LUSTIGE GESCHICHTE IR "MAŽOJI LIETUVA" Spausdinti
Parašė JONAS MATUSAS   
Imdamas į rankas Lietuvos Vakarų Studijų Komisijos su Lietuvos Tyrimo Institutu išleistą "Mažąją Lietuvą" (New York, 1958, 327 psl.), gyvai prisimenu tragikomišką lustige Geschichte.

— Lustige Geschichte! — man drėbė į akis už mane jaunesnis istorikas Kauno Laisvės alėjoje bene 1937-38 metais. Taip jam atrodė mano pažiūros į Lietuvos pajūrio ir Mažosios arba Prūsų Lietuvos istoriją. Savo nuomonę anuomet labai švelniai pareikšdavau "Trimito" savaitraštyje, trumputėse paskaitose per Kauno radiją ir šiaip įvairiomis progomis. Mano jaunajam kolegai, baigusiam mokslą Vokietijoje ir skaitančiam vokiečių to meto dvasios istorikų ir archeologų raštus, mano pažiūros pasirodė keistos. Jis tiesiog pasakė, girdi, aš taip rašąs, kadangi "taip reikia", vadinasi, dėl pigaus patriotinio efekto. Tuo tarpu, ką aš skelbiau, ką rašiau, tuo buvau giliai įsitikinęs ir vokiečių naujosios kartos mokslininkų ir neva mokslininkų išvedžiojimus laikiau, sakysiu, smilkymu jų kraštą užtvinusiam kunkuliuojančiam nacionalistiniam  judėjimui.

Skirtingą pažiūrą į Lietuvos vakarų ir su jais susijusio Baltijos pajūrio istoriją aš išsidirbau, Vytauto Didž. universitete Kaune skaitydamas apie "Lietuvos pajūrį" (2 semestrus), apie "Prūsų žemę" (6 sem.) ir ruošdamas tais klausimais du išsamius veikalus. Kadangi reikalas ėjo apie kontroversinius dalykus, teko išstudijuoti juos liečia archeologiniai darbai (ypačiai vokiečių) ir atitinkami šaltinių rinkiniai, atseit, juos nuo pradžios iki galo peržiūrint, o ne vien tas vietas, kurias buvo pacitavę monografijų autoriai. Apie tokių studijų našumą ir, iš dalies, apie besiformuojančią naują pažiūrą šiokį tokį supratimą duos faktas, jog atradau, kad Nemuno uostas dokumentaliai užfiksuotas kaip Klaipėda (XIII a. vidury), o tik vokiečiai kryžiuočiai ją pradėjo vadinti Memeliu. To nemini Rytprūsių oficialūs ir, sakysiu, rimti istorikai, kaip Lohmeyeris ir Krollmannas, visai nekalbant apie šiaip rašeivas. Vienintelis Klaipėdą turi Babendererde, kurio vardas ir disertacija (apei Rytprūsių susisiekimo praeitį) istorikams beveik visiškai nežinomi.

Augščiau minėtu būdu susidarė 3 tomai "Prūsų Žemės Istorijos", kurios dalis apie "Senovės Prūsų Žemės Nukariavimą" (kariniai faktai) buvo 1939 m. paskelbta "Karo Archyve" (viso veikalo, iš dalies dėl mokslinių intrigų, nepavyko išspausdinti). Kita dalis, apie "Lietuviškas Gimines ir Jūrą" išspausdinta "Lietuvos Aido" dienraščio literatūros ir mokslo atkarpoje (1939 m. 427-454 n.n.).

Augščiau prasitariau apie "skirtingas pažiūras", "smilkymą nacionalistiniam judėjimui" ir "mokslines intrigas". Tai rusiškas tonkij narnėk na tolstoe obstojateljstvo, atseit, "švelni užuomina apie grubią aplinkybę". Iš tikrųjų, po I-mo pasaulinio karo visa plačiai suprasta Lietuvos vakarų problema atsidūrė kontroversijų bangose: mat, iškilo politinės priklausomybės klausimas Klaipėdos ir, iš dalies, Mažosios Lietuvos Rytprūsių šiaurėje ir Dancigo ir gretimų sričių — pietuose. Tad reikėjo įrodyti tų sričių vokiškumą. Kelią buvo nurodęs prof. Kossina, 1912 m. paskelbęs "Die Deutsche Vorgeschichte hervorragend nationale Wissenschaf t". Ta linkme toliau ėjo d-rė Gertrud Heinrich (vėliau ištekėjusi už prof. dr. Hans Mortensen, istoriko-geografo), 1921 m. apgynusi istorinę disertaciją, kuri 1927 m. Berlyne išspausdinta, kaip "Beitraege zu den Nationalitaeten und Siedlungsverhaeltnissen von Pr. Litauen" (tam darbui atsirasti pagelbėjo prof. Alb. Brackmann). Į tą veiklą ilgainiui įsijungė visas legi jonas vardų: Mar-tensen, Forstreuter, Hein, Essen, Groteluesch-en, Brackmann, Engler, Heym, Hoffmann Jankuhn, Killan, Schindler... Paskutiniai šeši buvo archeologai. Vokiškajam sąjųdžiui vadovavo prof. dr. Hans Mortensen (geografas-istori-kas), prof. dr. Albertas Brackmann ir dr. Cari Engei (archeologas). Brackmann ir Engei leido tyrinėjimų seriją "Baltische Landė" (Leipzige), kurios I-mą tomą "Ostbaltische Fruehzeit" suredagavo Engei. Kita serija (su Brackmannu) vadinosi "Deutschland u.d. Osten".

Į Rytprūsių ir kaimyninių plotų mokslines diskusijas gyvai įsijungė lenkų mokslininkai: Lowmianski, Zajaczkowski, Kozlowski, Handels-mann, Kamieniecki. Rozwadowski, Kostrzews-ki... Bekoriguodami vokiečių išvedžiojimus, jie ne vieną kartą yra užkliudę ir lietuvius liečiančias problemas (Palangos — Klaipėdos pajūris, Prūsų Lietuva, aisčių — baltų atsiradimas Pabaltyje).
Lietuvių ir jų gyvenamų plotų problemas yra taip pat gvildenę švedų (Moberg, Nerman), suomių (Tallgren), estų (Moora), latvių   (Šturms,  Balodis)  mokslininkai.

Diskusijų apie Lietuvą bangavimas, kuris po 1933 metų Vokietijoje virto tikra audra, savaime suprantama, negalėjo neatsiliepti pačiame daugiausia interesuotame krašte. A. Salys, 1930 m. doktorizavęsis Leipcige, savo disertacijoje apie žemaičių tarmės ploto istoriją (Die žemaitischen Mundarten, I, Gesch. d. žem., Sprachgebiets, išsp. "Tautoje ir Žodyje", 1930, t. VI) yra įtakoje vokiečių mokslo naujos linkmės, kurios išraiška buvo jau minėtas G. Heinrich veikalas. Bet autorius kritikuoja kai kurias, nors neesmines, jojo pažiūras. Kadangi žemaičių ploto istorikas daro išvadas, priešingas savo profesoriui Kaz. Būgai (kurio tezė, kad kuršiai, slinkdami iš rytų, Baltijos jūrą pasiekę apie 9-tą, o žemaičiai apie 10-11-tą amžių, tad reikėjo jas giliau ir plačiau pagrįsti. Juoba, kad žemaičių ir kuršių problema tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino kilo 13-me šimtmetyje ir buvo politiškai išspręsta tik 1422 m. (Vytautas pirmą kartą Lietuvos istorijoje panaudojo filologinį argumentą). Būtų reikėję išstudijuoti Lietuvos istorijos literaliai visus šaltinius, ir tai nuo 13-to iki 16-to šimtmečio. Ypačiai būtų pravertę išspausdinti 16-to amž. Žemaitijos dvarų ir kaimų inventoriai, kurie knibždėte knibžda vietovardžiais, asmenvardžiais, neretai ir lietuviškais sakiniais, taip pat dažnai aiškina ankstybesnę padėtį (to nepanau-dojimas yra didžiulė yda Rytprūsių visiškai visų Siedlungs-istorikų). Kai kuriais atvejais būtų reikėję pritaikyti teksto kritiką, atseit, nustatyti originalo raidę ir mintį (kalbos istorikams ir kalbiniams argumentams tai privaloma). Pagaliau, vien 13-14-to šimtm. Žemaitijos vietovardžiams lokalizuoti prireiktų geroko tomo. Mat, jie istorijos šaltiniuose rašoma keliais, neretai keliolika įvairių būdų, atseit, kurios autorius buvo tautybės (vokietis, prancūzas, anglas) ir kuria kalba rašė (lotynų, vokiečių, anglų). Labai dažnai nulemia paduoti nuotoliai, ano meto karinė — politinė situacija, administratyvinė santvarka ir dabartinių laikų gyvi vietovardžiai.

Žemaičių kalbinio ploto istoriko (kad 13-me amž. pusėje Žemaitijos iki jūros gyvenę kuršiai) šoko kritikuoti Pryšmantas, Vincas Vileišis, Povilas Pakarklis. Vileišis vėliau išspausdino "Tautiniai Santykiai Maž. Lietuvoje", o Pakarklis — "Vokiečių Mokslas apie Mažąją Lietuvą". Ypačiai kablus buvo pastarasis, "Lietuvos Žinių" dienrašty su dr. A. Saliu polemizavęs atvirų laiškų forma. Į ginčą (kad prūsai buvę lietuvių šaka, o jų kalba — liet. kalbos tarmė) įsijungė ir Lietuvos istorijos katedros vedėjas prof. Ignas Jonynas, kuriam A. Salys atsikirto ("Lietuvos Aide"). Kiek mums pažįstama istorijos šaltiniai, Žemaičių tarmės istoriko išvados neatitinka istorinių faktų (palyg. mūsų str. "Vikingai, krikš čionybė Žemaičiuose etc." "Aiduose", 1958 m. nr. 9), be to, tos pačios nuomonės buvo Ignas Jonynas ir Aug. Janulaitis, yra Ad. Šapoka ir, atrodo, Juozas Jakštas, atseit, istorikai vienaip ar kitaip sisidūrę su Žemaitijos istorija. Na, bet prof. A. Salys turėjo pagrindo Vileišiui, Pakarkliui ir Jonynui atsikirsti, mat, jie rėmėsi ne istoriniais dokumentais ir metraščiais, bet senstelėjusiomis monografijomis ir šiaip veikalais. Polemikoje su Jonynu Salys panaudojo sparnuotą sakinį "prisėsti kelnes" (kad įrodžius, jog nebuvę nei prūsų tautos, nei kalbos). Drįstame manyti, jog gerb. autoriaus čia norėjo pasakyti, kad augščiau minėti klausimai dar nėra galutinai išspręsti, tik priešingos nuomonės turi būti visu moksliškumu pagrįstos.

Dabar iš Žemaitijos grįžkime į Klaipėdos kraštą ir visą Mažąją arba Prūsų Lietuvą (kuri apėmė Rytprūsių visą šiaurryčių kampą nuo Labguvos (Labiau) iki Žitkiemio (Szittkeh-men) už Vištyčio. Anot augščiau minėtos vokiečių pažiūros, tų vietų lietuviai nebuvę čia nuo amžių, bet atsikraustę 15-16 šimtmečiais, t.y., imigrantai — kolonistai. O kaip apie save mano patys Prūsų lietuviai? Jie visi (net ir Prūsijos vokiečiai iki I pasaulinio karo ) savo monografijose ir šiaip veikaluose, kurių visas legijonas, skelbė rašė esą pirmykščiai ir nuolatiniai gyventojai (indigenous). Taip, pvz., visose jų išleistose lietuvių kalbos gramatikose ir lietuviškai-vokiškuose žodynuose. Tokis Chr. Gottl. Mielcke (Littauisch-deutsches . . . Woerter-Buch, Koengsb. 1800) prakalboje juos vadina "iš seno vietiniais" (eingeborne); antroje prakalboje Jenisch liet. kalboje mato Ueber-bleibsel der Sprache des Urvolkes an der sued-lichen Kueste der Ostsee. Žodyne prieš tekstą yra dar "Draugo prierašas" (Nachschrift eines Freundes), pasirašytas "L Kant", atseit, visame pasaulyje garsaus filosofo, kuris, atrodo, buvo lietuvių kilimo (net ir patys vokiečiai dabar linksta taip manyti, pvz., rimtame veikale "Die Grossen Deutschen"). Jam tautų keliavimo istorija galinti daryti išvadų "iš dar nesusimaišiusios kalbos vieno seno bei pirmykščio tautų kamieno, kuris dabar ankštoje srityje suspaustas ir kaip ir izoliuotas..." (...aus der noch-unvermengten Sprache eines uralten, jetzt in einem engen Bezirk    eingeschraenkten    und gleichsam isolirten Voelkerstammes...). Kadangi prakalboje kalbama apie susitikimą su tos tautos prastais žmonėmis, net apie rankos paspaudimą, tad, atrodo, Kanto bendrauta su lietuviais, gal kiek ir kalbėta lietuviškai.

Mums visiems žinomas Vydūnas iš Tilžės (tikroji pavardė Wilhelmas Storasta), visą amžių išgyvenęs Prūsų Lietuvoje (net ir Hitlerio laikais), ne tik buvo asketinis filosofas, bet įsijungė į visos tautos gyvenimą. Vilniuje 1919 m. išspausdinta jo "Litwa w jej przeszlosci i terazniejszosci" (60 psl.), o 1921 m. Tilžėje — "Litauische Geschichte" (150 psl.). Taigi, tas pats Vydūnas, filosofas ir rašytojas, prieš pat II pasaulinį karą išleido "Sieben Hundert Jahre" (apie 700 psl.), kame jau pačia antrašte paskelbia, kad lietuviai Rytų Prūsuose gyvena 700 metų, atseit, nuo 13-to amžiaus pradžios.

Pagaliau Adalbertas Bezzenbergis (1851 -1922) Karaliaučiaus un-to profesorius, vėliau ir rektorius. Jo, archeologo-kalbininko-istoriko, nuopelnai Rytprūsių, ypačiai Maž. Lietuvos praeities tyrimui, yra milžiniški Beveik jis vienas padėjo pagrindus to krašto archeologijai arba proistorei ir įvedė naujus metodus (pvz., radinių cheminę analizę). Bezzenbergis visur ir visuomet skelbė, kad Maž. Lietuvos lietuviai tose pačiose vietose gyvena nuo amžių, atseit, yra pirmykščiai gyventojai. Dar daugiau. Štai ką jis 1914.1.23 parašė ir 1916 m. paskelbė: kryžiuočių ordinas "įžengė į Lietuvos žemę beveik širdyje dabartinės Rytprūsių provincijos"; "tos tautos ... sienos be jokio abejo anuomet buvo maždaug tokios, kaip srities, kurioje šiandien žmonės kalba lietuviškai — einant linija, kuri eina nuo Labguvos link Geldupės, nuo čia iš pradžių į rytus, paskui į šiaurryčius iki Dau-gavpilio apylinkių, o toliau supuola su Kuršo pietine siena". (Prof. dr. A. Bezzenbergas, Der Werdegang des litauischen Volkes, žurnale Vierteljahrschrift fuer Sozial- und Wirtschaftsgeschichte, Bd. XIII (1916), Berlin, Stuttgart, Leipzig, psl. 1). Taigi "Lietuva buvo anksti perskelta į dvi dalis" (wurde Litauen frueh in zwei Teile gespalten, tnp. p. 17). Toliau jis pasisako žinąs lietuvių svajones apie autonomiją, net apie lietuvių — latvių valstybę, kas, girdi, labai suprantama. Čia pat mini susitikimą su "lietuviu pirkliu iš Amerikos" (psl. 20, 40).

Bezzenbergeris buvo ne tik vilniškės Liet. Mokslo Draugijos narys, bet 1922 m. išrinktas Liet. universiteto garbės profesorium, už ką padėkojo lietuviška telegrama.

Prof. Bezzenbergerio pažiūra (priešinga Kaz. Būgos teorijai, esą, aisčių — baltų protėvynė   Dniepro   augštupyje)   tų   visų   giminių centrą lokalizavo prie Kuršių Marių (Zeitschr. f. vergleichende Sprachforschung, 44, p. 258 tol.) Įdomu, jog tokis teigimas esmėje derinasi į archeologijos-proistorės dabartinius duomenis.

O dėl pažiūros, jog Prūsų lietuviai esą kolonistai bei imigrantai, daugių daugiausia galima pasakyti, kad tai kol kas neįrodyta. Vokiečių gausios Siedlungs-Geschichten yra aiškiai ne pakankamos, nors neretai operuoja archyviniais duomenimis. Dalykui galutinai išspręsti dar reiktų keleto rimtų Geschichten: 1. apie Rytprūsių, ypač M. Lietuvos, vietovardžius ir asmenvardžius, 2. apie Wildnis anapus ir "puš-čą" šiapus sienos, 3. apie Lietuvos vakarinių sričių ūkinę ir administracinę situaciją, pagaliau, 4. apie vadinamų senprūsių ir jų kalbos išnykimą, tą dalyką gretinant su tautų ir jų kalbų likimu svetimųjų valdžioje (airių Anglijoje, lužičėnų Vokietijoje, bretonų Prancūzijos Bretanijoje, olandų Pietų Afrikoje ir t.t.).

Po šitos įžangos, kuriai, tiesą pasakius, geriau tiktų eiti įvadu į "Mažosios Lietuvos" knygą, pagvildensime atskirus straipsnius. Bendrai paėmus, jie neatitinka knygos serijinį antgal-vį"Studia Baltica". Mat, suprantant griežtai moksliškai, lot. studium (vok. Forschung, angl. research, rus. issledovanie) reiškia tikra prasme tyrinėjimą, atseit, kurio klausimo aiškinimą pagal pirminius duomenis arba šaltinius, kuomet mokslininkas padaro individualių, nepriklausomų išvadų. Šiai kategorijai daugiausia priartėja J. Lingio ir J. Balio rašiniai. Šiaip gi knygos skyriai bei straipsniai yre referuojamo pobūdžio, vadinasi, atpasakoja įvairių mokslininkų nuomones, kai kuomet pasisakydami,  kuri jų  atrodo teisingesnė.

Tai rašymas pagal monografijas. Tuo atveju, savaime suprantama, nepasakoma to, ko kiti mokslininkai nėra pasakę. Šis kelias, nors lengvesnis ir dažnai prieinamesnis, yra pavojingas ir, sakysiu, mokslui nenaudingas. Mat, vokiečių tyrinėtojai Lietuvos kultūriniame gyvenime paprastai jieškojo vokiškų elementų, rusai — rusiškų, lenkai — lenkiškų. Ta tendencija mokama įbrukti net į šaltinių rinkinius. Rusai, leisdami žinomus Lietuvos istorijos "Aktus", kiek galėdami, prikaišiojo dokumentų apie rusiškus reiškinius. O lenkų "Akty Unji Polski z Litwa" jau pačia koncepcija yra tendencingas leidinys: skrupulingiausiai surankiota oficialūs dokumentai, kuriais Lenkija sujungta su Lietuva. Tad lietuvio mokslininko švenčiausia pareiga apžvelgti visus faktus, ypačiai gi tuos, kurie pabrėžia lietuviškumą, vadinasi, tai, ką svetimieji paliko patiems lietuviams tyrinėti.

Vytautas Remeika      Prie krantinės  (aliejus)

D-rės Marijos Gimbutienės "Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos Priešistorinės Kultūros Apžvalga" (pp. 11-121) eina pirmuoju straipsniu. Pirmiausia, nėra klausimo pastatymo arba istorijos, būtent, kaip manyta archeologų ir ne-archeologų apie jos gvildenamus plotus iki I pasaulinio karo. Jei apsiriboti vien proistori-kais , archeologais, kodėl nepaminėta prof. Bezzenbergerio teorija apie aisčių — baltų protėvynę? Nėra nei laiko, kuomet archeologijoje tų tautų gyventų vietų klausimu įvyko posūkis. Neminima nei tilžiškis G. Kossina, archeologijos prof. Berlyne (miręs 1931 m.), kuris dar 1912 m. Vokiečių archeologiją paskelbė eine hervorragend nationale Wissenschaft, vadinasi, nustatė provokišką linkmę.

Kitas trūkumas yra rėmimasis beveik išimtinai monografijomis. Vienu atveju gerb, autore jas pavadina šaltiniais. Nors proistorės metodai skirtingi nuo istorijos, vis dėlto manytumėm, tikra prasme jos šaltinius esant archeologinius muziejus arba bent jų eksponatų moksliškas inventorizacijas.

Nesugretinama vokiečių archeologų išvedžiojimų su lenkų to amato žmonių nuomonėmis. Jos ne vienu atveju žymiai skiriasi. Daktarė lenkų pažiūras mini (p. 59-60), bet tik retkarčiais. Ypačiai daug lenkų kasinėjama po II pasaul. karo. Tiesą pasakius, mūsų archeologė nenagrinėja nei vokiečių kontroversinių nuomonių. Tokie išsireiškimai, kaip "gana tendencinga knyga" arba "daugiau (tarnauja) nacionaliniams tikslams, negu mokslui" (p. 16), nieko nepasako. Gal daktarę Gimbutienę galima pateisinti, kad nemini nei vieno vienintelio radinio Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto tradicijos naudai, kadangi ji buvo priversta naudotis vokiečių veikalais ir neturėjo galimybės visus tų vietų radinius savarankiškai per-tirti.

Negerai, kad gerb. autorė imasi aiškinti ir istorijos šaltinius (o gal jai buvo pavesta parašyti ir istorinę dalį?). Tekstus paduoda ne originaluose, bet vertimuose, kurie kartais netikslūs (Tacito), o kartais klaidiną (Rimber-tas). Tacitas nepakankamai indeksuotas (nėra skyriaus, nei puslapio), taip pat Ptolomėjus (nėra vietos), o Jordanes (mini 89 p.), Bavarijos geografas ir Ibrahim-ibn-Jakub visiškai neindeksuoti. Nėra tekstų jokios kritikos (kaip paprastai elgiasi archeologai ir kalbininkai, kas juos nekartą suklaidino).

Dar negeriau, kai proistorikai pagal istorinius raštus ima rikiuoti priešistorinę senovę. Užmirštama, kad rašytinis šaltinis gal kokiais 95% yra protinis — dvasinis kūrinys, o archeologinis radinys — gal kokiais 75% rankų darbas. Dėl to dvasiniam produktui suprasti ir išaiškinti neretai priseina nustatyti jo atsiradimo aplinkybes ir įžvelgti į dvasinį procesą, kaip jis vyko konkretiškai kuriančiame asmenyje. Vadinasi, rašytinio liudijimo negalima taip traktuoti, kaip iš žemės iškasamo, sakysime, kurio kasdieninės namų apyvokos daikto ar įrankio.

Tai ypačiai išeina aikštėn, kai archeologai mėgina visiškai tikrai lokalizuoti istorinių šaltinių paminėtas gimines ir tautas. Apie 10 prūsų vadinamų giminių arba kilčių pirmą kartą iš eilės išskaičiuoja Dusburgas 14-me šimtmetyje. Nors tai nėra kokis dokumentas bei aktas, o tik kronika bei pasakojimas, vis dėlto dr. Engelis (tai darė ir kiti prieš jį) toms kiltims paskyrė apibrėžtas vietas ir nubraižė ant popierio. Gerb. daktarė net linkusi manyti, kad jos susidariusios dėl "lokalinių skirtumų" (psl. 14, palyg. 49, 88, 111). Prideda ir prūsų kilčių skeminį žemėlapį, nors nenurodo, kas jį darė (p. 12, pav. 1). Kito autoriaus straipsnyje jis vėl paduodamas, bet šį kartą su nurodymu, jog tai Engelio (p. 154).

Reikia stabtelti ties kuršiams paskirta vieta. Gerb. autorė juos lokalizuoja "į šiaurę nuo Nemuno deltos" (p. 111) arba "dabart. Lietuvos ir Latvijos pajūryje" (p. 13). Pagal jos žemėlapį (psl. 12, pav. 1) nubrėžta beveik tiesi linija nuo Klaipėdos iki Ventos, už kurios į šiaurės vakarus pasodinti kuršiai. Žinoma, tai didelė pažanga, kadangi vokiečių tyrinėtojų pora (vyras ir žmona) Mortensen-Heinrich veikale "Die Besiedlung d. nordoestlichen Ostpreussens etc." (Goettingen, 1937-38, I-II) prie II-sios dalies pridėtame žemėlapy kuršius nukelia iki Dubysos. Abejais atvejais reikalas eina apie 12-13 šimtmečius. Čia brėžte pabrėžiame, jog d-rė Gimbutienė sprendžia "pagal 13 amž. istorinius šaltinius" (p. 111). Ji pripažįsta, jog "apie 'tautą' ir 'kiltį' ir jų vardus archeologiniai paminklai absoliutinių duomenų nesuteikia" (p. 11).

Vis dėlto gerb. autorė kuršių sienas išvedė ne taip, kaip reikia pagal šaltinius. Kuršiu ir lietuvių siena 13-to amž. pradžioje atsiremia Baltiją apie Šventosios žiotis, atseit, kiek atokiau į šiaurę nuo Palangos. Autorę (kaip ir daugelį kitų tyrinėtojų) suklaidino vadinama Kuršo vyskupija, įsteigta 13-to amž. pradžioje. Šioji iš tikrųjų užėmė visą pajūrį iki Klaipėdos. Bet vyskupija, kaip niekur ir niekuomet, taip ir šiuo atveju nereiškia, esą ji apėmė tik kuršius. Tai dramatiškai paaiškėjo, kuomet netrukus Mindaugas įsteigė Medininkuose lietuvišką vyskupiją. Tuomet Kuršo vyskupas (manęs įsikurti Klaipėdoje ir ten pradėjęs statyti katedrą), paliko kraštą ir buvo paskirtas Bavarijos Chiemsee vyskupu, taip pat viskas nutilo apie Kuršo vyskupiją (matyt, Romos parėdymu, nes naujoji vyskupija apėmė beveik visą naujoji plotą).

Tai yra mūsų straipsnyje "Aiduose" (1958, n. 9). Bet ir kiekvienas istorikas, išstudijavęs "Livonijos Eiliuotinę Kroniką" (parašytą vokiškai 13-to amž. pabaigoje), "Liv-, Est-, und Cur-laendisches Urkundenbuch" pirmuosius du tomus ii 15-to amž. dokumentus apie Lietuvos ir Kryžiuočių ginčą dėl Žemaitijos ir dar kai kuriuos šaltinius, taigi istorikas verčiamas tain manyti. Ana, tokis šaltinių žinovas, kaip buvęs lenkų Vilniaus un-to prof. Lowmianskis, išleidęs du storus tomus "Studijų apie Pradžią Lietuvos Valstybės ir Visuomenės" (Studja nad Począlkami Spoleczenstwa i Panstwa Litewskiego, Vilniuje I 1931, II 1932), vadinasi, susipažinęs su dr-o Salio ir vokiečių mokslininkų veikalais, iki 1422 m. visoje Žemaitijoje randa lietuvius  ("osadnictwo litewskie" žemėlapyje).

Žinodami d-rės Gimbutienės gabumus, mes neabejojame, kad, jei būtų pati pertyrusi visą atitinkamą archeologinę ir istorinę medžiagą, būtų nevienu atveju priėjusi kitokių išvadų.

Ihjokai užtrukome su archeologiniu straipsniu, kadangi jis yra vedamasis. Matyt, kiti autoriai jį skaitė ir vengė paliesti tai, ko proisto-rikė nebuvo lietusi ar skelbusi (pvz., ar Prūsų lietuviai nuo seno čiabuviai, ar kolonistai). Juozas Lingis rašo apie "Arklą Baltų Srityse". (123-152), Jurgis Gimbutas — apie "Lietuvių Sodžiaus Architektūrą Mažojoje Lietuvoje" (153 -216), Jonas Balys — apie "Mažosios Lietuvos Tautosakos Bruožus" (217-258), pagaliau Juozas Žilevičius — apie "Mažosios Lietuvos Liaudies Muzikos Bruožus" (259-282).

Be to, kas pasakyta apie visus straipsnius įžangoje, štai kas galima pridėti. Kaip apskritai lituanistinių mokslų atstovai yra nesusipažinę su Lietuvos istorijos šaltiniais, tai tinka, su viena išimtimi, ir šiems autoriams. Iš tikrųjų gi ten, daugiau ar mažiau, liečiama lietuvių visas gyvenimas. Visa bėda, kad istorijos šaltiniuose tie dalykai minimi atsitiktinai, atseit, kalbant visai kitokiomis temomis, del to prisieina juos nuo pradžios iki galo kruopščiai peržiūrėti. Sakysime, vienoje 14-to amž. kronikoje yra paminėta latvių moterų tautiniai drabužiai. 15-to amžiaus Dlugošas užsimena apie Vilniuje buvusias gėles, o 16-to amž. dvarų inventoriuose paminėti jų vardai, įskaitant ir rūtą (Jablonskio redaguotame "Lietuvos Archyve"). Čia pat kai kurioms vietoms karveliams yra skaičiai ir karvelidės. O ką tarti apie lietuvių senovinę religiją, neišstudijavus visiškai visų mūsų istorijos šaltinių, negalima nei svajoti. Religinių dalykų pilna nors ir dvarų inventoriuose, net archyvų ir bibliotekų inventoriniuose aprašymuose (sakysime, Vilniaus, carų laikais).

J. Lingis, bene pirmas iš lituanistų, panaudojo rusų išleistą milžinišką rinkinį "Akty", Jablonskio "L. Archyvą" ir "Lietuviški Žodžiai etc." Bet, atrodo, būtų pravertę taip pat "Opi-sanie Rukopisnago Otdelenija Vilenskoj Publič-noj Biblioteki", vyp. 1-5, Vilna 1893-98 m. ir car "Opisj Dokumentov Vilenskago Centralj nago Archiva...", 1-10 vyp. Vilna 1901-13. Čia yra tiedviejose įstaigose buvusių dokumentų gana smulkios santraukos. Pagaliau gal būtų pravertę Codex Diplomacus Prussicüs ir kiti Rytprūsių istor. šaltinių rinkiniai.

D-ro J. Gimbuto straipsniui yra įdomių duomenų "Livonijos Eiliuot. Kronikoje" ir dar keliose, kame suminėta Lietuvos sodžiaus išvaizda 13-me ir 14-me šimtmečiuose. Be to, dvarų inventoriuose tiksliai aprašoma namai.

Tautosakos skyriui būtų labai ir labai pra-vertę istorijos šaltiniai. Pvz., ką tik paminėta kronika (rašyta 13-to šmt. pabaigoje). Beje, nors gerb. autorius gana kruopščiai surašė veikalus apie Prūsų lietuvių tautosaką, bet nepaminėjo Vydūno vieno straipsnio: Wilhelm Storost, "Wie die Litauer ihre Volkslieder singen", išsp. "Das Litauen-Buch, eine Auslese a. d. Zeitung der 10. Armee", 1918 m., puslapiuose 39-41. Čia autorius aprašo savo girdėtas dainas ir patyrimus, be to, duoda vienos dainos gaidas. To straipsnio nėra nei muzikos skyriuje, kuris eina paskutiniuoju.