriau kalbėjo lietuviškai.

Dabar gi to nebeturime. Neretai sutinkame mokinius, kuriuos reikia mokyti lietuviškai svetimosios kalbos mokymo metodais. Tad kas gi daryti? Ar derintis prie mažėjančio mokinių lituanistinio lygio ir vis mažinti mokyklos lygį, iki jis sumažės iki mažareikšmiškumo, ar laikytis einant vieninteliu realiu keliu — didinant mokslo metų skaičių?

Mokytojų konferencijos buvo pasirinktas  antrasis  kelias.
Dabartinėje Kanados lietuvių švietimo sistemoje turėta du kon-centrai, kurių pirmąjį sudarė šeštadieninė pradžios mokykla, o antrąjį — augštesnieji lituanistiniai kursai (tarytum lietuviškoji gimnazija). Tačiau mokytojai konstatavo faktą, kad, jeigu praeitam dešimtmetyje su pradžios mokyklomis gana gerai sekėsi, tai su lituanistiniais kursais — atvirkščiai: nesisekė (išskyrus Montrealį). Tokiu būdu švietimo sistemoje ir buvo atsiradusi spraga. Pradžios mokyklą baigę 10-12 m. paaugliai nebeįsijungda-vo į tolimesnį lietuviškąjį švieti-mąsi, nevienas iš viso nutraukdavo ryšius su bet kokiu lietuviškuoju judėjimu ir tuo patekdavo į didelį pavojų visai atskilti nuo savo tautos   kamieno.
šitokio fakto akivaizdoje Kanados   lietuviai   mokytojai   ir  nutarė:
1.    augštesniuosius lituanistinius kursus sujungti į vieną ir pavadinti bendru   lietuvių   mokyklos   vardu;
2.    pailginti mokyklos mokslo metų skaičių iki dešimties, prieinant prie to palaipsniui ir užskaitant dabartinį parengiamąjį skyrių pirmąja klase. Pagal šitokį nutarimą, KLB kultūros fondo patvirtintą, švietimo komisija išleido ir Kanados lietuvių mokyklų programą atskira knygute.
Taip atrodė ligšiolinis Kanadoje lietuviškasis švietimas ir šitaip jis atrodys ateityje, pagal naujai pravestą reformą priėjus prie dešimtmetės  lietuviškosios  mokyklos.
Pranys   Alšėnas
( b. d. )