Eilėraštis |
Parašė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ |
VIENATVĖ Vienumoje atsiveria mano gyvenimas. Liepžiedžių tyloje siela atgimsta — beldžiasi į žalesį, kaitriąją žemę ir kaip lakštingala kad pragysta rytmečio rasoje ir pilnas rasos yra josios lakštavimas — ji prakalba tyloje. Tylus yra jos kalbėjimas: meilesnis už vaiko čiulbavimą, už vėjo atneštą juoką — dvelkia, senomis dievystės gyslomis srovena — — — čia. tetervinu užtemdydamas mėlyną orą; įsigiedojusia liepa pakvipdamas, dygia žolele sudejuodamas — .. gilyn, Amžinybėn! kur sudegusi aš, išnykusi sau — Meilėje turiu tikrąjį buvimą. Vienumoje atsibaigia mano gyvenimas. Viešpaties tyloje. |