D. Sadūnaitė — Eilėraščiai |
|
|
|
Parašė Danguole Sadūnaite
|
PAVASARIS
1. Pavasarį,
kai aš stoviu ties forsythia krūmu bežydinčiu - aš stoviu Tavo akivaizdoje, Dieve.
Tada Tu kalbi man apie tvirtumą savo rankų,
apie savo rankų švelnumą —
Ir apie tai, kad įželdinai šį krūmą vienu atsidūsėjimu —
Pavasarį -- saulės aplytą, jo liauną ūgį. . .
VASARA
Aš atradau Dievą žolėje miegantį, Supantis medyje, aukštai, ant šakos — : : : : : Sode, kur paukščių klegesys ... kur vėjas vaikšto pasirišęs žalia prijuoste —
su perkąsta kriauše rankoje.
RUDUO I. 1. Vasaros dienos, sustatytos Tavo kieme — kaip didelės, erdvios baltos kėdės
(Aš miegu naktyje Tavo šešėlio ... )
2. Dieve! Tavo odos šilumoj manoji duona ir druska. II. 1. Aš išgirdau lietų — šūkaujantį krūme kaip paukštį....
2. Ir po to
nieko daugiau nebegirdėjau, (ilgą rudens naktį) —— ——— ———— —— ——— ———— Vien tiktai lietų, šūkaujantį krūme kaip paukštį.
1. Nors tu atėjai tik tą vieną kartą — : : : : Visa diena yra pilna tavo atėjimo.
2. Eisiu, bėgsiu! Užsimestu tinklą ant galvos,
užsivilksiu švarką,
(užsimausiu pirštines!) —
: : : : : Kad neskaudėtų, kad tavo žvilgsniai nesugeltų manęs — kaip bitės, kaip bitės.
&
Kai buvau jauna, atsikandau obuolio —
pasiekiau dangų ranka : : : : : O dabar,
Dabar, mano šokikai po žeme guli — —— Mano šokikai guli po žeme. : : : : :
&
Tai vaikas manyje,
kuris šūkauja ir džiaugiasi, pamatęs žolę — ir kregždę maudantis upėje : : : : : Ir senis,
kuris būkštauja (palikęs lietpaltį namie)— dangui tamsėjant.
&
Išravėjau daržą, nuploviau langus. (Paguldžiau vaikus.)
Jau ir vakaras. : : : : :
2. Įsinešiau saulę į kambarį. (Saulę?
Gyvenimą, Mirtį — Paskutinįjį Teismą?)
& 1. Naktis išsaugojo mano gyvybę.
Ant kaklo užkabino man žvaigždę, kaip šviesų kryžių
2. Motorlaiviu perkėlė — į kitą upės krantą .... : : : : :
(O! ten aš atradau saulę, tą didelę Dievo širdį.)
RAMI DIENA 1. Niekas neatsitiko šiandien. (Niekas neatėjo.) : : : : : Vakarop, saulė išsirengė iš senos gaisrininkų uniformos.
(Tamsa ėmė lyti.)
2. Iš ryto: Žvaigždžių įmintos pėdos. (Giliai rožių lysvėje.) Ir mėlynės — ant pečių, ant skruosto — Paliktos nakties. ,
MALDININKAI
1. Dabar, galime eiti namo.
Kiekvienas medis, uola yra pakrikštyti.
2. Namo! Kur saulė laukia mūsų: (Saulė-Motina) : : : : : Raikydama duoną.
RYTAS
1.
Darže,
Pirmoji rasa. : : : : : Pirmoji saulė.
(Kvepianti) Su gėlėmis rankose.
2. Sėdi sūpuoklėje — ir supasi, supasi, supasi, supasi. : : : : : Švari dar, nesusitepusi moliu.
PAVASARIS
I 1. Saulė atbėga pas mane, pasišokinėdama.
(Kaip mokinukas ištrūkęs iš klasės.)
2. Žolė kandžioja kojas (skubant namo).
Tarytum mažas, minkštas šuniukas.
II. 1. Žolė stovi sode, petys į petį. : : : : :
Ir saulė yra tarytum didelė daržinė —
2. Visi gyvuliai, kurie joje žiemojo, Išsiskubina pro vartus.
VISKAS PRAĖJO 1. "Viskas praėjo —
Viskas praėjo!"
(Ir vėl ruduo.) : : : : :
2. Saule!
tik tavo kaklo šiluma mano pagalvyje —
Dega kaip rožių krūmas.
|