SONETAI |
Parašė VYTAUTAS MAČERNIS |
I Man neramu. Aš savo nerimą bandau Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais, Bet neišreikštas nerimas nešt dar sunkiau — Be žodžių man sunku, bet dar sunkiau su jais. Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus, Todėl ir skubinu, kad žody praeitis Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus. Bet aš jau pavargau ir mano nuotaika nupuolė, Many taip viskis greitai miršta, kinta, bėga — Gražiai palaidot praeitį ne mano jėgai; Ir apsodint kapus poezijos neužmirštuolėm Aš nebemoku, nebespėju, negaliu. . . Ir man dažnai taip neramu, taip neramu. II Už lango regis vakaro dangus ugninis, Jame iškyla ąžuolais apaugusi kalva. Tenai ramus senolių mano kapinynas, Ten žemė, juos pridengusi, puri, lengva. O čia — senolių namas, didelis ir tvirtas, Jame gyvena atkakli, žemaitiška dvasia. Nevienas ją nešiojęs dulkėmis pavirto, O ji vis auga ir tvirtėja ainių kartose.,. Kiekvieną vakarą iš kapinyno seno Senoliai grįžę mano kambary susėda Aplink mane plačiu ir taisyklingu žiedu. Ir ima tarp savęsy įvertint darbus mano: Jeigu atranda kartais esantį vertu įcurį, . Aš stoju ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury. III Šiandien norėčiau išsitiest kur miško aikštėj Ir taip pusiau budėdamas, pusiau sapne, Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto, Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane. Norėčiau metų tūkstantį aš taip tysoti Su neaiškiai suvokiamu gyvybės jutimu. Kol samanom apaugtiį, sąnariai žaizdoti Ir sieloj taptų vėl kaip sukūrimo dienoje ramu. Aš pavargau pasaulyje, tai poilsio pasilgęs, Norėčiau kartą ties beribiais vandenais, Kur šiltas vėjas pabučiavimais drėgnaii Prabėgdamas liepsnojančias žaizdas suvilgo, Ištiesti sąnarius ir įkvėpimais pakiliais Ramiai ritmuoti visą amžinybę ilgą. IV Kaip Budos mokinys seniai į vieną tašką Akis įsmeigęs sėdžiu ir Nirvanos laukiu Bet taškas sienoj, lyg laivelis jūroj, blaškos Ir plūstančių vaizdų bangoj į tolį plaukia Jisai išnyksta, o vaizduotė įkarštėjus Kas rytą ryškesnius vaizdus ekranan meta, Ir aš regiu: gyvenimo plačia alėja Per saulėtas šalis keliauja mano metai. Abiem alėjos pusėm žydi vaisių sodai, Po medžiais puošnios ir turtingos palapinės, O aš einu tolyn ir mano žvilgsniai godūs Dar niekad neregėta prabanga svaiginas. Aš vėliai įtikiu iliuzija žaviąja Ir besišypsančia švelniai slaptinga Maja. V Mylimosios augštumos lapuočių miškas Antikinio vakaro fone Ir, rudens spalvų žaisme ištryškęs, Man atrodė kaip Šventa Giria. Ten viršūnių monotoniško ošimo apsvaigintos Grakščios stirnos šoka aikštėse, Ir upelio, kurs bedugnėn krinta, Vandeny stebėdamas save, Groja Panas amžinai naujas melodijas, O poetai, nuošalumo ir miškų draugai, Įsiklausę ima mėgdžiot jas. Ir jų lyrinė dainelė neretai Ugnimi paverčia kraują ir svaigina, Kaip iš žemės sulčių spaustas saulės vynas. VI Ant linkstančių, ilgų kotelių pasikėlę Plačiom apikaklaitėm iš žaliųjų lapų, Lyg oriento pypkininkai, sodo gėlės, Gražiai ratu sustoję, skleidžia dūmą kvapų. O bitės skambų rezginį aplinkui pina, Jos nuo kvapų apsvaigę į žolynus puola Ir ten, lyg tie girtuokliai įsigėrę vyno, Iš lėto rėplina per aksominę žolę. O gėlės didelės, gražias akis išplėtę, Plonyčiais jų sparnais atsistebėt negali, Kai jos aptingę vartosi ant lapo žalio. Bet jos pamiršę vakaro vėsoj virpėti, Ir žemėn linkti jų ilgi koteliai ima; Ir gražios akys merkias, pilnos pavargimo. VII Visa tai, kas šiandieną Tave Ar kankina ar džiugina, laikas Nusineš ir pridengs nežinia. Kaip voratinkliai draikūs, Apipins Tavo širdį dažnai Ilgesingos ir geliančios mintys, Bet praeis jos, ir metų kalnai Nebeleis jų atgal sugrąžinti. Laikas bėgdamas veidą išrašo Raukšlėmis naujomis. Išgyvenimai lašas po lašo Ardo sielos trapiąsias lytis Ir vėl kuria naujas. Bet sakyk, prie kurios Tavo Aš amžinai apsistos? |